Reabilitacijos centro vadovas: „Kontroliuoti savo gyvenimą gali tik tol, kol esi blaivus“

Reabilitacijos centro vadovas: „Kontroliuoti savo gyvenimą gali tik tol, kol esi blaivus“

Vakarė Urbaitė ir Valdas Šiškus

Kotryna Mauliūtė ir Vakarė Urbaitė, www.voruta.lt,  XFM Radijas

Laidos garso įrašas:  https://soundcloud.com/xfmlt/jaunimo-kodas-nuo-priklausomybes-narkotikams-iki-tarnavimo-likimo-broliams-2022-10-03?in=xfmlt/sets/jaunimo-kodas

 „Jaunimui linkiu neeksperimentuoti, išlikti blaivam – vertinti tą blaivybę, kurią Dievas duoda tavo smegenims. Geriau būti „prisigėrus“ Šventosios Dvasios vyno, nuo kurio nėra abstinencijos, nėra „pachmielo“, ir daraisi tiktai šviesesnis, sveikesnis, linksmesnis“, – šito artėjančių Naujų metų proga linki kaunietis, Reabilitacijos centro „Sugrįžimas“ įkūrėjas ir vadovas Valdas Šiškus, svečiavęsis vienintelio Lietuvoje šiuolaikinės krikščioniškos muzikos radijo XFM laidoje „Jaunimo kodas“. Valdas žino, ką kalba, nes pats buvo giliai įklimpęs į narkotikus ir dalijasi, kaip viskas prasidėjo, kaip iš to išbrido ir kaip dabar padeda lipti kitiems iš šios gilios duobės.

Nė neįtarė, kaip pasikeis gyvenimas

Jaunystėje Valdas Šiškus niekuo nesiskyrė nuo kitų jaunuolių, lankė krepšinio mokyklą. Būdamas penkiolikos, su mokyklos draugais iš smalsumo pradėjo ragauti alkoholio, vaistų. Nė vienas iš jų negalvojo, kad nueis blogu keliu.

„Mano šeima nebuvo asociali. Turėjau tėvą ir mamą, kurie mane mylėjo. Su mumis kartu gyveno ir močiutė. Buvau kaip ir dievotai auklėjamas, neturėjau vidinių problemų, kurios būtų paskatinusios vartoti, – XFM radijo laidai „Jaunimo kodas“ pasakoja Valdas. – Vieną dieną sutikau žmogų, kuris man tapo autoritetu. Jis turėjo ilgus plaukus, grojo gitara ir paprasčiausiai pasiūlė man narkotikų.“

Tada jaunuolis dar nežinojo, kaip jo gyvenimas pasikeis.

Valdui narkotikai nepatiko, nuo jų netgi darėsi bloga. Naujieji „bičiuliai“ sakė, kad jiems pavartojus irgi būna bloga. O kad blogumo nejaustų,  jie priversti vėl vartoti. Valdas galvojo, kad jam taip tikrai nenutiks.

Įsivaizdavo kovojąs prieš sistemą

Kurį laiką priklausomybė neišsivystė, bet jaunuolis pradėjo po truputį nykti. Tuo metu jam patiko bendrija, su kuria jis bendravo, jautėsi kylantis prieš sistemą. Buvo sovietmetis, paauglystė, norėjosi išskirtinumo.

Nepraėjus nei metams, Valdas per savo šešioliktą gimtadienį į venas jau leidosi intraveninių narkotikų. Tą pačią vasarą tapo priklausomas nuo narkotikų, skausmas suko kojas. Štai tada, supratęs padėties rimtumą, išsigando, visą naktį jį pylė prakaitas. Ir vis tiek galvojo: „Esu dar jaunas, spėsiu mesti.“

Pasirodo, pradedantieji vartotojai, nors aplinkui ir mato kenčiančius narkomanus, visuomet yra klaidingai įsitikinę, kad su jais taip neatsitiks.

„Narkotikas yra tartum dvasia, kuri ateina ir visiems vienodai meluoja: „Nebijok, nieko blogo tau neatsitiks. Tu jaunas, spėsi mesti. Žiūrėk, kiek aplinkui žmonių vartoja. Čia tik žolė, čia tiktai viena tabletė. Vienas kartas – nieko tokio“. Taip žmogus yra apgaunamas, kad jisai galėtų vartoti,“ – sako XFM svečias.

