1941 m. Tautos sukilimo memorialo „Kryžius medis“ Kauno senosiose kapinėse. Z. Tamakausko nuotr.

Bronius Makauskas, Punskas, www.voruta.lt

Šiais metais sukanka 84 metai nuo lietuvių tautos pasipriešinimo Sovietų Sąjungos brutaliai okupacijai, įvykdytai 1940 m. birželio 14 d., kai pasaulinis dėmesys buvo nukreiptas į Vokietijos invaziją į Prancūziją ir tą dieną įvykusią Paryžiaus kapituliaciją.

                      Tamsūs politiniai debesys kaupėsi virš Europos jau nuo Adolf’o Hitler’io (NSDAP) laimėjimo Vokietijos Reichstage 1933 metais. Tačiau jų kumuliacija tapo akivaizdi po Austrijos Anschluso, Lenkijos ultimatumo Lietuvai (taip J. Beck’as pademonstravo „Lenkijos galią“), netrukus sekė Čekoslovakijos pavergimas ir Sudetų atplėšimas, taip vadinamo Miuncheno susitarimo (diktato) tarp Vokietijos, Italijos, D. Britanijos ir Prancūzijos 1938. IX. 29 konferencijos.

            Galop, Hitlerio-Stalino Paktas (slaptoji sutartis 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir vėlesnė, rugsėjo 28 d. Lietuvai atsisakius pradžioje ambasadoriaus Berlyne Kazio Škirpos  sugestijai, o vėliau ir Vokietijos pasiūlymui atsiimti Vilnių, Lenkijai pralaimint karą su Vokietija. Tuomet įvyko įtakos sferų perdalijimas tarp SSRS ir Vokietijos. Lietuva atsidūrė Kremliaus „valioje“. Tokios buvo neapginamo neutraliteto pasekmės. Apie atmestą galimybę istorikai nedrįsta diskutuoti – nekorektiška! Kam?

                     Pasyvus SSRS ultimatumo priėmimas ir vieneri metai jos okupacijos padarinių: Lietuvos politinio, švietimo, ūkio, kultūros, ekonominio, dvasinio gyvenimo formuotojų sluoksnių naikinimas, viešas politinis ir fizinis teroras (apie 30 tūkst. ištremtųjų iki 1941 m. birželio 22 d.), materialinio gyvenimo nuskurdinimas ir absoliutus žmogaus laisvių paneigimas privedė neseniai buvusią laisvą lietuvių tautą prie žūtbūtinio pasipriešinimo, pasinaudojant rizikinga konjunktūra: karo tarp dviejų agresorių, kurių vienas – (SSRS) lietuvių vertinamas buvo kaip priešas nr.1, kitas –(Vokietija), kaip priešas nr. 2.  Lietuvos priešo nr. 1, kurio okupacijos skaudžias  pasekmes teko jau patirti, priešas nr.2 galėjo bent teoretiškai suteikti progą išsilaisvinti, gal net atkurti   nepriklausomybę, derėtis dėl tolimesnės ateities. Tuomet svarbu buvo išsilaisvinti iš akivaizdaus teroro. Kas laukė mūsų tautos, nebuvo pirmaeilis klausimas. Atrodė, šiokia tokia nepriklausomybė, kaip viltasi, suteikta iš priešo nr. 2 valios, jau bus raktas į išlikimą.

          Kariaujančioje Europoje gerų, tenkinančių Lietuvos gyventojus, perspektyvų nesimatė, tačiau nenorėta sutikti su okupanto paskleista demagogija apie savanorišką Lietuvos „prisijungimą, įstojimą“ į Sovietų Sąjungą ir kęsti tautos naikinimą.

          Pasipriešinimas buvo naujos, laisvoje Lietuvoje užaugusios kartos, jos studentijos ir karininkijos bei diplomatijos sumanymas, reikalaujantis nepaprastos drąsos ir idealizmo, pranoksiančio matomus ir  garantuotus pavojus, sunkumus, neaiškią likimo  perspektyvą.  Galvojant apie savo idealistinius tikslus, į tolimą planą skrisdavo mintys – o kaip mus vertins kiti, reikėjo gi naudotis makiaveliško pasaulio dėsniu – pasinaudoti blogiu, kad sukurti gėrį. Tas blogis buvo nacistinis Reichas, kuris nebuvo mūsų draugas, tačiau planavo susidoroti su mus jau okupavusia ir naikinančia Sovietų Sąjunga. Šiame pasipriešinimo planavime daugiau buvo nežinomų, negu žinomų dalykų, tačiau juos gaubė nenugalima viltis – tapti laisviems, jeigu nepavyktų bent laikinai atkurti savo užgrobtą ir naikinamą kūrinį, Lietuvos valstybę.

