Lietuvos Šaulių Sąjungos centro valdybos prezidiumas Klaipėdos operacijos metu, 1922-1923 m. Lietuvos Šaulių Sąjungos vadas Pranas Klimaitis sėdi su karine uniforma. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Kęstas Vasileviskis, Vytauto Didžiojo karo muziejaus viešųjų ryšių specialistas

Prieš 120 metų, 1905 m. gruodžio 4-5 d., posėdžiavo Didysis Vilniaus Seimas. Ilgiau nei amžių carinėje priespaudoje gyvenusiems Lietuvos žmonėms šis įvykis turėjo lemiamą įtaką telkiantis ir žengiant link modernaus valstybingumo. Būtent Didžiajame Vilniaus Seime pradėta tiesti politinį ir kultūrinį kelią, nuvedusį į 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Į tuometinius Vilniaus miesto rūmus (dabar – Lietuvos nacionalinę filharmoniją) susirinko apie du tūkstančius lietuvių ne tik iš Lietuvos, bet taip pat ir Ukrainos, Latvijos, Lenkijos ir kitų šalių. Daugiausia buvo valstiečių, bet dalyvavo ir dvasininkai, dvarininkai, inteligentai. Vaduojantis iš carizmo jungo, buvo pabrėžta būtinybė vienyti visas Lietuvos politines jėgas, todėl Didžiajame Vilniaus Seime pasireiškė ir išryškėjo visos pagrindinės lietuvių politinės srovės.

Dažnas dar iš mokyklinių istorijos vadovėlių atsimena, kad tomis dienomis pamatus modernios Lietuvos valstybingumui klojo ryškūs tautinio atgimimo simboliai: Jonas Basanavičius (1851-1927), Antanas Smetona (1874-1944), Petras Vileišis (1851-1926), Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933), Ernestas Galvanauskas (1882-1967), Mykolas Sleževičius (1882-1939), Jurgis Šlapelis (1876-1941) ir kiti. Šviesuolius galima vardinti ir vardinti – iki dviejų tūkstančių priskaičiuotume daug iškilių asmenybių.

Delegatai iškomunikavo, jog dabartinė caro valdžia yra pikčiausias mūsų priešas ir geresnį gyvenimą gyventi galima tik laimėjus karą su senąja tvarka. Todėl buvo nutarta reikalauti Lietuvos autonomijos su Seimu Vilniuje, kuris būtų išrinktas tiesioginiu slaptu balsavimu, nežiūrinti lyties, tautos ir tikėjimo. Autonomija būtų etnografinė Lietuva ir prie jos norėsiantys prisijungti pakraščiai.

Kad tai būtų pasiekta, delegatai iš esmės siūlė imtis boikoto, o konkrečiai: „nemokėti jokių mokesčių, uždarinėti monopolius, neleisti vaikų į rusiškas pradedamąsias mokyklas, neiti Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijose į valsčiaus teismus ir visas kitas dabartinės valdžios įstaigas, neleisti savo brolių į kariuomenę, reikalui prisiėjus streikuoti visiems darbo žmonėms miestuose ir sodžiuose.“ Ir, žinoma, buvo reikalaujama daugiau autonomijos švietimui ir gimtosioms kalboms mokyklose.

Minėjome, kad Seime dalyvavo valstiečiai, dvasininkai, dvarininkai, inteligentai. Bet Karo muziejui svarbu prisiminti ir delegatus, po keliolikos metų užsivilkusius laisvos Lietuvos Kariuomenės uniformą. Nors ir nelabai daug, tokių žmonių buvo. Žinoma, daugelis prisidėjo kaip valstybės ar atskirų jos institucijų vadovai ir aktyvūs darbuotojais, finansine parama ir panašiai. Bet šiandien norime prisiminti tarnavusius Lietuvos Kariuomenėje.