Aleksandro Ostašenkovo fotografijų albumas „Kelias į atmintį“
Prof. Dr. Remigijus Venckus, Vilnius TECH – Vilniaus Gedimino technikos universitetas, www.voruta.lt
Į mano rankas pateko puikus šiauliečio fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo fotografijų albumas. Tai ne pirmasis ir, be abejo, ne paskutinis šio autoriaus leidinys. Kiekvienas Aleksandro albumas savaip sužadina prisiminimus, verčia svarstyti apie tikrovę, gyvenimo posūkius bei iš naujo perkainoti savo vietą pasaulyje. Šis, 2025 metais Vizualiojo meno kūrėjų asociacijos išleistas fotografijų albumas vadinasi „Kelias į atmintį“ (ISBN 978-609-482-120-2). Kadangi albume suguldytos nuotraukos apima 50-ies metų laikotarpį (1974–2024) todėl leidinį galime drąsiai vadinti vizualiniu kelionių vadovu po išgyvenimus, ankstesnes patirtis ir prisiminimus.
Aleksandro nuotraukos išsiskiria savitu vizualiniu paslapties konstravimu. Čia nuosekliai kuriama atmosfera, kuri išryškina prarasto laiko ir praeities ilgesio nuojautas. Iš pirmo žvilgsnio galintys pasirodyti paprasti tikrovės atvaizdai ilgai ir gana atidžiai įsižiūrėjus tampa paženklinti ne kalbai, bet juslėms pavaldžia įtampa. Tad kiekviena nuotrauka atveria savyje esant tam tikram egzistencijos trūkumui / įtrūkiui / tuštumai. Aišku viena, mes net nenutuokiame kaip ir kokiu būdu šią tuštumą galime užpildyti. Gal būt dėl to Aleksandro sukurtos nuotraukos ir atveria mums egzistencinį ilgesį to, nepažinaus kito, kurį negalima įvardinti jokiais mums suprantamais žodžiais.
Taip pat skaitykite
Atmintis Aleksandro nuotraukose atlieka ypatingą vaidmenį – neatsitiktinai apie ją byloja ir pats albumas. Atmintis menininkui yra esminė tema. Kad ir ką jis kurtų ar ką pasakotų vaizdais, kūrybiniai procesai visada persijungia į savitą atminties dažnį. Juk atmintis dažniausiai formuoja ne tik jo (menininko), bet ir mūsų (žiūrovų) santykį su dabartimi.
Kūryba vaizdais neretai mums byloja apie anksčiau buvusius įvykius, daiktus, jų santykį su mumis ir mūsų artimaisiais. Vaizdai byloja ir apie pasaulio suvokimą, kylantį iš praeities patirčių; o praeities nuojautos sureikšmina atmintį kaip vieną svarbiausių kūrybinės vaizduotės šaltinių.
Psichiką ir smegenis tyrinėjantys mokslininkai yra pastebėję, kad mūsų atmintis nėra tobula – ji fragmentiška, selektyvi, dažnai priklausanti nuo situacijos ir emocinės būsenos. Neretai autentiškiausi lieka tie prisiminimai, kuriuos tarsi esame užmiršę ir kurių sąmoningai nebegalime atgaminti. Tačiau psichoanalizės seansui arba tam tikrų vaizdinių bei akustinių dirgiklių veikiami, šie užslėpti prisiminimai gali netikėtai iškilti į mūsų mąstymo ir suvokimo paviršių. Tokiu atveju atmintis „smogia“ visa savo jėga, sugrąžindama intensyvius, kartais net skausmu pasidabinusius išgyvenimus.
Aleksandro fotografijos veikia panašiu principu – jos ne tiek iliustruoja praeitį, kiek aktyvina žiūrovo atmintį ir skatina asmeninių prisiminimų bei išgyvenimų su(si)grąžinimą. Niekada negalime žinoti, kada statiška fotografija ar filmuotas vaizdas mums staiga „smogs“ ir privers prisiminti tuos išgyvenimus, apie kurių egzistavimą net nenutuokėme.