                      Lyg nujausdamas laukiančią „kovą po mūšio“, buvęs Lietuvos Krašto apsaugos ministras, diplomatas, Povilas Žadeikis 1941-07-08 „Darbininke“ rašė: …Kauno, Vilniaus ir visos Lietuvos lietuviai sukilo įkvėpti vien Lietuvos nepriklausomybės troškimų ir, žinoma, ne tam, kad tarnauti naujos okupacijos tikslams. Galimas daiktas, kad sovietų ir jų simpatikų propagandos mašina bandys lietuvių sukilimą peikti ir dergti. Galbūt, priekaištaus naciškumą. Tačiau kiekvienas nuoširdus lietuvis, kiekvienas kenčiančios Lietuvos draugas, skaitys savo pareiga priekaištus atremti“.[1]

                      1941 metų birželio 14 dienos naktį prasidėjo Lietuvos gyventojų trėmimas, tos baisiosios birželio dienos, kurios ir turėjusiems dar kažkokią iliuziją, parodė tikrąjį okupanto veidą, jo tikslus. Kankinių krauju nusidažė daugelis Lietuvos vietų. Ypač išgarsėjo žudynės Červenėje, Pravieniškėse, Panevėžyje, Budavonės miške, Pažaislio šile, Skaruliuose, Rainiuose… Daugelis manė, kad tik  karas – vienintelė viltis išsivaduoti iš šios raudonojo košmaro nakties. Žmonės jo laukė… prisimena Zigmas Tamakauskas“.[2]

           Poetas Vincas Mykolaitis-Putinas tuomet rašė:

Mūs gimtinės rūmui suliepsnojus,

Skundo,  ašarų, verksmų gana!

Tegul griauna nedarnius sienojus

Bombų smūgiai ir ugnių diena.

                     Tada ir pradėjo kurtis  pirmieji pasipriešinimo okupantui būriai, atsirado pogrindinės organizacijos, tarp jų „Laisvosios Lietuvos sąjunga“, leidusi laikraštį „Laisvoji Lietuva“ ir kt. 1940 metų spalio 9 dieną slaptame pogrindžio organizacijų atstovų  susirinkime nutarta susijungti į vieną organizaciją, kuri vėliau pasivadino Lietuvių aktyvistų frontu (LAF). Šios sujungtos organizacijos išsamią programą parengė Antanas Maceina.

            Lietuvių aktyvistų fronto tikslas buvo ruoštis sukilimui ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Kadangi LAF buvo jungiamoji organizacija, atstovavusi  įvairius mūsų tautos sluoksnius – prisimena Z. Tamakauskas – jos sprendimai buvo teisėti, kaip ir teisėtas jos vadovaujamas  sukilimas.

                      Organizuojant pasiruošimą sukilimui, bijoma buvo per didelio skubėjimo, klaidų, o ypač provokacijų, ne vien iš NKVD, o ypač iš „Juodosios svastikos“ pogrindžio, kuriai dirigavo gestapas, prisimena P. Narutis, nurodydamas išaiškintus NKVD ir gestapo bendradarbiavimo faktus, siekiant  likviduoti  nepriklausomybinį  pogrindį. Jis paliudija, kad Kauno LAF vadovybė nebuvo patenkinta iš Berlyno LAF ateinančiomis proklamacijomis, kurių, anot jo, nebuvo norima.

