lrs.lt nuotr.

Česlovas Iškauskas, apžvalgininkas, www.iskauskas.lt

Sulig niūria vėlyvojo rudens dargana Lietuva, kaip ir visas pasaulis, įbrido į dar vieną karantininę COVID-19 tamsą. Tačiau keista: jei per pirmąją pandemijos bangą šaukėme negalėsią išgyventi, verslas žlugs, vaikučiai be mokslo liks analfabetai (kai kas brovėsi į ligonines patikrinti, ar ten tikrai guli tiek infekuotųjų), tai per karantiną Nr. 2 viskas einasi kur kas ramiau. O juk užsikrėtusiųjų skaičius per parą pasiekė 2000. Gal išmokome pamokas?

Štilis virusui siaučiant

Žmonės supranta, kad kito kelio išgyventi nėra – tik saugotis patiems. Nei valdžia, nei Europos Sąjunga ar ponas Viešpats mums nepadės, gali tik patarti, rekomenduoti, šiek tiek pakontroliuoti ir sudaryti bent minimalias sąlygas gydytis. Bet vakcina nuo koronaviruso dar toli, lovų skaičius gydymo įstaigose senka, medikų jėgos ne beribės, reagentų tėra likę kokiam mėnesiui, o valdžios keitimasis tik komplikuoja padėtį.

Štai prie jos ir apsistokime.

Blogiausia, kad šiuo įtemptu laiku ta valdžia tampa neįgali: vieni kraunasi lagaminus arba matuojasi naujų valdininkų batus, kiti gi dar tik kuria veiklos planus ir derina koalicijos stygas. Tas tarpuvaldis – pavojingiausias metas žmonėms. Juk nei virusas, nei smunkanti ekonomika nelaukia, kol nauja moteriškoji trijulė sukurs kokią programą. Tik lapkričio 13-ąją naujojo Seimo nariai priims priesaiką ir įvyks pirmas parlamento posėdis. O Vyriausybė bus suformuota gal tik iki šv. Kalėdų…

Stebina tai, kad Sauliaus Skvernelio ministrų kabinetas per greitai nuleido rankas. Jau negirdime jo planų, kur ir kiek lovų atsiras sergantiems, ar užsakyta daugiau reagentų, o visą pandemijos valdymą palieka savivaldybėms. Tvarka ligoninėse ir mokymosi įstaigose taip pat rūpinasi savivalda. Akivaizdu, kad dar veikianti Vyriausybė nusiima atsakomybę ir visas su karantinu susijusias problemas palieka ateinantiems. Ko gero, Ramūnas Karbauskis trina rankomis: dabar tegul nugalėtojai dešinieji srebia visą košę…

Tai, kad ministras Aurelijus Veryga skubiai iš posto pašalino ULAC vadovą Saulių Čaplinską, tarsi kerštaudamas už jo kritiką, tarsi ruošdamas šį postą saviškiams, nereikėtų pervertinti. Ir vienas, ir kitas, kaip žmonės sako, „velnių priėdę“, bet valdžios kaitos metas tarsi sako, kad tokia rotacija vyksta nebe politinių užmačių. Jau tapo įprasta dar nuo LDDP pergalės 1992 m. Seimo rinkimuose, kai buvę komunistai ėmėsi valymo valstybės įstaigose ir sodino ten saviškius…

Siekia kompromisų?

Apžvalgininkai kone vieningai sutaria, kad praėjusį ketvirtadienį po derybų parengtas koalicinės sutarties projektas yra pozityvus žingsnis, formuojant tryliktąją valdžią. Projekto tekstas jau paskelbtas viešai, ir pirmadienį jį pasirašė trys rinkimus laimėjusios partijos. Kai kas įžvelgia jame daug abstrakcijų, įkyrėjusių pažadų, banalybių, tačiau sutartyje išdėstyti pagrindiniai valdymo principai, jų įgyvendinimo būdai, vertybinės nuostatos, netgi prioritetiniai darbai leidžia teigti, kad naujoji „triguba“ koalicija labiau priartėjusi prie paprasto žmogaus negu buvusieji.

Tiesa, nesunku pastebėti, kad sutartyje yra ir užprogramuotų nesutarimų. Jos autoriai tvirtina, kad jie tesudaro kokia 20 procentų visos programos, ir dėl jų rastas kompromisas: sutartyje išvardijami klausimai, kurie tarsi palieka laisvę koalicijos partneriams pasilikti savo poziciją. Taip, pavyzdžiui, balsuodamas Seime dėl tos pačios lyties partnerystės, frakcijos narys gali likti prie savo nuomonės ir nevykdyti frakcijos nurodymų. Tai labai svarbu į konservatorių bloką įeinantiems krikščionims demokratams, kurie visą laiką prieštaravo Laisvės partijos užgaidoms įteisinti tos pačios lyties asmenų galimybę susituokti. Matyt, taip bus pasielgta ir dėl nelemtų „trijų raidžių“ įteisinimo lietuviškojoje raštijoje, ir dėl dvigubos pilietybės.

Kaip sakoma, pagyvensime – pamatysime. Dabar prasideda ypač jautrus valdžios kėdžių dalybų metas. Štai čia ir buvusieji, ir atėję į tą valdžia dantimis grauš sau teisę atsisėsti į vieną art kitą šiltą kėdę.

O kol bus tikrinamas tų valdininkų dantų stiprumas, kaimo žmogelis, apsirūpinęs kruopomis, duona ir kokiu gėralu, susigūžęs lauks šv. Kalėdų. O jau po jų ir dienos ilgės, ir šviesos daugės, ir pavasaris ne už kalnų. Juk viltis – jo motina.

Tarpuvaldžio grėsmės