Minint 130-ąsias gimimo metines

Prof. dr. Vytas URBONAS, Vilnius

Stasys Šilingas lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istorijoje minimas kaip vienas iš ištikimiausių lietuvių tautinės savimonės puoselėtojų ir savarankiškos Lietuvos valstybės kūrėjų pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Dauguma jo gyvenimo ir veiklos tyrinėtojų pabrėžia, jog S. Šilingas iš prigimties buvo meno žmogus, turėjo neabejotiną žurnalisto bei publicisto talentą, bet susiklosčiusių aplinkybių ir didelio noro pasitarnauti savo tautai ir Lietuvai verčiamas atsidūrė politikoje ir jai atidavė beveik visą savo gyvenimą.

Savitai S. Šilingo asmenybei susiformuoti pirmiausia nemažos įtakos turėjo skaudus jo protėvių likimas. Stasio Šilingo senelis baronas Stanislovas Šilingas, Paberžės dvaro savininkas, ir senelė Vilhelmina Šilingienė aktyviai dalyvavo rengiant 1863 m. sukilimą Kauno gubernijoje. Vienas iš sukilimo vadų kunigas Antanas Mackevičius, devynerius metus kunigavęs Paberžės bažnyčioje, dažnai lankydavosi kitoje kelio pusėje buvusiame Paberžės dvare, neretai ten pietaudavo ir su jo šeimininku Stanislovu Šilingu aptardavo svarbius sukilimo rengimo klausimus. S. Šilingas buvo sukilėlių valdžios apskrities viršininkas, o V. Šilingienė talkino organizuojant įvairias sukilimo akcijas, išsiuvinėjo sukilėlių Paberžės būrio vėliavą. 1863 m. sukilimui pralaimėjus, už sukilimo rėmimą S. Šilingas buvo ištremtas į Sibirą, visas dvaro turtas konfiskuotas ir atiduotas caro valdininkui Tichejevui, o V. Šilingienė buvo priversta išvažiuoti į Paryžių. S. Šilingui bausmę dovanojus, jis iš Sibiro grįžo į Lietuvą ir su žmona V. Šilingiene bei jų dukterimi Valerija (gimusia 1852 m.), būsima Stasio Šilingo motina, apsigyveno Vilniuje. Ten, Vilniuje, 1885 m. lapkričio 23 d. gimė Stasys Šilingas. Apie 1863 m. sukilimo baisumus ir liūdnas jo pasekmes jam daugiausia papasakojo jo senelė Vilhelmina Šilingienė.

1863 m. sukilimo atgarsiai ir išlikusių gyvų sukilimo liudininkų prisiminimai neišblėso iš Stasio Šilingo atminties visą gyvenimą. Protėvių dvasia jį skatino domėtis laisvės idėjomis, imtis visuomeninės veiklos, rūpintis visos lietuvių tautos likimu. Vėliau viename savo laiškų iš tremties Ukrainoje S. Šilingas rašė, jog „pasakojimais, dainomis iš sukilimo meto močiutė įdiegė ir išdaigino meilę Lietuvos žemei. Be to, atskleidė muzikos pasaulio grožį (…). Pažadino-auklėjo meno skonį“. Gyvendamas Vilniuje, augdamas sulenkėjusių bajorų šeimoje, S. Šilingas su visais bendravo lenkų kalba, mokydamasis rusiškoje Vilniaus 1-ojoje berniukų gimnazijoje jis išmoko ir rusų kalbą, o lietuviškai nei kalbėti, nei skaityti nemokėjo. Tačiau 1905 m. pabaigęs gimnaziją ir įstojęs į Maskvos universitetą, pradėjęs labiau domėtis tautinio atgimimo idėjomis, jis ėmė karštai mokytis lietuvių kalbos. Ir per porą metų lietuvių kalbą išmoko tobulai, galėjo ja sklandžiai reikšti mintis ir žodžiu, ir raštu. 1908 m. pasirodė jo korespondencijos dienraštyje Vilniaus žinios, 1909 m. – straipsniai laikraštyje Lietuvos žinios. 1909 m. jis iš lietuvių kalbos į lenkų kalbą išvertė rašytojo Jono Biliūno biografiją ir jo apsakymus „Kūdikystės sapnai“ bei „Laimės žiburys“; visa tai buvo paskelbta lenkų kalba ėjusio žurnalo Litwa 1909 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo numeriuose. Šis dvisavaitinis žurnalas, leistas Vilniuje 1908–1914 m. ir redaguotas Mečislovo Davainio-Silvestraičio, buvo skirtas lenkams ir sulenkėjusiems lietuviams supažindinti su Lietuvos istorija, lietuvių literatūra bei menu.

1906 m. įstojęs į Maskvos lietuvių studentų draugiją, S. Šilingas vis labiau ėmė rūpintis besimokančio jaunimo reikalais. Jis ėmė kalbėti apie svarbią lietuvių studentijos ir inteligentijos pareigą šviesti tautiečius, žadinti jų tautinę savimonę ir susipratimą. Jam atrodė, kad visuomeniniu, kultūriniu darbu galima daugiau pasiekti nei politiniais veiksmais. Pats aktyviai dalyvaudamas visuomeninėje veikloje, jis stengėsi į ją įtraukti ir kuo daugiau lietuvių jaunimo. Tokį jo ryžtą, norą pagyvinti draugijos veiklą labai greitai pastebėjo kiti jos nariai. Jie 1908 m. S. Šilingą išrinko Maskvos lietuvių studentų draugijos valdybos pirmininku. Nenorėdamas nuvilti juo pasitikėjusių bendražygių, jis iš pat pradžių daug laiko ir energijos ėmė skirti draugijos organizaciniam darbui, pasitarimų ir kitų renginių ruošimui, pokalbiams su studentais mokslo, buities, visuomeninės bei kultūrinės veiklos klausimais. Jo įsitikinimu, spręsti svarbius klausimus studentijai galėjo padėti lietuviški laikraščiai ir žurnalai, juose skelbiamos publikacijos pačiomis įvairiausiomis jaunimą dominančiomis temomis, gyvos diskusijos spaudos puslapiuose, skaitytojų pateikti pasiūlymai ir patarimai.

Su S. Šilingo  visuomenine veikla, vadovavimu Maskvos lietuvių studentų draugijai susiję ir pirmieji jo žingsniai spaudoje. 1908 m. spalio 12 (25) d. dienraštyje Vilniaus žinios buvo išspausdinta pirmoji jo korespondencija iš Maskvos „Iš moksleivių gyvenimo“. Rašinyje S. Šilingas labai vaizdžiai, emocionaliai išreiškė savo nepasitenkinimą Maskvos lietuvių studentų draugijos nariais, nesilankančiais susirinkimuose ir visiškai abejingais visuomeninei veiklai. Jis skundžiasi, kad niekaip nepavyksta surengti visuotinės draugijos narių sueigos. Tuo tarpu klausimų, liečiančių visos Lietuvos gyvenimą ir kuriuos turėtų spręsti visi draugijos nariai, esą daugybė: tai ir moksleivių šelpimo, ryšių su kitomis organizacijomis, paskolų gavimo klausimai, ir kultūrinis darbas Lietuvoje.

1908 m. lapkričio 11 (24) d. taip pat dienraštyje Vilniaus žinios pasirodė kita publikacija „Iš moksleivių gyvenimo“, kurios tęsinys buvo spausdinamas dar dviejuose numeriuose. Šią korespondenciją pasirašė Stasys Šilingas, kaip Maskvos lietuvių studentų draugijos pirmininkas, paraginęs jo adresu siųsti ir visus pasiūlymus. Įžangoje buvo rašoma, jog ši draugija, „apsvarsčiusi svarbiausius Lietuvos moksleivių gyvenimo paklausus, nusprendė kreiptis į visuomenę su atsišaukimu“. Atsišaukime į visuomenę, kurį rengiant, be abejo, daugiausia prisidėjo S. Šilingas, primenamas atkaklus skurdžiai gyvenančios lietuvių jaunuomenės kultūrinis ir šviečiamasis darbas, jos pasiaukojimas siekiant tautos atgimimo. Visuomenė kviečiama rūpintis lietuvių jaunimu, jį branginti, nes „dabartinė jaunuomenė – tai ateities Lietuva, (…) mokslus einančioji jaunuomenė – tai tie, kurių rankose gulės Lietuvos likimas, (…) nuo jų priklausys, ar būt Lietuvai, ar žūt“. Raginama suteikti jaunimui galimybę pasišvęsti mokslui, visuomenei.

Būdamas Maskvos lietuvių studentų draugijos nariu ir 1908 m. išrinktas jos valdybos pirmininku, S. Šilingas visas jėgas ir sugebėjimus skyrė visuomeninei veiklai. Tačiau po kelerių metų ši veikla jo jau ėmė netenkinti, ir 1909 m., atsisakęs Maskvos lietuvių studentų draugijos valdybos pirmininko pareigų, jis nutarė atsidėti naujam veiklos barui – moksleivių periodinio leidinio organizavimui. Jau tų metų rudenį S. Šilingas surengė pasitarimą, kuriame dešimt studentų, tarp kurių buvo artimiausias jo draugas Ramūnas Bytautas, taip pat Rapolas Skipitis, Adomas Lastas-Lastauskas, diskutavo dėl studentiško laikraščio leidimo galimybės, jo programos ir krypties. Pasitarimo dalyviams vienbalsiai nusprendus, kad toks leidinys reikalingas, svarstytas jo pavadinimas.  R. Skipitis savo atsiminimų knygoje „Nepriklausomą Lietuvą statant“ rašo, kad „R. Bytautas pasiūlė jį pavadinti Aušrine, primindamas J. Basanavičiaus Aušrą, kuri buvo skirta visai lietuvių tautai, o naujasis laikraštis būtų skirtas tik tautos daleliai – moksleiviams, tai jam kaip tik ir tiks kuklus ir drauge simboliškas aušros žvaigždės – Aušrinės vardas. R. Bytauto pasiūlymas buvo priimtas ir leidiniui buvo duotas vardas Aušrinė“. Leidinį nutarta leisti kaip nepartinį, liberalios demokratinės krypties laikraštį, skirtą besimokančiam jaunimui – būsimiems inteligentams. Pirmuosius kelis 1910 m. sausio mėnesį pasirodžiusios Aušrinės numerius suredagavo beveik vienas pats Šilingas, šiek tiek prisidedant R. Skipičiui. 1910 m. rudenį į Maskvą teisės mokslų studijuoti atvykęs Petras Klimas netrukus buvo įtrauktas į Aušrinės redakcijos darbą. 1911 m. jis tapo faktiškuoju redaktoriumi ir pakeitė S. Šilingą, kuris pasitraukė iš redakcijos, norėdamas užbaigti teisės studijas.

1912 m. baigęs Maskvos universitetą, S. Šilingas Aušrinės redakcijoje daugiau nebedirbo. „Bet Šilingo, kaip Aušrinės sumanytojo ir jos ideologijos formuotojo, reikšmė buvo labai didelė, – pabrėžia R. Skipitis. – Šilingo redagavimo metu prie Aušrinės susitelkė gražus būrys kūrybingo lietuviško jaunimo. Čia buvo susidaręs ir aušriniečių sąjūdžio centras, kuris telkė moksleivius visuomeniniam lietuviškam darbui. O Šilingo jaunuoliškas entuziazmas ir auksaburniškas sugebėjimas paskatinti moksleivius lietuviškam visuomeniniam darbui žymiai prisidėjo prie aušriniečių sąjūdžio gražaus iškilimo“. S. Šilingas mokėjo nepaprastai entuziastingai džiaugtis kiekvienu nauju Aušrinės bendradarbiu. Savo kūrybinį kelią Aušrinėje pradėjo Antanas Žukauskas-Vienuolis, Ignas Jurkūnas-Šeinius, Zigmas Gaidamavičius-Gėlė, Adomas Lastas, Balys Sruoga ir daug kitų lietuvių rašytojų bei poetų, kuriems nemažai įtakos turėjo S. Šilingas.