Meldėsi ir močiutė, ir mama

Laidos pašnekovas į narkotikus buvo stipriai įklimpęs – pats juos gamindavosi ir pats nusipirkdavo. Mama apie Valdo narkotikų vartojimą sužinojo tik po kelerių metų, ją ištiko šokas, labai stipriai išgyveno, net susirgo depresija.

Valdo močiutė buvo pamaldi katalikė, kuri meldėsi už keturias šeimos kartas, paskutinius savo dvylika gyvenimo metų. Kai Valdas vartojo narkotikus kažkur jau apie septynerius metus, vieną dieną prieš Dievą suklupo ir jo mama: „Dieve, jeigu Tu esi, padėk. Aš negaliu daugiau ištverti šito.“

Moteris įtikėjo Dievu ir susirado krikščionių sekmininkų bendruomenę, nuo jos pasitraukė depresija. Motina pradėjo apie Viešpatį liudyti ir sūnui, bet kaip dabar Valdas sako, jog nieko neatsimena iš jos žodžių, išskyrus vieną jos perpasakotą regėjimą, jog jis sutiksiąs žmogų,  paliudysiantį apie Jėzų.

„Tas žmogus, vardu Bronius, atsirado po pusės metų ir jinai atsivedė jį pas mane,“ – dalinasi „Jaunimo kodo“ pašnekovas.

Tas žmogus jaunuoliui pasakojo apie savo išgyvenimus ir asmeninį santykį su Jėzumi – kaip su juo gyvena, bendrauja. Šis tikintysis Valdo nieko nemokė, bet šiam keliant aibę klausimų apie tikėjimą, nuoširdžiai atsakinėjo.

„Jam išėjus turėjau tokį regėjimą, kurio metu buvau nublokštas į didžiulę tamsą. Tokią tamsą, kurioje negalėjau net pirščiuko pajudinti ir buvo visiška tyla. Toj tamsoj jautėsi, kad tai yra amžinybė. Aš neturėjau jokių jėgų ir atrodė aplinkui kažkokie šešėliai vaikšto, tokie kaip žvėrys ir paskui didelė šviesa pradėjo kelt mane į viršų. Pradėjau lėkti tarsi šviesos greičiu, kad ėmiau rėkti: „Dieve, nereikia, man susprogs širdis nuo tos šviesos!“ Regėjime mačiau, kad Kristaus kraujas laša nuo manęs ant kryžiaus“, – sukrečiančiu išgyvenimu dalijasi  jaunas vyras.

Nesėkmingai bandė kovoti pats

Naujasis pažįstamas Valdui papasakojo apie savąjį regėjimą, jog jie susitiks jau danguje. Po kelių savaičių Bronius mirė nuo infarkto. Pasirodo, pas jaunuolį buvo atėjęs po antro infarkto. Taigi, paliudijo apie Viešpatį ir netrukus išėjo į amžinybę.

„Aš supratau, kad Dievas labai šventas. Su jokia nuodėme pas jį negali ateiti ir nutariau mesiu viską – vartoti narkotikus, vogti, rūkyti ir eiti pas Dievą. Tai buvo didžiausia mano klaida. Aš pradėjau pats daryti savo darbus, stengtis, bet kiti trys su puse metų buvo didžiausias kritimas žemyn,“ – sako Valdas.

 Nors laikas bėgo, Valdas neturėjo jėgų mesti narkotikų ir pajuto didžiulį nusivylimą. Per tą laikotarpį turėjo ir susitikimų su policijos pareigūnais. Beje, vienas pareigūnas, kuris jį areštuodavo dėl narkotikų, pats lankė reabilitacijos centrą, nes irgi turėjo priklausomybę. Šiai dienai jie abu bendradarbiauja.

Tuo metu nuo Valdo nusisuko net šeimos nariai. Jam nepadėjo, net susirgus sepsiu ir kitomis ligomis. Žadėjo tik palaidoti.

Neviltyje šaukėsi Viešpaties

1995 metų rugpjūčio pirmą, kai dėl visiškai pašlijusios sveikatos Valdas jau merdėjo, jį tiesiog atvežė į miestą ir ten paliko. Būdamas vienas landynėje jaunuolis prisiminė Dievą ir galvojo dar kartą atsiklaupti ir šauktis Jo: „Atsiklaupiau ir pasimeldžiau visom katalikiškom maldom, kokias tik žinojau. Tuose namuose radau Keneto Heigeno (Kenneth E. Hagin – Amerikos pamokslininkas) knygutę, kurios gale buvo užrašyta malda: „Jėzau, aš kviečiu Tave į savo širdį. Ateik ir nuvalyk mano nuodėmes. Atsiprašau dėl jų ir atiduodu Tau savo gyvenimą.“

Po šios nuoširdžios maldos Valdo širdį užliejo begalinė ramybė. Tačiau Valdas vis dar galvojo, kad Dievas nieko neduoda už dyką, ir davė Dievui pažadą, jog mes rūkyti, jeigu bus išgelbėtas. Tą naktį puikiai išmiegojo. Ryte vėl norėjo rūkyti, bet surūkė tik pusę cigaretės. Paskui ilgą laiką Valdas pasislėpę rūkydavo tik po vieną cigaretę į dieną.

