Senjorų namų iniciatorė: ori senatvė – ne privilegija, o būtinybė

Senjorų namų iniciatorė: ori senatvė – ne privilegija, o būtinybė

Nasrėnų senelių globos namai

Gediminas Dubonikas, www.voruta.lt

Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinėje, Kretingos rajono Nasrėnų kaime įsikūrę globos namai – puikus bendruomeniškumo ir lyderystės kasdienybėje pavyzdys. Apie asmeninę patirtį slaugant artimą žmogų, norą išgyvendinti sovietmečio stereotipus ir orumą, kuris turėtų būti užtikrinamas slaugos darbuotojams, plačiau sutiko papasakoti šio projekto iniciatorė, Kūlupėnų bendruomenės centro „Kūlupėnai“ pirmininkė Jūratė Mačernienė.

Svarbu išgyvendinti „ubagyno“ sampratą

2022 m. pavasarį duris atvėrė renovuotas buvęs Nasrėnų senelių globos namų pastatas. Jame įsikūrė bendruomeniniai senjorų namai, kuriuose šiuo metu gyvena 17 įvairiomis ligomis sergančių žmonių, įdarbinti 9 darbuotojai, tame tarpe – ir vietiniai gyventojai. Projekto iniciatorė, Kūlupėnų, esančių visai šalia Nasrėnų, bendruomenės vadovė Jūratė Mačernienė atskleidžia, kad šių namų įkūrimas jai pačiai asmeniškai be galo svarbus. Su artimo žmogaus negalia moteris susidūrė dar paauglystėje.

 „Aš, tuometinė vienuoliktokė, slaugiau mamą taip, kaip išmaniau. Neturėjau reikiamų žinių ir supratimo, kaip tai turėtų būti daroma, nebuvo slaugos priemonių. Jau vėliau, bėgant metams niekada nepagalvodavau, kad dirbsiu socialinėje sferoje. Tačiau man, kaip bendruomenės pirmininkei, atsirado galimybė rengti projektą socialine tema ir viskas pasisuko taip, kad šiandien rūpinuosi 17 ligotų žmonių. Turbūt tuo tarsi grąžinu skolą už negalėjimą suteikti mamai tokio gyvenimo, kokį jį sirgdama turėtų dabar“, – sako senjorų globos namų administratorė.

Moteris atskleidžia, kad jos dabartinis tikslas – sukurti sąlygas, kuriose emociškai ligoniai jaustųsi kaip namie, bet tuo pačiu gautų profesionalią priežiūrą. „Noriu iš žmonių sąmonės išgyvendinti sovietinę „ubagyno“ sampratą, kuri reiškė, kad senyvus ir sergančius tėvus apgyvendinti globos namuose neva yra gėdinga, o tokiose įstaigose gyvena tik artimųjų neturintys ar finansiškai nuskurdę senoliai. Tai visiška netiesa, nes juk ne kiekvienas galime ir turime fizinių bei emocinių jėgų namuose slaugyti ligonį. Ir tikrai ne iš blogos valios, bet norint kokybiškos, visapusiškos priežiūros šiais laikais artimieji savo tėvus apgyvendina tokiuose namuose. To tikrai nereikia gėdytis. Tik svarbu neužmiršti pagal galimybes aplankyti šį žmogų, jam paskambinti. O visapusišką priežiūrą mes garantuojame“, –pasakoja ji.

Įsikūrimo iššūkių netrūko

Projekto iniciatorė sako, nors senjorų globos namų įkūrimas nebuvo lengvas ir paprastas, tam reikėjo nemažai lėšų ir kantrybės, tačiau bendruomenę lydėjo sėkmė. „Didžiausią paramą, net 97,5 tūkst. eurų šiam projektui gavome iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, pateikę paraišką Kretingos rajono kaimo plėtros asociacijai. Taip pat finansiškai prie jo nemažai prisidėjo partneris – Kretingos rajono savivaldybė, savo lėšų skyrė ir Kūlupėnų bendruomenė“, – džiaugiasi moteris.

Globos namų projekto iniciatorė Jūratė Mačernienė

J. Mačernienė sako sulaukusi pagalbos iš daugybės nepažįstamų žmonių bei įmonių. „Džiugu, kad šio projekto naudą suprato ne tik mūsų bendruomenė, bet ir žmonės iš kitų rajonų, verslo atstovai. Mumis pasitikėjo, teikė paslaugas skolon, kaip, kad patys sako – neabejojo, jog viską gražinsime. Be žmonių geranoriškumo būtų buvę išties sunku“, – atskleidžia ji.