                       Ir tai suprantama, mat beveik neįmanoma buvo nustatyti jų kilmės autentiškumo. Nepamirškime, kad tai buvo „didžiosios sumaišties“ dienos. O vienas Lietuvos okupacijų laikmečio šaltinių geriausių žinovų, dr. Augustinas Idzelis, aiškina: „Kai užtinku aiškinimus, kad Lietuvių aktyvistų frontas buvo sukurtas Berlyne ir paskiau perkeltas į Lietuvą, mane verčia apie tai kalbėti. Iš tikrųjų veikla Berlyne ir sukilimas Lietuvoje beveik neturėjo tiesioginių ryšių. Kas darėsi Berlyne – ir pasiliko Berlyne, daugiau  ar mažiau. Jeigu kas ir atėjo į Lietuvą, tai daugiausia per Gestapo ir NKVD ryšius. Ir tai daugiau pakenkė negu padėjo.[3]  Tatai jau anksčiau patvirtino vienas iš Sukilimo organizatorių ir vadų Lietuvoje Pilypas Žukauskas-Narutis. Jis teigė, kad Sukilimas būtų neįvykęs toks, koks jis įvyko, jei siūlas buvęs vyniojamas tik nuo Berlyno. Nuo Berlyno siūlą Gestapas – NKVD atvyniojo į Vilnių – tai buvo Vilniaus štabo nesėkmė. Berlynas (suprask, K. Škirpos  vadovaujamas LAF štabas – B.M.) buvo tik Lietuvos sukilėlių atrama užsienyje, bet pačio Kazio Škirpos vaidmuo buvo labai svarbus, todėl iš Lietuvos buvo paprašyta, kad jisai sutiktų būti ministru pirmininku. „Vieno specifinio vado (asmens) sukilimui nėra. Šio sukilimo pasisekimas glūdi nebuvime vieno specifinio vado, tai tikras Tautos sukilimas“[4]– rašė P. Žukauskas-Narutis.

                        LAF-o susikūrimo Berlyne istorija neblogai ištirta. Rekomenduoju paskaityti  plk. Kazio Škirpos „SUKILIMO…“ antrąją laidą su įdomiais Vidmanto Valiušaičio papildymais ir įžvalgomis.[5]   Na, ir būtinai Pilypo Žukausko-Naručio veikalą.

             Kaip minėjau, Berlyno LAF organizatoriai (28 plataus politinio spektro atstovai) suprato laikmečio sukilimui sudėtingumą ir galimas neigiamas pasekmes jo organizatoriams. „…nors nacinė Vokietija ir yra nusistačiusi mus, kaip ir kitas rytų tautas, suryti, bet sunkaus karo aplinkybių verčiama turės daugiau ar mažiau pakęsti mūsų tegu ir kiek ribotą nepriklausomybę,– svarstymus karo išvakarėse Berlyne prisimena Bronys Raila. – O tai mums duos šiek tiek laiko vėl susigrupuoti, įsitvirtinti ir per visą karo eigą išlaikyti valstybinį tęstinumą. Be abejo, turėsime atlikti daug nemalonių aukų ir paslaugų Hitlerio Reichui, bet išliksime kaip atskira valstybė… Kai dėl galutinės pabaigos, mūsų daugelis manėme, kad karą pralaimės Rusija, o paskui ir Vokietija, ir tada mums bus daug lengviau išlaikyti savo dar egzistuojančią valstybę. Karą laimėjusios demokratijos tikriausiai mums priekaištaus ir galbūt mus baus, jog nebuvome jų pusėje, o Vokietijos sąjungininkų pusėje. Tegu priekaištauja ir baudžia, tegu visus mus „kolaborantus“ nušalina iš viešojo  tautos gyvenimo – bet Lietuvos nepriklausoma valstybė bus išlikusi! Tatai atrodė mums svarbiausia“.[6]

                      Visi baltiečiai turėjo pakankamai motyvacijos kartu su Vokietija dalyvauti žygyje prieš bolševizmą, rašė britų karo istorikas Džonas Kyganas (John Keegan). Jo nuomone, „…tokio apsisprendimo priežastis buvo istorija, kaip rusai elgėsi su jais…“.[7]

            Kyganas tikina, kad latviai, estai ir lietuviai pasitiko vokiečius kaip išvaduotojus ir spontaniškai su jais bendradarbiavo, vildamiesi atkurti savo nepriklausomybę. Tačiau paaiškėjus  vokiečių tikriems tikslams, jų palankumas virto gilia antipatija ir priešiškumu.