Įdomu, kad tie dalykai, kuriuos dažnai pasakojame kaip prisiminimus, yra tarytum iš naujo vis pakartojami. Su kiekvienu pakartojimu kinta jų santykis su mumis. Kiekvieną kartą ankstesnis išgyvenimas mums atrodo vis kitoks, ir kiekvieną kartą patys sau patvirtiname jog jis yra tikrai nutikęs mūsų gyvenimo kelionėje. Vadinasi, anksčiau iškilusi prisiminimuose mūsų ankstesnė patirtis yra iš naujo perkonstruojama. Kiekvieno prisiminimo metu prarandame dalį išgyventos patirties autentiškumo. Tampa visiškai aišku, kad gyvename sukonstruotoje realybėje, kuri galbūt nėra iki galo „tikra“ ar „teisinga“. Galiausiai, kyla klausimas, ar apskritai galime aiškiai apibrėžti, kas yra teisinga ir tikra realybė, o juo labiau jos atvaizdavimas…
Aleksandro albume nėra grandiozinių įvykių ar dramatiškų nutikimų. Čia pasakojimo kalba ypač taupi ir minimalistinė – kiekvienoje nuotraukoje pastebime tik tam tikrą detalę. Tai gali būti medis, daugiabučio namo siena vakarėjančiame peizaže, ant žemės krintantys šešėliai ar automobilio palikti pėdsakai. Toks taupus vaizdo demonstravimas veikia kaip provokacija. Atvaizdas kreipiasi į kiekvieną žiūrovą ir prašo jį (žiūrovą) maksimaliai „įjungti“ savo vaizduotę ir atmintį. Menininkas mums rodo atvaizdus tarsi redukuotas tikrovės detales, virtusias simboliais (toliau fotografija-simbolis), kurie sufleruoja apie prarastą, anksčiau egzistavusį pasaulį.
Dauguma fotografijų-simbolių gali būti suvokiami kaip bendražmogiški. Atrodo, kad jie gali peržengti kultūrų skirtumus ir būti suprantami tiek čia ir dabar gyvenančiam Lietuvos žiūrovui, tiek Vakarų Europoje ar net pietų kraštuose reziduojančiam asmeniui. Nieko „išoriškai nenutinkančiame“ kadre užsimezga jautraus žiūrovo santykis su fotografija-simboliniu, kuris verčia klausti savęs: ką šis vaizdas man reiškia, kaip jis susijęs su mano patirtimis, praradimais, ilgesiu, prisiminimais, gryno oro ir vėjo jautimu, nutinkančiu kasdienybės tėkmėje…
Taigi, nuotraukos veikia kaip mįslė. Jose nėra galutinių atsakymų ar tikrovės autentiškumo įrodymų. Nors iš nuotraukų mes taip ir nesužinome koks yra pasaulis ar kaip jį „reikėtų“ suprasti, bet labiau pajaučiame save… Aleksandras provokuoja mus ieškoti nuosavos vietos tarp vaizduojamų daiktų ir aplinkų. Per nuotrauką galime sužinoti tai, kas jau yra prarasta ir ko jau niekados nebebus. Pamažu aiškėja, kad šie vaizdai vis dar pasakoja apie mane (asmenį žiūrintį į juos). Nors ir niekada negaliu žinoti, kada atvaizdas iš atminties ištrauks tam tikrą traumą, tačiau jis (atvaizdas) leidžia įsitikinti, jog aš vis dar egzistuoju…
Visos albume suguldytos nuotraukos išsiskiria pritemdytu, santūriu koloritu ir minimaliu detalių kiekiu. Susidaro įspūdis, jog per nuotrauką, lyg per intymumo filtrą žvelgiame į pasaulį. Atrodo, kad taip eliminuojame bet kokį vizualinį triukšmą. Fotografijose nėra žmogaus atvaizdo, arba jis pasirodo tik kaip perfotografuota nuotrauka suglamžytame laikraštyje ar rėmelyje esantis išblukęs portretas, etc. Ši menininko sąmoninga albumo strategija kuria postapokaliptinės tikrovės įspūdį: žmogaus jau nebėra, tačiau yra likę jo egzistavimo ženklai… Kiekvienam žiūrovui, tarsi atvykusiam iš kitos planetos nuotykių ieškotojui, tenka gerai pagalvoti kaip „prakalbinti“ šios, tarytum kažkada buvusios civilizacijos ženklus…
