Pagrindinis puslapis Lietuva Andželika Špiliova. Tilžės pilies malūno tvenkinys

Andželika Špiliova. Tilžės pilies malūno tvenkinys

Andželika Špiliova. Tilžės pilies malūno tvenkinys

 

Tilžės panorama iš pietinės tvenkinio pusės. Pašto atvirukas, 1915 m. Iliustr. iš Andželikos Špiliovos asmeninio archyvo

 

Andželika ŠPILIOVA (Анжелика ШПИЛЕВА), istorikė, muziejininkė*, paminklosaugininkė, Tilžė (Sovetskas), Rusijos Federacija

Vienu gražiausių Tilžės kampelių visiškai pagrįstai laikomas miesto ežeras. Prisiminęs jo istoriją, pagalvoji, jog tai vienas tų itin retų atvejų, kai grožis nepavaldus laikui. O ežerui jau 459 metai! Per šį laiką nutekėjo daug vandens. Pasak garsaus posakio, negalima du kartus bristi į tą pačią upę, tačiau manau, kad vaizdingiems krantams dar yra ką papasakoti. Juk šis romantiškas vandens telkinys už miestą jaunesnis tik 10 metų…

1552 m. lapkričio 2 d. bažnyčioje[1] pirmasis Prūsijos kunigaikštystės valdovas Albrechtas Brandenburgietis Hohencolernas (Albrecht von Brandenburg-Ansbach) Tilžės gyvenvietei suteikė privilegiją Kulmo teisėmis steigti Tilžės miestą. Tilžė tada gavo miesto ir prekybos teises, leidimą turėti savo herbą, taip pat dideles teritorijas, į kurias įtrauktos ariamos žemės, pievos, ganyklos. Pirmuoju Tilžės burmistru buvo prisaikdintas miestelėnas Galusas Klemas (Gallus Klemm). Tuomet gyventojų skaičius siekė 3 000.

Vaizdas į tvenkinį iš Pylimo (Dammstrasse) gatvės. Pašto atvirukas, 1912 m. Iliustr. iš Andželikos Špiliovos asmeninio archyvo

Miesto pavadinimas kilo iš nedidelio Tilželės upelio, pirmą kartą paminėto Vokiečių ordino žvalgų 1384 m. kelionių užrašuose. Šaltiniuose randama keletas šio pavadinimo variantų, artimų pagal skambesį. 1552 m. upę vadino Tilse, paskui lietuviškai Tilže, Tilžele. Šiuolaikiniuose žemėlapiuose upė pažymėta Tylžos pavadinimu, o žmonės ją vadina Tilžitka. XX a. Rytprūsių tyrėjas Herbertas Kirinis (Herbert Kirrinnis) savo mokslo darbe „Tilžė, Rytų Vokietijos pasienio miestas“ („Tilsit, die Grenzstadt im Deutschen Osten“) nurodo, kad upės pradžios vieta yra Tilžės ir Ragainės rajono pietuose – prie Meldineno (Meldienen, Meldynai) ir Patilšeno (Patilszen, Patilžė)[2]. Viena upės atšakų – Mažoji Tylža – nukrypsta į Ragainės (Nemano) rajono Gerskulių[3] gyvenvietę.

Steigiamasis raštas nustatė miesto pavadinimą Tilzė, o pilis turėjo – Tilžės. Bet daugelį amžių miestelėnai vartojo abu pavadinimus. Todėl 1752 m. magistratui teko nenuovokiems miestelėnams net dokumentais paaiškinti skirtumą tarp žodžių Tilzė ir Tilžė. Visų šių nesusipratimų nebeliko 1808 m., kai oficialiai buvo įtvirtintas miesto pavadinimas Tilžė. Bet į šio straipsnio autorės rankas pateko 1835 m. Tilzės miesto planas, tad, atrodo, tilžiečiai nebuvo paklusnūs arba pernelyg giliai buvo įsišaknyjęs amžiais formavęsis įprotis.

