Napoleonas Novickis. Biblioteka Narodowa, I.F. 66027

Gintautas Šeikis, istorikas, kariškis, kraštotyrininkas, www.voruta.lt

Kulvos (Jonavos raj.)  Švč. Mergelės Marijos bažnyčios šventoriuje rymo ketaus kryžius su sunkiai įskaitomu įrašu, jog čia 1870 m. palaidotas Napoleonas Novickis: „NAPOLEON NOWICKI //† 1870  r. 22 Stycznia // Ten grobowiec na pamiątką // dla kochanego męža od žony // postawiony“.

Pasidomėjus šio asmens biografija, atsiskleidė įdomi ir kupina įvykių istorija. Šis žmogus išgyveno sudėtingiausius ir tragiškiausius XIX a. Lietuvos istorijos vingius ir artimai bendravo su iškiliausiomis to laikotarpio asmenybėmis. Napoleonas Novickis – filaretas, sukilėlis, Sibiro tremtinys, romantikas, gabus, išradingas ir tuo pačiu verslus žmogus, nuėjęs spalvingą gyvenimo kelią.

Tėvai

Napoleonas Novickis gimė 1800 m. Varšuvoje, Karūnos ir Lietuvos matininko (geometro), Minsko pavieto bajoro (herbas Osęki), buvusio Starodubo rotmistro Timotiejaus Silos Novickio  (Tymoteusz Silla Nowicki) ir bajorės Rozalijos Miedzichovskos ( Rozalia Medzichowska) šeimoje. Kai kurie šaltiniai nurodo kad N. Novickio gimimo vieta Alanta Ukmergės paviete, tačiau jis pats filaretų tardymo dokumentuose mini, kad gimė Varšuvoje, o vaikystėje prabėgo tėvų namuose Varšuvoje ir jos apylinkėse kartu su broliu Jonu ir seserimi. Napoleono tėvas jaunystėje buvo įstojęs į jėzuitų gretas. Vėliau, baigęs universitetą, tapo vienu žymiausių geometru Abiejų Tautų Respublikoje, dalyvavo sudėtingų statybų matavimo darbuose, parašė knygų, skirtų žemės matininkams. Savo testamente jis rašė, kad po 1794 m. sukilimo neteko didelės dalies turto, liko tik dalis pinigų, geometriniai įrankiai, brėžiniai ir 300 knygų, kurias ketino padovanoti Vilniaus universitetui.

Tarnybos metu Napoleono Novickio tėvas buvo susijęs su Nesvyžiaus ordinatoriais. Iš kunigaikščio Dominyko Jeronimo Radvilos nuomojo Žitkavičių (dab. Baltarusijoje) palivarką. Iš palivarko gautas kuklias pajamas skyrė savo vaikų mokslui.

Filaretas

N. Novickis apie 1818 m. įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą. Tuo metu Vilniaus universitetas buvo seniausia ir didžiausia aukštoji mokykla visoje Rusijos imperijoje, o Vilnius – vienas iš svarbiausių Rytų Europos kultūros centrų. Studijuodamas Napoleonas klausė tokių iškilių dėstytojų, kaip Andriaus Sniadeckio (1763–1838), Stanislovo Bonifacijaus Jundzilo (1761–1847) ir kt., paskaitų. Be tiksliųjų, Napoleonas domėjosi ir humanitariniais mokslais. Yra žinoma, kad jis laikė istorijos egzaminą pas Joachimą Lelevelį (1786–1861) ir dalyvavo dailininko Jono Rustemo (1762–1835) studijose.

Studijuodamas N. Novickis aktyviai įsitraukė į filaretų judėjimą. Filaretai (gr. philaretos – „doros mylėtojas“) buvo slapta studentų organizacija, veikusi VU 1820–1823 m.  Filaretų draugija turėjo keturias sekcijas: fizikų-matematikų, teisininkų, literatų ir medikų. Sekcijos buvo padalintos į bendrijas, kurios buvo vadinamos vaivorykštės spalvomis. Fizikų sekcija turėjo tris bendrijas: Žaliąją, Avietinę ir Rožinę. 1820 m. birželio 25 d. N. Novickis buvo priimtas į Rožinę bendriją, kurioje ėjo patarėjo pareigas. 1821 m. gegužės 13 d. jis įstojo į Bičiulių draugiją, kuri 1822 m. buvo pervadinta į Filadelfistų (gr. philadelphia – „broliškoji meilė“) draugiją. Šioje organizacijoje vyravo radikalesnės patriotinės nuotaikos, ryžtas demokratiniais pagrindais atkurti Lenkijos ir Lietuvos unijinės valstybės nepriklausomybę. Tuo pat metu N. Novickis dirbo Filaretų priežiūros rūmų sekretoriumi, o 1822 m. tapo komiteto, planavusio filaretų idėjas  skleisti  provincijoje, nariu.

