Copilot sugeneruota romano I skyriaus iliustracija

 

Mieli Voruta.lt skaitytojai, mūsų svetainė nuo šiandienos, birželio 06 d., savaitgaliais pradeda viešinti debiutinį Stasio Buškevičiaus nuotykių romaną „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. Romaną dalimis skelbsime šeštadieniais.

Verta prisiminti, kad ir prieškario Lietuvos periodinė spauda spausdino tęstinius apsakymus bei romanus. Šis formatas, atsiradęs XIX a., Prancūzijoje, padarė literatūrą prieinamą visiems žmonėms ir tapo neatsiejama periodinės spaudos dalimi visame pasaulyje. Mes savo ruožtu prikeliame naujam gyvenimui tai, kas jau buvo išrasta.

Apie autorių ir romaną

Esu Stasys Buškevičius, kaunietis, baigęs viešojo administravimo studijas Vytauto Didžiojo universitete ir dirbantis valstybės tarnyboje. Skaitytojams galbūt esu šiek tiek pažįstamas kaip publicistas – daugelį metų spaudoje ir internetinėje žiniasklaidoje publikuoju straipsnius geopolitikos, politikos, istorijos ir visuomenės temomis. Tačiau šį kartą kviečiu susipažinti su kita mano kūrybos puse – debiutiniu nuotykių romanu „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“.

Šio romano idėja brendo ilgai. Nuo pirmųjų savo gyvenimo metų vasaras leidau Nidoje – iš pradžių su senele ir tėvais, vėliau savarankiškai, o dar vėliau jau su savo šeima. Vaikystėje mane žavėjo nepakartojama Kuršių nerijos gamta: kopos, jūra, pušynai ir ypatinga šio krašto ramybė. Tačiau bėgant metams vis labiau ėmiau domėtis ir šio krašto istorija. Kuo daugiau sužinodavau apie kuršininkus, lietuvininkus, Nidos menininkų koloniją, karo ir pokario įvykius, tuo stipriau jutau ypatingą šios vietos dvasią. Galiausiai pajutau, kad noriu apie tai parašyti.

Romano siužeto centre – dingusios Hermano Blodės meno kolekcijos paieškos. Realybėje ši vertinga kolekcija buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, tačiau romano pasaulyje dalį jos spėja paslėpti paskutinysis Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios pastorius. Po daugelio metų randamas paslapties raktas, ir prasideda lobio medžioklė, vedanti per karo nusiaubtą 1945-ųjų Nidą, senųjų kuršininkų likimus, Hermano Blodės menininkų kolonijos istoriją bei šių dienų geopolitines realijas.

Vis dėlto meno kolekcijos paieškos tėra siužeto ašis, aplink kurią sukasi gerokai platesnė istorija. Tai pasakojimas apie prarastą pasaulį, kultūrinę atmintį, tapatybę ir žmones, kurie net pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis stengėsi išsaugoti tai, kas jiems buvo brangiausia. Tai ir mano meilės Kuršių nerijai, jos istorijai bei žmonėms išraiška.

Romane iš dalies remiamasi istoriniais faktais, kai kurie veikėjai yra realios istorinės asmenybės, kai kurie – turi savo prototipus realiame gyvenime. Tačiau visi įvykiai yra mano fantazijos vaisius.

Romaną skiriu artimiesiems – tiems, kurie padėjo man pažinti Nidą, pamilti šį kraštą ir kartu su manimi vaikystėje leisdavosi į vaizduotės bei kūrybos keliones. Tikiuosi, kad ši istorija skaitytojus ne tik įtrauks į paslapčių ir nuotykių kupiną siužetą, bet ir paskatins dar kartą pažvelgti į vieną unikaliausių Lietuvos kampelių bei jo nepaprastą istoriją.

*************************************

I skyrius. „Audronaša”

– Kuopa, kelt!