Jau pirmajame Aušrinės numeryje S. Šilingas pasireiškė kaip aistringas publicistas. Gyvai, vaizdžiai, remiantis Lietuvos istorijos faktais ir nūdienos aktualijomis, parašytas įvadinis (redakcinis) straipsnis „Aušrinės uždaviniai ir keliai“. Aiškindamas, kad leidinio iškeltas svarbiausias uždavinys – sukurti gausų, sąmoningą ir aktyvų inteligentijos sluoksnį – yra nelengvas, autorius rašo: „Sunkus uždavinys atliekamas ne vienu žygiu, ne vienais metais, bet nuolatiniu sistemišku veikimu per ištisus dešimtmečius. Uždavinys galimas įvykinti tik vieninteliu būdu – visuomenišku auklėjimu naujų paaugančių kartų. Uždavinys, kurio pamatas yra – dirbti ateities vardan“. Ankstesnių laikų jaunuomenės galvose kilusią lietuvių tautos atgimimo idėją autorius ragina atgaivinti ir ją plėtoti naujomis sąlygomis, į pirmą vietą iškeldamas moksleivių visuomeninę veiklą. 1911 m. antrajame Aušrinės numeryje paskelbtame straipsnyje „Supažindinkim jaunuomenę su mūsų Daile!“ S. Šilingas su jam būdingu užsidegimu pasakoja apie nuostabius lietuvių menininkų kūrinius, tautinės kultūros, tikrosios lietuvių dailės pavyzdžius, ir rašo, kas Lietuvoje jau daroma ir ką dar reikėtų padaryti, kad su jais kuo geriau susipažintų lietuvių jaunimas, ypač vidurinių mokyklų mokiniai. S. Šilingui būdingu stiliumi, labai gyvai ir vaizdingai parašytas ir nemažos apimties straipsnis „Vasaros darbai“, išspausdintas žurnalo Aušrinė 1910 m. trečiajame numeryje. Tai nuoširdus pasikalbėjimas su besimokančia jaunuomene, kaip įdomiai praleisti vasaros atostogas ir jas panaudoti artimesniam susipažinimui su savo gimtuoju kraštu, įvairiausiai kūrybai. S. Šilingas savo publicistiniuose straipsniuose, nepriklausomai nuo jų tematikos ir pobūdžio, didžiausią dėmesį skyrė jaunimo visuomeninės veiklos plėtojimo, lietuviškos inteligentijos rengimo, tautinės sąmonės ugdymo, lietuvybės stiprinimo, tautinės kultūros kūrimo ir propagavimo klausimams.

Studijuodamas Maskvos universitete, aktyviai besimokydamas lietuvių kalbos, S. Šilingas  susidomėjo lietuvių tautosaka ir per atostogas Lietuvoje pradėjo rinkti dainas, pasakas, mįsles bei patarles. Galimas dalykas, tai paskatino jį imtis mokslinio tiriamojo darbo, dalyvauti 1907 m. balandžio 7 (kovo 25) d. Vilniuje įkurtos Lietuvių mokslo draugijos veikloje. Tų pačių metų rugpjūčio 19 (6) d. jis buvo priimtas į šią draugiją – kaip Maskvos universiteto studentas. Būdamas tokios rimtos organizacijos narys, jis stengėsi, kad Lietuvių mokslo draugija kryptingai siektų savo užsibrėžtų tikslų – tyrinėtų lietuvių tautos istoriją ir dabartį, tautinę kultūrą, plėtotų lietuviškąjį mokslą. 1909 m. liepos 4 (17) d. laikraštyje Lietuvos žinios paskelbtame straipsnyje „Lietuvių Mokslo Draugijos veikimas“ S. Šilingas pabrėžia, jog „nuo pat pradžių mūsų atgijimo stengtasi sutraukti mūsų mokslo vyrus į vieną kuopą. Nuo pat pradžių stengtasi suorganizuoti moksliškąjį Lietuvos tyrinėjimą, pritraukti prie jo kuo plačiausius tautos sluoksnius, kurie mokslininkams vadovaujant varytų juodąjį darbą. Nuo pat pradžių galvota apie sritis labiausia reikalaujančias moksliško tyrinėjimo“. Tačiau S. Šilingas Lietuvių mokslo draugijos veikloje pastebi ir rimtų trūkumų, pateikia nemažai kritinių pastabų dėl draugijos darbo organizavimo, valdybos veiklos. Jo nuomone, viena iš pastebimų ydų – „palinkimas prie išviršinio iškilmingumo, neatsižiūrint į turinio rimtumą, ir stebėtinas visuotinųjų susirinkimų biurokratiškumas“. Jis kviečia mokslininkus daugiau dėmesio skirti ne tik praeities, bet ir dabarties tyrinėjimams, o Lietuvių mokslo draugijos veiklą aktyvinti visomis kryptimis. Lietuvos žinių 1909 m. liepos 8 (21) d. numeryje išspausdintame straipsnyje „Lietuvių Mokslo Draugijos artimiausias uždavinys“ S. Šilingas ragina mokslininkus rimtai susidomėti statistika, rinkti statistinius duomenis ir jais remiantis tyrinėti Lietuvos ekonomikos, kultūros, visuomenės gyvenimo pasikeitimus XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. S. Šilingas statistinių duomenų rinkimo klausimus nagrinėjo bei studentų anketinės apklausos rezultatus analizavo ir kitose savo publikacijose. Jis taip pat spaudoje kėlė lietuviškosios terminijos tvarkymo klausimus. S. Šilingas ne tik skelbė publikacijas apie Lietuvių mokslo draugijos darbą ir savo atliktų tyrinėjimų rezultatus, bet ir pats dalyvavo draugijos darbe, aukojo jai knygas. Keletą metų S. Šilingas vadovavo Teisininkų sekcijai, Teatro komisijai. 1918 m. spalio 2-4 d. vykusiame Lietuvių mokslo draugijos visuotiniame susirinkime jis siūlė draugijai aktyviai dalyvauti kuriant universitetą Vilniuje ir deleguoti vieną Lietuvių mokslo draugijos Komiteto narį į universiteto steigiamąją komisiją.

S. Šilingas spaudoje reiškėsi ir kaip literatūros bei meno kritikas. Jau pirmajame (1910 m.) Aušrinės numeryje, skyrelyje „Mūsų raštijos naujienos“, išspausdinta S. Šilingo parašyta Lazdynų Pelėdos apysakos Klaida recenzija. Joje autorius reiškia nusivylimą ką tik pasirodžiusia apysaka svarbiausia dėl to, kad joje šalia valstiečių paveikslų nerado net bandymų giliau ištirti inteligento sielą, parodyti jo išgyvenimus, susiejant juos su visuomenės gyvenimu. S. Šilingą Lazdynų Pelėda  nuliūdino „ir savo nesiorientavimu ir nenusimanymu istorinėje situacijoje“. Jis griežtai pasisakė ir prieš visuomenės nuostatą į grožinę raštiją žiūrėti kaip į agitacijos įrankį, prikišdamas apysakos autorei rezonavimą, publiciškumą. Visai kitaip S. Šilingas įvertino 1909 m. pasirodžiusią Žemaitės apysaką Nuo audros pasislėpus. Antrajame Aušrinės numeryje išspausdintoje recenzijoje autorius pademonstravo gerą literatūrinę nuovoką. „Jei lietuvis, svetimą duoną bevalgydamas, užmirštų Lietuvą, jos žmones, jų būvį, sielvartas, linksmybes,… bet bundančios sąžinės ir sąmonės kurstomas panorėtų atgaivinti kūdikystės vaizdelius, pasakyčiau jam: skaityk Žemaitės raštus, – rašė jis recenzijos pradžioje. – Jei kitatautis norėtų susipažinti su slėpininga, taip įvairiai aiškinama Lietuva, pasakyčiau jam: išmok lietuviškai ir perskaityk Žemaitę, ar… pasižmonėk Lietuvoj metus… kitus. Jei lietuvis, norįs išsitobulinti lietuvių kalboj, klaustų, kokiu būdu gali tai padaryti, atsakyčiau jam: skaityk Žemaitės veikalus, išsimokink juos atmintinai ir būsi tobulas…“.

1913 m. 22-ajame Aušrinės numeryje S. Šilingas paskelbė gana didelės apimties straipsnį apie Zigmo Gėlės kūrybą „Dainius-Pumpurėlis“. Tiesa, jo turinį sudarė daugiau autoriaus vaizdinių aprašymas, o ne objektyvus literatūrinis poeto kūrybos įvertinimas. Tačiau straipsnis parašytas talentingai, įtaigiai, su S. Šilingui būdinga menine aistra ir kūrybiniu įkvėpimu. Neseniai mirusį jauną poetą autorius palygina su pumpurėliu, tik išsprogusiu, bet neišsiskleidusiu. Straipsnio pabaigoje, lyg norėdamas paaiškinti savo rašinio tikslus, S. Šilingas rašo: „Man rūpėjo tik įvesti skaitytoją į tą užburtą, simbolingą, žvaigždutėmis pasklidusią pasaulę, kurią gaivino savyje Zigmas Gėlė ir Lietuvai dovanojo. Man rūpėjo tik sučiupti tuos daigelius, kurie žadėjo lietuviškos rašomos dailės ąžuolais virsti. Man rūpėjo tik atskleisti Idealą, kurio kontūrus paliko Zigmas Gėlė savo Dvasios draugams bei ainiams“. Tame pačiame 22-ajame Aušrinės numeryje S. Šilingas paskelbė ir straipsnį „Zigmas Gėlė“, kuriame išdėstė savo įspūdžius ir mintis apie jauno, anksti (1912 m., sulaukus vos 18 metų) mirusio poeto Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės kūrybą. Z. Gėlė Aušrinei buvo atsiuntęs 23 eilėraščius, iš kurių 18 žurnalas išspausdino, o kitų ištraukas citavo ir plačiai komentavo S. Šilingas šiame straipsnyje.

Leidinyje Aušrinė jau iš pat pradžių buvo ruošiamasi spausdinti ir lietuviškų laikraščių apžvalgas. Svarbiausias jų tikslas – palengvinti laikraščių skaitymą, padėti jaunajam skaitytojui geriau orientuotis lietuviškoje periodinėje spaudoje. 1910 m. antrajame Aušrinės numeryje, skyriuje „Mūsų laikraštijos apžvalga“, buvo paskelbtas pirmasis rašinys – S. Šilingo straipsnis apie tuometinių laikraščių turinio ypatybes. Atsakydamas į kai kurių nepasitenkinimą lietuviškais laikraščiais reiškiančių skaitytojų priekaištus dėl spaudos leidinių nepatrauklumo, autorius paaiškina, jog „dabarties Lietuvos gyvenimas neiškelia nei vieno didelio politikos klausimo, kuris galėtų imponuoti, dėl kurio galima būtų paleisti skambią frazę. Dabarties Lietuvos gyvenimas tolimas nuo sensacinių atsitikimų. Taigi ir išrodo visiems smarkių įspūdžių mylėtojams pilku, nuobodžiu. O tuo tarpu Lietuvoje varomas didelis, pamatinis darbas. Jo tikslas – pakelti ekonominę šalies kultūrą, apšviesti liaudį, įsąmoninti ir sustiprinti lietuvystę, apginti lietuvišką kultūrą nuo kitataučių pasikėsinimų. Kaip patvinusi upė jis apima kaskart platesnes Lietuvos sritis, įsiveržia į tamsiausius, tyliausius kampelius, užgauna kaskart naujus mūsų kultūros dirksnius“. S. Šilingo nuomone, visa tai ir turi atsispindėti spaudoje.

1912–1913 m. S. Šilingas aktyviai bendradarbiavo kaimo jaunuomenei skirtame žurnale Jaunimas. Jis tvarkė žurnalo skyrelį „Pašnekos apie dailę“, kuriame iš valstietiškų pozicijų apžvelgdavo naujus leidinius ir jaunimui aiškino literatūros bei meno suvokimo pradmenis. Pirmutinio skyrelio (1912 m. Nr. 7) įžangoje S. Šilingas (slapyvardžiu Genelis), kreipdamasis į jaunimą, rašė: „Jau teka tavo aušružė. Daugyn eina tavo brolių – šviesuolių būrys (…). Ir aš noriu tau, jaunime, padėti, noriu iš tavo širdies dailės kibirkštį išskelti, noriu, kad kartą išskeltoji niekuomet jau negestų, visą amžių žėrėtų“.

1912 m. baigęs Maskvos universiteto Teisės fakulteto ekonomikos skyrių, S. Šilingas kartu su žmona Emilija, savo geriausio draugo Ramūno Bytauto seserimi, iš Rusijos grįžo į tėvynę ir įsikūrė Vilniuje, Stanislovo Moniuškos gatvėje. S. Šilingas iš karto pritapo prie tuometinės Lietuvos inteligentijos elito. Jo namuose nuo 1912 iki 1915 m. nuolat vykdavo istorijos, lietuvių kalbos ir literatūros paskaitos, į kurias susirinkdavo 30-40 žmonių kuopelės. Jas skaitydavo garsūs to meto žmonės. S. Matulaitis skaitė istorijos, M. Biržiška – lietuvių literatūros, J. Balčikonis – lietuvių kalbos paskaitas. M. Sleževičius supažindindavo su politinėmis partijomis, A. Žmuidzinavičius – su meno naujovėmis.

