Estų skulptoriaus Art’o Allmägi’o kūriniai. Alar Raudoja nuotraukos
Prof. dr. Remigijus Venckus, Estija, Parnu, www.voruta.lt
Estijoje, Parnu mieste veikia dvi išskirtinės, grandiozinės, tarptautinės parodos. Jos abi yra 21-ojo Pärnu miesto vasaros festivalio svarbios dalys. Parodų tikslas – kalbėti apie kūno tapatumą, seksualumą, lytinę tapatybę. Parodą „Moteris ir moteris“ kuruoja Marian Grau. Dalyvauja meno kūrėjos moterys – Sandra Jõgeva, Lisette Lepik, Maarit Murka, Sirje Runge, Kadi Reintamm, Lilia Li Mi Yan.
Taip pat skaitykite
Kitai kūrėjų grupei kur prabylama vyriškumo tema vadovauja kuratorius Jan Leo Grau. Šioje parodoje eksponuojamas ir mano, prieš dešimtmetį sukurtas videofilmas. Parodos ekspoziciją sudaro šių autorių kūriniai – Art Allmägi, Kenneth Bamberg, Indrek Kaeli, Marko Mäetamm, Agu Pilt, Silver Pramann, Christian Vagt, Remigijus Venckus, Alessandro Ragazzo. Abi parodas organizuoja pelno nesiekianti „Avangardo galerija“, įsikūrusi Parnu mieste. Dalis parodos ekzponuojama menininkų namuose (Nikolai 27), o kita dalis – miesto rotušėje (Uus 4). Ekspozijos atviros lankymui nuo birželio 25 iki liepos 23 dienos. Pabandysiu aptarti parodoje vyrų tema eksponuojamą meno kūrybą. Mano analizė gal būt bus kiek fragmentiška, bet dėmesį skirsiu tik mane sudominusiems kūriniams.
Mano dėmesį labai patraukė estų skulptoriaus Art’o Allmägi’o kūriniai. Tai juodos, vienas į kitą atgręžtos kareivių skulptūros. Jų rankose automatai. Jie pakelti į viršų taip jog atrodo, kad kariai juos tuoj pat surems lyg kalavijus. A. Allmägi dažnai savo kūryboje siekia provokacijos. Jis skolinasi įvaizdžius / atvaizdus / daiktus iš realios dabarties ar istorijos. Perkelti artefaktai į naują kontekstą įgauna naują provokacijos prieskonį, leidžiantį išbandyti žiūrovo kantrumo, suvokimo ir tabu ribas. Tarytum kalavijai suremti automatai kelia šypseną, nes pats parodos kontekstas karius perkelia ne šiaip į kokį nors galinėjimos ringą, bet ir suteikia tam tikros ironijos dozę. Atrodo, kad kariai tuoj surems ne kalavijus, ne automatus, bet savo falus. Juo labiau tai atrodo iš ties ironiškai kai nesunkiai galime identifikuoti jog skulptūrose yra vaizduojami sovietinės armijos kariai. Karo Ukrainoje kontekste žvelgiant į šiuos kūrinius taip ir atrodo, kad Rusijos armija nieko nesugeba kaip tik rengti falų matavimosi varžybas…
Vaikščiodamas po parodos ekspoziciją ne kartą stabtelėjau ir atidžiai stebėjau Suomijos menininko Kenneth’o Bamberg’o fotografijas. Dėmesį patraukė nuogo pagyvenusio vyro portretas. Personažas įsistebeilijęs žiūri mums tiesiai į akis, tačiau jo liūdnas veidas, „pavargusi“ ir atrodo tuoj pat kūną paliksianti oda išduoda didelį nerimą, kuris nepriklauso nei praeities, nei dabarties, nei ateitis laikui. Tai bendražmogiškas, amžinas ir egzistencinis nerimas. Dideliame, raižytame rėme patalpintas atvaizdas sustiprina tam tikrą iliuziją į Bizantijos ikonoms būdingą rimtį. Pokalbio su autoriumi metu paaiškėjo, kad nuotrauka sukurta lankantis Kijeve.
