Lilija Kavaliauskienė. „Atokvėpis“, 2025, aliejus ant drobės, 70 × 70 cm.

 

Prof. dr. Remigijus Venckus, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, www.voruta.lt

 

Biografiniai kūrybos faktai

Lilija Kavaliauskienė (g. 1970) – Kaune gyvenanti ir kurianti tapytoja (Rome Art Week, 2025). 1988 m. L. Kavaliauskienė baigė 52-ąją vidurinę profesinę technikos mokyklą (vėliau tapusią Kauno taikomosios dailės mokykla, o šiuo metu – Kauno meno ir dizaino mokymo centru), kur studijavo interjero dizaino ir žaislų dekoravimo disciplinas.

Ilgą laiką L. Kavaliauskienės profesinė ir kūrybinė veikla buvo susijusi su kitomis estetinės raiškos sritimis. Dvidešimt penkerius metus ji dirbo plaukų stiliste, todėl spalvos, formos, faktūros ir individualaus įvaizdžio kūrimas sudarė reikšmingą jos profesinės patirties dalį (Art Lilija, n.d.-b). Jos ankstesnė kūrybinė veikla taip pat buvo susijusi su mezgimu, drabužių kūrimu ir stilistika (Moteris, 2025).

L. Kavaliauskienės pažintis su tapyba prasidėjo nuo akrilo liejimo technikos. Spontaniškas spalvos tekėjimas ir skirtingų spalvinių sluoksnių sąveika tapo pirmuoju jos tapybinės raiškos etapu. Vėliau siekis suteikti paveikslo paviršiui daugiau gylio ir faktūriškumo paskatino pradėti naudoti teptuką bei mentelę ir taip pereiti prie aliejinės tapybos. Aliejiniai dažai suteikė galimybę kurti gilesnius atspalvius, subtilesnius spalvinius perėjimus ir daugiasluoksnes faktūras (Art Lilija, n.d.-b; Panevėžio Elenos Mezginaitės viešoji biblioteka, 2026). Nuo 2023 m. menininkė kryptingai gilinosi į įvairias tapybos technikas ir stilistines kryptis, o nuo 2025 m. pradėjo aktyviau dalyvauti tarptautiniuose meno projektuose Lietuvoje ir užsienyje (Rome Art Week, 2025). L. Kavaliauskienės tapybą galima apžiūrėti interneto svetainėje: https://artlilija.eu/lt/.

Pirmoji L. Kavaliauskienės paroda įvyko 2024 m. lapkričio 8 d. ir vadinosi „Mes tapome jausmus“ (Art Lilija, n.d.-b). 2025 m. Kavaliauskienė surengė personalinę tapybos parodą „Atvertys“ Kauno galerijoje „Gulbė“. Parodoje buvo plėtojamas žmogaus santykis su gamta, aplinka ir savęs tapatybės apibrėžtimi. Šie kūriniai buvo interpretuojami kaip vaizdinė jungtis tarp išorinio pasaulio ir vidinės emocinės patirties. Galerijos vadovė L. Kavaliauskienės darbuose išskyrė abstrakcijos ir realistiškumo, spontaniškumo ir apmąstymo sąveiką (Moteris, 2025). Tais pačiais metais tapytoja savo kūrinius pristatė ir tarptautiniame menų festivalyje „Art Kaunas“, vykusiame Kauno „Žalgirio“ arenoje (Moteris, 2025).

Reikšmingu L. Kavaliauskienės kūrybos pristatymu tarptautiniame kontekste tapo dalyvavimas 2025 m. spalio 20–25 d. vykusioje „Rome Art Week“. Romoje, „Luxardo Hotel“ erdvėje, surengtoje parodoje „Forma Abitata“ menininkė dalyvavo kartu su Lietuvos ir užsienio kūrėjais (Rome Art Week, 2025). Tais pačiais metais, gegužės 15 d. L. Kavaliauskienė dalyvavo parodoje „Labas vasara“ „Namarah Culture Centre“ Kocaeli mieste, Turkijoje, o tų pačių metų balandį jos darbai buvo pristatyti Indijos meno leidinyje „World Artists“ (Art Lilija, n.d.-b). Tarptautinė L. Kavaliauskienės veikla tęsta ir projektuose „Catharsis 2026 – Worldwide Contemporary Art“ bei „Art Management Berlin“ (Art Management Berlin, n.d.; Art Lilija, n.d.-b).

2026 m. birželio 1 d.–liepos 15 d. Kavaliauskienės personalinė tapybos darbų paroda „Kasdienybė ir horizontai“ buvo eksponuojama Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos Smėlynės padalinyje (Panevėžio Elenos Mezginaitės viešoji biblioteka, 2026; Panevėžio plėtros agentūra, n.d.). Parodos pristatyme akcentuotas menininkės kūrybinis kelias nuo akrilo liejimo iki darbo teptuku, mentele ir aliejiniais dažais, suteikiančiais galimybę kurti gilesnius atspalvius, švelnius spalvinius perėjimus ir turtingesnes faktūras (Panevėžio Elenos Mezginaitės viešoji biblioteka, 2026).

