Mindaugo Lukošaičio 100 piešinių ciklas „Pasipriešinimas“

Juozas ELEKŠIS, www.voruta.lt

Gimtieji Viekšniai įsikūrė kelių ir upių sankryžoje. Tai lėmė ne tik patogų, bet ir neramų gyvenimą. Čia gyveno įvairių tautų žmonės: lietuviai, sulenkėję bajorai, po sukilimų atkelti rusai, net nuo Volgos atsibastęs totorius Saračinskas. Sara Čin (ruda kalva) vadinosi totorių gyvenvietė prie Volgos. Rusai ją pavadino Caricinu, vėliau Stalingradu. Dabar tai jau Volgogradas.

Per abu karus prie Ventos po mėnesį žaibavo frontas. Pirmojo karo metu kairiajame krante buvo vokiečiai, pastarojo karo metu jie buvo dešiniajame upės krante. Po abiejų karų liko daug bunkerių, apkasų liekanų. Šį kartą šūviai nenutilo ir karui pasibaigus. Apie tai „Vorutoje“ labai įdomiai (sausio 27 d.) rašė mažeikiškis  Albertas Ruginis. Labai gerai žinau jo aprašomas vietoves, pažinau daugelį jo minimų žmonių. Gimtojo, karališkojo Lėlaičių kaimo vyrai (ir du mano vyresni broliai), nenorėdami tarnauti sovietinėje kariuomenėje, pasislėpė įrengtuose bunkeriuose ir slėptuvėse. Nė vienas neturėjo ginklo, todėl, laukdami amerikonų, tik slapstėsi.

Alberto Ruginio aprašomos kautynės prie Gudų malūno, kai buvo nukauti keturi kariškiai, nuskambėjo po visą apylinkę. Ten žuvo ir su manimi Viekšnių mokyklą lankęs Pozdniakovas. Jis visur  eidavo uniformuotas ir labai tuo didžiavosi. Bet kokio susirinkimo metu Viekšniuose ir Mažeikiuose, jis atsistodavo priekyje  ir į visus atsisukęs stebėdavo žmonių akis. Visi žvilgsnius nuleisdavome.

Žuvusieji buvo pašarvoti Viekšniuose. Velionis lydėjo mokytojo Vinco Deniušio dūdoriai. Mano broliai su dviračiais buvo nuvykę prie malūno. Stebėjosi, kad „žaliūkai“ buvo net išsikasę apkasėlius. Jie kariškius sučiupę kambaryje ir varę lauk, o kieme sušaudę. Vienas atsisakęs lipti nuo laiptų. Ant jų ir nušovę. Krisdamas persiskėlęs galvą. Pozdniakovas pabėgęs į daržinę ir atsišaudęs. Bandydamas prisidengti dūmais, ją padegęs. Mano bendramokslis Vytautas Steponavičius gyveno Žibikų pušyne pas dėdę. Jis pasakojo, kad iš ten matėsi gaisras ir gana ilgai girdėjosi šūviai.

Daugiau žinau apie Milių bunkeryje žuvusius rezistentus. Pasilipęs ant trobos stogo stebėjau, kai buvo puolamas bunkeris. Tratėjo šūviai, sproginėjo granatos, rūko dūmai. Gerai pažinau Praną Šiuipį. Jis gimęs ne Lėlaičių, o Paventės  kaime. Ateidavo pas brolius. Kai išėjo pas rezistentus, dažnai per mūsų kiemą eidavo su rankinėmis. Sakydavo, kad dirba Klaipėdoje vienoje įmonėje. Brolio Beno kartais prašydavo pavežti iki Krakių malūno, bet šis gana šiurkščiai atsisakydavo, nes ne kartą jie buvo dėl merginų susimušę. Brolis pykdavo – įsidarbino, o jam nepasiūlo darbo, todėl vos sulojus šunims turįs dumti į  mišką, palikęs dirvoje arklius. Besislapstantieji patirdavo didelę psichologinę įtampą. Žinok, iš kurios pakrūmės tau šūktelės: „Stot. Rankas aukštyn!“ Kiek kainuoja nervų, kai apie tavo slėptuvę vaikšto ginkluoti kariškiai? Kokią reikia turėti savitvardą, kai atbėgęs prie Ventos, įbrendi upėn, kur nėra krūmų ir brendi upės pakraščiu iki tankių krūmų. Pasirenki po krūmu vandeny esantį akmenį ir atsisėdęs ant jo lauki kas bus. Einant pro šalį krantu tavęs beveik nesimato, plaukiant upe iš valties taip pat. Dar būtina veidą prisidengti kokia šaka. Nepastebėjo. O kaip bus einant prie arklių, į namus. Prie Ventos gyvenę ūkininkai turėjo valtis. Jas rakinti nebuvo mados. Jų niekas neliesdavo. Pokary buvo kitaip. Jų nelikdavo. Kartais jas sustabdydavo tik Krakių malūno užtvanka. Vargu rezistentai eidavo iki malūno, kur būdavo ginkluotų žmonių. Persikeldavo valtimi ir eidavo savais keliais. Ėmėme valtį pririšti, bet kažkas nukirsdavo grandines. Pradėjome ją slėpti į Ventą įtekančio Pievio krūmais apaugusioje vagoje. Negelbėjo. Galbūt ją slėpėme besislepiantiems žmonėms panosėje. Santakoje buvo daug tankių krūmų. Ten karščių metu slėpdavosi gyvuliai, bet prasidėjus susišaudymams, jie kažkodėl stovėdavo krūmų pakraštyje. Niekad neidavau domėtis tokiu jų elgesiu, nors krūmuose kartais trakštelėdavo kokia šaka. Kai nukrito lapai, radau pačiame tankyne suręstą mažą namelį. Jis negalėjo apsaugoti nuo lietaus, nes buvo dengtas alksnių šakomis. Vis dėl to apsidžiaugiau, kad nėjau į krūmus. Nežinia, ar ten besislepiantys norėjo, kad kas nors pamatytų.