Įgijęs teisininko išsilavinimą ir būdamas labai iškalbingas, S. Šilingas galėjo pasirinkti advokato profesiją. Tačiau 1913 m. jis įsidarbino vieninteliame lietuviškame banke Vilniuje – Trečiojoje savitarpio kredito bendrovėje. Netrukus tapo šios bendrovės valdybos, o vėliau ir tarybos nariu. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą jis darbavosi ir Vilniaus žemės banke. Kaip rašo R. Skipitis, S. Šilingas į banką nuėjo dirbti ne tam, kad išmoktų bankininko darbą, suprastų bankinius reikalus, o paskui ir pats taptų bankininku: „Banke jis tarnavo tiktai tam, kad užsidirbus savo ir savo šeimos kukliam pragyvenimui. O greta šio kasdieninio darbo jis savo kūrybinių jėgų ir savo sielos daugiausia dėjo į mūsų kultūros reikalus“.

Grįžęs į Vilnių, S. Šilingas laisvu nuo tiesioginio darbo laiku daug dėmesio skyrė Aušrinei, bendradarbiavo kituose leidiniuose, aktyviai dalyvavo Lietuvių mokslo ir Lietuvių dailės draugijų veikloje. Nuo 1907 m., kai šios draugijos buvo įsteigtos, jų nariai puoselėjo viltį Vilniuje pastatyti Tautos namus, kuriuose būtų saugomi abiejų draugijų sukaupti Lietuvos istorijos ir meno kūriniai, vyktų parodos, koncertai, kiti lietuvių tautinio judėjimo ir kultūrinio gyvenimo renginiai. Dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis įsivaizdavo tuos namus stovinčius ant kalno, rengėsi visus savo paveikslus tiems namams atiduoti. Tačiau M. K. Čiurlionis 1911 m. mirė, ir jo kūriniai tapo šeimos nuosavybe. Iškilo reali grėsmė, kad dailininko drobės bus išblaškytos po privačias kolekcijas, nes jo žmona Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, neturėdama iš ko pragyventi, galėjo jas išparduoti. Lietuvių dailės draugija pradėjo rūpintis M. K. Čiurlionio paveikslų likimu. S. Šilingo iniciatyva prie draugijos buvo įsteigta M. K. Čiurlionio kuopa, kurios tikslas buvo surinkti reikalingas lėšas, kad būtų nupirkti M. K. Čiurlionio paveikslai. Netrukus buvo susitarta su S. Čiurlioniene dėl paveikslų išpirkimo sąlygų. Deja, per Pirmąjį pasaulinį karą M. K. Čiurlionio paveikslai buvo išvežti į Rusiją. S. Šilingui teko padėti daug pastangų, kad dailininko paveikslai būtų sugrąžinti į Lietuvą. O lėšos Tautos namams statyti buvo kaupiamos toliau. Tautos namų statybai S. Šilingas pinigus rinko ir pats: nemažą sumą jis surinko Bagaslaviškyje, Kelmėje, Maskvoje. Lietuvių mokslo ir Lietuvių dailės draugijų siekis turėti Tautos namus gerokai pasistūmėjo į priekį Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse – Vilniuje, ant Tauro kalno, buvo nupirktas sklypas būsimiesiems Tautos namams. Dalyvaudamas Antano Žmuidzinavičiaus iniciatyva  įkurtos Lietuvių dailės draugijos veikloje, S. Šilingas, kaip aistringas dailės gerbėjas, ir pats pradėjo rinkti ir kaupti lietuvių dailininkų paveikslus. Per 25 metus jis buvo sukaupęs daugiau kaip 100 dailės kūrinių kolekciją.

1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas laikinai pristabdė intensyvų visuomeninį ir kultūrinį darbą. S. Šilingas buvo priverstas įsitraukti į politinę veiklą. 1914 m. rugsėjo 7 (rugpjūčio 25) d. S. Šilingo pastangomis Vilniuje buvo įsteigtas Lietuvių politikos centras, kuriam iš pradžių jis ir pirmininkavo. Šio centro tikslas buvo sujungti įvairių politinių pažiūrų lietuvius, norinčius dirbti Lietuvai. Jau vyko karas, todėl Lietuvių politikos centras turėjo sekti politinius įvykius, o susidarius palankioms sąlygoms, imtis konkrečios veiklos dėl Lietuvos ateities. Nuolatiniai Lietuvių politikos centro lankytojai buvo žymiausi to meto visuomenės ir politikos veikėjai. Lietuvių politikos centras 1914 m. rugsėjo 27 d. Vilniuje įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti. Tų metų gruodžio 4 d. vykusiame  draugijos visuotiniame susirinkime draugijos Centro komiteto pirmininku buvo išrinktas Martynas Yčas, vicepirmininku – Antanas Smetona, sekretoriumi – Stasys Šilingas, iždininku – Jonas Kymantas. Pagrindinį Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti darbą organizavo jos Centro komiteto sekretorius S. Šilingas. Be surenkamų aukų, į draugijos sąskaitą tuo metu patekdavo ir Rusijos Vyriausybės skiriamos lėšos pabėgėliams. Draugija rūpinosi šių lėšų tinkamu panaudojimu, pabėgėlių apgyvendinimu, įdarbinimu, rinko žinias apie žmonių dėl karo patirtus nuostolius, steigė bendrabučius, valgyklas, mokyklas vaikams.

Gyvendamas Vilniuje, S. Šilingas, nors ir labai buvo užsiėmęs tiesioginiu darbu, politine bei organizacine veikla, rasdavo laiko ir kultūrai, rašė straipsnius periodiniams leidiniams, palaikė glaudžius ryšius su savo kartos literatais. O 1915 m. liepos mėnesį Vilniuje pasirodė jo parengtas spaudai literatūros almanachas Pirmasai baras. S. Šilingas pats suformavo almanacho turinį ir suredagavo visus rašinius. Tik kūrinius iš autorių padėjo surinkti I. Šeinius. Almanache, kuris turėjo tapti periodiniu leidiniu, atsiribojama nuo vyresniosios kartos rašytojų, o iš kūrybinio jaunimo atsirinkti labiausiai susižavėję modernistiniais ieškojimais. Kaip didžiausią lietuvių kultūros vertybę almanacho leidėjai iškėlė M. K. Čiurlionį, vadindami jį „intuityviu lietuvių dvasios reiškėju“. Netgi epigrafu almanachui, kuris išėjo pavadinimu Pirmasai baras, paimta strofa iš lietuvių liaudies dainos „Bėkit, bareliai…“, susijusi su M. K. Čiurlioniu: šios dainos tema jis sukūrė variacijų ciklą fortepijonui. Čiurlioniška nuotaika ir stiliumi almanache dvelkia ir A. Varno piešiniai.

Almanachas Pirmasai baras išėjo 1915 m. liepos mėnesio pabaigoje. Spaudai jis buvo parengtas kiek anksčiau. Tačiau tų metų birželio mėnesį Šveicarijoje kaulų džiova mirė R. Bytautas, ir leidinio sudarytojas ir redaktorius S. Šilingas nutarė almanachą paskirti jo  atminimui. Tuo tikslu leidinio pradžioje buvo įdėta dvylika papildomų puslapių, kuriuose išspausdintas S. Šilingo parašytas nekrologas, trumpa R. Bytauto darbų bibliografija, lyriški S. Šilingo atsiminimai, artimiausių Pirmojo baro bendradarbių I. Šeiniaus ir A. Varno impresijos. Be minėtų S. Šilingo rašinių, almanache taip pat išspausdinti jo išversti Andrzejaus Niemojewskio ir Rabindranato Tagorės kūriniai (greta pateiktų dar keturių užsienio rašytojų ir poetų kūrinių vertimų), paskelbtas vienas gražiausių S. Šilingo kūrinių – etiudas (studija) „Tautos dainų genezis“. Almanache Pirmasai baras, apimančiame 230 puslapių, paskelbti vienuolikos autorių kūriniai: apie 50 eilėraščių, du dideli prozos kūriniai, kelios impresijos, literatūrinis etiudas ir trys straipsniai apie literatūrą. Leidinio redaktorius S. Šilingas ir pagrindiniai bendradarbiai B. Sruoga bei I. Šeinius pateikė įvairių žanrų kūrinių. Savo kūryba daugiau ar mažiau prisidėjo V. Krėvė, S. Čiurlionienė-Kymantaitė, A. Lastas, K. Binkis, V. Bičiūnas, M. Biržiška. Kai kurie iš jų jau buvo pripažinti literatūrinės spaudos darbuotojai, o B. Sruoga, A. Lastas, K. Binkis skaitytojams buvo žinomi daugiausia iš periodinių leidinių. Pagerbiant vieno iš almanacho iniciatorių, 1912 m. mirusio jauno poeto Zigmo Gėlės atminimą, Pirmasai baras pradedamas jo eilėraščiais.  S. Šilingas planavo tęsti Pirmojo baro leidimą. Šiuo reikalu 1918 m. liepos 2 d. savo bute jis sušaukė pasitarimą, kuriame dalyvavo L. Gira ir kiti literatai. S. Šilingas jau buvo pradėjęs rinkti medžiagą antrajam leidiniui; jam talkino B. Sruoga. Deja, leidinys nepasirodė. Tik vėliau, 1925 m., jau nedalyvaujant S. Šilingui, almanacho tradicijas pratęsė Kaune leistas Fausto Kiršos redaguojamas mėnesinis žurnalas Baras, savo apipavidalinimu panašus į almanachą Pirmasai baras.

1915 m. rugpjūčio 13 d., vokiečių kariuomenei artinantis prie Vilniaus, S. Šilingas su šeima pasitraukė į Petrogradą. Priėmęs Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto pirmininko M. Yčo pasiūlymą dirbti Petrograde šio komiteto sekretoriumi, S. Šilingas tapo faktiniu draugijos vadovu, nes M. Yčas daugiausia rūpinosi reprezentaciniais reikalais, o ir nebuvo toks puikus organizatorius, kaip S. Šilingas. Draugijai labai pravertė S. Šilingo organizaciniai gabumai ir entuziazmas. Pats M. Yčas savo „Atsiminimuose“ pripažino, jog dirbant Petrograde „viso Komiteto verpstė, apie kurią sukosi platus organizacinis darbas, buvo, be abejo, generalinis sekretorius Stasys Šilingas. Šis energingas, plačių sumanymų kupinas, mokąs uždegti savo idėja kitus, pakurstyti kiekvieną prie bendro darbo, patiekti planus bei sumanymus ir suorganizuoti platesnį būrelį šiems sumanymams svarstyti, sustatyti sąmatas, jas ginti ir argumentuoti centrinėse įstaigose, buvo tiesiog nepavaduojamas. Be to, jo barono titulas, kurį jis veikimo pradžioje lyg ir slėpdavo, mano prikalbintas visur vartoti, daug svėrė Petrapilio biurokratijos akyse“. Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti Rusijoje užsiėmė ne tik labdaros reikalais, bet neretai svarstė ir politinius klausimus, bendrus visai lietuvių tautai. Kaip rašo M. Yčas, „tas politikos darbas, kuris mūsų buvo varomas Rusijoje, vienijo visus lietuvius. Susirenkant iš įvairių vietų atstovams ir įgaliotiniams Petrograde neoficialiuose posėdžiuose, už kulisų, slapta, buvo varoma Lietuvos politika, kuri siekė Lietuvos savarankiškumo“.

Rusijoje susidarius palankesnėms sąlygoms kurtis politinėms organizacijoms, šioje šalyje atsidūrę Lietuvos politiniai veikėjai tuoj pat tuo pasinaudojo. Jau 1917 m. kovo mėnesį maskviečių inteligentų grupė ėmė kurti Demokratinę tautos laisvės santaros partiją, sutrumpintai pavadintą politine organizacija „Santara“. Maskviečiams lietuviams pranešus apie kuriamą partiją, tuoj pat prie jos prisijungti sutiko Petrogrado lietuviai Stasys Šilingas, Kazys Šalkauskis, Balys Sruoga, Rapolas Skipitis, Adomas Varnas, Petras Šalčius, Stasys Naginskas, Pranas Kavaliūnas ir kiti. Pagrindinis „Santaros“ tikslas buvo suburti visus liberalių pažiūrų lietuvius ir švelninti aštrėjančius ginčus tarp dešiniųjų ir kairiųjų visuomeninių grupuočių, bendromis jėgomis siekti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. „Santaros“ Centro komiteto pirmininku buvo išrinktas P. Leonas, vicepirmininku – S. Šilingas.

