Pagrindinis puslapis Religija Katalikų kunigai Sukanka 100 metų, kai gimė Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas

Sukanka 100 metų, kai gimė Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas

Sukanka 100 metų, kai gimė Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas

Arvydas Gelžinis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas, www.voruta.lt

Kazimieras Vasiliauskas gimė 1922 m. balandžio 9 d. Biržų aps. Vabalninko vlsč. Kateliškių k. ūkininkų Juozo Vasiliausko ir Valės Baniulytės šeimoje. Mokėsi Čypėnų pradžios mokykloje ir Biržų gimnazijoje, kur įsitraukė į Ateitininkų organizacijos veiklą, buvo aktyvus literatūrinio ratelio narys.

1940 m. tapo gimnazijos Ateitininkų organizacijos vadovu. 1941 m. baigęs Biržų gimnaziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1942 m. buvo perkeltas į Vilniaus kunigų seminariją, kurią 1943 m. naciams uždarius studijavo pogrindžio sąlygomis. 1945 m. seminaristams vėl teko grįžti į Kauno seminariją. 1946 m. birželio 16 d. tuometinis Vilniaus arkivyskupijos apaštališkasis administratorius arkivyskupas Mečislovas Reinys jį įšventino kunigu.

1946 m. rugsėjo 30 d. K. Vasiliauskas buvo paskirtas vikaro pareigoms į Kalesninkus (Šalčininkų r.), kitais metais – į Švenčionis. Čia pas jį ateidavo išpažinties partizanai. 1948 m. liepos 16 d. kun. K. Vasiliauskas perėmė Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios ir Aušros Vartų koplyčios vikaro pareigas, aktyviai dalyvavo pogrindžio savišvietos organizacijos – Aušros Vartų Mergelės Marijos kolegijos veikloje. Pateko į KGB akiratį, buvo tardomas, raginamas išduoti žinomus partizanus ir pogrindžio veikėjus. Nesutikus bendradarbiauti, pateko į KGB nemalonę. 1948 m. antrąją Kalėdų dieną tėvas jėzuitas Karolis Garuckas pakvietė kun. K. Vasiliauską sakyti pamokslą Šv. Jonų bažnyčioje. Greitai po šio pamokslo apie šv. Steponą, kaip herojų, žuvusį už tiesą, apie lietuvius, žūstančius už Tėvynę ir tikėjimą, kunigas K. Vasiliauskas perkeltas į atokią Rimšės parapiją (Zarasų r.). Tačiau ir čia KGB užfiksuoti K. Vasiliausko pamokslai liudija, kad jis nepalūžo, toliau citavo uždraustus poetus, kalbėjo apie kovotojų už Tėvynės laisvę herojiškumą ir pan.

1957 m. spalio 17 d. vėl buvo suimtas ir išsiųstas į Vorkutos lagerį (Komijos ASSR), kur sutiko taip pat sugrąžintą A. M. Dobrovolskį. Pasirodo, kad amnestija negaliojo ypač pavojingiems nusikaltėliams, t. y. katalikų dvasininkams.

1949 m. spalio 6 d. Rimšės bažnyčioje buvo suimtas, kalintas Vilniuje. Po tardymų apkaltintas antisovietine agitacija, ryšiais su partizanais ir „kaip ypač pavojingas nusikaltėlis“ nuteistas dešimčiai metų lagerio. Kalėjo Intos lageryje Komijos ASSR. Dirbo anglių šachtoje, tačiau slapta nuo prižiūrėtojų aukojo Šv. Mišias, klausė išpažinčių, palaikė ir stiprino likimo draugų dvasią. Šiame lageryje susitiko bendraminčius kunigus Algirdą Mykolą Dobrovolskį ir Alfonsą Svarinską. Visi jie nevengė sunkaus darbo, nepaisydami tautybės ir religijos visada dalijosi gautais siuntiniais, stengėsi tiek fiziškai, tiek dvasiškai padėti likimo broliams. 1957 m. komisija prie SSRS Aukščiausios Tarybos prezidiumo paleido K. Vasiliauską, ir jis grįžo į Lietuvą, bet neilgam. 1957 m. spalio 17 d. vėl buvo suimtas ir išsiųstas į Vorkutos lagerį (Komijos ASSR), kur sutiko taip pat sugrąžintą A. M. Dobrovolskį. Pasirodo, kad amnestija negaliojo ypač pavojingiems nusikaltėliams, t. y. katalikų dvasininkams.

1958 m. antrą kartą paleistam iš lagerio sovietinė valdžia uždraudė gyventi ir dirbti Lietuvoje, todėl dešimt metų, iki 1968 m., gyveno Latvijoje, Daugpilyje. Negalėdamas legaliai eiti kunigo pareigų, kun. K. Vasiliauskas išbandė daug įvairių veiklų: baigė vairuotojų kursus, vėliau dirbo kroviku, elektriku, viename kolūkyje buhalteriu. 1968 m. birželio 28 d. LSSR Ministrų Tarybos sprendimu kun. K. Vasiliauskui pagaliau leista gyventi Lietuvoje.