Griausmingas budinčio grandinio balsas nutvilkė tarsi elektrošokas, ir staigiai nuo netikėto streso suspurdusi širdis akimirksniu pažadino Giedrių iš gilaus sapno. Mintyse šiek tiek susikeikęs dėl šykščiai nakties poilsiui skirtų vos kelių valandų (atrodo juk, kad ką tik įgriuvo į siaurą kareivišką lovą po įtemptos ir sunkios dienos), Giedrius skubiai pašoko iš savo gulto ir apgraibomis prieblandoje susirado spintelės duris. Tuo metu vienas iš trijų kubriko kambariokų, senas Giedriaus pažįstamas Skomantas, priklausantis tai pačiai Šaulių sąjungos kuopai, paspaudė elektros jungiklį, ir akinanti šviesa nutvieskė jų spartietišką būstą: siauras kambariukas, kelios suklypusios metalinės spintos, dvi dviaukštės lovos, stalas prie siauro langelio, pro kurį vos vos skverbėsi brėkštančio ryto saulės spinduliai – štai ir visi patogumai kariui. Bet net ir šią kuklią buveinę Giedrius greitai prisimins kaip prabangų viešbutį. Tai, kas laukia, žada būti tikru ištvermės išbandymu: artimiausias tris paras jam ir jo kovos draugams teks praleisti lietuvišką rudenį pasitinkančiuose miškuose, siaučiant žvarbiam pajūrio vėjui ir skalbiant įkyriam lietui. Tačiau šią akimirką nėra kada kvaršinti galvos dėl būsimų įvykių: dabar svarbiausia kuo skubiau užsivilkti uniformą, greitai perplauti užmiegotas akis šaltu vandeniu, pasirūpinti kovine ekipuote ir išsirikiuoti kareivinių kieme – visam procesui skirtos penkiolika minučių tirpsta greičiau nei patižęs plombyras saulėje besikepinančio poilsiautojo rankose…

– Ta skuba mane pribaigs, niekaip negaliu priprasti prie šito beprotiško tempo, – nepatenkintas suniurnėjo eilėje prie ginklinės stovintis Skomantas. – Dvi dienas kaip šunis vaiko! Ir tai dar tik pasirengimas… Nenoriu net pagalvoti apie aktyviąją fazę.

– Pats žinai, bendruose užsiėmimuose su savanoriais visad taip būna. Ne pirmas kartas juk. Nors ir man toks „drožimas“ didelio džiaugsmo nesukelia. Bet, kita vertus, geriau jau vargti mokymuose nei tikrame mūšyje krauju už klaidas mokėti, – draugą bandė paguosti šalimais stovintis Giedrius.

Skomantas tik abejingai numojo ranka.

– Apsieikim be tų motyvacinių banalybių. Viską aš suprantu, pats, kaip ir tu, šį kelią sąmoningai pasirinkau. Na, bet burbėti ir būti viskuo nepatenkintam Šaulių sąjungos statutas juk nedraudžia? – bandė pajuokauti jis.

– Burbėk, burbėk, – nusišypsojo Giedrius. – Atrodo, kad greitai ir šio „malonumo“ neteksi. Iš pažįstamų fuzilierių girdėjau, kad jungtinis štabas kelia labai aukštus reikalavimus, todėl karininkai netoleruos klaidų. Jaučiu, nebus kada ir cyptelt – suksimės kaip voverės rate. Nusivarysi nuo kojų taip, kad ir skųstis pamirši, – optimizmui vietos nepaliko kolega šaulys.

– Tai ir mūsų vadas juokais prigrasino, kad gėdos šauliams nepadarytume: kaip ne kaip, bet dirbsime ne tik su savanoriais ir kariuomene, bet ir su NATO kovinės grupės kariškiais. Sakė, stebėtojai ne tik iš NATO, bet ir iš pakankamai egzotiškų šalių atvyks. Lyg ir Japoniją ar Filipinus minėjo…

– Kalbas palikt! – sustūgo pro šalį lėkdamas vyresnysis seržantas.