1917 m. kovo mėnesį Petrograde pradėjo eiti Demokratinės tautos laisvės santaros partijos laikraštis Santara. Tų metų spalio mėnesį laikraščio leidimas buvo perkeltas į Maskvą, kur jis ėjo iki 1918 m. kovo mėnesio. 1919-1920 m. Santara buvo leidžiama Kaune. Laikraštį Rusijoje leido Demokratinės tautos laisvės santaros partijos Centro komitetas. Pradžioje Santarą finansavo T. Naruševičius ir S. Šilingas, vėliau išsilaikė savomis pajamomis – iš prenumeratos, pavienių egzempliorių pardavimo, skelbimų. Jį redagavo redakcijos komisija, į kurią įėjo ir S. Šilingas. Laikraštis Santara ne tik informavo skaitytojus apie Demokratinės tautos laisvės santaros partijos veiklą, skelbė ir aiškino jos programinius dokumentus, bet ir supažindino su Lietuvos ir užsienio naujienomis, svarstė politikos, kultūros, švietimo bei socialines problemas. Jis patraukė ir lietuvių inteligentijos dėmesį. Savo eilėraščius laikraštyje spausdino B. Sruoga, A. Lastas, vaizdelius ir publicistikos straipsnius I. Šeinius, po vieną kitą kūrinį paskelbė A. Vienuolis, Juozas Papečkys, laikraščio dailininkas A. Varnas, Stasys Matjošaitis, J. Baltrušaičio poezijos vertimų pateikė S. Naginskas. Daugiausia publikacijų pradėtoje leisti Santaroje paskelbė S. Šilingas. Nemažai rašinių įvairiomis temomis jis paskelbė ir Petrogrado lietuvių laikraštyje Lietuvių balsas, didelės apimties straipsnį, savotišką literatūrinę studiją „Socialinės-psichologinės lietuvių literatūros prielaidos“ išspausdino 1916 m. Petrograde išėjusiame almanache rusų kalba Otečestvo (Tėvynė). S. Šilingas taip pat parengė ir suredagavo laikraščio Santara priedus Pradalgiai ir Laisvės karininkas.

S. Šilingas, rūpestingai atlikdamas savo tiesiogines pareigas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitete ir aktyviai dalyvaudamas Rusijos lietuvių politiniame gyvenime, bendradarbiaudamas spaudoje, Petrograde neužmiršo ir savo pomėgio – literatūros bei meno, visuomet atrasdavo laiko ir menininkų reikalams tvarkyti. Jis 1917 m. kartu su J. Tumu-Vaižgantu Petrograde įsteigė fondą lietuvių dailininkams remti. S. Šilingas daug prisidėjo, kad XX a. antrame dešimtmetyje būtų pradėta plačiai diskutuoti apie Lietuvos kultūros turtų, XIX a. išvežtų į Rusiją, grąžinimą Lietuvai. Petrograde gyvenęs Paulius Galaunė, patikėjęs deklaruojama revoliucinės Rusijos kultūros politika, 1917 m. parengė iš 1832 m. uždaryto Vilniaus universiteto nusavintų ir po įvairius Rusijos miestus (Peterburgą, Charkovą, Kijevą ir kt.) išskirstytų mokslo ir kultūros vertybių sąrašus. 1918 m. sausio mėnesį tuos sąrašus jis pateikė S. Šilingui. Šio iniciatyva netrukus, vasario mėnesį, buvo sušauktas pasitarimas ir sudaryta komisija, kuri pradėjo rūpintis Lietuvos kultūros turtų, išvežtų į Rusiją, sugrąžinimu. S. Šilingas tapo šios komisijos nariu.

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui ir vokiečiams pradėjus trauktis iš Lietuvos, S. Šilingas 1918 m. birželio pabaigoje su šeima sugrįžo į Vilnių. Netrukus, 1918 m. liepos 13 d., jis buvo išrinktas Lietuvos Valstybės Tarybos nariu ir energingai įsitraukė į jos veiklą. 1918 m. lapkričio 15 d. S. Šilingas tapo Lietuvos Valstybės Tarybos pirmuoju vicepirmininku, o 1919 m. balandžio 4 d., A. Smetoną išrinkus Valstybės Prezidentu, tapo šios Tarybos pirmininku, kuriuo dirbo iki 1920 m. gegužės 15 d., kai sušauktas Steigiamasis Seimas perėmė Lietuvos Valstybės Tarybos funkcijas. S. Šilingas kuriam laikui pasitraukė iš politikos. Tačiau po poros metų jis vėl grįžo į politiką: nuo 1922 iki 1926 m. jis buvo Pirmojo ir Antrojo Seimo narys. Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybinio perversmo, kuriame aktyviai dalyvavo ir S. Šilingas, jis nuo 1926 m. gruodžio 17 d. iki 1928 m. vasario 4 d. ėjo Lietuvos teisingumo ministro pareigas, o nuo 1928 m. rugsėjo 25 d. iki 1938 m. vasario 1 d. buvo naujai įsteigtos Valstybės Tarybos pirmininkas; nuo 1934 m. birželio 12 d. iki 1938 m. kovo 24 d. jis ėjo ir Lietuvos teisingumo ministro pareigas. Paskui S. Šilingas visiškai pasitraukė iš politikos.

 Dirbdamas Lietuvos Valstybės Taryboje, vadovaudamas jos komisijoms ir net būdamas Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininku, S. Šilingas visuomet surasdavo laiko visuomeninei bei kultūrinei veiklai. Vos sugrįžęs iš Rusijos, 1918 m. liepos mėnesį S. Šilingas įsitraukė į literatų bei dailininkų klubo „Dainava“ veiklą. S. Šilingui rūpėjo ir Rusijoje atsidūrusios Lietuvos kultūros vertybės, kuriomis jis pradėjo rūpintis dar gyvendamas Petrograde. Po 1920 m. liepos 12 d., kai Maskvoje buvo pasirašyta Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartis, P. Galaunė vėl gavo oficialų paskyrimą vykti į Rusiją derėtis dėl Lietuvos kultūros turtų sugrąžinimo į Lietuvą. Derybos vyko sunkiai. Didžiausias laimėjimas buvo tai, kad oficialiai pradėta kalbėti apie esamą problemą ir kad Lietuvai buvo sugrąžinti M. K. Čiurlionio paveikslai.

S. Šilingas buvo vienas iš pagrindinių Lietuvos meno kūrėjų draugijos iniciatorių ir organizatorių. 1920 m. sausio 29 d. įkurta draugija kėlė sau tikslą ugdyti Lietuvos meną ir meninę kultūrą, remti ir skatinti menininkų kūrybinį darbą, rinkti ir saugoti tautodailę, globoti kultūros paminklus. S. Šilingas buvo išrinktas į aštuonių narių Lietuvos meno kūrėjų draugijos valdybą, kuriai vadovavo A. Varnas. 1920 m. viduryje pasitraukęs iš politikos ir iš darbo valstybinėje įstaigoje, pradėjęs dirbti pagal savo išsilavinimą, advokatu, S. Šilingas daugiau laiko galėjo skirti kultūrinei veiklai, pamėgtiems meno dalykams. Jis dar aktyviau ėmė dalyvauti Lietuvos meno kūrėjų draugijos sekcijų darbe. S. Šilingas parengė pirmąjį Literatūros ir poezijos sekcijos statutą, daugelį kitų dokumentų. 1920 m. Lietuvos meno kūrėjų draugijai įsteigus žurnalą Menas, jis tapo šio leidinio redakcinės komisijos nariu. Lietuvos meno kūrėjų draugija ėmė steigti įvairius padalinius, iš kurių vėliau išaugo keletas Švietimo ministerijai priklausiusių kultūros įstaigų – operos, dramos teatrai, muzikos ir meno mokyklos. S. Šilingo, J. Vienožinskio ir kitų pastangomis 1922 m. balandžio mėnesį buvo įkurta Kauno meno mokykla. S. Šilingas, priklausęs Lietuvos operos tarybai, kartu su Kipru Petrausku, J. Tallat-Kelpša ir J. Žilevičiumi rūpinosi lietuviškos operos pastatymu ir premjera 1920 m. gruodžio 31 d. S. Šilingas su J. Tumu-Vaižgantu 1921 m. pradėjo kurti ir Lietuvai pagražinti draugiją, kurios tikslas buvo, Vaižganto žodžiais tariant, ieškoti Lietuvoje „deimančiukų“ – savo tėvynę karštai mylinčių, jos gražios, laimingos ateities kūrimui pasiaukojusių žmonių.

Dirbdamas Valstybės Taryboje ir būdamas teisingumo ministru, 1935 m. S. Šilingas buvo pakviestas skaityti valstybės teisės paskaitų Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Studentams jis visuomet pabrėždavo, kad, rimtai studijuojant valstybės teisę, reikia ne tik įgyti būtinų šio dalyko teorinių žinių, bet kartu dirbti ir kūrybinį darbą. Negalima pasitenkinti tik egzaminų keliamais reikalavimais, nes Lietuvos valstybė yra jauna ir tebesiformuoja. Svarbu ne knygą ar teoriją studijuoti, o stebėti gyvenimą, nes nauji valstybės tarnautojai turės priimti sprendimus – nuo žemiausių iki aukščiausių. Tik geri specialistai, S. Šilingo nuomone, verti kurti Lietuvos valstybę, nes tik tokie, atsidavę širdimi, reikalingi sunkiu valstybės formavimosi laikotarpiu. Lemtingus žingsnius ilgoje kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės ir svarbiausius uždavinius, kuriuos reikėjo spręsti to meto Lietuvos valstybei, S. Šilingas nurodė savo kalboje, pasakytoje 1938 m. vasario 16 d. Lietuvos šaulių sąjungos iškilmingame posėdyje. Šią Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmečiui skirtą kalbą S. Šilingas 1939 m. kovo 4 d. pavadino savo Testamentu Lietuvai ir dedikavo jį devynmetei dukteriai Vingrai gimimo dienos proga: kaip gimusiai 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo Metais.

Kai 1938 m. S. Šilingas atsisakė valstybinės tarnybos ir pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos, jis su šeima nuolatinai įsikūrė Misiūnuose, Šakių apskrities Paežerėlių valsčiuje, kur jis 1925 m. buvo nusipirkęs Ilguvos dvaro Misiūnų polivarko trobesius ir žemės sklypą šalia Nemuno. Misiūnai buvo ne tik gausios Stasio ir Emilijos Šilingų šeimos gyvenamoji ir poilsio vieta, bet ir savotiškas kultūros židinys. Čia dažnai lankydavosi iškilūs Lietuvos inteligentai, šeimininkų artimi bičiuliai: rašytojai B. Sruoga, I. Šeinius, A. Vienuolis-Žukauskas, V. Krėvė-Mickevičius, dailininkai A. Varnas, A. Žmuidzinavičius, K. Šimonis, P. Galaunė ir daugelis kitų.

1940 m. birželio 15 d. rusų Raudonajai armijai peržengus Lietuvos sieną ir Sovietų Sąjungai praktiškai okupavus Lietuvą, S. Šilingas gyveno ir dirbo Misiūnuose, savo ūkyje. Tačiau po metų buvo suimtas ir 1941 m. birželio 14 d. kartu su žmona Emilija ir dukterimi Raminta ištremtas į Sibirą. Sibiro koncentracijos stovyklose, kalėjime ir tremtyje Ukrainos Žytomyro srityje S. Šilingas buvo laikomas daugiau kaip 20 metų. Tik 1961 m. lapkričio 17 d. jis sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kelmėje, pas žmonos seserį Feliciją Bytautaitę. Ten jis ir mirė 1962 m. lapkričio 13 d.

S. Šilingas puikiai suprato kultūros ir meno svarbą besikuriančiai Lietuvos valstybei. Daugiau kaip du dešimtmečius aktyviai dalyvaudamas svarbiausiuose Nepriklausomos Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo įvykiuose, S. Šilingas atliko svarbų vaidmenį ne tik stiprinant Lietuvos valstybingumą, kuriant jaunos valstybės valdymo institucijų teisinius pagrindus, bet ir puoselėjant lietuvių tautinę kultūrą ir meną. Jis paliko ryškius pėdsakus ugdant tautinę lietuvių savimonę, įtvirtinant laisvos, savarankiškos valstybės sampratą įvairiose politinio, visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo srityse.