                      Rengiant sukilimą, Lietuvoje buvo sudaryti du štabai – vienas Kaune, kitas Vilniuje. Šie štabai patvirtino 1941 metų balandžio 22 dieną pogrindyje sudarytą Lietuvos Laikinąją vyriausybę.  Adolfas Damušis, vienas iš jos ministrų, paaiškino kodėl taip įvyko: „Dviejų štabų sudarymas tuomet buvo reikalingas ir dėl to, kad vieną sovietams likvidavus – liktų kitas, nebūtų nuslopintas sukilimo gyvybingumas“. Būtent taip ir nutiko. 1941 metų birželio 8 dieną Vilniuje buvo suimtas vienas iš sukilimo organizatorių Vytautas Bulvičius. Vytautas Bulvičius su kitais suimtais aktyvistais po baisių kankinimų buvo sušaudyti sovietinio karinio tribunolo nuosprendžiu. Sunaikinus Vilniaus štabą, sukilimo vadovavimą perėmė Kaunas.

                      Berlyne K. Škirpa sudarė vyriausybę, apie kurią Kaunas nebuvo įspėtas (atsarginę, jeigu staigiai vokiečiai paremtų Lietuvos nepriklausomybę). Ją birželio 22 d. bandė pristatyti Vokietijos URM-ui, bet be rezultatų).

                       Centrinis  Lietuvos aktyvistų fronto štabas, vadovaujamas Leono Prapuolenio, buvo įsikūręs Kaune, Prisikėlimo parapijos senelių prieglaudos ligoninėje. Adolfas Damušis, Leonas Prapuolenis ir Juozas Vėbra parengė atsišaukimo į tautą  Deklaracijos tekstą. 1941 metų birželio 23-iosios dienos 9 val. 28 min. per Lietuvos radiją LAF Vyriausiojo štabo vardu  Leonas Prapuolenis visai Lietuvai pranešė:

            „Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais. Skelbiama laikinoji Lietuvos vyriausybė!… Lietuvos himnas… Laisvės varpas skamba…

             Visi atsistoję ir susikaupę išklausome himno… Lietuvių kalba atsišaukimus perskaito Leonas Prapuolenis ir vokiečių kalba taip pat Prapuolenis, prancūzų – Balys Augustinavičius, anglų – pulkininkas dr. Juozas Vėbra. Ant Kauno Karo muziejaus bokšto keliama Lietuvos trispalvė… Po žiaurių Maskvos vergovės metų laisva Lietuva! Vėliavos ima kilti ant visų Kauno pastatų–  prisimena Pilypas Narutis.“[8]

                       Kaune skubiai suformuota Laikinoji vyriausybė iš žmonių, tuo metu pasiekiamų: atliekantis Ministro pirmininko pareigas ir Švietimo ministras – Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), Krašto apsaugos ministras – gen. Stasys Raštikis, Finansų – Jonas Matulionis, Vidaus reikalų – Jonas Šlepetys, Žemės ūkio – Balys Vitkus, Pramonės – Adolfas Damušis, Prekybos ir valstybės kontrolės – Pranas Vainauskas, Komunalinio ūkio – Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Teisingumo – Mečys Mackevičius, Susisiekimo – A. Navickis, Sveikatos apsaugos – Ksaveras Vencius, Darbo ir socialinės apsaugos – Juozas Pajaujis, Leonas Prapuolenis – Aktyvistų fronto įgaliotinis prie vyriausybės. Istorikas Zenonas Ivinskis buvo paskirtas ryšiams su vokiečių įstaigomis palaikyti.

                      Vokiečiams Lietuvos valstybės atstatymo paskelbimas buvo staigmena. Grasinimai K. Škirpai dėl galimų pasekmių ir jo izoliavimas LLV paskelbimo nesutrukdė.

                      Minėta Leono Prapuolenio kalba per radiją – buvo ženklas visuotiniam Lietuvos sukilimui. Sukilimas paplito visame krašte. Sukilėliai išvadavo Kauną, Vilnių bei kitus didesnius ar mažesnius miestelius, kūrė krašto valdymo administraciją. Įnirtingos kovos su raudonarmiečiais vyko Kaune, Vilniuje… Birželio 24 dieną sukilėlių  rankose buvo jau visas Kaunas. Sukilėliai nuo mirties išvadavo 3336 kalinius, apsaugojo nuo išvežimo ir kalėjimo daugybę Lietuvos gyventojų. Vilniaus sukilėliai birželio 23 dienos popietėje Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos Trispalvę vėliavą, o kitos dienos ryte užėmė radijo stotį.