Studijų metais Napoleonas Novickis sutiko didžiąją gyvenimo meilę Feliciją Micevičiūtę (Felicya Micewiczówna, 1803–1883). Ji buvo Ukmergės pavieto maršalkos, buvusio Ukmergės žemės teismo teisėjo Dominyko Micevičiaus (Dominik Micewicz), kuris valdė Skačiūnų dvarą prie Lyduokių, dukra. Filaretai ją vadino ,,dangiškąja Fela“ (lenk. niebieska Fela). Į gražuolės širdį pretendavo ne vienas jaunuolis, tarp jų buvo ir poetas, filaretų draugijos įkūrėjas Tomas Zanas (1796–1858), kuris Feliciją pažinojo, kai ji mokėsi Deibelių mergaičių pensionate Vilniuje. Po keliasdešimt metų T. Zanas savo dienoraštyje rašė: ,,Iki šiol prisimenu didžiausią savo pensiono meilę – Felią. Mano jausmai jai nuo to laiko nepasikeitė nei per adatos skylutę“.

Nuo jo neatsiliko ir Adomas Mickevičius (1798–1855), garsiojoje ,,Filaretų dainoje“  (Pieśń filaretów), parašytoje 1820 m. Kaune,  paskutinį posmą paskirdamas gražuolei savo mūzai Felai:

Mus greit užkas į smėlį,

Kur šalta ir baugu…

Akis užspaus tau Felė

Arba ranka draugų.

(Vertė Aleksys Churginas)

N. Novickui studijuojant Vilniaus universitete, jo tėvas kartu su svainiu, buvusiu Mozyriaus pavieto pakamario teismo teisėju Tadeušu Miedzichovskiu (Tomasz Miedzychowski), iš Radvilų komisijos 1822 m. sausio 10 d. už 66 tūkstančius sidabro rublių nusipirko Alantos dvarą Ukmergės paviete. Nenuostabu, kad Alantos dvare retkarčiais N. Novickis lankydavosi su universiteto draugais.

Nors caro valdžiai ir jos agentams patriotinės filaretų nuotaikos buvo žinomos, tačiau buvo laukiama tinkamos progos susidoroti su jaunimo judėjimais. To ilgai laukti nereikėjo. 1823 m. lapkričio 15 d. carinė valdžia ėmėsi veiksmų: 108 jaunuoliai buvo suimti, taip pat ir Napoleonas Novickis. Areštuotieji buvo laikomi įvairiuose Vilniaus vienuolynuose: Bernardinų, Pranciškonų, Basųjų Karmelitų, Pijorų, Misionierių ir Visų Šventųjų. N. Novickis buvo laikomas Pijorų vienuolyne, Dominikonų gatvėje.

1823 m. gruodžio 9 d. jis buvo pirmą kartą apklaustas, vėliau dar keletą kartų kviečiamas į teismą ir tardomas. Filaretų apklausą organizavo komisija, kurios dauguma narių, pagal filaretą Stanislovą Moravskį (1802–1853), buvo ,,be sąžinės, doros, moralės“. Ypač išsiskyrė Vilniaus gubernijos prokuroras Jeronimas Botvinko (Hieronim Botwinko, 1778–1850), turėjęs Klabinių dvarą netoli Alantos. J. Lelevelio žodžiais tariant, jis buvo niekšas ir sukčius. A. Mickevičius J. Botvinką aprašė „Vėlinėse“ kaip žiaurų personažą, kuris vaikams kirtęs po tris šimtus rykščių. Rašytojas Tadas Kristupas Bulgarinas (1789–1859), vėliau tapęs Fadejumi Benediktovičiumi Bulgarinu, savo romane jį pavadino ,,skotinka“, t. y. ,,gyvuliuku“.