Minint 130-ąsias gimimo metines

Prof. dr. Vytas URBONAS, Vilnius

Stasys Šilingas lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istorijoje minimas kaip vienas iš ištikimiausių lietuvių tautinės savimonės puoselėtojų ir savarankiškos Lietuvos valstybės kūrėjų pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Dauguma jo gyvenimo ir veiklos tyrinėtojų pabrėžia, jog S. Šilingas iš prigimties buvo meno žmogus, turėjo neabejotiną žurnalisto bei publicisto talentą, bet susiklosčiusių aplinkybių ir didelio noro pasitarnauti savo tautai ir Lietuvai verčiamas atsidūrė politikoje ir jai atidavė beveik visą savo gyvenimą.

Savitai S. Šilingo asmenybei susiformuoti pirmiausia nemažos įtakos turėjo skaudus jo protėvių likimas. Stasio Šilingo senelis baronas Stanislovas Šilingas, Paberžės dvaro savininkas, ir senelė Vilhelmina Šilingienė aktyviai dalyvavo rengiant 1863 m. sukilimą Kauno gubernijoje. Vienas iš sukilimo vadų kunigas Antanas Mackevičius, devynerius metus kunigavęs Paberžės bažnyčioje, dažnai lankydavosi kitoje kelio pusėje buvusiame Paberžės dvare, neretai ten pietaudavo ir su jo šeimininku Stanislovu Šilingu aptardavo svarbius sukilimo rengimo klausimus. S. Šilingas buvo sukilėlių valdžios apskrities viršininkas, o V. Šilingienė talkino organizuojant įvairias sukilimo akcijas, išsiuvinėjo sukilėlių Paberžės būrio vėliavą. 1863 m. sukilimui pralaimėjus, už sukilimo rėmimą S. Šilingas buvo ištremtas į Sibirą, visas dvaro turtas konfiskuotas ir atiduotas caro valdininkui Tichejevui, o V. Šilingienė buvo priversta išvažiuoti į Paryžių. S. Šilingui bausmę dovanojus, jis iš Sibiro grįžo į Lietuvą ir su žmona V. Šilingiene bei jų dukterimi Valerija (gimusia 1852 m.), būsima Stasio Šilingo motina, apsigyveno Vilniuje. Ten, Vilniuje, 1885 m. lapkričio 23 d. gimė Stasys Šilingas. Apie 1863 m. sukilimo baisumus ir liūdnas jo pasekmes jam daugiausia papasakojo jo senelė Vilhelmina Šilingienė.

1863 m. sukilimo atgarsiai ir išlikusių gyvų sukilimo liudininkų prisiminimai neišblėso iš Stasio Šilingo atminties visą gyvenimą. Protėvių dvasia jį skatino domėtis laisvės idėjomis, imtis visuomeninės veiklos, rūpintis visos lietuvių tautos likimu. Vėliau viename savo laiškų iš tremties Ukrainoje S. Šilingas rašė, jog „pasakojimais, dainomis iš sukilimo meto močiutė įdiegė ir išdaigino meilę Lietuvos žemei. Be to, atskleidė muzikos pasaulio grožį (…). Pažadino-auklėjo meno skonį“. Gyvendamas Vilniuje, augdamas sulenkėjusių bajorų šeimoje, S. Šilingas su visais bendravo lenkų kalba, mokydamasis rusiškoje Vilniaus 1-ojoje berniukų gimnazijoje jis išmoko ir rusų kalbą, o lietuviškai nei kalbėti, nei skaityti nemokėjo. Tačiau 1905 m. pabaigęs gimnaziją ir įstojęs į Maskvos universitetą, pradėjęs labiau domėtis tautinio atgimimo idėjomis, jis ėmė karštai mokytis lietuvių kalbos. Ir per porą metų lietuvių kalbą išmoko tobulai, galėjo ja sklandžiai reikšti mintis ir žodžiu, ir raštu. 1908 m. pasirodė jo korespondencijos dienraštyje Vilniaus žinios, 1909 m. – straipsniai laikraštyje Lietuvos žinios. 1909 m. jis iš lietuvių kalbos į lenkų kalbą išvertė rašytojo Jono Biliūno biografiją ir jo apsakymus „Kūdikystės sapnai“ bei „Laimės žiburys“; visa tai buvo paskelbta lenkų kalba ėjusio žurnalo Litwa 1909 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo numeriuose. Šis dvisavaitinis žurnalas, leistas Vilniuje 1908–1914 m. ir redaguotas Mečislovo Davainio-Silvestraičio, buvo skirtas lenkams ir sulenkėjusiems lietuviams supažindinti su Lietuvos istorija, lietuvių literatūra bei menu.

1906 m. įstojęs į Maskvos lietuvių studentų draugiją, S. Šilingas vis labiau ėmė rūpintis besimokančio jaunimo reikalais. Jis ėmė kalbėti apie svarbią lietuvių studentijos ir inteligentijos pareigą šviesti tautiečius, žadinti jų tautinę savimonę ir susipratimą. Jam atrodė, kad visuomeniniu, kultūriniu darbu galima daugiau pasiekti nei politiniais veiksmais. Pats aktyviai dalyvaudamas visuomeninėje veikloje, jis stengėsi į ją įtraukti ir kuo daugiau lietuvių jaunimo. Tokį jo ryžtą, norą pagyvinti draugijos veiklą labai greitai pastebėjo kiti jos nariai. Jie 1908 m. S. Šilingą išrinko Maskvos lietuvių studentų draugijos valdybos pirmininku. Nenorėdamas nuvilti juo pasitikėjusių bendražygių, jis iš pat pradžių daug laiko ir energijos ėmė skirti draugijos organizaciniam darbui, pasitarimų ir kitų renginių ruošimui, pokalbiams su studentais mokslo, buities, visuomeninės bei kultūrinės veiklos klausimais. Jo įsitikinimu, spręsti svarbius klausimus studentijai galėjo padėti lietuviški laikraščiai ir žurnalai, juose skelbiamos publikacijos pačiomis įvairiausiomis jaunimą dominančiomis temomis, gyvos diskusijos spaudos puslapiuose, skaitytojų pateikti pasiūlymai ir patarimai.  

Su S. Šilingo  visuomenine veikla, vadovavimu Maskvos lietuvių studentų draugijai susiję ir pirmieji jo žingsniai spaudoje. 1908 m. spalio 12 (25) d. dienraštyje Vilniaus žinios buvo išspausdinta pirmoji jo korespondencija iš Maskvos „Iš moksleivių gyvenimo“. Rašinyje S. Šilingas labai vaizdžiai, emocionaliai išreiškė savo nepasitenkinimą Maskvos lietuvių studentų draugijos nariais, nesilankančiais susirinkimuose ir visiškai abejingais visuomeninei veiklai. Jis skundžiasi, kad niekaip nepavyksta surengti visuotinės draugijos narių sueigos. Tuo tarpu klausimų, liečiančių visos Lietuvos gyvenimą ir kuriuos turėtų spręsti visi draugijos nariai, esą daugybė: tai ir moksleivių šelpimo, ryšių su kitomis organizacijomis, paskolų gavimo klausimai, ir kultūrinis darbas Lietuvoje.

1908 m. lapkričio 11 (24) d. taip pat dienraštyje Vilniaus žinios pasirodė kita publikacija „Iš moksleivių gyvenimo“, kurios tęsinys buvo spausdinamas dar dviejuose numeriuose. Šią korespondenciją pasirašė Stasys Šilingas, kaip Maskvos lietuvių studentų draugijos pirmininkas, paraginęs jo adresu siųsti ir visus pasiūlymus. Įžangoje buvo rašoma, jog ši draugija, „apsvarsčiusi svarbiausius Lietuvos moksleivių gyvenimo paklausus, nusprendė kreiptis į visuomenę su atsišaukimu“. Atsišaukime į visuomenę, kurį rengiant, be abejo, daugiausia prisidėjo S. Šilingas, primenamas atkaklus skurdžiai gyvenančios lietuvių jaunuomenės kultūrinis ir šviečiamasis darbas, jos pasiaukojimas siekiant tautos atgimimo. Visuomenė kviečiama rūpintis lietuvių jaunimu, jį branginti, nes „dabartinė jaunuomenė – tai ateities Lietuva, (…) mokslus einančioji jaunuomenė – tai tie, kurių rankose gulės Lietuvos likimas, (…) nuo jų priklausys, ar būt Lietuvai, ar žūt“. Raginama suteikti jaunimui galimybę pasišvęsti mokslui, visuomenei.

Būdamas Maskvos lietuvių studentų draugijos nariu ir 1908 m. išrinktas jos valdybos pirmininku, S. Šilingas visas jėgas ir sugebėjimus skyrė visuomeninei veiklai. Tačiau po kelerių metų ši veikla jo jau ėmė netenkinti, ir 1909 m., atsisakęs Maskvos lietuvių studentų draugijos valdybos pirmininko pareigų, jis nutarė atsidėti naujam veiklos barui – moksleivių periodinio leidinio organizavimui. Jau tų metų rudenį S. Šilingas surengė pasitarimą, kuriame dešimt studentų, tarp kurių buvo artimiausias jo draugas Ramūnas Bytautas, taip pat Rapolas Skipitis, Adomas Lastas-Lastauskas, diskutavo dėl studentiško laikraščio leidimo galimybės, jo programos ir krypties. Pasitarimo dalyviams vienbalsiai nusprendus, kad toks leidinys reikalingas, svarstytas jo pavadinimas.  R. Skipitis savo atsiminimų knygoje „Nepriklausomą Lietuvą statant“ rašo, kad „R. Bytautas pasiūlė jį pavadinti Aušrine, primindamas J. Basanavičiaus Aušrą, kuri buvo skirta visai lietuvių tautai, o naujasis laikraštis būtų skirtas tik tautos daleliai – moksleiviams, tai jam kaip tik ir tiks kuklus ir drauge simboliškas aušros žvaigždės – Aušrinės vardas. R. Bytauto pasiūlymas buvo priimtas ir leidiniui buvo duotas vardas Aušrinė“. Leidinį nutarta leisti kaip nepartinį, liberalios demokratinės krypties laikraštį, skirtą besimokančiam jaunimui – būsimiems inteligentams. Pirmuosius kelis 1910 m. sausio mėnesį pasirodžiusios Aušrinės numerius suredagavo beveik vienas pats Šilingas, šiek tiek prisidedant R. Skipičiui. 1910 m. rudenį į Maskvą teisės mokslų studijuoti atvykęs Petras Klimas netrukus buvo įtrauktas į Aušrinės redakcijos darbą. 1911 m. jis tapo faktiškuoju redaktoriumi ir pakeitė S. Šilingą, kuris pasitraukė iš redakcijos, norėdamas užbaigti teisės studijas.

1912 m. baigęs Maskvos universitetą, S. Šilingas Aušrinės redakcijoje daugiau nebedirbo. „Bet Šilingo, kaip Aušrinės sumanytojo ir jos ideologijos formuotojo, reikšmė buvo labai didelė, – pabrėžia R. Skipitis. – Šilingo redagavimo metu prie Aušrinės susitelkė gražus būrys kūrybingo lietuviško jaunimo. Čia buvo susidaręs ir aušriniečių sąjūdžio centras, kuris telkė moksleivius visuomeniniam lietuviškam darbui. O Šilingo jaunuoliškas entuziazmas ir auksaburniškas sugebėjimas paskatinti moksleivius lietuviškam visuomeniniam darbui žymiai prisidėjo prie aušriniečių sąjūdžio gražaus iškilimo“. S. Šilingas mokėjo nepaprastai entuziastingai džiaugtis kiekvienu nauju Aušrinės bendradarbiu. Savo kūrybinį kelią Aušrinėje pradėjo Antanas Žukauskas-Vienuolis, Ignas Jurkūnas-Šeinius, Zigmas Gaidamavičius-Gėlė, Adomas Lastas, Balys Sruoga ir daug kitų lietuvių rašytojų bei poetų, kuriems nemažai įtakos turėjo S. Šilingas.