                      Lietuvos sukilėlių smūgiai buvo netikėti kraštą okupavusiai sovietinei kariaunai. Pažymėtina, kad Lietuvos sukilimo faktą birželio 23 dieną  pasauliui pripažino, pagarsindamas per radiją buvęs sovietų užsienio reikalų komisaras V. Molotovas. Jis šiurkščiai  pateikdamas žinią apie naujos krašto vyriausybės sudarymą, įtūžęs užsipuolė sukilėlius, apšaudžiusius raudonarmiečius. Lietuvių sukilėlių narsą vėliau pripažino ir vokiečiai, nutylėdami tačiau patį sukilimo tikslą – Lietuvos laisvės siekį.

                      Sukilimas  pareikalavo ir nemažų aukų (jų skaičius kelia kontroversijas) minima nuo 700 šimtų iki 3-4 tūkstančių. Birželio 26 dieną  vyko žuvusių sukilėlių laidotuvės. Lietuvos Laikinosios vyriausybės vardu kalbėjo laikinai ėjęs ministro pirmininko pareigas  švietimo ministras profesorius  Juozas Ambrazevičius (Brazaitis). Jis akcentavo  pasiaukojimą siekiant laisvės „…ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei… Tai rodo, kokia stipri tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai – šimtai ir tūkstančiai – savo noru ryžosi numirti, kad tik svetimiems nevergautų…“.

            To meto didžiosios valstybės, kariavusios antihitlerinėje pusėje, Tautos sukilimo ir Laikinosios vyriausybės nepripažino, bijodamos, kad tai nebūtų palaikoma prieš Sovietų Sąjungą nukreiptais veiksmais. Tų valstybių karo meto sąveikavimas su  SSRS lėmė ir pokario metų ilgą Lietuvos okupaciją.

                      LLV paskelbė pirmuosius įstatymus. Buvo gražinta prieškarinė apskričių administracija, atkurta Lietuvos Respublikos teisėtvarka. Priimtas žemės denacionalizacijos įstatymas, taip pat atstatomos  asmens nuosavybės teisės. Kadangi žydų ir lenkų reikalai buvo išimti iš LLV kompetencijos, tai  jie nebuvo įstatymiškai  LLV tvarkomi.

                      Visuomenė daug ko tikėjosi iš LLV veiklos. Tačiau jos veikla nebuvo priimtina Berlynui. Apie lietuvių sukilimą ir vyriausybės sudarymą vokiečių informacijos šaltiniai ne neužsiminė.

                       Į Vilnių (06. 24) ir Kauną (06. 25) įžengę Vokietijos kariniai junginiai miestus rado sukilėlių užimtus ir ne vien juos, jau išvaduotus iš bolševikų, apsaugotus svarbius valstybės tolesniam gyvenimui objektus. LLV sudarymas ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas nebuvo Hitleriui priimtinas. Tautos sukilimas vyko vos, ar net kelias dienas, ir buvo vienas trumpiausių mūsų istorijoje. Jau birželio 28 d. vokiečių karo komendantas Kaune gen. M. von Pohl’is įsakė išformuoti  lietuvių karinius dalinius. Dalis jų  buvo reorganizuoti ir priverstinai įterpti į okupantui pavaldžias struktūras.

                       LLV, nesutikus paklusti nacistinės Vokietijos  diktatui, veikdama ekstremaliomis sąlygomis, neturėdama priemonių kontroliuoti situaciją,  išsilaikė šešias savaites ir buvo nušalinta.

                      Šiandien sukilėlių auką, kaip ir patį sukilimą, stengiasi kai kurios jėgos menkinti,  sutapatinti su žydų tautos tragedija, žydų žudymą, suplanuotą Hitlerio nacių, priskiria Birželio sukilėliams, ignoruodami sukilimo turinį, jo tikslus bei trukmę ir ribotas galimybes veikti vokiečių gestapui išėmus žydų ir lenkų reikalus iš LLV kompetencijos.