Patogioje padėtyje ant upės kranto išsidėstęs miestas Prūsijos kunigaikščio iždą papildydavo tūkstančiais markių. Tuo rūpinosi Tilžės apygardos viršininkas ir kunigaikščio patarėjas Kasparas fon Nosticas (Kaspar von Nostitz), jam tarnavęs nuo 1534 m. Jis, siekdamas padidinti savo pono pajamas, sugalvojo Tilžėje sukurti ežero tipo tvenkinį ir ten įrengti malūną. Tuo metu žvejoti ir eksploatuoti malūnus buvo išskirtinė siuzerenų (stambus žemės savininkas – feodalas, turintis vasalų – vert. pastaba) teisė.

1560 m. liepos 21 d. rašte rašoma: „Po to, kai per praėjusius metus kunigaikštis nusprendė, kad prie pilies Tilžės upė turi būti užtvenkta ir ant jos reikia įrengti malūną, tai kito būtini statybos darbai iki šiol dar nepadaryti. Dabar jis įsakė šią statybą atlikti taip: dar šiais metais palei pilį užbaigti palivarką [dvarui priklausantis ūkinis ir administracinis kompleksas – vert. pastaba] ir taip sutvirtinti žagarais ir žeme dambą [pylimas, užtvanka – vert. pastaba], kad dėl šios nekiltų pavojų… Malūno dambą pradėti statyti tarp kunigaikščio ir miesto sodų. Malūną reikia įrengti miesto pakrantėje, o trijų vartų šliuzus, kiekvieną – aršino pločio ir aršino ilgio, ir įleisti į gruntą 5 rutes (Ruthe)[4], į paviršių 2 rutes, už stovinčių priešais pilį kunigaikščio arklidžių… Šliuzai turi būti 6 ar 7 langų, o malūnas pastatytas 3 eigoms.“[5]

Šis projektas buvo įgyvendintas 1562 m., bet tik iš dalies. Viename savo užrašų 1567 m. K. fon Nosticas mini Tilžės tvenkinį: „Tai net labai geras tvenkinys, 30 ar 40 ūbų (Hufe, Hube)[6] dydžio. Trūksta tik valdytojų, kurie galėtų jį panaudoti. Ten norėjau įkurdinti malūną, bet to neįvyko.“ K. fon Nosticas sielvartavo neilgai. Netrukus buvo pastatytas ir malūnas, o tuomet tvenkinys galėjo įrodyti savo tinkamumą ir pateisinti savo pavadinimą – Pilies malūno tvenkinys (Schlossmuehlenteich).

Tvenkinio idėjos pagrindas – labai įžvalgūs interesai, o ne rūpestis dėl gamtovaizdžio grožio, kurį matant dar maloniau klausytis lakštingalos čiulbėjimo ir pasinerti į svajones. Nors tvenkinys vėliau neteko savo pirminės reikšmės, dėl to savo žavesio neprarado. Iš K. fon Nostico „kūrinio“ Tilžės namų šeimininkėms irgi buvo naudos – čia joms buvo patogu skalauti savo skalbinius. Juk tvenkinys buvo sukurtas ne veltui!

Medinis tiltas per tvenkinį ir realinė berniukų gimnazija. Pašto atvirukas, 1942 m. Iliustr. iš Andželikos Špiliovos asmeninio archyvo

Nutekamieji vandenys iš Malūno tvenkinio sruveno ne tik per šliuzus ir Tilžės uostą, esantį į rytus nuo pilies, bet ir malūno grioviu. Iš Malūno tvenkinio ištekėjęs vanduo, sudarydamas mažąjį tvenkinį, sukdavo malūną, paskui šalia bažnyčios vingiavo į Mėmelį. Toje vietoje, kur Malūno tvenkinys pavirsdavo mažuoju tvenkiniu, susiekimui tarp Fabriko (Fabrikstrasse) ir Pylimo (Dammstrasse)[7] gatvių buvo nutiestas tiltas, kurį žmonės vadino Kolino tiltu – pagal pavardę ginklų meistro, kuriam priklausė prie tilto stovėjęs namelis, nugriautas 1886 m.

