Laiškas saugomas Biržų SVB Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centre, Adolfo Meko fonde. Tado Verkelio nuotr.

Tadas Verkelis, Biržų SVB Jono ir Adolfų Mekų palikimo studijų centro vyresn. bibliotekininkas, VU Archeologijos katedros studentas, www.voruta.lt

Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro rinkinius sudaro nemaža dalis išeivių biržiečių ir jų palikuonių laiškų. Ypač ganėtinai gausūs yra 1944–1950 m. laikotarpio laiškų rinkiniai. Iš šių rinkinių Jono Meko fonde saugomi Biržams žinomų ir reikšmingų visuomenės veikėjų laiškai: evangelikų reformatų dvasininko, generalinio superintendento Povilo Jakubėno, evangelikų reformatų laikraščio „Mūsų sparnai“ redaktoriaus Mykolo Zablocko bei Martyno Yčo dukros Hypatijos Yčaitės-Petkus laiškai.

Tačiau svarbios ne tik pavardės, bet ir laiškų turinys, kuriame atsiskleidžia įvairių žmonių išgyvenimai, nuoskaudos ir kitos gyvenimiškos istorijos iš chaotiško karo ir pokario laikotarpių. Vienas tokių laiškų yra Adolfui Mekui skirtas iš Morkūnų kaimo kilusios Onos Ploplienės, vaidinusios Biržų ir Panevėžio teatruose, laiškas. Jame atskleidžiami dramatiški Biržų miesto istorijos puslapiai:

„Apie Biržus… Šį laišką aš rašau ant Birutės kalno, (nepatogiai) klausydamasi jūros ošimo. Kad parašyti apie Biržus man reikia pažvelgti toli į praeitį, bet yra prisiminimų, kurie stipresni už laiką ir aš parašysiu apie Biržus. Senieji žalieji Biržai, švelniai glostomi melsvos ežero bangos, su upės vandenimis, nusinešančiais obelų žiedus ir pirmąją meilę, Tau gerai žinoti, apie juos būtų lengviau ir parašyti, bet man tenka nelengvas uždavinys – aprašyti jų liūdną likimą, jų griuvėsius, lyg kapus.

Tai buvo lygiai prieš tryliką metų, kai iš mano tėviškės mes pamatėme ties Biržais didžiulę gaisro pašvaistę, kuri neužgęsdama žėravo keletą parų ir karkartėmis iškildavo į dangų didžiuliai ugnies stulpai. Aplinkui, žinoma, drebėjo žemė nuo sunkiųjų sviedinių sprogimų, pragariškai staugė „Katiušos“, mirtį nešdami slankiojo „tigrai“, mes patekome į fronto liniją, civiliai žmonės žuvo ištisomis šeimomis ir pavieniui, mes šliaužiojome grioviais, užkliudami už lavonų. Miestelis apipilamas fugasinių bombų lava, degė ilgai, dėl jo smarkiai kovėsi, imdami iš rankų į rankas.

Frontui nuslinkus į vakarus, aš išėjau į Biržus ieškoti teatro, bet, kaip man atrodė, neberadau pačių Biržų. Kaip tai buvo baisu!.. Vėjas nešiojo kažkokios lengvas pilkos pelenų plėves, kurios buvo padengusios buvusius namų kvartalus. Aš negalėjau atskirti – rasti buvusių gatvių. Būdinga, kad griuvėsių mažai, vien pelėnai, kuriuos gana greit išnešiojo vėjas. Nuo Vasiliausko kino – Spaudos Fondo knygyno iki Folto Arbravo(?) link buvo visiškai tuščia, Vytauto ir Ožeškienės gatvių centre – nei vieno namo. Turgavietė su liuteronų bažnyčia taip pat sugriautos visai. Likusių mieste keletos namų aš nebegalėjau pažinti, matyt, dėl apėmusio mane siaubo. Gimnazija ir „Aušros“ mokykla buvo apgriautos, bet greitai atstatytos, tame rajone liko gyd. Petrulio namas ir to turtuolio (pavardės neprisimenu) į kurį mudu nunešėm pakvietimus „Atžalyno“ premjerai. Liko paštas(?), iš Agaro korpuso liko tik toks žemas pats kampinis – vienintelis šiame rajone, kairėje pusėje iki Jūsų gyvenvietės neliko nė vieno pastato. Jūsų namelis ir bažnyčia išliko, Dagilio biustas ir baltoji vaistinė taip pat. Tas namelis, kuriame aš gyvenau – suverstas. Nuostabu, kad piliakalnyje nebuvo sprogęs nė vienos didesnis sviedinys. Pilies griuvėsiai liko tokie patys. Naujamiestis, link kapų buvo mažiau sugriautas, žemės bankas liko, draugija ir kit(?), sugriovė šiame rajone tik pavienius namus; Ločerio ir kit. Svarbiausia, kad Biržuose neliko žmonių, daug žuvo, o likusieji išvyko. Man primena vienos Sekminių vakaras, rodos 1946 m. tą vakarą aš atvykau į tėviškę, kadangi mašina mane paliko ten dar už Astravo tilto, tai aš turėjau pereiti link savo namų t.y. link kapų per visą miestelį, per jį buvo praminti takai, nes pelenų vietoje užžėlė žolė. Buvo pats prievakarys, tik ką pradėję temti, kada seniau Biržuose būdavo didžiausias judėjimas, o tuo metu aš nesutikau – nepamačiau nei vieno gyvo žmogaus. Tas mane baisiai nukrėtė, man pasirodė, kad aš perėjau per didelį, seniai užmirštą kapinyną ir nuo to laiko man Biržai šiurpūs, aš jų vengiu ir savo vargšus senus tėvus iš to krašto aš paėmiau. Mano tėviškė buvo parduota, kas skamba labai liūdnai, bet aš neverkiau, nes aš bijau Biržų, vienu mementu tapusių dėl manęs kapais. Gal būt neužilgo jie atsistatys, Astrave bus didžiausios Pabaltijo linų apdirbimo fabrikas, bet tai bus nauji, mums nepažįstami Biržai su savo naująja karta, senieji – mūsų jaunystės Biržai žuvo, kad tu nedalyvavai jų laidotuvėse, Tau vienu pergyvenimu mažiau.

1957. VII. 25, Palanga.“