                      Aktyvus SS-ininkų kolaborantų branduolys buvo voldemarininkai, (bent naudojo jo vardą, kai pats A. Voldemaras tuomet jau buvo Maskvos NKVD naguose) tiksliau grupė karininkų, aviacijos leitenantų, kapitonų. Jie dalyvavo batalionuose, kurie šaudė komunistus, žydus ir kitus. Dalyvavo Gestapo inspiruotame puče 1941 liepos 24 naktį prieš LLV. Jie su SS pagalba nušalino plk. Jurgį Bobelį ir pakeitė visą saugumo struktūrą. Laikinoji vyriausybė ir voldemarininkai suplakami nepaisant faktų – taip patogiau diskredituoti visą sukilimo idėją.

             Laikinoji vyriausybė neturėjo svertų padėti žydams, tačiau stengėsi jiems pagelbėti. Vyriausybės narys generolas Stasys Raštikis tuo klausimu nuvyko pas vokiečių karo komendantą generolą M. fon Polį (Von Pohl), jam pareikšdamas, „kad Lietuvos vyriausybė ir lietuvių visuomenė labai susirūpinusi vokiečių akcija prieš žydus“. Taip pat buvo kreiptasi ir į aukštesnę vokiečių valdžią, kad ji sustabdytų Kaune ir  provincijoje tebevykstančią akciją prieš žydus. Šiuo klausimu rūpinosi žymūs lietuvių politiniai veikėjai ir Lietuvos katalikų Bažnyčia, įvairiose vokiečių įstaigose darydama žygius prieš žydų naikinimą. Apie lietuvių ir žydų santykius Hitlerio okupacijos metu plačiau parašęs prelatas Mykolas Krupavičius, vienas iš žinomų veikėjų, bandžiusių stabdyti žydų persekiojimą „Žydai ir Laikinoji Vyriausybė“[9], taipogi vyskupas Vincentas Brizgys.[10]

                      Po 50 metų trukusios SSRS okupacijos, atstatytos Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas vizito Izraelyje metu 1995 m. kovo 1 d., sakydamas Izraelio radijo ir televizijos transliuotą kalbą Izraelio  parlamente Knesete, lietuvių tautos vardu atsiprašė žydų tautos už tuos lietuvius, kurie Holokausto metu žydus šaudė ir plėšė.

                      „Turime atminti, kad 1940-1941 metais Lietuvos žemėje vyko ne karo drama, bet didelio masto tragedija. Žydų tragedija, žydų holokaustas yra viena dimensija. Sovietinis genocidas ir jų sadistinis, žvėriškas elgesys su žmonėmis yra kita šios tragedijos dimensija. Nusikaltimų vykdytojai neturi tautybės. Tai kiekvieno žmogaus apsisprendimo klausimas. Buvo lietuvių patriotų, buvo lietuvių išdavikų. Dauguma žmonių buvo nusiteikę patriotiškai, mylėjo savo kraštą, dėl jo aukojosi. Tačiau buvo lietuvių, kurie dirbo su naciais, buvo lietuvių, kurie dirbo su bolševikais.

                      Negalima skubėti su apibendrinimais. Reikia žiūrėti į žmones pagal tai, kaip jie elgėsi, kokia buvo jų atsakomybė, kokie veiklos rezultatai…“ – teigė teisininkas ir istorikas, įsigilinęs į šaltinių vertinimą, dr. Augustinas Idzelis pokalbyje su tyrėju, žurnalistu Vidmantu Valiušaičiu[11].

                      Prisiminkime, bandymas giliau pažvelgti į lietuvių ir žydų santykius Lietuvoje prof. Valdui Rakučiui baigėsi nesėkme. Žydus, atrodo (ne visus), tenkina juodai balta šio tragiško laikmečio versija.