Vokiečių gatvėje (Deutschestrasse)[8] per tą patį griovį pastatė Biržos tiltą. Šį pavadinimą tiltas gavo iš ten jau XVIII a. gyvavusios biržos, kurią 1801 m. miesto iždas pardavė pirkliams. Apgriuvęs biržos pastatas buvo nugriautas 1809 m., jo vietoje pastatytas naujas medinis, bet ir šis 1820 m. nugriautas ir nebeatstatytas.

1885–1889 m. griovys buvo uždengtas skliautais ir nuo to laiko nutekamieji vandenys sruveno po žeme. 1899 m. nebeliko Kolino tilto, nes mažasis tvenkinys buvo užpiltas. Tokiu būdu atsiradusi gatvė tapo Pylimo gatvės tęsiniu, kuri driekėsi nuo Šliuzo tilto iki Grūdų turgaus (Getreidemarkt)[9].

1898 m. liepą mirė fabrikantas Luterkortas (Lutterkort), kuriam priklausė Pilies aikštė su ten esančiais namais ir Malūno tvenkinys kartu su malūnu. Fabrikanto sklypas buvo parduodamas iš varžytinių. Pilies malūnas su karalienės Luizės[10] namu tapo privačiomis valdomis, o tvenkinį nupirko miestas.

Palaipsniui prasidėjo pietvakarinės, labai apaugusios tvenkinio dalies užpylimo darbai. Šis plotas maždaug atitiko Johano Vechterio (Johann Wächter) parko[11] dydį ir išilgai šio, pailginant Stiftstrasse[12], pradėta tiesti plačią gatvės sankasą, pavadintą ten įsikūrusios Augustos mergaičių prieglaudos garbei. Ši buvo įkurta Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo I ir Augustos auksinėms vestuvėms 1879 m. paminėti.

Į pietus nuo tvenkinio iškilo nei su miestu, nei su dviem jo priemiesčiais nesujungtas gyvenamasis rajonas, vadintas Ueber Teich[13]. Tilžės statistiniame ir topografiniame aprašyme E. Tilis (E. Thiel) rašo, jog 1804 m. jame buvo tik 11 namų, kuriuose dažniausiai gyveno milo vėlėjai.

XX a. pradžioje sklandė idėja kitoje tvenkinio pusėje pastatyti naują miesto dalį. Ir ši buvo pradėta įgyvendinti, kai anksčiau buvusią žinybinio pavaldumo avidę prie Pfeningo tilto („Pfenning-Bruecke“)[14] kartu su šalia esančia vietove 1907 m. nupirko miestas. Užpilti ir išgrįsti seni lauko keliai tapo miesto gatvėmis. Buvusios Balgardžio (Ballgarden) avidės (t. y. Tilžės pakraštyje buvusio Balgardžio dvaro) gyvenamasis namas su jam priklausančiu sodu buvo nuomojamas ir naudojamas kaip restoranas. Šiaurėje įrengtas teniso aikštynas, rytuose – sporto aikštelė jaunimui.

1908 m. žiemą už Vandens gatvės (Wasserstrasse)[15] buvo pradėta medinio tilto per tvenkinį statyba. 1909 m. pavasarį miestelėnų, o ypač realinės gimnazijos[16] moksleivių, džiaugsmui tiltas sujungė senąjį miestą su Eldoradu. Taip šmaikščiai vyriausiojo Tilžės burmistro Eldoro Polio (Eldor Pohl) vardu vadintas už tvenkinio buvęs miesto rajonas. Šis žmogus ištikimai ir sąžiningai valdė miestą 24-erius metus (1899–1923), 1914 m. tapo Tilžės garbės piliečiu. Daugeliu atvejų dėl išmintingos E. Polio diplomatijos pavyko atlaikyti rusų įsiveržimą į miestą Pirmojo pasaulinio karo metais.