Alantoje

Tardomas Napoleonas Novickis laikėsi tvirtai ir oriai, todėl vėliau tardymo komisija su nepasitenkinimu konstatavo, kad ,,N. Novickis priklauso tiems, kurie nepripažįsta jų tiesos“. Komisijai taip ir nepavyko įrodyti Napoleono kaltės. Pagal tėvo  prašymą ir garantinį  laidavimą 1824 m. sausio 27 d. jis buvo išleistas gyventi į tėvo dvarą Alantoje be teisės iš ten išvykti. Mokslus universitete teko mesti, nors vėliau tų pačių, 1824 metų birželio 14 d., jis teismo buvo išteisintas.

N. Novickiui gyvenant Alantos dvare vyko gana intensyvus kultūrinis gyvenimas, vykdavo labdaros vaidinimai ir koncertai, o gautos lėšos buvo skiriamos Vilniaus vaikų prieglaudoms paremti. Tuo metu netoliese, už keliolikos varstų, baigusi mokslus Vilniuje, Skačiūnų dvare pas tėvus gyveno Felicija Micevičiūtė, didžioji Napoleono meilė. Tikėtina, kad galbūt Napoleonas ją aplankydavo. Tačiau po kelerių metų Napoleono ir Felicijos keliai išsiskyrė, nes N. Novickio tėvas buvo priverstas Alantos dvarą parduoti. Radvilų turtų komisija, gavusi skundų iš Dominyko Jeronimo Radvilos dukters Stefanijos Radvilaitės (1809–1832) vyro kunigaikščio Liudviko Vitgenšteino (vok. Ludwig Adolf Friedrich zu Sayn-Wittgenstein-Sayn), 1799–1866), kuris tvirtino, kad T. Miedzichovskis ir T. Novickis, įsigydami Alantos valdą, komisiją apgavo, nes neteisingai nurodė valdos dydį, joje esantį turtą, žmonių skaičių, todėl buvę savininkai ir pati komisija patyrė nuostolių. Komisija keletą metų nagrinėjo skundus ir 1828 m. pripažino, kad Tymotiejus Novickis ir Tomašas Miedzichovskis padarė didelį nuostolį valstybės iždui ir juos įpareigojo nuostolius padengti, o dvarą parduoti. Naujasis savininkas Tadeušas Pac-Pomarnackis (Tadeusz Pac-Pomarnacki) apmokėjo T. Miedzichovskio ir T. Novickio skolas ir iš pastarųjų 1828 m. įsigijo Alantos valdą.

Nėra žinoma tiksliai, kada Novickiai paliko Alantą, bet Alantos bažnyčios santuokų knygos 1828 m. įrašas byloja, jog Timotiejus ir Napoleonas Novickiai dar dalyvavo kaip liudininkai čia vykusioje giminaičių Miedzichovskių vedybų ceremonijoje. Novickiams netekus dvaro, N. Novickio mylimosios Felicijos Micevičiūtės tėvas nepanoro leisti dukros už Napoleono. Ji 1830 m. ištekėjo už Kauno pavieto maršalkos Igno Vilamavičiaus (Ignacy Willamowicz), poeto Adomo Mickevičiaus giminaičio. Napoleoną Novickį ir Feliciją Micevičiūtę likimas vėl suves po 30 metų.

Galicija ir Krokuva

Neaišku, kur gyveno Novickiai, palikę Alantą, tik žinoma, kad tėvas Timotiejus Novickis po keleto metų mirė. Prasidėjus 1831 m sukilimui, Napoleonas Novickis įsitraukė į jo veiklą — tapo ryšininku (emisaru) tarp Lietuvos ir Lenkijos. N. Novickio dėka daug žmonių tapo sukilimo dalyviais. Leonas Kenevičius, Mozyriaus sukilimo vadas, vėliau prisiminimuose rašė, kad jį dalyvauti sukilime ,,lenkė“ emisaras N. Novickis. Po sukilimo numalšinimo jis turėjo slapstytis ir bėgti į Prancūziją, kurioje rado prieglobstį daugelis sukilimo dalyvių. Prancūzijoje N. Novickis aktyviai įsitraukė į jam ideologiškai artimą karbonarų judėjimą.

