Pagrindinis puslapis Naujienos Ramūnas Aušrotas. Tokia ji jau yra

Ramūnas Aušrotas. Tokia ji jau yra

Ramūnas Aušrotas. Tokia ji jau yra

Ramūnas Aušrotas. Asmeninė nuotr.

Ramūnas Aušrotas, www.traku-zeme.lt

Prieš porą savaičių Lietuvos lenkų rinkimų akcijai – Krikščioniškų šeimų sąjungai (toliau – LLRA) priklausantis Zbignevas Jedinskis sukėlė skandalą, savo asmeninėje feisbuko paskyroje pareiškęs, kad Lenkija turi palikti NATO bei ES ir sukurti sąjungą su Rusija. “Tai būtų stipriausia slavų šalių sąjunga, paremta krikščioniškomis ir šeimos vertybėmis, kuri bus naudinga Lenkijos piliečiams, o ne kažkam iš kitos vandenyno pusės“,  tada rašė buvęs LR Seimo narys.

Tai buvo ne pirmas kartas, kai Z. Jedinskis savo pasisakymais “nueina į šoną”. 2017 m. jis buvo pareiškęs, jog  užuot didinus krašto apsaugos finansavimą, Lietuva turėtų pasirašyti nepuolimo sutartį su Rusija, taip pat mažinti gynybos finansavimą, prieštaraujant įsipareigojimams NATO.

Tada partijai pavyko skandalą užglaistyti, pareiškus, jog tai yra politiko asmeninė nuomonė. Dabar, vykstant karui Ukrainoje, ši taktika paprasčiausiai nebegalėjo suveikti. Porą dienų delsę reaguoti, LLRA lyderiai atsiribojo nuo Z. Jedinskio. Buvo paskelbta, kad Z. Jedinskis išstoja iš partijos. Galiausiai LR Seimo nario Č. Olševskio padėjėjas neteko ir darbo.

Epizodas būtų vertas tik “geltonosios spaudos”, jei su tuo viskas ir būtų pasibaigę.  Tačiau Jedinskio pasisakymas sukėlė partijoje domino efektą. Apie išstojimą iš LLRA pranešė Vilniaus Tarybos narė, buvusi energetikos viceministrė Renata Cytacka. Analogišką sprendimą kiek vėliau padarė Vilniaus rajono vicemeras Robertas Komarovskis ir Šalčininkų vienmandatėje apygardoje išrinkta Seimo narė Beata Pietkiewicz.

Įsidėmėtini pasitraukimo motyvai: R. Cytacka rašo, jog “nebegali pritarti partijos politikai ir neturinti nė menkiausios įtakos ją keisti”. Panašiai kalba ir B. Pietkiewicz: “Negaliu suprasti, kodėl niekas su niekuo nenori kalbėtis sunkiomis temomis (partijos – past. mano) viduje”.

Z. Jediskio išsišokimas sąmoningesniems partijos nariams tapo proga pastebėti dramblį kambaryje. Ne išorės – žiniasklaidos, politologų ar įtakotukų spaudimas, ne delsimas reaguoti, o partijos nenoras, o gal ir negebėjimas keistis – yra pagrindinė šių asmenų pasitraukimo iš partijos priežastis. Akivaizdu, jog kai kieno kantrybė trūko.

Pradžioje  Z. Jedinskį bandęs ginti V. Tomaševskis pareiškė, kad “jis toks yra”. Neva viską galima paaiškinti asmeninėmis prigimties ir charakterio savybėmis. Bet gal yra kiek kitaip. Gal Z. Jedinskis, kaip teigia politologai, yra neretušuotą partijos veidą įkūnijantis asmuo.

Politinis klerikalizmas

LLRA, tokia kokia ji yra dabar, kažkuo primena Katalikų Bažnyčią iki II Vatikano susirinkimo, kada bažnytinėje bendruomenėje egzistavo aiški perskyra tarp aktyvios hierarchijos ir pasyvių pasauliečių.[1] Joje aktyvią rolę vaidino klerkas, neklystantis tikėjimo reikaluose ir turintis išimtinę skelbti mokymą, o pasauliečių funkcija buvo nuolankiai paklusti ir, kai reikia, paremti Bažnyčios vykdomą misiją auka. Šis, klerikalinės Bažnyčios modelis Rytų Europoje dėl “geležinės uždangos”  išsilaikė iki XX a. pabaigos, o periferijoje – veikia ir iki šiol.

LLRA vadovaujančius postus iš metų į metus užima tie patys asmenys, o kadrų kaita yra itin lėta. Partinio klerikalizmo pavyzdys – faktas kad iki šiol nei viena moteris partijoje neužėmė įtakingesnio posto ir nevaidino didesnio vaidmens. Net ir 2020 m. rinkimų į LR Seimą sąrašą buvo patikėta vesti ne gana neblogai su vidaus reikalų ministrės pareigoms susitvarkiusiai R. Tamašūnienei, o tam pačiam Z. Jedinskiui.