„Tada įvyko tikrasis mano atsivertimas,“ – pabrėžia pašnekovas.

Kardinaliai pakeitė gyvenimą

Nuo to laiko Valdas pradėjo klausytis pamokslų, nuvažiavo į konferenciją pasikrikštyti, pasiėmė savo dukrą, su kuria pusketvirtų metų negyveno, atsivežė ją į savo namus, surado jai mokyklą. Mokykloje dukrai surado tikinčią mokytoją, nors pats jos nepažinojo.

„Dievas davė labai daug malonės eiti į priekį, nors susidūriau su daugybe išbandymų. Pradėjau lankyti bažnyčios ląstelę, išmečiau visas pasaulietines knygas, muziką, kuri buvo man labai brangi. Visą gyvenimą klausydavausi muzikos ir po kažkiek laiko, kai bažnyčioje nusipirkau Glenno Kaiserio (Glenn Kaiser – amerikietis krikščioniško bliuzo muzikantas, pastorius) kasetę ir parsinešiau namo, klausydamasi jos net apsiverkiau. Galvojau: „Dieve, muzika, pasirodo, yra ir bažnyčioje, o ne vien tik vargonai, kaip aš įsivaizdavau (vienintelė šiuolaikinės krikščioniškos muzikos platforma Lietuvoje – radijas XFM). Iš tikro matau, koks dabar yra muzikos lygis, ir kiek ji yra gera,“ – kalba pašnekovas.

Pradėjo padėti kitiems

Valdas pasakoja, kad Dievas palaipsniui pradėjo atstatinėti visą jo gyvenimą. O po kiek laiko pas jį pradėjo eiti ir likimo broliai, kuriems irgi reikėjo pagalbos. Po dviejų metų Valdas nuvažiavo paliudyti ir tam žmogui, kuris jį buvo pasodinęs dėl narkotikų, ir šis atsivertė į Dievą.

Pas Valdą ateidavo daug žmonių, kartais susirinkdavo net septyniolika, kuriems reikėdavo pagalbos. Nežinodamas, ką su jais daryti, priimdavo juos pas save į namus. Su jais buvo daug rūpesčių. Šie žmonės išeidavo ir vėl vartodavo narkotikus, juos paguldydavo į detoksikacijos skyrių, o kai Valdas ateidavo jų aplankyti, jų jau neberasdavo.

Valdas pradėjo domėtis reabilitacijos bendruomenėmis, kuriose priklausomybių turintieji padeda vieni kitiems.

Taip Valdas po truputį pradėjo tarnauti benamiams Kaune, tarp kurių buvo daug narkomanų. Nors – prisipažįsta – niekada negalvojo apie tokią tarnystę.

Įkūrė reabilitacijos centrą

Norėdamas įkurti reabilitacijos centrą, Valdas pirmiausia kreipėsi į miesto valdžią, bet pagalbos nesulaukė. Padedamas bažnyčios, pats su reabilitacijos bendruomene nusipirko pastatą už 7000 litų, kuriuos išsimokėti privalėjo per dvejus metus. Pradėjo be jokių pinigų, be pažadų, be šildymo, vandens ir elektros. Gyventi tokiomis sąlygomis čia atvyko su dviem žmonėmis gruodžio 15-tą dieną. Po truputį pradėjo remontuotis. Pirmiausia išsikasė šulinį, Valdo tėtis atveždavo jiems maisto pavalgyti. Valdo įsteigtoje bendruomenėje 2001-aisiais jau buvo apie dvylika žmonių.

,,Mūsų Reabilitacijos centrui „Sugrįžimas“ jau dvidešimt dveji metai, ir tas centras funkcionuoja,“ –  džiaugiasi Valdas.

Reabilitacijos centras išsilaiko ir išgyvena, jame pastoviai gyvena apie dvidešimt žmonių,  kurie nuolat keičiasi, bet visų jų likimai sudaužyti.