1833 m. Napoleonas Novickis, kaip pulkininko Juozapo Zalivskio (1797–1850) emisaras, slapta grįžo į Lietuvą, tačiau pradėjus persekioti carinei policijai, greitai turėjo išvykti į Galiciją, kur gyveno Šepelevskio pavarde. Bendražygiai jį vadino „Šepelo“. Galicijoje Napoleonas įsitraukė į vietinių angliakasių judėjimą, o įkūrus masonų Lenkijos angliakasių sąjungą, tapo šios organizacijos Didžiuoju meistru. Jis stengėsi palaikyti ryšius su Europos masonų ložėmis. Tuo metu tarp Sąjungos ir kitų organizacijų vyko dideli nesutarimai, todėl nusivylęs bendradarbiavimu, 1835 m. paliko Lvovą ir išvyko į Krokuvą, kurioje mėgino atkurti Lenkijos angliakasių sąjungą. Būtent tada, 1835 m. birželio mėnesį, jis susipažino su Simonu Konarskiu (1808–1839), kuriam padėjo įkurti Lenkų tautos sandraugą (Stowarzyszenie Ludu Polskiego). Tais pačiais metais vyriausiajam sandraugos susirinkimui paskyrus, vėl nelegaliai kirto sieną, kad pradėtų ruoštis naujam sukilimui Lietuvoje ir Lenkijoje.

N. Novickis apsigyveno pas brolį Kareliškiuose, Naugarduko paviete. Brolis augino cukrinius runkelius ir turėjo cukraus fabriką. Cukraus fabrikas tapo propagandos prieš carinę valdžią centru visame paviete, ten buvo platinama uždrausta spauda. Kartu su broliu dirbdamas cukraus fabrike, Napoleonas greitai perprato cukraus gamybos procesą ir tapo šios srities žinovu. Kadangi slapstėsi, neatskleisdamas savo autorystės parašė ir 1837 m. Vilniuje, Juozapo Zavadskio, (1781–1838) leidykloje išleido nepasirašydamas knygą ,,Apie cukrinių runkelių gamybą namuose ir rafinavimą bei runkelių auginimą Lietuvoje“.

Išleidęs knygą N. Novickis siekė paskatinti žemės savininkus užsiimti cukraus gamyba. Minske besikurianti įmonė N. Novickiui pasiūlė tapti naujojo cukraus fabriko direktoriumi. Kruopščiai besiruošdamas šioms pareigoms, N. Novickis aplankė daugybę provincijų, kuriose susipažino su kitų cukraus fabrikų veikla. Siūlomas pareigas jis turėjo užimti 1838 metų rudenį, tačiau 1838 birželio mėn. po išdavikų Antano Ožerskio (Antoni Orzeszko „Judak“, 1800–1877) parodymų N. Novickis, kaip ir bendražygis Simonas Konarskis, buvo suimti.

Areštas

Carinė valdžia apkaltino N. Novickį sukilimo organizavimu, ryšiais su pagrindiniu sukilimo organizatoriumi Simonu Konarskiu ir kitais dalyviais. Tardymo komisija teigė, kad jis ,,pirmas nutiesė S. Konarskiui kelią į sukilimą, padėjo jam atvykti, o atvykus supažindindavo su maištininkais ir yra pagrindinis kaltininkas, kad S. Konarskis prasiskverbė į vakarines Rusijos gubernijas“. Komisija taip pat nurodė, kad Gardino bajoras Grigorijus Brynka ( Jerzy Brynk), N. Novickiui rekomendavus, savo namuose priglaudė Simoną Konarskį, su juo važinėjo po apskritį, supažindindavo su žmonėmis ir rengė sukilimą. 1839 m. vasario 19 d. Karinio teismo nuosprendžiu, N. Novickis priskirtas prie antrosios kategorijos valstybinių nusikaltėlių, jam  atimta bajorystė ir visas turtas, nuteistas 20 metų katorgos ir išsiųstas į Sibirą. Bendražygis Simonas Konarskis nuteistas mirti ir 1839 m. vasario 27 d. viešai sušaudytas Vilniuje. Šioje byloje nuteista apie 80 žmonių.