Jau pirmajame Aušrinės numeryje S. Šilingas pasireiškė kaip aistringas publicistas. Gyvai, vaizdžiai, remiantis Lietuvos istorijos faktais ir nūdienos aktualijomis, parašytas įvadinis (redakcinis) straipsnis „Aušrinės uždaviniai ir keliai“. Aiškindamas, kad leidinio iškeltas svarbiausias uždavinys – sukurti gausų, sąmoningą ir aktyvų inteligentijos sluoksnį – yra nelengvas, autorius rašo: „Sunkus uždavinys atliekamas ne vienu žygiu, ne vienais metais, bet nuolatiniu sistemišku veikimu per ištisus dešimtmečius. Uždavinys galimas įvykinti tik vieninteliu būdu – visuomenišku auklėjimu naujų paaugančių kartų. Uždavinys, kurio pamatas yra – dirbti ateities vardan“. Ankstesnių laikų jaunuomenės galvose kilusią lietuvių tautos atgimimo idėją autorius ragina atgaivinti ir ją plėtoti naujomis sąlygomis, į pirmą vietą iškeldamas moksleivių visuomeninę veiklą. 1911 m. antrajame Aušrinės numeryje paskelbtame straipsnyje „Supažindinkim jaunuomenę su mūsų Daile!“ S. Šilingas su jam būdingu užsidegimu pasakoja apie nuostabius lietuvių menininkų kūrinius, tautinės kultūros, tikrosios lietuvių dailės pavyzdžius, ir rašo, kas Lietuvoje jau daroma ir ką dar reikėtų padaryti, kad su jais kuo geriau susipažintų lietuvių jaunimas, ypač vidurinių mokyklų mokiniai. S. Šilingui būdingu stiliumi, labai gyvai ir vaizdingai parašytas ir nemažos apimties straipsnis „Vasaros darbai“, išspausdintas žurnalo Aušrinė 1910 m. trečiajame numeryje. Tai nuoširdus pasikalbėjimas su besimokančia jaunuomene, kaip įdomiai praleisti vasaros atostogas ir jas panaudoti artimesniam susipažinimui su savo gimtuoju kraštu, įvairiausiai kūrybai. S. Šilingas savo publicistiniuose straipsniuose, nepriklausomai nuo jų tematikos ir pobūdžio, didžiausią dėmesį skyrė jaunimo visuomeninės veiklos plėtojimo, lietuviškos inteligentijos rengimo, tautinės sąmonės ugdymo, lietuvybės stiprinimo, tautinės kultūros kūrimo ir propagavimo klausimams.

Studijuodamas Maskvos universitete, aktyviai besimokydamas lietuvių kalbos, S. Šilingas  susidomėjo lietuvių tautosaka ir per atostogas Lietuvoje pradėjo rinkti dainas, pasakas, mįsles bei patarles. Galimas dalykas, tai paskatino jį imtis mokslinio tiriamojo darbo, dalyvauti 1907 m. balandžio 7 (kovo 25) d. Vilniuje įkurtos Lietuvių mokslo draugijos veikloje. Tų pačių metų rugpjūčio 19 (6) d. jis buvo priimtas į šią draugiją – kaip Maskvos universiteto studentas. Būdamas tokios rimtos organizacijos narys, jis stengėsi, kad Lietuvių mokslo draugija kryptingai siektų savo užsibrėžtų tikslų – tyrinėtų lietuvių tautos istoriją ir dabartį, tautinę kultūrą, plėtotų lietuviškąjį mokslą. 1909 m. liepos 4 (17) d. laikraštyje Lietuvos žinios paskelbtame straipsnyje „Lietuvių Mokslo Draugijos veikimas“ S. Šilingas pabrėžia, jog „nuo pat pradžių mūsų atgijimo stengtasi sutraukti mūsų mokslo vyrus į vieną kuopą. Nuo pat pradžių stengtasi suorganizuoti moksliškąjį Lietuvos tyrinėjimą, pritraukti prie jo kuo plačiausius tautos sluoksnius, kurie mokslininkams vadovaujant varytų juodąjį darbą. Nuo pat pradžių galvota apie sritis labiausia reikalaujančias moksliško tyrinėjimo“. Tačiau S. Šilingas Lietuvių mokslo draugijos veikloje pastebi ir rimtų trūkumų, pateikia nemažai kritinių pastabų dėl draugijos darbo organizavimo, valdybos veiklos. Jo nuomone, viena iš pastebimų ydų – „palinkimas prie išviršinio iškilmingumo, neatsižiūrint į turinio rimtumą, ir stebėtinas visuotinųjų susirinkimų biurokratiškumas“. Jis kviečia mokslininkus daugiau dėmesio skirti ne tik praeities, bet ir dabarties tyrinėjimams, o Lietuvių mokslo draugijos veiklą aktyvinti visomis kryptimis. Lietuvos žinių 1909 m. liepos 8 (21) d. numeryje išspausdintame straipsnyje „Lietuvių Mokslo Draugijos artimiausias uždavinys“ S. Šilingas ragina mokslininkus rimtai susidomėti statistika, rinkti statistinius duomenis ir jais remiantis tyrinėti Lietuvos ekonomikos, kultūros, visuomenės gyvenimo pasikeitimus XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. S. Šilingas statistinių duomenų rinkimo klausimus nagrinėjo bei studentų anketinės apklausos rezultatus analizavo ir kitose savo publikacijose. Jis taip pat spaudoje kėlė lietuviškosios terminijos tvarkymo klausimus. S. Šilingas ne tik skelbė publikacijas apie Lietuvių mokslo draugijos darbą ir savo atliktų tyrinėjimų rezultatus, bet ir pats dalyvavo draugijos darbe, aukojo jai knygas. Keletą metų S. Šilingas vadovavo Teisininkų sekcijai, Teatro komisijai. 1918 m. spalio 2–4 d. vykusiame Lietuvių mokslo draugijos visuotiniame susirinkime jis siūlė draugijai aktyviai dalyvauti kuriant universitetą Vilniuje ir deleguoti vieną Lietuvių mokslo draugijos Komiteto narį į universiteto steigiamąją komisiją.

S. Šilingas spaudoje reiškėsi ir kaip literatūros bei meno kritikas. Jau pirmajame (1910 m.) Aušrinės numeryje, skyrelyje „Mūsų raštijos naujienos“, išspausdinta S. Šilingo parašyta Lazdynų Pelėdos apysakos Klaida recenzija. Joje autorius reiškia nusivylimą ką tik pasirodžiusia apysaka svarbiausia dėl to, kad joje šalia valstiečių paveikslų nerado net bandymų giliau ištirti inteligento sielą, parodyti jo išgyvenimus, susiejant juos su visuomenės gyvenimu. S. Šilingą Lazdynų Pelėda  nuliūdino „ir savo nesiorientavimu ir nenusimanymu istorinėje situacijoje“. Jis griežtai pasisakė ir prieš visuomenės nuostatą į grožinę raštiją žiūrėti kaip į agitacijos įrankį, prikišdamas apysakos autorei rezonavimą, publiciškumą. Visai kitaip S. Šilingas įvertino 1909 m. pasirodžiusią Žemaitės apysaką Nuo audros pasislėpus. Antrajame Aušrinės numeryje išspausdintoje recenzijoje autorius pademonstravo gerą literatūrinę nuovoką. „Jei lietuvis, svetimą duoną bevalgydamas, užmirštų Lietuvą, jos žmones, jų būvį, sielvartas, linksmybes,… bet bundančios sąžinės ir sąmonės kurstomas panorėtų atgaivinti kūdikystės vaizdelius, pasakyčiau jam: skaityk Žemaitės raštus, – rašė jis recenzijos pradžioje. – Jei kitatautis norėtų susipažinti su slėpininga, taip įvairiai aiškinama Lietuva, pasakyčiau jam: išmok lietuviškai ir perskaityk Žemaitę, ar… pasižmonėk Lietuvoj metus… kitus. Jei lietuvis, norįs išsitobulinti lietuvių kalboj, klaustų, kokiu būdu gali tai padaryti, atsakyčiau jam: skaityk Žemaitės veikalus, išsimokink juos atmintinai ir būsi tobulas…“.

1913 m. 22-ajame Aušrinės numeryje S. Šilingas paskelbė gana didelės apimties straipsnį apie Zigmo Gėlės kūrybą „Dainius-Pumpurėlis“. Tiesa, jo turinį sudarė daugiau autoriaus vaizdinių aprašymas, o ne objektyvus literatūrinis poeto kūrybos įvertinimas. Tačiau straipsnis parašytas talentingai, įtaigiai, su S. Šilingui būdinga menine aistra ir kūrybiniu įkvėpimu. Neseniai mirusį jauną poetą autorius palygina su pumpurėliu, tik išsprogusiu, bet neišsiskleidusiu. Straipsnio pabaigoje, lyg norėdamas paaiškinti savo rašinio tikslus, S. Šilingas rašo: „Man rūpėjo tik įvesti skaitytoją į tą užburtą, simbolingą, žvaigždutėmis pasklidusią pasaulę, kurią gaivino savyje Zigmas Gėlė ir Lietuvai dovanojo. Man rūpėjo tik sučiupti tuos daigelius, kurie žadėjo lietuviškos rašomos dailės ąžuolais virsti. Man rūpėjo tik atskleisti Idealą, kurio kontūrus paliko Zigmas Gėlė savo Dvasios draugams bei ainiams“. Tame pačiame 22-ajame Aušrinės numeryje S. Šilingas paskelbė ir straipsnį „Zigmas Gėlė“, kuriame išdėstė savo įspūdžius ir mintis apie jauno, anksti (1912 m., sulaukus vos 18 metų) mirusio poeto Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės kūrybą. Z. Gėlė Aušrinei buvo atsiuntęs 23 eilėraščius, iš kurių 18 žurnalas išspausdino, o kitų ištraukas citavo ir plačiai komentavo S. Šilingas šiame straipsnyje.

Leidinyje Aušrinė jau iš pat pradžių buvo ruošiamasi spausdinti ir lietuviškų laikraščių apžvalgas. Svarbiausias jų tikslas – palengvinti laikraščių skaitymą, padėti jaunajam skaitytojui geriau orientuotis lietuviškoje periodinėje spaudoje. 1910 m. antrajame Aušrinės numeryje, skyriuje „Mūsų laikraštijos apžvalga“, buvo paskelbtas pirmasis rašinys – S. Šilingo straipsnis apie tuometinių laikraščių turinio ypatybes. Atsakydamas į kai kurių nepasitenkinimą lietuviškais laikraščiais reiškiančių skaitytojų priekaištus dėl spaudos leidinių nepatrauklumo, autorius paaiškina, jog „dabarties Lietuvos gyvenimas neiškelia nei vieno didelio politikos klausimo, kuris galėtų imponuoti, dėl kurio galima būtų paleisti skambią frazę. Dabarties Lietuvos gyvenimas tolimas nuo sensacinių atsitikimų. Taigi ir išrodo visiems smarkių įspūdžių mylėtojams pilku, nuobodžiu. O tuo tarpu Lietuvoje varomas didelis, pamatinis darbas. Jo tikslas – pakelti ekonominę šalies kultūrą, apšviesti liaudį, įsąmoninti ir sustiprinti lietuvystę, apginti lietuvišką kultūrą nuo kitataučių pasikėsinimų. Kaip patvinusi upė jis apima kaskart platesnes Lietuvos sritis, įsiveržia į tamsiausius, tyliausius kampelius, užgauna kaskart naujus mūsų kultūros dirksnius“. S. Šilingo nuomone, visa tai ir turi atsispindėti spaudoje.

1912–1913 m. S. Šilingas aktyviai bendradarbiavo kaimo jaunuomenei skirtame žurnale Jaunimas. Jis tvarkė žurnalo skyrelį „Pašnekos apie dailę“, kuriame iš valstietiškų pozicijų apžvelgdavo naujus leidinius ir jaunimui aiškino literatūros bei meno suvokimo pradmenis. Pirmutinio skyrelio (1912 m. Nr. 7) įžangoje S. Šilingas (slapyvardžiu Genelis), kreipdamasis į jaunimą, rašė: „Jau teka tavo aušružė. Daugyn eina tavo brolių – šviesuolių būrys (…). Ir aš noriu tau, jaunime, padėti, noriu iš tavo širdies dailės kibirkštį išskelti, noriu, kad kartą išskeltoji niekuomet jau negestų, visą amžių žėrėtų“.

1912 m. baigęs Maskvos universiteto Teisės fakulteto ekonomikos skyrių, S. Šilingas kartu su žmona Emilija, savo geriausio draugo Ramūno Bytauto seserimi, iš Rusijos grįžo į tėvynę ir įsikūrė Vilniuje, Stanislovo Moniuškos gatvėje. S. Šilingas iš karto pritapo prie tuometinės Lietuvos inteligentijos elito. Jo namuose nuo 1912 iki 1915 m. nuolat vykdavo istorijos, lietuvių kalbos ir literatūros paskaitos, į kurias susirinkdavo 30–40 žmonių kuopelės. Jas skaitydavo garsūs to meto žmonės. S. Matulaitis skaitė istorijos, M. Biržiška – lietuvių literatūros, J. Balčikonis – lietuvių kalbos paskaitas. M. Sleževičius supažindindavo su politinėmis partijomis, A. Žmuidzinavičius – su meno naujovėmis.