Kitoje sienoje kabo išraiškingas, detalus gaidžio portretas. Šis kūrinys lemia tam tikrą ironijos dozę, kai jį bandome apsvarstyti visos parodos kontekste. Pabandysiu paaiškinti savo įžvalgą. Vyriškoji tema meno kūryboje dažnai yra neatsiejama nuo homoerotikos, tad panašaus pobūdžio parodose homoerotika yra vienas iš kelių, aktualių, kertinių visuomenės provokavimo elementų. Siekiant įžeisti homoseksualius asmenis mūsų kraštuose tokie žmonės yra vadinami gaudžiais. Anglų kalboje žodis „cock” oficialiai reiškia „gaidys“, o šnekamojoje kalboje taip gali būti vadinamas ir vyro penis. Tad šiuo atveju galima teigti, kad Bamberg’as, tikėtina, žaismingai paklaidina mus žodžio reikšmėse. Ar ant sienos eksponuojamas gaidžio, ar penio portretas, čia jau turime patys susivokti…
Parodoje eksponuojami Estijos multimedijos menininko Marko Mäetamm kūriniai, tai komikso formoje dekonstruoti akivaizdūs, standartiniai žmonių bendravimo ir pasimatymo stereotipai. Tikėtina, kad bent kažkiek panašius bendravimo ir pasimatymo komunikacijos scenarijus esame kiekvienas išgyvenęs. Parodoje jie visi atviri, neužslėpti, apnuoginti ir tokiu būdu kiek įmanoma nuromantinti.
Provokuojantys seksualumą, o labiausiai ir lytiškumą akcentuojantys Agu Pilt kūriniai. Formai būdinga Art deko stiliaus elegancija. Menininkas yra labai gerai žinomas pasaulyje dėl scenos menui sukurtų įspūdingų kostiumų.
Dėmesį patraukė monumentalūs Silver Pramann fotografijos kūriniai. Juose puikiai plėtojama aliuzija į klasikinę dailę, vyrauja tapytojo Caravaggio apšvietimas. Kūrinių centre kelių nuogų vyrų kova. Kurdamas „Minotauro“ mitą fotografijos formoje S. Pramann’as puikiai plėtoja dialogą tiek su mitais, pasakomąją-žodine istorija, tiek su vaizdavimo tradicija.
Parodoje taip pat eksponuotas mano videofilmas „Liūdesys ir šviesa“. Jis sukurtas 2007 m. Ekrane vaizdo kaitos nedaug. Statiškus, skirtingo amžiaus vyrų atvaizdus lydi dramatiška, specialiai filmui sukurta, vargonų muzika ir vyrišku balsu įgarsinta poezija, bylojanti apie laikinumą, išsiskyrimą ir netektį. Jau kurį laiką mane stebina tai, kad užsienio meno galerijos ir muziejai atranda mano ankstyvąją videomeno kūrybą, kurios pagrindas poezijos tekstas. Mano videomeno kūryba labai fragmentiškai buvo rodyta Lietuvoje, o dabar gal net ir užmiršta.
Parodos atidaryme apsilankęs vienas žymiausių Estijos meno kritikų Harry Liivrand’as išprovokavo diskusiją. Kartu apžiūrėję abi parodas gana greitai priėjome vieningos išvados, kad parodos, kurių tema yra vyras ir vyriškumas ne retai yra švelnios, romantiškos, o kartais net jautrios. Tuo tarpu, moterų tema surengtos ekspozicijos dažnai alsuoja karingu, feministiniu agresyvumu. Drįstu retoriškai teigti, kad meno kūryboje vyrai kartais neutralizuoja savo galią ir pasitraukia link moteriško švelnumo teritorijos, tačiau moterys yra labiau nusiteikusios kovoti ir užimti bent dalį vyriškosios teritorijos. Šios kovos meno lauke yra be galo įdomios ir vertos gilios diskusijos.