Gyvenimas tremtyje

1839 m. lapkričio mėnesį N. Novickis kartu su nuteistais bičiuliais Ignu Rodzevičiumi  (Ignacy Rodziewicz) ir Grigorijum Brynka atvyko į Irkutsko guberniją ir bandomajam laikotarpiui buvo įdarbintas Aleksandrovsko spirito gamykloje, o 1840 m. sausio 12 d. Irkutsko druskos gamykloje.  Irkutsko sritis buvo Sibiro regionas, į kurį buvo tremiamas inteligentijos žiedas iš visos Rusijos imperijos. Ištremtieji dirbo sunkiomis ir atšiauriomis katorgos sąlygomis, trūko maisto, daugeliui tremtinių buvo uždrausta susirašinėti su artimaisiais gimtinėje, gauti siuntinius. Tačiau Sibire trūko specialistų, todėl carinė valdžia bandė jų ieškoti tarp tremtinių, Dalis jų  dėl savo verslumo sugebėjo tremtyje panaudoti profesinius sugebėjimus ir įsidarbinti inžinieriais, geologais ar miškininkais. Vienas iš jų buvo ir tremtinys Napoleonas Novickis iš Lietuvos.

1841 m. birželio mėnesį jam buvo sušvelninta kardomoji priemonė: iš katorgos buvo paleistas ir  įkurdintas  Maksimovščinos kaime, netoli Irkutsko. Čia jis gavo 15 dešimtinių žemės, reikalingos cukrinių runkelių auginimui ir cukraus gamybai. Kadangi šio verslo paslapčių N. Novickis buvo išmokęs dirbdamas pas brolį cukraus fabrike prie Naugarduko, jis sugebėjo įrodyti vietos pirkliams, jog ir atšiauriomis Sibiro sąlygomis galima auginti cukrinius runkelius, iš jų gaminti cukrų ir gauti nemažą pelną.

N. Novickiui verslas sekėsi neblogai. Užsispyrus jam pavyko įsidarbinti Irkutske pas rusų verslininką ir toliau užsiimti cukraus gamyba. Sibire N. Novickis šį verslą ne tik organizavo, bet ir ieškojo būdų gamybos technologijai pagerinti, eksperimentavo, kaip neapdirbtą cukrų rafinuoti į baltąjį. Apie jo sėkmingą veiklą žinios pasklido tarp vietos pirklių, kurių ne vienas siūlė vadovauti jų cukraus įmonėms. Tačiau Napoleono ,,cukrinis verslas“ baigiasi netikėtai, kai 1843 m N. Novickis pasiūlė vietos verslininkui Gerasimovui atidaryti cukraus fabriką, o už savo paslaugas paprašė kuklaus atlygio. Verslininkui nepatiko toks tremtinio įžūlumas ir apie tai jis pranešė Irkutsko gubernatoriui, kuris ne tik uždraudė N. Novickiui dirbti cukraus gamybos versle, bet ir įsakė palikti Irkutską. Tremties draugas Julijonas Gliaubicas Sabinskis (1797–1869) vėliau savo atsiminimuose rašė, kad ,,ne tik bukumas būdingas jam, bet prie jo reikėtų pridėti ir kerštingumą ir norą pakenkti, ką jis lengvai gali padaryti turėdamas savo rankose tiek galių“.

Nušalintas N. Novickis gyveno nuošaliame kaime prie Angaros upės, netoli Irkutsko, pagal galimybę aplankydavo draugus tremtinius, tačiau tam dažnai trukdė  atšiaurios šio krašto gamtinės sąlygos, ypač, kai išsiliedavo Angaros upė ir susisiekimas su kai kuriomis vietovėmis būdavo nebeįmanomas.