Vaikai taip pat gyveno baimėje. Kartą ant trobos durų tėvas rado raštelį, kad neleistų man važiuoti į Dainų šventę. Jis iš karto man uždraudė važiuoti. Eidami iš mokyklos kartais repetuodavome sovietines dainų šventės dainas, bet eidami per Žibikų pušyną, ar Pavenčiuose ganydami bandą, traukdavome jau apie palinkusią prie kelio liepą. Vis atrodydavo, kad kažkas klausosi. Kas žino, gal Milių bunkerio rezistentai  norėjo su broliu užmegzti ryšius, nes glaudžiai bendravo su kito mano brolio Igno gimine Jonu Silkiniu. Brolis Ignas buvo vedęs Silkinio seserį Emiliją. Jonas rezistentus aprūpindavo miltais, kruopomis, akumuliatoriumi, šoviniais. Grįžęs po dešimties metų iš lagerio sakėsi jiems atidavęs ir  rusišką kulkosvaidį. Ginklai buvo laikomi malūno rūsyje netoli miltų birimo gerklių, kur visada būdavo daug svetimų žmonių. Keista, bet vieną didelę šovinių prikrautą buvusią amerikoniškų vaisių konservų dėžę  radau jau atgimimo laikais. Net brolį nustebo mano radinys. Brolis Ignas su Silkiniu labai draugavo, abu miegojo viename kambaryje, dirbo malūne. Iš kažkur gavo elektrinių motorų, dinamo agregatų, net mažą turbiną, kuri pastatyta didžiosios turbinos dėžės kampe aprūpindavo elektra Lėlaičių ir pusę Pavenčių kaimo. Silkinis  sakė, kad tardymo metu jį labai skaudžiai per plikų kojų padus mušdavo. Keista, bet brolio nei dėl kulkosvaidžio, nei šovinių, akumuliatorių ar maisto tiekimo rezistentams niekas netardė.  Silkinis, matyt, viską prisiėmė sau ir nieko neišdavė. Gal turėjo įtakos ir tai, kad mano brolis buvo muzikantas, grojo renginiuose, darydavo alų, kuriuo vaišindavosi ir stribai, ir miškiniai. Nuteisė Joną dešimčiai metų. Sąlygos  buvo labai žiaurios. Tik retkarčiais galėdavo atsiųsti papiroso dėžutės dydžio lapelį su rusišku užrašu: „esu sveikas gyvas, laukiu siuntinio“. Tik baigiantis terminui, pakvietė brolį atvažiuoti už Uralo kalnų į angliakasių miestelį. Lagerio vadovybė, gavusi lietuviškų vaišių, leido pabaliavoti už lagerio ribų pievutėje, nors Jonas ir buvo baustas karceriu, nes pasigamino juostinį magnetofoną, kuriuo įrašinėjo kalinių dainas. Įrašą pakabino virš vartų. Keista, bet magnetofoną jis parsivežė į malūną ir visiems leisdavo pasiklausyti rezistentų dainų. Vyrai dainavo gražiai. Net dabar negirdžiu tokių dainų apie į mišką vedantį takelį, ir džiaugiantis, kad priešų krauju mes palaistėm laukus. Dėl to Joną daug kartų kvietė į KGB būstinę, liepė sunaikinti įrašus. Jis  neklausė, su įranga važinėjo pas pažįstamus ir gimines. Kartą, kai jo nebuvo namuose, įranga su visais įrašais dingo. Dingo visiems laikams. Matyt „pasidarbavo“ specialistai.