Bestatant tiltą prasidėjo ir promenados aplink tvenkinį įrengimo darbai. Pasivaikščiojimui ir pėstiesiems skirta erdvė nusidriekė 2 500 m ir buvo pavadinta taip pat E. Polio garbei. Iki promenados nutiesimo iki pat tvenkinio driekėsi privatūs užvažiuojamieji kiemai (tarp Vandens ir Pylimo gatvių) ir gyventojai turėjo savo prieplaukas su irklinėmis valtimis.

Medinis tiltas per tvenkinį ir katalikų bažnyčia. Pašto atvirukas, 1926 m. Iliustr. iš Andželikos Špiliovos asmeninio archyvo

Toli nuo mašinų ir tramvajų triukšmo plytėjęs tvenkinys su išpuoselėtais želdiniais, grupėmis išdėliotomis kerinčiomis tuopomis buvo tarsi iš peizažinio paveikslo, tad čionai traukė tilžiečiai, norintys užmiršti šurmulį, rūpesčius ir pasigėrėti prieš jų akis atsiveriančiu vaizdu.

Pasivaikščiojimai aplink tvenkinį, tapę neatskiriama miestelėnų poilsio dalimi, tradiciškai prasidėdavo nuo gaivinamųjų gėrimų kiosko Vandens gatvės kampe ir promenados. Beje, buvo ne tik vaikščiojama – išgėrus vieną, kitą stiklinaitę selterio, buvo galima trumpai, bet maloniai pasivažinėti. Įsitaisius ant suoliukų, kurie tarsi kvietė pailsėti ir pasvajoti, prisimerkus nuo saulės ir klausantis paukščių čiulbėjimo, galima buvo stebėti, kaip praplaukia laiveliai, kaip lygiame vandens paviršiuje atsispindi nuostabus Tilžės ir Ragainės apskrities administracijos pastatas (Kreishaus), iškilęs ant tvenkinio kranto 1907 m. Šiltą vasaros vakarą tikrai buvo galima išgirsti negarsų chorinį dainavimą, palydimą probsto (vyresnysis liuteronų kunigas – vert. pastaba) Vronkos smuiko. Šie garsai sklido iš 1851 m. pastatytos katalikų bažnyčios. Nors jos bokštas, iškilęs statybų patarėjo Kapitckės (Kapitzke) rūpesčiu, matėsi iš toli, 1888 m. dar buvo paaukštintas. Ryškiausiu ir ilgam atmintyje išlikusiu vasaros įvykiu tapdavo fejerverkai ir tvenkinio iliuminacija, rengiami per Jonines, tiksliau – birželio 23-iosios vakarą. Kai žiemos šaltis sukaustydavo vandenį, iš sniegu nuklotos promenados galima buvo stebėti alaus daryklų darbininkus, nuimančius „ledo derlių“ – t. y. ledą, kuris buvo naudojamas miežiniam alui atšaldyti. Ir, žinoma, malonu būdavo sekti akimis gausų būrį mėgėjų čiuožti pagal muziką, žaidimus ant ledo ir varžybas…

Tilžės ir Ragainės apygardos pastatas. Pašto atvirukas, XX a. pr. Iliustr. iš Andželikos Špiliovos asmeninio archyvo

Nuo to laiko nutekėjo daug vandens. Iš miesto žemėlapio dingo žodis promenada, 8 dešimtmetyje buvo sugriautas apskrities administracijos pastatas (Kreishaus), natūraliai įsiliejęs į rytinės pakrantės gamtovaizdį. Kad būtų medžiagos statyboms, buvo išardyta bažnyčia su bokštu, išraiškingai kilusiu virš miesto iki 1983 m. Buvusios bažnyčios vietą kunigo dekano Anupro Gauronsko pastangų ir entuziazmo dėka 2000 m. užėmė naujoji Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, įkūnijusi architektų Gedimino Jurevičiaus ir Stasio Juškos sumanymą.

Tvenkinys ir Kristaus Prisikėlimo bažnyčios bokštas (dešinėje), 2021 m. Andželikos Špiliovos nuotr.