Priimdami žmogų kaip Dievo kūrinį, padedame jam keistis

„Mums reikia patiems prisitaikyti, kad keičiasi žmonės ir jie yra pasidarę išlepę. Europos Sąjunga su savo pašalpomis labai išlepino žmones. Padarė juos kaip kūdikius, kuriais reikia rūpintis, ir mums reikia prisitaikyti prie to laiko, – pastebėjimais dalijasi centro vadovas. – Iš tikrųjų tokiems žmonėms labai reikalinga bažnyčia, kad ji rūpintųsi jais ir po to, kad jie patys mokytųsi tarnauti, padėti kitiems.“

Valdas trokšta, kad bažnyčios neatstumtų tokių žmonių, nes jiems labai svarbus adaptacijos laikotarpis, kad pagyvenę reabilitacijos centre, įgiję žinių ir supratimo, būtų priimti bendruomenės.

„Kai aš atsiverčiau, atėjau vieną kartą melstis į kambarį, uždariau duris, kritau ant žemės ir galvojau, kad Dievas man duos per užpakalį už visas padarytas nuodėmes. Nepajutau jokio priekaišto, tik besąlygišką meilę. Ta meilė laiko mane pagavusi iki šios,“ – dalinasi pašnekovas. – Kiekvienam žmogui reikalinga meilė, kuri išgydo ir priima tave, koks bebūtum blogas ar atstumtas. Narkomanai yra visuomenės atstumti žmonės, jie visų bijo ir jaučiasi niekam nereikalingi – tėvai ir visuomenė ant jų pyksta. O žmogaus, koks jis bebūtų, priėmimas kaip Dievo kūrinio jam padeda keistis“.

 

Šiandien žmogus nebežino, ką vartoja

Valdo teigimu, Lietuvoje padėtis dėl narkotikų vartojimo padėtis prastėja. Narkotinės  cheminės medžiagos vis tobulinamos, išrandamos naujos, tad žmogus jau net nežino, ką vartoja.

„Žmogus nežino, ką į save įdeda, kiek tai pažeis smegenis ir kiek tai jį paveiks. Narkotikų poveikio kontroliuoti neįmanoma. Kontroliuoti savo gyvenimą  gali tik tol, kol esi blaivus,“ – sako Valdas Šiškus. – Verta gerai pagalvoti, ar norime būti kažkieno vergu. Velnias iš tiesų yra, ir jisai ateina vogti, pražudyti ir padaryti žmogų vergu, kad jis nieko gyvenime negalėtų nuveikti, kad jo pašaukimai, svajonės ir visi talentai būtų sudaužyti į šipulius, jis nieko nepasiektų bei negalėtų padėti kitiems. Viso to velnias pasiekia per narkotikus“.

Padeda jaunuolių tėvams

Pirmieji su jaunimo vartojimu susiduria jų tėvai ir pasijunta patekę į beviltišką padėtį, jaučia paniką. Todėl Valdas teikia daug konsultacijų, duoda jiems patarimų, kaip reaguoti, kai jaunuoliai jiems atsako: „Čia tik žolė ir nieko tokio. Daug yra valstijų, kur galima rūkyti legaliai.“

Pats su Dievo pagalba išsilaisvinęs iš narkotikų liūno Valdas ir tėvams pirmiausia siūlo maldoje kreiptis į Viešpatį Jėzų bei prašyti Jo pagalbos, nes Jis geriausiai supranta, myli juos ir jų vaikus bei žino, ką daryti reikia. Ir Jo pagalba yra reali! Toliau siūlo kreiptis konsultacijai į specialistus, nes jaunimas neturi motyvacijos nustot mesti ir galvoja, kad yra patys sau karaliai bei niekam čia netrukdo.

Deja, taip jau yra, kaip sako Valdas – aplinkui vartojantį žmogų iš proto eina 12 ar 20 žmonių, bet pats vartojantysis niekada nesusimąstys.

„Jaunimui linkėčiau neeksperimentuoti, išlikti blaivam – vertinti tą blaivybę, kurią Dievas duoda tavo smegenyse. Geriau būti „prisigėrus“ Šventosios Dvasios vyno, nuo kurio nėra abstinencijos, nėra „pachmielo“, ir daraisi tiktai šviesesnis, sveikesnis, linksmesnis, – kalba pašnekovas. – Linkiu gyventi blaivų gyvenimą, o tėvams nenuleisti rankų, jeigu turit problemų. Kreipkitės, konsultuokitės, prašykite Dievo pagalbos. Iš tikrųjų viskas yra išsprendžiama.“

Naujienos iš interneto