                       Liepos mėnesio 25 dieną vokiečiai paskelbė civilinės valdžios įvedimą Pabaltijo valstybėse. Laikinosios vyriausybės tolimesni  Lietuvos atstatymo bandymai  pasidarė neįmanomi. Rugpjūčio 5 dieną įvyko paskutinis Lietuvos Laikinosios vyriausybės posėdis.  Nors Vyriausybė gyvavo tik šešias savaites, bet jos veikla ir pats sukilimas turėjo didelį poveikį demaskuojant sovietinę propagandą, atgaunant tautai savo pasitikėjimo jėgas. Apie 20 tūkst. sukilėlių ir daug daugiau rėmėjų parodė ištikimybę Lietuvos nepriklausomybei. Jie išaugo iš Nepriklausomybės laikotarpio išugdytos tautos dvasios, iš tautinės mokyklos, iš patriotinių organizacijų veiklos.

                      Kazio Škirpos, pagrindinio tautos sukilimo organizatoriaus viltys, kad lietuviams sukilus prieš SSRS okupaciją kontakte su Wehrmachto vadovybe ir palengvinus Vokietijai žygį prieš bolševizmą, galbūt bus tai įvertinta kokia nors, kad ir minimalia, via facti slaptai nuo vokiečių paskelbtos, Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo  forma, žlugo. Taip neįvyko.

            Lietuvos 1941 metų Tautos  sukilimas buvo pirmosios dviejų totalitarizmų grumtynės,  ginklu pasipriešinimas sovietiniam agresoriui ir neginkluotas pasipriešinimas Hitlerio kėslams Lietuvoje.  Profesorius Edvardas Gudavičius, kalbėdamas apie šį  sukilimą sakė: „…tai buvo vienas didingiausių mūsų istorijos momentų, tautos žygdarbis“.  Sukilimas ir perėjimas į  antinacinį pogrindį,  sulaukus antrosios SSRS okupacijos, suteikė drąsos ir pasitikėjimo tęstis tolimesnei 10 metų trukusiai didvyriškai  partizaninei  kovai už laisvę.

             Išlaikant Birželio sukilimo atmintį, daug nuveikė buvusios  „Lietuvos 1941 metų birželio 22-28 d. Sukilėlių sąjungos“ pirmininkas Alfonsas  Žaldokas. Vytauto Didžiojo universitete pastatyti sukilimo vadovų gen. štabo majoro V. Bulvičiaus, pulkininko dr. J. Vėbros, prof. dr. A. Damušio, ekonomisto L. Prapuolenio, inžinieriaus P. Naručio ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės Ministro Pirmininko prof. dr. J. Ambrazevičiaus portretiniai skulptūriniai reljefai (skulptorius S. Žirgulis). Petrašiūnų kapines puošia skulptoriaus prof. Antano Kmieliausko sukurtas antkapinis  paminklas pulkininkui Kaziui Škirpai, 1941 m. Birželio sukilimo organizatoriui. Prisimintina ir tai, kad K. Škirpos vadovaujami savanoriai  1919 metų sausio 1 d. Vilniaus Gedimino pilies bokšte pirmą kartą iškėlė  mūsų Trispalvę vėliavą.

            1991  metais sukilėlių menamoje kapų vietoje buvo pastatytas paminklas „Kryžius-medis“ (skulptorius Robertas Antinis, architektas F. Miliūnas, fundatorius – Australijoje gyvenęs  buvęs Lietuvos garbės konsulas Viktoras Šliteris). Minėtos Sukilėlių sąjungos iniciatyva  Senosiose kapinėse atnaujintas sukilėliams skirtas memorialas – pastatyta 40 naujų bronzinių kryžių, įamžinančių 1941 m. birželio 22-28 d. sukilimo bei jo dalyvių atminimą. 2012 metais į tėvynę grįžo Lietuvos laikinosios Vyriausybės vadovo dr. Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikai. Jie iškilmingai palaidoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos šventoriuje.

             Vilniuje, Lukiškių aikštės pakraštyje prie simbolinio 1863 metų sukilėlių antkapinio paminklo stovi naikintas, bet nesunaikintas lietuvišku ornamentu papuoštas Kryžius, skirtas 1941 metų Tautos  sukilimui atminti.  Tautos sukilimą žymi įvairiose  Lietuvos vietose pastatyti didesni ar mažesni paminklai, sukurtas filmas.^.[12]

                       1941 m. birželio 23 d. ginkluotas Lietuvos gyventojų sukilimas savo pagrindiniais tikslais buvo nukreiptas prieš sovietinę ir būsimą nacistinę okupaciją, o nacistinei Vokietijai nepripažinus Lietuvos Laikinosios Vyriausybės, patriotinės organizacijos ėmė veikti pogrindyje prieš nacių režimą ir ruošė visuomenę tolesnei kovai dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.