Šie žodžiai kaipmat nutildė virtinėje stovinčiųjų pašnekesius. Visi tylėdami, po vieną, ėmė automatinius ginklus, dėtuves ir greitai metėsi į lauką.

Išsirikiavusius šaulius ir savanorius pasitiko kuopos vadas. Neaukštas, kresnas pusamžis vyriškis garsėjo griežtu būdu ir nemėgo daugžodžiauti. Nesirengė jis gaišti laiko ir dabar. Trumpas pasveikinimas, aiški ir konkreti instrukcija.

– Klausimų yra?

– Ne, Tamsta! – choru sudundėjo vyrų balsai.

– Puiku. Kuopa! Deeešiii… nėn! Sunkvežimių link, žengte marš!

Karinėmis uniformomis vilkintys Tėvynės gynėjai, tvirtai mušdami kojomis į taktą, drausmingai nužygiavo prie specialiai jiems paruoštų sunkvežimių, kuriuos vadino bendriniu „unimogo“ vardu. Sulipo į uždaras kabinas, susėdo ant kietų medinių suolų. Suurzgė varikliai, ir mašinų kolona pajudėjo į Lietuvos vakarus.

Prie pat borto krašto sėdintis Giedrius žvelgė į tolstančias kareivines, kurios buvo tapusios laikinais namais. Apie būsimus sunkumus nemąstė – jis buvo jau pakankamai patyręs šaulys, per dešimtį intensyvios veiklos metų tikrai matęs ir šilto, ir šalto. Tačiau šįkart jautė krūtinėje kažkokią nepaaiškinamą įtampą. Ne baimę, ne. Labiau lyg jaudulį prieš ilgą kelionę.

Staiga Giedrius net pats nustebo, kai netikėtai save pagavo galvojantį apie kareivinių valgykloje ant sienos kabojusį paveikslą. Tiesą sakant, ten tų paveikslų buvo ir daugiau (instruktorius sakė, kad visus juos tapė šauktiniai), bet tik šis vienas sugebėjo patraukti dėmesį. Giedrius nebuvo meno žinovas ar net ypatingas jo mylėtojas, todėl nieko nebūtų galėjęs pasakyti apie paveikslo tapymo techniką ir stilių, bet juste pajuto, kad pamatytas piešinys suvirpino kažkokią stygą jo širdyje.

Paveikslas, Giedriaus akimis, buvo keistokas ir tikrai nedžiugino akies šviesiomis gyvenimo spalvomis, kuriomis į pasaulį turėtų žvelgti jį nutapęs jaunuolis. Atvirkščiai, kūrinyje vyravo tamsios, niūrios spalvos, o pavaizduota buvo ant kalvos stovinti apgriuvusi raudonų plytų bažnytėlė. Iš griuvėsių vidaus į dangų kilo ir rangėsi stori juodi dūmai. Horizonte leidosi kruvina saulė, mesdama šešėlį ant sunaikintos šventovės, taip suteikdama paveikslui dar šiurpesnę atmosferą.

Sunkvežimyje skambėjo garsus kvatojimas, bičiuliai laidė kareiviškus juokelius, šnekučiavosi tarpusavyje, tačiau Giedrius šįkart prie kompanijos nepanoro prisijungti. Jo galvą užvaldė įkyrios mintys, o prieš akis stovėjo tragiško likimo bažnyčia. Ir nors tai tebuvo pastatas, Giedrius jautė iš paveikslo sklindančią kančią ir skausmą.

„Pervargau, aš tikrai pervargau“, – papurtė galvą. „Reikia pamėginti nusnūsti“, – nusprendė.

Giliai atsiduso, nuleido galvą ir užmerkė akis. Netrukus, nepaisant triukšmo, užmigo. Tuo metu „unimogai“ jau buvo beveik pasiekę paskirties vietą. Tarptautinės karinės pratybos „Audronaša“ prasidėjo.

Bus daugiau.