Toli girdėti bažnyčios varpų skambėjimas, persmelkiantis miestą ir dovanojantis nuostabų ramybės jausmą. Neskubėdami aplink tvenkinį vaikščioja pėstieji, naujuoju tvenkinį juosiančiu dviračių taku[17] pralekia dviratininkai, mat, šis kampelis kaip ir anksčiau traukia. Čia būna stebėtinai gera saulės nutviekstą, raudonomis ir auksinėmis spalvomis nudažytą spalį, baltu apdangalu pasipuošusį, ledo sukaustytą sausį ir kerinčią dulsvai žalią gegužę – tai kūrinys visiems metų laikams.

 

Iš rusų k. vertė Ona Kacėnaitė

Versta iš: Анжелика Шпилева, „Пруд замковый мельницы в Тильзите“ (2021)

 

 

Literatūra

 

Kebesch, Heinz, „Rund um den Schlossmuehlenteich“, in: Tilsiter Rundbrief, 1974–1975, Nr. 5, S. 31–37.

Kirrinnis, Herbert, Tilsit, die Grenzstadt im Deutschen Osten, Tilsit, 1935.

Kuberzig, Kurt, Die kleine Chronik der Stadt Tilsit, Tilsit, 1938.

Kurschat, Alexander, Tilsit in seiner geschichtlichen Entwicklung, Tilsit, 1911.

Thiel, E. C., Statistisch-topografische Beschreibung der Stadt Tilse, Koenigsberg, 1804.

Tilsit, Zur Geschichte und Entwicklung der Stadt, Hrsg. vom Magistrat, Tilsit, 1926.

Tilsiter Allgemeine Zeitung, 1931, Nr. 190.

 

* Straipsnio autorė 2010–2018 m. dirbo Tilžės (Sovetsko) istorijos muziejaus direktore.

_________________________________________

[1] Bažnyčia buvo apgriuvusi ir dėl to nugriauta 1598 m. Jos vietoje 1610 m. pastatyta Vokiečių bažnyčia.

[2] DabarBolševo ir Košelevo gyvenvietės Černiachovskio rajone, Kaliningrado srityje.

[3] Gyvenvietė vadinama Ganovka, tačiau ankstesnis pavadinimas – Gerskuliai.

[4] Rutė (Ruthe) – ilgio matas, naudotas Vokietijoje ir Austrijoje per žemės matavimus net iki XX a. Maždaug 3,77 m.

[5] Kirrinnis, Herbert, Tilsit, die Grenzstadt im Deutschen Osten, Tilsit, 1935, S. 78.

[6] Ūbas – valstiečiams skirto žemės ploto matavimo vienetas, naudotas IX–XVIII a. vokiečių valstybių teritorijoje. Manyta, kad tokį ganyklinių ir ariamų žemių plotą turėjo dirbti viena šeima ir jo turėjo pakakti jai išgyventi.

[7] Dabar – Iskros ir T. Ševčenkos gatvės.

[8] Dabar – J. Gagarino gatvė.

[9] Vėliau – Fletcherplatz, dabar – G. Žukovo a.

[10] Schlossmuehlenstrasse 11, vėliau – Ludendorfplatz 6. Neišliko, nugriautas 8 dešimtmetyje.

[11] Dabar – Vaikų parkas.

[12] Dabar – Sausio 9-osios g.

[13] Liet. Už tvenkinio.

[14] Pastatytas 1913 m. Taip buvo pavadintas, nes už vaikščiojimą tiltu tarnautojas imdavo mokestį. Šitaip buvo kompensuojamos tilto statybos išlaidos.

[15] Dabar – D. Mamino-Sibiriako g.

[16] Dabar – tuščias ligoninės pastatas.

[17] Dviračių takas buvo atidarytas 2021 m. rugsėjo 25-ąją, pagal Europos kaimynystės programos priemonę „Rusijos ir Lenkijos 2014–2020 m. bendradarbiavimas per sieną“. Ši parengta pagal „Vakarų ir Rytų Europos tikslinės turistų traukos zonos kūrimo, paspartinimo ir plėtros“ projektą.

Naujienos iš interneto