                      „Pulkininkas  Kazys Škirpa – ministras pirmininkas Lietuvos Laikinoje vyriausybėje, LAF vadas, bet jo pozicijos taip ir liko deklaratyvinės – jo prie tų pareigų naciai neprileido. Bet labiausiai K. Škirpa liks mūsų atmintyje ir istorijoje, kad jis Lietuvos vardu užprotestavo labai klastingo okupanto, Maskvos okupanto, įsibrovimą į Lietuvą ir po to savo energiją skyrė, planavo ir kovojo su bolševikais ir naciais, kad Lietuva iš pasaulio žemėlapio nebūtų išbraukta“.[13]

                      Tokia užsklanda baigia Tautos sukilimo vienas iš pagrindinių organizatorių Pilypas Žukauskas-Narutis (1920–2014), antinacinės rezistencijos dalyvis ir Štuthofo koncentracijos lagerio kalinys, inžinierius. Tautos sukilimo tikslai ir eiga šiandien tapę šmeižto ir nedraugiška lietuviams ir Lietuvai  propaganda – skaudu, nes net ir pačioje Lietuvoje. Sukilimo ir jo dalyvių atminimas apaugęs gandais, Rusijos tęsiamos SSRS propagandos ir jos parankinių „vertinimais“, nutylint 1940–1941metų tragišką Lietuvos gyventojų, lietuvių tautos padėtį, susiklosčiusias aplinkybes.

                      Su šiuo kukliu lietuvių tautos didvyriu teko pabendrauti Čikagoje jau Jo gyvenimo saulėlydyje. Dar tik brėkštant laisvės Lietuvai sunkiai įžvelgiamiems spinduliams, kuriuos Jis kūrė ir spinduliavo savo kilnia, nepalaužta darbų ir vargų Lietuvai, asmenybe.

                      Klausiu: o ką jūs, du neminėtini pavardėmis, Vilniaus merai – paliksite Lietuvos, savo tautos  istorijai? Panieką, neapykantą žmonėms, kurie kirto kelią per uolas, gal ir jūsų nepelnytam to rango gyvenimams laisvėje?! Susimastykime, kol dar gavome tam laiko.

[1]Pilypas Žukauskas- Narutis, Tautos Sukilimas 1941 Lietuvos nepriklausomybei atkurti, Išleido „Valstybingumo studijų centras“, Vilnius, 2021

[2]Z Tamakauskas, 1941 metų Birželio sukilimo žingsnių aidas, in: Zigmas Tamakauskas, www.alkas.lt 2016-06-20

[3]Vidmantas Valiušaitis, Istorikai nenaudoja dalies šaltinių. Dr. Augustinas Idzelis ir Lietuvos okupacijų interpretavimo drama, Išleido „Žara“, Vilnius, 2019, p. 19.

[4]Pilypas Žukauskas- Narutis,Tautos Sukilimas…, op. cit.,p.246.

[5]Kazys Škirpa, SUKILIMAS Lietuvos suverenumui atstatyti. Dokumentinė ažvalga. Leidykla „Žara“, 2020, P.573.

[6]Ten pat, p. 67.

[7]Vidmantas Valiušaitis, Istorikai nenaudoja…, op.cit., p. 15.

[8]Pilypas Žukauskas- Narutis,Tautos Sukilimas…, op. cit.,p.336.

[9]In: „ Laiškai lietuviams“, 1986,gegužė, birželis, liepa-rugpjūtis,Vol.37,Nr.6-8.

[10]Vincentas Brizgys, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940- 1944 metais, Čikaga, 1977, p.177- 181.

[11]Vidmantas Valiušaitis, Istorikai nenaudoja …; op.cit. p.59.

[12]Žr. ZigmasTamakauskas, Lietuva-kaip Dangaus dovana, in: „XXI amžius“, 2024 m. liepos 12 d., nr. 25–26 (2590–2591) .

[13]Pilypas Žukauskas- Narutis,Tautos Sukilimas…, op. cit.,p.383.