Povilas Gasiulis. V.Braziūno nuotr.

Povilas Gasiulis, pedagogas, vertėjas

   Mano geriausias draugas Celestinas yra romantikas, aš – nebe. Pailiustruosiu. Sėdim, sakysim, abu paežerėje ant apipuvusio rąsto ir ganom akimis debesis. Celestiną domina debesų grožis, jų formos: vienas jam primena laivą, kitas pilies griuvėsius, trečias kalnų grandinę ir panašiai. O aš esu skaitęs, kad vidutinio dydžio debesis sveria tiek pat, kiek 100 dramblių, todėl bandau realistiškai įvertinti debesis pagal svorį: ana ten, matau, plūduriuoja ne daugiau kaip 20 dramblių, štai ten – bene 70, o šiaurėje juoduoja gal ir visas 1000 dramblių… Štai taip.

   Arba dar. Kartą Celestiną paklausiau, su kokiu žinomu žmogum jis norėtų pabendrauti.

   – Su viena gražia orų pranešėja. Žinok, kiekvieną kartą, kai ji pasirodo televizoriaus ekrane ir ištaria: „O dabar apie orus pasikalbėkime“, man atrodo, kad pasikalbėti kviečia būtent mane. Labai norėčiau su ja pasimatyti, labai. Tiktai kur? Galėčiau jos palaukti prie televizijos studijos. Pasivaikščiotume, nueitume kad ir į skverą ir prisėstume ant suoliuko, o jei labai apsidebesiuotų, užsuktume į kokią kavinukę. Ir kalbėtumės ne vien apie orą, bet ir dar ką nors. Asmenukę prisiminimui pasidarytume…

   Romantikas!

   – Aš nedrįsčiau, – sakau, – bet tu, dešimčia metų jaunesnis ir drąsesnis, manau, laisvai galėtum jai paskambinti ir pasimatyti. Tik turėtum saugotis, kad neleptelėtum jokio keiksmažodžio. Antraip susigadintum įvaizdį.

   Celestinas užtikrina, kad neleptelėtų, ir aš juo beveik tikiu. Kažkas kažkur, nebepamenu nei kas, nei kur, nustatė, kad žmogus vidutiniškai nusikeikia 80-90 kartų per dieną. Mudu su Celestinu skaičiavom, skaičiavom ir apskaičiavom, kad mūsų dienos norma neviršija 20 k. Padarėm dvi džiuginančias išvadas: 1) mudu esam ne vidutinybės, 2) mudu ganėtinai kultūringi, inteligentiški.

   Kaip inteligentai ir, ko gero, vienas kito verti intelektualai, mudu pasikalbam ne vien apie klimatą ar debesis, o ir apie egzistencinius reikalus. Antai neseniai gvildenom Hamleto klausimą „Būti ar nebūti?“. Nedėstysiu visų mūsų samprotavimų, o tik trumpai reziumuosiu. Mudu nusprendėm, kad Hamleto klausimas per daug abstraktus. Jį reikėtų sukonkretinti – kur? (namie, darbe, kalėjime…) ir kuo? (prezidentu, nariu, klientu…), o tada klausti: kodėl? (dėl šeimyninių aplinkybių, didelio užimtumo, gydytojų rekomendacijos…). Be to, galima ir būti (namie), ir tuo pačiu metu nebūti (darbe). Neblogai, ką? Panašią išvadą padarėm ir apie „Turėti ir neturėti“ (yra toks romanas): galima turėti noro, bet neturėti laiko ir atvirkščiai, galima turėti pilną spintą drabužių, bet neturėti kuo apsirengti einant į balių ir taip toliau. Beje, mūsų diskusijose  pirmuoju smuiku visada griežia Celestinas.

   Mudviejų intelektinis pajėgumas geriausiai atsiskleidžia per mėnulio pilnatį. Tik jau nepagalvokit ko nereikia. Tiesiog tuomet mūsų pokalbiuose spontaniškai ima dominuoti sentencijos ir reminiscencijos, naratyvai ir ekskliuzyvai, dramatiškos komplikacijos ir perturbacijos, mudu interpretuojam, suponuojam, implikuojam, koreguojam, redukuojam, koreliuojam ir harmonizuojam…

   Bet nemanykit, savo intelektais mudu su Celestinu nesigiriam, nesididžiuojam, nes iš tikrųjų mes nei pirmi, nei paskutiniai tokie. Jeigu ką, tai ir yra vienintelė kukli žinutė, kurią šia poringe transliuoju jums, mieli skaitytojai.

* * *

Povilo Gasiulio įrašas asmeninėje FB paskyroje:

https://www.facebook.com/povilas.gasiulis