Gerumu, kurį gauna iš kitų, J. Mačernienė stengiasi dalintis su darbuotojais ir globos namų gyventojais. „Man labai svarbu šiltas mikroklimatas, todėl visus nesutarimus sprendžiame viešai, ieškome geriausių alternatyvų. Kiek galiu, pati kolektyvui padedu įvairiose veiklose: jeigu reikia, galiu plauti langus, valyti grindis. Tik su seneliais nedirbu – tam reikia kvalifikacijos – o visą kitą krūvį stengiamės dalintis. Tuo pačiu siekiu gautą gerumą nešti senjorams, bendrauti su jais taip, kaip jie buvo įpratę šeimoje – darbuotojos pas mus vadinamos vardais, o ne pareigomis. Gyventojas gali kreiptis į bet kurį personalo darbuotoją bet kuriuo klausimu ir bus išklausytas “, – sako ji.

Pinigų skirstytojai turėtų būti jautresni

J. Mačernienė įsitikinusi, kad ori gyvenimo pabaiga – ne privilegija, o būtinybė. „Visiškai nesvarbu, žmogus dirbo valytoju ar ministru, važinėjo limuzinu ar dviračiu, gyveno viloje ar vieno kambario bute – jam turi būti sudarytos sąlygos oriai jaustis ir gauti reikiamą priežiūrą savo gyvenimo saulėlydyje. Kasdieniame darbe matau žmones, turinčius įvairių diagnozių. Pavyzdžiui, tam tikromis ligomis sergantis žmogus neprisimena, koks jo išsilavinimas, kuo jis dirbo, neatpažįsta jį lankančių artimųjų ar draugų. Taigi, jis negali džiaugtis net prisiminimais iš savo praeities ar tuo, kad turi anūkų. Vienintelis jo džiaugsmas ir paguoda – kvalifikuota ir nuoširdi priežiūra, rūpestis jo kasdieniais poreikiais“, – teigia globos namų administratorė.

Globos namų kolektyvas

Tuo pačiu J. Mačernienė kviečia atkreipti dėmesį ir į žmonių, kasdien dirbančių tam, kad ligotų senjorų gyvenimas būtų šviesesnis, orumą. „Kiekvienas darbas turi būti įvertintas. Žmonių, dirbančių slaugos srityje, darbas išties yra nepaprastai sunkus tiek emociškai, tiek ir fiziškai. Juk vien prisiliesti prie svetimo, sergančio ir senyvo žmogaus daugeliui šio teksto skaitytojų turbūt būtų nemenkas iššūkis. Ką jau kalbėti apie nuolatinę priežiūrą, trunkančią visą parą. Deja, ligonius slaugančių darbuotojų atlyginimai nesukelia jiems orumo jausmo“, – sako J. Mačernienė. – „Tas pats ir su išmokomis slaugomų žmonių artimiesiems. Pagalvokite, ar gaudami minimalų atlyginimą turėtumėte iš ko slaugyti sergantį tėvą, kurio pensija – du ar trys šimtai eurų? Todėl mūsų šalies sprendimų priėmėjus į slaugos finansavimą kviečiu pažvelgti kitomis akimis“.

Nepaisant to, kad situacija nėra džiuginanti, Kūlupėnų bendruomenės vadovė ir senjorų namų projekto iniciatorė į ateitį žvelgia optimistiškai. „Tikiuosi, kad mūsų pavyzdys įkvėps ir kitas bendruomenes aktyviau imtis panašių projektų. Visuomenė sparčiai sensta, todėl globos namų poreikis neabejotinai didės. Šios įstaigos gali tapti užuovėja senatvėje, todėl drąsiai teikite projektus, o jeigu reikės patarimų, mielai padėsime jais dalindamiesi“, – teigia J. Mačernienė. –  „Juk, kaip sakė vyskupas M. Valančius, kiekvienas žmogus savo gyvenime yra tarsi bitelė, nešanti nektarą iš įvairių žolynų. Tik bendrų viso avilio pastangų dėka šis nektaras gali tapti medumi“.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.