Pažinau ir MGB agentą Simoną Čiužą. Jis vaidino kažkokį nevykėlį ir ganė bandą pas kaimyną Petrą Čiužą. Aš, su vėliau išgarsėjusiu žurnalistu Vladu Burbuliu, iš jo visą laiką tyčiodavomės. Po kiek laiko, jis ėmė ganyti bandą pas kitoje Ventos pusėje gyvenusį ūkininką Lengvenį. Mes ir per Ventą jo nepalikome ramybėje ir vis laidėme įvairias replikas. Pasirodo, jis tada piemenavo gal už šimto metrų nuo bunkerio.

Pavenčių kaime buvo du rezistentai – Pranas Šiuipys ir Antanas Lileika. Jų nedideli nameliai stovėjo visai greta. Keista, kad jie faktiškai kartu neveikė. Šiuipio giminės iki šiol nenori jo pripažinti rezistentu, nes atėmęs iš Šiuipienės lašinius, Paventyje gyvenusio Tenio kailinius, gaudydavęs vištas. Matyt čia irgi veikė kokios jaunystėje neišspręstos sąskaitos. Jis labai ilgai kėlė daug rūpesčių stribams. Vis pasirodydavo jo pašiepiantys rašteliai: jūs manęs nematote, o aš jus matau. Dažnai einant mokyklon iš krūmų išlįsdavo ginkluoti žmonės ir vis klausdavo – ar nematėm Lileikos.

Verta patikslinti: Lileiką išdavė Rušinas, su kuriuo mokiausi Žibikų pradinėje mokykloje. Mokslai jam labai nesisekė, bet labai mėgo rinkti šovinius. Vaikai tada dažnai keisdavomės šoviniais. Iš jo negalėdavo gauti net surūdijusio šovinio. Dėl to kartais jį net apkuldavome. Lileika paprastai į  namus neidavo. Sutikęs kaimietį kieme prašydavo lašinių, naminės spirito. Rezistentai savo pėdsakus slėpdavo papildami žibalo, pabarstydami tabokos dulkių. Nuo tabokos dulkių čiaudėdavo kagėbistų šunys, žibalas skleisdavo net žmogui užuodžiamą kvapą,  todėl jie prašydavo naminės spirito. Mano mokslo draugo Vinco Steponavičias motina žvyrduobėse prie Šakienės sodybos netoli Viekšnių jo yra perdavusi ir Lileikai.

Lemtingą dieną Lileika užėjo pas Rušiną į namus ir prašė duoti šovinių. Berniukas pasakęs, kad jie paslėpti lauke, išėjo lauk ir nudūmė į už poros kilometrų esančius Viekšnius. Rušinų namas buvo apsuptas, nes norėjo jį pagauti gyvą. Pamatęs tamsoje lakstančius žmones, Lileika garsiai sušukęs: „vyrai, mes apsupti“ ir šaudydamas iš automato, puolęs pro duris. Stribai  atšokę nuo langų ir durų, sugulė į griovius. Vėliau jie patys vienas iš kito juokėsi, kad bėglys per kažkurį net peršokęs. Nors tratėjo apie dvidešimt ginklų, Lileika vis tolo link miško. Tada stribų vadas, sovietų karininkas, čiupęs kažkam iš rankų kulkosvaidį, pats ėmė pyškinti. Bėglys griuvo jau galva į kūmus. Jo bėgimas buvo tik tursenimas, nes buvo gilus sniegas, avėjo veltiniais, vilkėjo net dvejus kailinius. Kūną kulkosvaidžio kulkos tiesiog sukapojo. Gal stribai, gerai pažinoję Lileiką, nes jis buvo dešimtininkas, nelabai ir norėjo nudėti. Jis ilgai gulėjo Viekšnių gatvėje.