Sugrįžęs į Lietuvą, 1968 m. spalio 2 d. buvo paskirtas Varėnos parapijos klebonu, nuo 1975 m. – Vilniaus Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios vikaru. Palaikė ryšius su antisovietinio pasipriešinimo dalyviais, Lietuvos Helsinkio grupės nariais. Jo namuose buvo apsistoję į Sergejaus Kovaliovo teismą Vilniuje 1975 m. atvykę artimieji, vienas jų žymus disidentas Andrejus Sacharovas. Nepaisant nuolatinės KGB „globos“ ir intensyvaus pastoracinio darbo, įsitraukė į judėjimą už tikinčiųjų teises, bendradarbiavo su pogrindinės spaudos platintojais, pats padarydavo nedidelį uždraustų knygų (daugiausia religijos filosofų kūrinių, užsienyje išleistos poezijos) kopijų tiražą ir platindavo savo pažįstamų rate.

Anot poeto Justino Marcinkevičiaus, paskirtas pirmuoju atkurtos Arkikatedros klebonu, jis buvo „iš Dangaus atsiųstas žmogus į tą mūsų tuo metu pykčio, neapykantos ir keršto pripildytą kraštą“.

Pasirašė keletą protestų ir kreipimųsi į TSKP CK vadovus: 1971 m. ir 1972 m. – vyskupams Vincentui Sladkevičiui ir Julijonui Steponavičiui apginti, taip pat dėl religinės literatūros draudimo panaikinimo, 1977 m. protestą prieš tikinčiųjų teisių apribojimą ir valdžios kišimąsi į Bažnyčios vidinę tvarką ir pan. 1981 m. lapkričio 27 d. pasakė pamokslą prie neaiškiomis aplinkybėmis žuvusio kun. Broniaus Laurinavičiaus kapo, 1983 m. pasirašė Vilniaus arkivyskupijos dvasininkų pareiškimą TSKP generaliniam sekretoriui ir LKP CK pirmajam sekretoriui prieš dvasininkų persekiojimą dėl jų atliekamų pareigų, prieš A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus areštą, tikinčiųjų, ypač jaunimo, teisių pažeidinėjimą.

1989 m. arkivyskupas Julijonas Steponavičius pakvietė kunigą K. Vasiliauską tarnauti tikintiesiems sugrąžintos Vilniaus arkikatedros klebonu. Anot poeto Justino Marcinkevičiaus, paskirtas pirmuoju atkurtos Arkikatedros klebonu, jis buvo „iš Dangaus atsiųstas žmogus į tą mūsų tuo metu pykčio, neapykantos ir keršto pripildytą kraštą“. Kaip teigė pats kun. K. Vasiliauskas, „visą gyvenimą tvirtai tikėjau, kad tikėjimo pagrindinė užduotis – padėti žmogui būti laimingam“. Dažnai cituodavo rašytojo Fiodoro Dostojevskio mintį, kad „pasaulis nevertas nekalto vaiko ašaros“.

1989 m. vasario 1 d. popiežius Jonas Paulius II kun. K. Vasiliauskui suteikė monsinjoro – popiežiaus kapeliono – garbės vardą. 1993 m. arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis mons. K. Vasiliauską paskyrė atkurtos Vilniaus kunigų seminarijos rektoriumi, šias pareigas ėjo iki 1995 m. Savo paties prašymu 1997 m. mons. K. Vasiliauskas buvo atleistas iš Vilniaus arkikatedros bazilikos klebono pareigų ir paskirtas emeritu prie Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios.

Nepriklausomoje Lietuvoje aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, padėdamas benamiams ir kaliniams grįžti į normalų gyvenimą. Už toleranciją ir gailestingumą 1995 m. tapo „Santarvės“ fondo premijos laureatu. 1994 m. vasario 10 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu už nuopelnus Lietuvai apdovanotas LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi. 2000 m. vasario 11 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimu monsinjorui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas. 2000 m. birželio 30 d. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Mirė kun. K. Vasiliauskas 2001 m. spalio 14 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

2010 m. lapkričio 4 d. Vilniuje, šalia Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios įrengtame skverelyje (arch. Tauras Budzys), mons. K. Vasiliauskui buvo atidengta skulptūra ir atminimo lenta (skulpt. Jonas Gencevičius). 2011 m. vasario 19 d. mons. K. Vasiliauskui suteiktas Biržų rajono garbės piliečio vardas (po mirties). Apie kun. K. Vasiliauską sukurti dokumentiniai televizijos filmai: „Monsinjoras“ (1997, režisierė Vanda Vainoraitė), „Laimingi buvę jo akivaizdoje“ (2007, režisierius Saulius Vosylius). 2015 m. išleista mons. K. Vasiliausko biografija „Gyvenimas, koks jis buvo“ (autorė Ramunė Sakalauskaitė). 2022-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė monsinjoro Kazimiero Vasiliausko metais.