Tremtyje N. Novickis savo bendražygių buvo gerbiamas už ištikimybę, stiprią dvasią, darbštumą, skvarbų protą, žinias visose srityse, rūpinimąsi kitais, blogesnėse sąlygose gyvenančiais likimo broliais. N. Novickis  daug skaitė, galėdavo atmintinai cituoti klasikų kūrinius lenkų, prancūzų ir rusų kalbomis, buvo sukaupęs  bibliotekėlę, knygas duodavo paskaityti ir kitiems. Tremtiniai jį vadindavo ,,nepaprastu ir gerbiamu draugu iš Lietuvos“. Gyvendamas tremtyje jis turėjo susirašinėjimo teisę, skirtingai negu daugelis kitų tremtinių, tačiau laiškus į tėviškę siųsdavo ar iš ten gaudavo retokai. Pavyzdžiui, 1843 m. jis gavo iš draugų Vilniaus kalendorių, kuriuo labai džiaugėsi. Susirašinėjo ir su broliu Tadu Novickiu, kuriam nusiuntė savo pieštą portretą.

1843 m. rudenį Napoleonas Novickis įsitraukė į naują veiklą. Tuo metu Rytų Sibirą apėmė „aukso karštinė“. Reikėjo žmonių vadovauti grupėms, vykdančioms aukso paieškas, o vėliau ir aukso kasykloms. Tokių žmonių buvo ieškoma ir tarp tremtinių. Tokias įmones finansuodavo turtingi pirkliai. Iš Sankt Peterburgo verslininkai lenkai Mitkevičius, Žadovskis ir Valevskis Sibire nusipirko  keletą aukso gamybos verslovių ir tarp tremtinių lenkų ieškojo žmogaus, kuris galėtų ,,užsukti“ verslą ir vadovauti vienai iš jų bendrovių. Vietiniai verslininkai rekomendavo protingą ir energingą N. Novickį. Iš pradžių N. Novickis pasiūlymo atsisakė, bet vėliau, suderinus su carine valdžia, N. Novickis sutiko vadovauti vienai iš aukso kasyklų už metinę 1000 rublių algą ir išvyko į dar  atšiauresnę Sibiro vietovę –Tunguską. Draugas Julijonas Gliaubicas Sabinskis rašė ,,Sunku buvo atsisveikinti su šiuo kilniu visų gerbiamu draugu. Atsisveikinant  kilo mintys, kad daugiau niekada nepasimatysime, ypač atsisveikinant su tuo, su kuriuo  riša ilgas broliškos meilės  ir dar tvirtesnis bendros nelaimės ryšys“. Iš tolimos ir dar labiau nuo pasaulio atskirtos Tunguskos draugus Irkutske retkarčiais pasiekdavo N. Novickio laiškai, kuriuose jis draugų prašydavo atsiųsti ne maisto ar pinigų, o knygų. 1845 m. rugsėjo mėnesį N. Novickis laiške J. G. Sabinskiui rašė, kad mirtinai serga, visas sutinęs ir nelabai tikisi pasveikti. Tačiau po kelių mėnesių  Novickis ligą nugalėjo ir sugrįžo į Irkutską, kur jį su džiugesiu sutiko draugai. 1847 m. N. Novickis priima dar vieną iššūkį ir išvyksta vadovauti vienai iš Kiachtos aukso kasyklų prie sienos su Mongolija. Beveik visą savo atlyginimą jis paaukodavo draugų fondui, tapdamas bičiulių tremtinių atrama ir gynėju. Tais pačiais metais jis gavo dar vieną pelningą pasiūlymą – už 2000 rublių vadovauti kasyklai pas karo inžinerijos pulkininką vengrą Butacą. N. Novickis vėliau labai džiaugėsi sąžiningu, apsišvietusiu, protingu ir maloniu savo viršininku, su kuriuo netgi susidraugavo. Vengras pasitikėjo N. Novickiu ir leido jam pačiam rinktis darbuotojus, kuo Napoleonas pasinaudojo ir priėmė daug savo likimo brolių tremtinių, protingų ir patikimų žemiečių.