Įgijęs teisininko išsilavinimą ir būdamas labai iškalbingas, S. Šilingas galėjo pasirinkti advokato profesiją. Tačiau 1913 m. jis įsidarbino vieninteliame lietuviškame banke Vilniuje – Trečiojoje savitarpio kredito bendrovėje. Netrukus tapo šios bendrovės valdybos, o vėliau ir tarybos nariu. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą jis darbavosi ir Vilniaus žemės banke. Kaip rašo R. Skipitis, S. Šilingas į banką nuėjo dirbti ne tam, kad išmoktų bankininko darbą, suprastų bankinius reikalus, o paskui ir pats taptų bankininku: „Banke jis tarnavo tiktai tam, kad užsidirbus savo ir savo šeimos kukliam pragyvenimui. O greta šio kasdieninio darbo jis savo kūrybinių jėgų ir savo sielos daugiausia dėjo į mūsų kultūros reikalus“.

Grįžęs į Vilnių, S. Šilingas laisvu nuo tiesioginio darbo laiku daug dėmesio skyrė Aušrinei, bendradarbiavo kituose leidiniuose, aktyviai dalyvavo Lietuvių mokslo ir Lietuvių dailės draugijų veikloje. Nuo 1907 m., kai šios draugijos buvo įsteigtos, jų nariai puoselėjo viltį Vilniuje pastatyti Tautos namus, kuriuose būtų saugomi abiejų draugijų sukaupti Lietuvos istorijos ir meno kūriniai, vyktų parodos, koncertai, kiti lietuvių tautinio judėjimo ir kultūrinio gyvenimo renginiai. Dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis įsivaizdavo tuos namus stovinčius ant kalno, rengėsi visus savo paveikslus tiems namams atiduoti. Tačiau M. K. Čiurlionis 1911 m. mirė, ir jo kūriniai tapo šeimos nuosavybe. Iškilo reali grėsmė, kad dailininko drobės bus išblaškytos po privačias kolekcijas, nes jo žmona Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, neturėdama iš ko pragyventi, galėjo jas išparduoti. Lietuvių dailės draugija pradėjo rūpintis M. K. Čiurlionio paveikslų likimu. S. Šilingo iniciatyva prie draugijos buvo įsteigta M. K. Čiurlionio kuopa, kurios tikslas buvo surinkti reikalingas lėšas, kad būtų nupirkti M. K. Čiurlionio paveikslai. Netrukus buvo susitarta su S. Čiurlioniene dėl paveikslų išpirkimo sąlygų. Deja, per Pirmąjį pasaulinį karą M. K. Čiurlionio paveikslai buvo išvežti į Rusiją. S. Šilingui teko padėti daug pastangų, kad dailininko paveikslai būtų sugrąžinti į Lietuvą. O lėšos Tautos namams statyti buvo kaupiamos toliau. Tautos namų statybai S. Šilingas pinigus rinko ir pats: nemažą sumą jis surinko Bagaslaviškyje, Kelmėje, Maskvoje. Lietuvių mokslo ir Lietuvių dailės draugijų siekis turėti Tautos namus gerokai pasistūmėjo į priekį Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse – Vilniuje, ant Tauro kalno, buvo nupirktas sklypas būsimiesiems Tautos namams. Dalyvaudamas Antano Žmuidzinavičiaus iniciatyva  įkurtos Lietuvių dailės draugijos veikloje, S. Šilingas, kaip aistringas dailės gerbėjas, ir pats pradėjo rinkti ir kaupti lietuvių dailininkų paveikslus. Per 25 metus jis buvo sukaupęs daugiau kaip 100 dailės kūrinių kolekciją.

1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas laikinai pristabdė intensyvų visuomeninį ir kultūrinį darbą. S. Šilingas buvo priverstas įsitraukti į politinę veiklą. 1914 m. rugsėjo 7 (rugpjūčio 25) d. S. Šilingo pastangomis Vilniuje buvo įsteigtas Lietuvių politikos centras, kuriam iš pradžių jis ir pirmininkavo. Šio centro tikslas buvo sujungti įvairių politinių pažiūrų lietuvius, norinčius dirbti Lietuvai. Jau vyko karas, todėl Lietuvių politikos centras turėjo sekti politinius įvykius, o susidarius palankioms sąlygoms, imtis konkrečios veiklos dėl Lietuvos ateities. Nuolatiniai Lietuvių politikos centro lankytojai buvo žymiausi to meto visuomenės ir politikos veikėjai. Lietuvių politikos centras 1914 m. rugsėjo 27 d. Vilniuje įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti. Tų metų gruodžio 4 d. vykusiame  draugijos visuotiniame susirinkime draugijos Centro komiteto pirmininku buvo išrinktas Martynas Yčas, vicepirmininku – Antanas Smetona, sekretoriumi – Stasys Šilingas, iždininku – Jonas Kymantas. Pagrindinį Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti darbą organizavo jos Centro komiteto sekretorius S. Šilingas. Be surenkamų aukų, į draugijos sąskaitą tuo metu patekdavo ir Rusijos Vyriausybės skiriamos lėšos pabėgėliams. Draugija rūpinosi šių lėšų tinkamu panaudojimu, pabėgėlių apgyvendinimu, įdarbinimu, rinko žinias apie žmonių dėl karo patirtus nuostolius, steigė bendrabučius, valgyklas, mokyklas vaikams.

Gyvendamas Vilniuje, S. Šilingas, nors ir labai buvo užsiėmęs tiesioginiu darbu, politine bei organizacine veikla, rasdavo laiko ir kultūrai, rašė straipsnius periodiniams leidiniams, palaikė glaudžius ryšius su savo kartos literatais. O 1915 m. liepos mėnesį Vilniuje pasirodė jo parengtas spaudai literatūros almanachas Pirmasai baras. S. Šilingas pats suformavo almanacho turinį ir suredagavo visus rašinius. Tik kūrinius iš autorių padėjo surinkti I. Šeinius. Almanache, kuris turėjo tapti periodiniu leidiniu, atsiribojama nuo vyresniosios kartos rašytojų, o iš kūrybinio jaunimo atsirinkti labiausiai susižavėję modernistiniais ieškojimais. Kaip didžiausią lietuvių kultūros vertybę almanacho leidėjai iškėlė M. K. Čiurlionį, vadindami jį „intuityviu lietuvių dvasios reiškėju“. Netgi epigrafu almanachui, kuris išėjo pavadinimu Pirmasai baras, paimta strofa iš lietuvių liaudies dainos „Bėkit, bareliai…“, susijusi su M. K. Čiurlioniu: šios dainos tema jis sukūrė variacijų ciklą fortepijonui. Čiurlioniška nuotaika ir stiliumi almanache dvelkia ir A. Varno piešiniai.

Almanachas Pirmasai baras išėjo 1915 m. liepos mėnesio pabaigoje. Spaudai jis buvo parengtas kiek anksčiau. Tačiau tų metų birželio mėnesį Šveicarijoje kaulų džiova mirė R. Bytautas, ir leidinio sudarytojas ir redaktorius S. Šilingas nutarė almanachą paskirti jo  atminimui. Tuo tikslu leidinio pradžioje buvo įdėta dvylika papildomų puslapių, kuriuose išspausdintas S. Šilingo parašytas nekrologas, trumpa R. Bytauto darbų bibliografija, lyriški S. Šilingo atsiminimai, artimiausių Pirmojo baro bendradarbių I. Šeiniaus ir A. Varno impresijos. Be minėtų S. Šilingo rašinių, almanache taip pat išspausdinti jo išversti Andrzejaus Niemojewskio ir Rabindranato Tagorės kūriniai (greta pateiktų dar keturių užsienio rašytojų ir poetų kūrinių vertimų), paskelbtas vienas gražiausių S. Šilingo kūrinių – etiudas (studija) „Tautos dainų genezis“. Almanache Pirmasai baras, apimančiame 230 puslapių, paskelbti vienuolikos autorių kūriniai: apie 50 eilėraščių, du dideli prozos kūriniai, kelios impresijos, literatūrinis etiudas ir trys straipsniai apie literatūrą. Leidinio redaktorius S. Šilingas ir pagrindiniai bendradarbiai B. Sruoga bei I. Šeinius pateikė įvairių žanrų kūrinių. Savo kūryba daugiau ar mažiau prisidėjo V. Krėvė, S. Čiurlionienė-Kymantaitė, A. Lastas, K. Binkis, V. Bičiūnas, M. Biržiška. Kai kurie iš jų jau buvo pripažinti literatūrinės spaudos darbuotojai, o B. Sruoga, A. Lastas, K. Binkis skaitytojams buvo žinomi daugiausia iš periodinių leidinių. Pagerbiant vieno iš almanacho iniciatorių, 1912 m. mirusio jauno poeto Zigmo Gėlės atminimą, Pirmasai baras pradedamas jo eilėraščiais.  S. Šilingas planavo tęsti Pirmojo baro leidimą. Šiuo reikalu 1918 m. liepos 2 d. savo bute jis sušaukė pasitarimą, kuriame dalyvavo L. Gira ir kiti literatai. S. Šilingas jau buvo pradėjęs rinkti medžiagą antrajam leidiniui; jam talkino B. Sruoga. Deja, leidinys nepasirodė. Tik vėliau, 1925 m., jau nedalyvaujant S. Šilingui, almanacho tradicijas pratęsė Kaune leistas Fausto Kiršos redaguojamas mėnesinis žurnalas Baras, savo apipavidalinimu panašus į almanachą Pirmasai baras.

1915 m. rugpjūčio 13 d., vokiečių kariuomenei artinantis prie Vilniaus, S. Šilingas su šeima pasitraukė į Petrogradą. Priėmęs Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto pirmininko M. Yčo pasiūlymą dirbti Petrograde šio komiteto sekretoriumi, S. Šilingas tapo faktiniu draugijos vadovu, nes M. Yčas daugiausia rūpinosi reprezentaciniais reikalais, o ir nebuvo toks puikus organizatorius, kaip S. Šilingas. Draugijai labai pravertė S. Šilingo organizaciniai gabumai ir entuziazmas. Pats M. Yčas savo „Atsiminimuose“ pripažino, jog dirbant Petrograde „viso Komiteto verpstė, apie kurią sukosi platus organizacinis darbas, buvo, be abejo, generalinis sekretorius Stasys Šilingas. Šis energingas, plačių sumanymų kupinas, mokąs uždegti savo idėja kitus, pakurstyti kiekvieną prie bendro darbo, patiekti planus bei sumanymus ir suorganizuoti platesnį būrelį šiems sumanymams svarstyti, sustatyti sąmatas, jas ginti ir argumentuoti centrinėse įstaigose, buvo tiesiog nepavaduojamas. Be to, jo barono titulas, kurį jis veikimo pradžioje lyg ir slėpdavo, mano prikalbintas visur vartoti, daug svėrė Petrapilio biurokratijos akyse“. Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti Rusijoje užsiėmė ne tik labdaros reikalais, bet neretai svarstė ir politinius klausimus, bendrus visai lietuvių tautai. Kaip rašo M. Yčas, „tas politikos darbas, kuris mūsų buvo varomas Rusijoje, vienijo visus lietuvius. Susirenkant iš įvairių vietų atstovams ir įgaliotiniams Petrograde neoficialiuose posėdžiuose, už kulisų, slapta, buvo varoma Lietuvos politika, kuri siekė Lietuvos savarankiškumo“.

Rusijoje susidarius palankesnėms sąlygoms kurtis politinėms organizacijoms, šioje šalyje atsidūrę Lietuvos politiniai veikėjai tuoj pat tuo pasinaudojo. Jau 1917 m. kovo mėnesį maskviečių inteligentų grupė ėmė kurti Demokratinę tautos laisvės santaros partiją, sutrumpintai pavadintą politine organizacija „Santara“. Maskviečiams lietuviams pranešus apie kuriamą partiją, tuoj pat prie jos prisijungti sutiko Petrogrado lietuviai Stasys Šilingas, Kazys Šalkauskis, Balys Sruoga, Rapolas Skipitis, Adomas Varnas, Petras Šalčius, Stasys Naginskas, Pranas Kavaliūnas ir kiti. Pagrindinis „Santaros“ tikslas buvo suburti visus liberalių pažiūrų lietuvius ir švelninti aštrėjančius ginčus tarp dešiniųjų ir kairiųjų visuomeninių grupuočių, bendromis jėgomis siekti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. „Santaros“ Centro komiteto pirmininku buvo išrinktas P. Leonas, vicepirmininku – S. Šilingas.