Labai keistai buvo nužudytas išdavikas Rušiniukas. Jis gamino naminę, bet į namus nieko neįleido. Langai buvo grotuoti, uždengti iš vidaus langinėmis. Atėjus pirkėjui, jis pirma pažiūrėdavo pro mažą langelį. Tada atidarydavo didesnį ir pro grotas iškišdavo kažkokį ginklą. Tada paimdavo pinigus ir iškišdavo buteliuką šarpyliaus. Nieko neįsileisdavo vidun. Jį nužudė jau atgimimo laikais, kai pradėjo žmonės grįžti iš Sibiro. Jį matyt pagavo Žibikų pušyne, grįžtant iš miestelio. Buvo muštas, bet namai nebuvo apiplėšti. Įkištas į maišą ir vilktas prie Ventos gal porą kilometrų, Upėn įmestas dar gyvas. Kalbėjo, kad taip jam atkeršyta už Lileiką… Ūkininkai pakaitomis turėjo su vežimu budėti prie stribyno.

Kartą tėvas po budėjimo parvažiavo susijaudinęs. Valgydamas pusryčius pasakė, kad jam teko vežti prie duobės Pastauninke Lileiką.  Keletą kartų važiuojant per Pastauninką bandžiau klausti, kur jo kapas. Tėvas tik mostelėdavo ranka link aukšto senvagės skardžio, greta pelkės, ir pasakęs, kad geriau ten nevaikščioti, baigdavo kalbą. Dabar ta pelkė yra išsiplėtusi. Taigi jo kapas, matyt, yra vandenyje.

Vaikams taip pat teko pergyventi daug streso. Kai areštavo mano brolį Beną, visa šeima buvome apšalę iš baimės. Kariškai apsupo namą per Kūčias… Brolis spėjo pasislėpti greta namo esančiame rūsyje. Jis turėjo du vienodus raktus. Vienas rakino, o kitas netiko. Liepė tėvui atrakinti rūsį ir perspėjo, jei ką nors ras, jį pirmą nušaus. Tėvas pirma kišo blogą raktą, tik po to tikrą. Karininkas, apžiūrėdamas rūsį buvo kažkoks pasimetęs, nerado net ant bulvių aruodo paliktos dar šiltos brolio patalynės. Kariškiams išėjus, apžiūrėjome rūsį. Aiškiai matėsi, kad buvo atidarytas lubose buvęs slaptas išėjimas. Palipęs stoginėn mačiau, kad praskleistos jos lentelės ir brolis išėjęs link kaimyno Vaičiaus. Visi puolėme prie langų. Pamatėme brolį nuo Vaičiaus laukuose einančio rūsio einantį link miško. Jį ėmė vytis automatininkas. Matyt riktelėjo, nes brolis atsisuko, bet dabar jau tekinom pasileido link miško. Kareivis pradėjo tratinti iš automato. Iš sodybos pasipylė tuntas automatininkų ir visi šaudė. Ant kaimyno tvoros pasidėję du rankinius kulkosvaidžius pylė du karininkai. Brolis staiga pasilenkė. Mes net aiktelėjome. Manėme kliudė. Nutilo net šūviai, bet jis pasiėmė rankon medpadžius ir dar greičiau leidosi bėgti. Tratėjo visas laukas. Mama jau ne verkė, bet klykė, mes vaikai meldėmės, o tėvo silpna širdis vos plazdėjo.  Gal po valandos pamatėme, kad kaip širšės apkibę kareiviai vedasi iš miško brolį. Mama sumetė į maišą šiltų baltinių, dešrų, lašinių, duonos ir nulėkė į kaimynų kiemą. Brolį glaudžiu ratu apsupę kareiviai neleido net prisiartinti. Ji maišą permetė per kareivių galvas. Kareiviai jėga ją išstūmė iš kiemo. Ankstų rytą su mama išėjome į Viekšnius ieškoti brolio. Visur atsakė, kad nėra. Ryto metą jo ieškoti į Mažeikius išvažiavo tėvas. Rado tarp daugybės sulaikytųjų perrengtą karine uniforma, sutvarstytomis kojomis. Jis sakėsi, kad bėgdamas kažkur susižeidė kojas. Jį apsupę ant Ventos ledo, nes kitoje upės pusėje sustojo vieškeliu važiavęs automobilis ir iš jo pasipylę kareiviai. Tiesą sužinojome gal po trisdešimt metų, kai mirė abu tėvai. Pasirodo jį pasivijo ir pargriovė šunys, apkandžiojo vos ne basas kojas, apdraskė kelnes ir švarką, todėl ir neleido prie jo mamos, perrengė karine uniforma. Vaikui tas vaizdas padarė baisų įspūdį. Nors manęs niekas nesivaikė, nešaudė, naktimis dažnai sapnuoju, kaip mane šaudydami vaikosi kariškiai. Miško medžiai, kur bėgo brolis, buvo sukapoti kulkų, nulūžusios šakos. Matėsi, kad čia vyko baisus gyvenimo ir mirties šokis. Jo baisi muzika iki šiol neleidžia ramiai miegoti.