Sugrįžimas į Lietuvą

1856 m. N. Novickis sulaukė Rusijos imperatoriaus malonės ir buvo amnestuotas, paliko Sibirą ir buvo perkeltas į europinę Rusijos dalį – Vologdą, iš kur 1857 m. carinė valdžia jam leido grįžti į tėvynę. Sugrįžęs į Lietuvą, po 30 metų jis sutiko jaunystės meilę Feliciją Micevičiūtę, našlę Vilamavičienę, kuri 1853 metais palaidojusi savo vyrą Igną Vilamavičių. Napoleonas po keleto metų vedė Feliciją. Jiedu įsikūrė Skriabinų dvare prie Kulvos. Tai buvo velionio Felicijos vyro valda. Išliko iš ten rašytas Vilamavičių laiškas Adomui Mickevičiui iš Skrebinų. Įsikūręs Skrebinuose N. Novickis, turėdamas patirties cukraus versle, įkūrė cukraus fabrikėlį, o aplinkinius ūkininkus skatino auginti cukrinius runkelius. Lietuvoje cukrus pradėtas gaminti naminiu būdu XIX a. pradžioje, dvarų ūkiuose ėmus auginti cukrinius runkelius. Plungės, Vaitkuškio, Daujotų, Mankiškio dvaruose veikė primityvūs fabrikėliai. Pagamintas cukrus buvo naudojamas savo reikmėms, ir tik nedidelį jo kiekį  dvarai parduodavo rinkoje.

Didėjant cukraus paklausai ir kainoms, N. Novickis tikėjosi ateityje plėtoti fabrikinę gamybą, bet jo lūkesčius Skrebinuose pristabdė prasidėjęs 1863 m. sukilimas. N. Novickis įsitraukė į jo organizavimą, ėmė veikti kaip Kano pavieto sukilėlių vado Liudviko Žilinskio  (Ludwik Wincenty Dionizy Żychliński, 1837–1891) padėjėjas. Jokūbas Geištoras (Jakub Wilhelm Kasper Gieysztor, 1827–1897) savo atsiminimuose prisimena, kad ruošiantis sukilimui į Kauno sukilėlių būstinę atėjo aktyviausias Simono Konarskio bendradarbis Napoleonas Novickis ir paklausė, kodėl jo neįtraukia į sukilimo organizavimą, gal jis jau netinkamas ar juo nepasitikima. „Apkabinau ir pabučiavau garbingą veteraną ir su pagarbos ašaromis akyse jam pasakiau, kad to, ,,kuris jau kartą labai nukentėjo ir jau sulaukė garbingo amžiaus, nedrįstu pasiūlyti į neišvengiamą pražūtį. Tačiau Novickis apie tai nė girdėti nenorėjo ir tapo antruoju padėjėju“.

Caro valdžia sekė N. Novickį. Skrebinuose jis gyveno carinės policijos priežiūroje, tačiau valdžiai taip ir nepavyko įrodyti, kad prisidėjęs prie sukilimo organizavimo. Pasak vieno pagrindinių sukilimo vadovų Kauno paviete Aleksandro Chmelevskio (Aleksandr Chmielewski, 1814–1882), N. Novickis ,,ištvėrė iki pat pabaigos, nė kiek nenukentėjęs, drąsus ir darbštus išliko ir tyliai žmonių gerbiamas ramia sąžine numirė, išties ištvėrė iki usque ad finem (lot) – iki galo“.

Napoleonas Novickis mirė Skrebinuose 1870 m. sausio 22 d. Išgyvenęs su Felicija santuokoje kiek daugiau nei 10 metų, vaikų nesusilaukė. Felicija Novickienė palaidojusi vyrą Kulvoje, o ant paminklo paprašė iškalti žodžius: ,,šį paminklą atminti mylimą vyrą pastatė žmona“. Felicija Novickienė pragyveno vieniša dar 13 metų Skrebinų dvare, kur 1883 m. birželio 10 d., mirė nuo senatvės. Palaidota šalia savo pirmojo vyro Ignoto Vilamavičiaus Vilniuje, Rasų kapinėse.

Šaltiniai ir literatūra:

1. LVIA F. 459, Ap.1, B. 2776; F. 523, Ap. 1, B. 129 I d.; F. 567, Ap. 2, b.1296, B. 1336; F.459 Ap.1, B.2776.
2. V. Skuodis, Vilniaus universiteto filomatai ir filaretai, jų likimai, Vilniaus universiteto leidykla, 2003.
3. Jokūbo Geištoro atsiminimai 1857–1865, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2022.
4. Polski Słownik Biograficzny t. 23 str. 333.
5. Archywum Filomatow. Listy więzienia. Warszawa, 2000
6. Сабиньский Ю. Сибирский дневник : Т. 1.– Иркутск : Иркутский музей декабристов : ООО «Артиздат, 2014