Pagrindine partijos atrama yra Lietuvos lenkų sąjunga (LLS), kuriai tradiciškai vadovauja LLRA politikai. Praeitų metų birželio pabaigoje jos vadovu išrinktas partijos pirmininkas – europarlamentaras V. Tomaševskis, visi kiti valdybos nariai – taip pat buvę ar esami politikai.

Neoficialiais duomenimis, LLS vienija apie dešimt tūkstančių narių. LLS dipolėje visuomeninės organizacijos – politinės partijos struktūroje atlieka “pasauliečių”  vaidmenį: aptarnauja partiją žmogiškaisiais resursais, o rinkimų metu mobilizuoja lenkakalbį rinkėją. Ir daro tai gana sėkmingai.

Iš esmės šios “pasauliečių” armijos dėka, vykstant kitų partijų rėmėjų politinei fragmentacijai, LLRA pavyko konsoliduoti ir išlaikyti elektoratą. O tai atvedė iki sėkmės nacionaliniuose rinkimuose 2012 metais, kai partija pirmą kartą pateko Seimą daugiamandatėje apygardoje.

Patronažo sistema

 

Tai, kad LLRA turėjo galimybę suvaidinti kiek ryškesnį vaidmenį formuojant nacionalinę ir kai kurių savivaldybių (Trakų, Vilniaus) politiką, lėmė ir Lietuvos  valstybės rinkimų sistema. Ji leidžia į LR Seimą ar savivaldybės Tarybą patekti ir savo frakciją turėti ne dviem ar trims, bet mažiausiai penkioms partijoms. O tai rinkimus laimėjusios partijos galimybę savarankiškai formuoti valdančiąją koaliciją praktiškai daro lygią nuliui. Neišvengiamai formuojasi partijų blokas, o tos politinės jėgos, kurios neturi galimybės formuoti politiką, eina į valdžią išsimušinėti sau finansinės ar ideologinės naudos.

Būtent tokia partija ir yra LLRA. Jos balsai leido A. Butkevičiui sulipdyti valdančiąją koaliciją po 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų, kai partija pirmą kartą pateko į Seimą daugiamandatėje apygardoje. 2019 m. LLRA išgelbėjo S. Skvernelio vyriausybę, po to kai iš koalicijos buvo pašalinta partija “Tvarka ir teisingumas”.

Panašiai yra ir savivaldos lygmenyje. Pvz. 2000 m. įvykusi administracinė -teritorinė reforma, kai buvo apkarpytos rajono ribos, padidino lenkakalbių Trakų rajono gyventojų procentą, kas buvo naudinga LLRA. Nuo 2003 m. LLRA tampa nuolatine valdančiosios koalicijos partnere, o jos atstovė Marija Pucz – politike, ilgiausiai išbuvusia vicemero poste (nuo 2014 iki 2021 m.).

Principas “mes palaikome premjerą (merą) mainais į mums naudingus sprendimus” kenkia demokratijai, o savivaldoje ir korupciškai yra ypač ydingas. Čia atsiranda taip vadinamieji patronažo santykiai, t.y. administracinių resursų naudojimas tam, kad išliktum valdžioje įdarbinant pernelyg didelį žmonių skaičių. Situacija gali keistis tik daugėjant dirbančiųjų privačiame sektoriuje, gerėjant ekonominei situacijai. Tad poreikis dirbti merui ir už jį balsuoti mažėja.

Glotologinis nacionalizmas

LLS pirmtakė yra Lietuvos lenkų politinė organizacija, įkurta 1989 m. ir veikusi iki 1996 m., kada susiformavo dvipolė struktūra. Pirmaisiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais ji siekė Vilniaus krašto autonomijos. Pasidairius po LLS interneto puslapį, akivaizdu, jog “Jedinstvos” dvasia nedingo, tik įgavo nostalgišką pobūdį. LLS nariai švenčia Lenkijos nepriklausomybės, Lenkijos kariuomenės, lenkų armijos pergalės prie Vyslos dieną. Puslapyje rasite deklaratyvių šūkių “apie meilę Lenkijai” ir praktiškai nieko – apie meilę Lietuvai.

Tai ne atsitiktinumas, jog LLS puoselėjama istorinė atmintis siekia tik tarpukario Lenkiją. Lenkų bendruomenės puoselėjamas separatistines iliuzijas maitina Juzefo Pilsudskio suformuota Tarpjūrio (lenk. Międzymorze; lot. Intermarium) idėja.

Pačiam maršalui ši geopolitinė sąvoka reiškė norą sujungti buvusias Abiejų tautų respublikos žemes į vieną politinį vienetą, kad būtų galima atsispirti dviejų didžiųjų valstybių – Vokietijos ir Sovietų Sąjungos – spaudimui. Jis svajojo apie federaciją, paremtą kelių tautų sambūviu, bet ne apie nacionalinę valstybę.

Abiejų tautų respublikoje priklausomybė dviems tautoms, sudarančioms vieną Respubliką, buvo labai paplitusi. Niekas nesilaikė „tautinio išskirtinumo“ principo. Lietuviams nedraudė būti lenkais, o lenkams – lietuviais. Kalbos maišėsi, tačiau žmonių neišskirdavo – neegzistavo „glotologinis nacionalizmas“, kitaip tariant, nacionalizmas, pagrįstas vien tik kalba”.