1917 m. kovo mėnesį Petrograde pradėjo eiti Demokratinės tautos laisvės santaros partijos laikraštis Santara. Tų metų spalio mėnesį laikraščio leidimas buvo perkeltas į Maskvą, kur jis ėjo iki 1918 m. kovo mėnesio. 1919–1920 m. Santara buvo leidžiama Kaune. Laikraštį Rusijoje leido Demokratinės tautos laisvės santaros partijos Centro komitetas. Pradžioje Santarą finansavo T. Naruševičius ir S. Šilingas, vėliau išsilaikė savomis pajamomis – iš prenumeratos, pavienių egzempliorių pardavimo, skelbimų. Jį redagavo redakcijos komisija, į kurią įėjo ir S. Šilingas. Laikraštis Santara ne tik informavo skaitytojus apie Demokratinės tautos laisvės santaros partijos veiklą, skelbė ir aiškino jos programinius dokumentus, bet ir supažindino su Lietuvos ir užsienio naujienomis, svarstė politikos, kultūros, švietimo bei socialines problemas. Jis patraukė ir lietuvių inteligentijos dėmesį. Savo eilėraščius laikraštyje spausdino B. Sruoga, A. Lastas, vaizdelius ir publicistikos straipsnius I. Šeinius, po vieną kitą kūrinį paskelbė A. Vienuolis, Juozas Papečkys, laikraščio dailininkas A. Varnas, Stasys Matjošaitis, J. Baltrušaičio poezijos vertimų pateikė S. Naginskas. Daugiausia publikacijų pradėtoje leisti Santaroje paskelbė S. Šilingas. Nemažai rašinių įvairiomis temomis jis paskelbė ir Petrogrado lietuvių laikraštyje Lietuvių balsas, didelės apimties straipsnį, savotišką literatūrinę studiją „Socialinės-psichologinės lietuvių literatūros prielaidos“ išspausdino 1916 m. Petrograde išėjusiame almanache rusų kalba Otečestvo (Tėvynė). S. Šilingas taip pat parengė ir suredagavo laikraščio Santara priedus Pradalgiai ir Laisvės karininkas.

S. Šilingas, rūpestingai atlikdamas savo tiesiogines pareigas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitete ir aktyviai dalyvaudamas Rusijos lietuvių politiniame gyvenime, bendradarbiaudamas spaudoje, Petrograde neužmiršo ir savo pomėgio – literatūros bei meno, visuomet atrasdavo laiko ir menininkų reikalams tvarkyti. Jis 1917 m. kartu su J. Tumu-Vaižgantu Petrograde įsteigė fondą lietuvių dailininkams remti. S. Šilingas daug prisidėjo, kad XX a. antrame dešimtmetyje būtų pradėta plačiai diskutuoti apie Lietuvos kultūros turtų, XIX a. išvežtų į Rusiją, grąžinimą Lietuvai. Petrograde gyvenęs Paulius Galaunė, patikėjęs deklaruojama revoliucinės Rusijos kultūros politika, 1917 m. parengė iš 1832 m. uždaryto Vilniaus universiteto nusavintų ir po įvairius Rusijos miestus (Peterburgą, Charkovą, Kijevą ir kt.) išskirstytų mokslo ir kultūros vertybių sąrašus. 1918 m. sausio mėnesį tuos sąrašus jis pateikė S. Šilingui. Šio iniciatyva netrukus, vasario mėnesį, buvo sušauktas pasitarimas ir sudaryta komisija, kuri pradėjo rūpintis Lietuvos kultūros turtų, išvežtų į Rusiją, sugrąžinimu. S. Šilingas tapo šios komisijos nariu.

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui ir vokiečiams pradėjus trauktis iš Lietuvos, S. Šilingas 1918 m. birželio pabaigoje su šeima sugrįžo į Vilnių. Netrukus, 1918 m. liepos 13 d., jis buvo išrinktas Lietuvos Valstybės Tarybos nariu ir energingai įsitraukė į jos veiklą. 1918 m. lapkričio 15 d. S. Šilingas tapo Lietuvos Valstybės Tarybos pirmuoju vicepirmininku, o 1919 m. balandžio 4 d., A. Smetoną išrinkus Valstybės Prezidentu, tapo šios Tarybos pirmininku, kuriuo dirbo iki 1920 m. gegužės 15 d., kai sušauktas Steigiamasis Seimas perėmė Lietuvos Valstybės Tarybos funkcijas. S. Šilingas kuriam laikui pasitraukė iš politikos. Tačiau po poros metų jis vėl grįžo į politiką: nuo 1922 iki 1926 m. jis buvo Pirmojo ir Antrojo Seimo narys. Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybinio perversmo, kuriame aktyviai dalyvavo ir S. Šilingas, jis nuo 1926 m. gruodžio 17 d. iki 1928 m. vasario 4 d. ėjo Lietuvos teisingumo ministro pareigas, o nuo 1928 m. rugsėjo 25 d. iki 1938 m. vasario 1 d. buvo naujai įsteigtos Valstybės Tarybos pirmininkas; nuo 1934 m. birželio 12 d. iki 1938 m. kovo 24 d. jis ėjo ir Lietuvos teisingumo ministro pareigas. Paskui S. Šilingas visiškai pasitraukė iš politikos.

 Dirbdamas Lietuvos Valstybės Taryboje, vadovaudamas jos komisijoms ir net būdamas Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininku, S. Šilingas visuomet surasdavo laiko visuomeninei bei kultūrinei veiklai. Vos sugrįžęs iš Rusijos, 1918 m. liepos mėnesį S. Šilingas įsitraukė į literatų bei dailininkų klubo „Dainava“ veiklą. S. Šilingui rūpėjo ir Rusijoje atsidūrusios Lietuvos kultūros vertybės, kuriomis jis pradėjo rūpintis dar gyvendamas Petrograde. Po 1920 m. liepos 12 d., kai Maskvoje buvo pasirašyta Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartis, P. Galaunė vėl gavo oficialų paskyrimą vykti į Rusiją derėtis dėl Lietuvos kultūros turtų sugrąžinimo į Lietuvą. Derybos vyko sunkiai. Didžiausias laimėjimas buvo tai, kad oficialiai pradėta kalbėti apie esamą problemą ir kad Lietuvai buvo sugrąžinti M. K. Čiurlionio paveikslai.

S. Šilingas buvo vienas iš pagrindinių Lietuvos meno kūrėjų draugijos iniciatorių ir organizatorių. 1920 m. sausio 29 d. įkurta draugija kėlė sau tikslą ugdyti Lietuvos meną ir meninę kultūrą, remti ir skatinti menininkų kūrybinį darbą, rinkti ir saugoti tautodailę, globoti kultūros paminklus. S. Šilingas buvo išrinktas į aštuonių narių Lietuvos meno kūrėjų draugijos valdybą, kuriai vadovavo A. Varnas. 1920 m. viduryje pasitraukęs iš politikos ir iš darbo valstybinėje įstaigoje, pradėjęs dirbti pagal savo išsilavinimą, advokatu, S. Šilingas daugiau laiko galėjo skirti kultūrinei veiklai, pamėgtiems meno dalykams. Jis dar aktyviau ėmė dalyvauti Lietuvos meno kūrėjų draugijos sekcijų darbe. S. Šilingas parengė pirmąjį Literatūros ir poezijos sekcijos statutą, daugelį kitų dokumentų. 1920 m. Lietuvos meno kūrėjų draugijai įsteigus žurnalą Menas, jis tapo šio leidinio redakcinės komisijos nariu. Lietuvos meno kūrėjų draugija ėmė steigti įvairius padalinius, iš kurių vėliau išaugo keletas Švietimo ministerijai priklausiusių kultūros įstaigų – operos, dramos teatrai, muzikos ir meno mokyklos. S. Šilingo, J. Vienožinskio ir kitų pastangomis 1922 m. balandžio mėnesį buvo įkurta Kauno meno mokykla. S. Šilingas, priklausęs Lietuvos operos tarybai, kartu su Kipru Petrausku, J. Tallat-Kelpša ir J. Žilevičiumi rūpinosi lietuviškos operos pastatymu ir premjera 1920 m. gruodžio 31 d. S. Šilingas su J. Tumu-Vaižgantu 1921 m. pradėjo kurti ir Lietuvai pagražinti draugiją, kurios tikslas buvo, Vaižganto žodžiais tariant, ieškoti Lietuvoje „deimančiukų“ – savo tėvynę karštai mylinčių, jos gražios, laimingos ateities kūrimui pasiaukojusių žmonių.

Dirbdamas Valstybės Taryboje ir būdamas teisingumo ministru, 1935 m. S. Šilingas buvo pakviestas skaityti valstybės teisės paskaitų Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Studentams jis visuomet pabrėždavo, kad, rimtai studijuojant valstybės teisę, reikia ne tik įgyti būtinų šio dalyko teorinių žinių, bet kartu dirbti ir kūrybinį darbą. Negalima pasitenkinti tik egzaminų keliamais reikalavimais, nes Lietuvos valstybė yra jauna ir tebesiformuoja. Svarbu ne knygą ar teoriją studijuoti, o stebėti gyvenimą, nes nauji valstybės tarnautojai turės priimti sprendimus – nuo žemiausių iki aukščiausių. Tik geri specialistai, S. Šilingo nuomone, verti kurti Lietuvos valstybę, nes tik tokie, atsidavę širdimi, reikalingi sunkiu valstybės formavimosi laikotarpiu. Lemtingus žingsnius ilgoje kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės ir svarbiausius uždavinius, kuriuos reikėjo spręsti to meto Lietuvos valstybei, S. Šilingas nurodė savo kalboje, pasakytoje 1938 m. vasario 16 d. Lietuvos šaulių sąjungos iškilmingame posėdyje. Šią Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmečiui skirtą kalbą S. Šilingas 1939 m. kovo 4 d. pavadino savo Testamentu Lietuvai ir dedikavo jį devynmetei dukteriai Vingrai gimimo dienos proga: kaip gimusiai 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo Metais.

Kai 1938 m. S. Šilingas atsisakė valstybinės tarnybos ir pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos, jis su šeima nuolatinai įsikūrė Misiūnuose, Šakių apskrities Paežerėlių valsčiuje, kur jis 1925 m. buvo nusipirkęs Ilguvos dvaro Misiūnų polivarko trobesius ir žemės sklypą šalia Nemuno. Misiūnai buvo ne tik gausios Stasio ir Emilijos Šilingų šeimos gyvenamoji ir poilsio vieta, bet ir savotiškas kultūros židinys. Čia dažnai lankydavosi iškilūs Lietuvos inteligentai, šeimininkų artimi bičiuliai: rašytojai B. Sruoga, I. Šeinius, A. Vienuolis-Žukauskas, V. Krėvė-Mickevičius, dailininkai A. Varnas, A. Žmuidzinavičius, K. Šimonis, P. Galaunė ir daugelis kitų.

1940 m. birželio 15 d. rusų Raudonajai armijai peržengus Lietuvos sieną ir Sovietų Sąjungai praktiškai okupavus Lietuvą, S. Šilingas gyveno ir dirbo Misiūnuose, savo ūkyje. Tačiau po metų buvo suimtas ir 1941 m. birželio 14 d. kartu su žmona Emilija ir dukterimi Raminta ištremtas į Sibirą. Sibiro koncentracijos stovyklose, kalėjime ir tremtyje Ukrainos Žytomyro srityje S. Šilingas buvo laikomas daugiau kaip 20 metų. Tik 1961 m. lapkričio 17 d. jis sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kelmėje, pas žmonos seserį Feliciją Bytautaitę. Ten jis ir mirė 1962 m. lapkričio 13 d. 

S. Šilingas puikiai suprato kultūros ir meno svarbą besikuriančiai Lietuvos valstybei. Daugiau kaip du dešimtmečius aktyviai dalyvaudamas svarbiausiuose Nepriklausomos Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo įvykiuose, S. Šilingas atliko svarbų vaidmenį ne tik stiprinant Lietuvos valstybingumą, kuriant jaunos valstybės valdymo institucijų teisinius pagrindus, bet ir puoselėjant lietuvių tautinę kultūrą ir meną. Jis paliko ryškius pėdsakus ugdant tautinę lietuvių savimonę, įtvirtinant laisvos, savarankiškos valstybės sampratą įvairiose politinio, visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo srityse.