Nors pats maršalas jau vykstant 1920 m. Lenkijos – Sovietų Rusijos karui suprato, kad šis planas nėra realus, buvusioje Vidurio Lietuvoje jo idėjos yra gyvos iki šiol.  Dar daugiau, tarp Vilnijos lenkų ji įgavo Didžiosios Lenkijos idėją.

LLRA politiniame lauke ir yra labiausiai atpažįstama iš glotologinio nacionalizmo, praktikoje pasireiškiančio kova už lenkų kalbą viešojoje erdvėje (asmenvardžių rašymas, lenkakalbės  mokyklos, administracinė kalba ir t.t.).

Didžiosios Lenkijos idėjos gyvybingumu turėjau progą įsitikinti pats. Per pernai metų Trakų mero rinkimus kaimiškoje apylinkėje, kurioje daugiausia gyvena lenkų tautybės žmonės, teko nugirsti pokalbį tarp rinkimų komisijos narių, kuriame rinkimų komisijos narė, nešiojusi rinkiminę medžiagą, piktinosi tuo, jog lenkų krašte nemokama kalbėti lenkiškai. Nors jau trisdešimt metų mes gyvename Lietuvoje, tačiau Jono Pauliaus II  vizito Lietuvoje metu, Šv. Dvasios bažnyčioje panaudotas kreipimasis į Vilnijos lenkus kaip į lenkų kilmės Lietuvos piliečius, taip ir nedavė vaisių.

Vertybinis sinkretizmas

 

Tiesa, dėl to kalti ne tik lenkai. Kaip teigiama Lenkų diskusijų klubo parengtoje Strategijoje „Vilniaus kraštas 2040“, prie to prisidėjo ir labai neefektyvi Lietuvos valstybės integracijos politika. Vilnijos plėtros iki 2040 metų strategijoje, kurią parengė ne politikai, o visuomenininkai, konstatuojama, jog ji lėmė lenkų kultūrinę ir tautinę asimiliaciją ir lenkų skaičiaus Lietuvoje mažėjimą.

Strategijoje teigiama, jog lenkams būdinga kultūrinė asimiliacija pasireiškia ne lietuvių, bet rusų kalbos perėmimu: „Rusai sudaro antrą pagal dydį tautinę mažumą Lietuvoje, po lenkų. Rusų kalba priklauso slavų kalbų grupei, todėl yra artimesnė Lietuvos lenkams ir ją galima lengviau išmokti nei lietuvių kalbą“.[2]

“Perimdami kultūrą (įskaitant kultūrinius ir ideologinius kodus) bei rusų kalbą, Lietuvos lenkai vis dėlto neperima rusų tautinės tapatybės, jie lieka – jų pačių vertinimu – lenkais“, – skelbiama rašte. Tačiau būtent kultūrine asimiliacija galima aiškinti tiek pačios lenkų bendruomenės, tiek ją atstovaujančios LLRA neatsparumą karo propagandai ir dezinformacijai. Ji leidžia suprasti ir partijos vertybinį sinkretizmą, kai deklaruojamos vakarietiškos (krikščioniškos) vertybės, bet per petį yra gręžiojamasi į Rytus.

Lenkų bendruomenės skaičiaus mažėjimas rodo, kad partijos laukia sunkūs laikai.  LLRA nepatekimas į 2020 m. į Seimą nėra tik korupcijos skandalų ar Tapino akcijos nulemtas rezultatas. Statistika rodo, kad LLRA palaikymas nacionaliniuose nuo 2012 metų tolygiai mažėja. 2012 m. ji gavo daugiausiai – 79 840 balsų, 2016 m – 69 810, o 2020 jau tik 56 386, ir grįžo į 2008 metų lygį.

Paradoksalu, bet būtent LLRA nuėjimas į politinį užribį gali paskatinti lenkų etninę bendruomenę išjudėti iš mirties taško, neužsidarant savo politinių vizijų pasaulyje, bet atrasti savo vietą Lietuvos valstybėje, prisidedant prie bendrojo gėrio kūrimo. Leiskite to lenkų bendruomenei ir palinkėti.

[1] Dar kitiaip vadinama mokančios Bažnyčios (Ecclesia docens) ir besimokančios Bažnyčios (Ecclesia discens) perskyra.

[2] Ten pat rašoma, kad lietuvių kalbos nemokantys vyresniosios kartos lenkai rusų kalbą vartoja bendraudami su kitų tautybių atstovais. Abi bendruomenes taip pat sieja pragmatiniais politiniais ryšiais grįstas bendradarbiavimas Seime ir kai kuriose savivaldybėse. Rusų kalbą populiarina žiniasklaida, be to, tarp Lietuvos lenkų labai populiari yra rusiška muzika, kinas, taip pat kasdienės televizijos laidos, kurias lenkai dažniausiai žiūri rusų kalba.