Juslinis peizažas

L. Kavaliauskienės tapyboje derinamos kelios meninės raiškos kryptys: abstrakcija ir realizmas, mišri technika, akrilinė ir aliejinė tapyba, peizažas, natiurmortas, žmogaus kūno studijos bei abstrakčios kompozicijos. Menininkės kūryboje svarbus žmogaus santykis su gamta ir aplinka, emocinė patirtis bei vidinių būsenų perteikimas spalvos, formos ir faktūros priemonėmis (Art Lilija, n.d.-b; Rome Art Week, 2025; žr. paveikslus „Nuoskauda“, 2025, akrilas, aliejus ant drobės, 80 × 60 cm; „Dvyniai“, 2026, akrilas, aliejus ant drobės, mišri technika, 70 × 90 cm; „Gamtos apsuptyje 6“, 2025, akrilas ant drobės, mišri technika, 70 × 50 cm).

Peizažuose akcentuojami erdvės, šviesos, horizonto ir metų laikų motyvai, o gamtovaizdis tampa ne tik konkrečios vietos reprezentacija, bet ir emocinės bei kontempliatyvios būsenos raiškos priemone (Rome Art Week, 2025; žr. „Gamtos apsuptyje 7“, 2025, akrilas ant drobės, mišri technika, 70 × 50 cm; „Iš praeities išplauks prisiminimai“, 2024, aliejus ant drobės, mišri technika, 70 × 100 cm). Šiame kontekste spalva, forma ir faktūra gali būti suvokiamos kaip juslinės meninės raiškos priemonės, per kurias perteikiamas platesnis emocinis ir dvasinis turinys.

Tokia samprata siejasi su Georg’o Wilhelm’o Friedrich’o Hegel’io požiūriu į meno kūrinio juslumą. Hegel’is pabrėžia, kad meno kūrinio juslinė prigimtis nėra savitikslė – ji įgyja reikšmę tiek, kiek tampa dvasinio turinio raiškos forma. Todėl juslumas mene gali būti suvokiamas kaip „paviršius ir regimybė“, kuriuose dvasinis turinys įgauna jusliškai suvokiamą pavidalą. Šiuo požiūriu menas „turi atskleisti tiesą juslinio meninio įpavidalinimo forma“ ir gali tai daryti ne tik teigdamas ar praskaidrindamas, bet ir demaskuodamas bei kritikuodamas (Anzenbacher, 1992, p. 52). L. Kavaliauskienės tapyboje ši nuostata aktualizuojama per regimosios tikrovės ir abstrakčios plastinės raiškos sąveiką: konkretūs vaizdiniai motyvai transformuojami į spalvines, faktūrines ir kompozicines struktūras, perteikiančias vidines būsenas bei emocines reikšmes (žr. paveikslus „Neišsakyti virpesiai“, 2024, akrilas ir aliejus ant drobės, mišri technika, 100 × 50 cm; „Atokvėpis“, 2025, aliejus ant drobės, 70 × 70 cm).

Abstrakcijos ir realizmo derinimą menininkės kūryboje galima sieti ir su Friedrich’o Schiller’io estetine mintimi. Schiller’is teigė, kad per grožį juslinis žmogus artėja prie formos ir mąstymo, o dvasinis žmogus grąžinamas į materijos ir juslių pasaulį. Iš šios sampratos kyla pusiausvyros tarp materijos ir formos, pasyvumo ir aktyvumo idėja, o grožis tampa priemone tokiai pusiausvyrai sukurti (Anzenbacher, 1992, p. 53). Ši nuostata ypač aktuali analizuojant L. Kavaliauskienės tapybą, kurioje realistiniai motyvai – peizažas ar žmogaus kūnas – transformuojami į abstraktesnes kompozicines struktūras. Taip žiūrovui sudaroma galimybė judėti tarp atpažįstamos tikrovės ir nuo konkretaus vaizdo nutolusių spalvinių, formalių bei emocinių reikšmių.

Ši perspektyva svarbi ir interpretuojant peizažą kaip emocinės raiškos priemonę. L. Kavaliauskienės darbuose akcentuojama šviesa, horizontas ir erdvė nėra vien konkrečios vietos reprezentacijos elementai, bet tampa priemonėmis nematerialiam, dvasiniam ar emociniam turiniui perteikti per juslinę formą. Gamta čia veikia kaip terpė, kurioje vidinis turinys įgauna matomą pavidalą ir gali paveikti žiūrovo kontempliatyvią būseną. Apie tokį juslinio ir dvasinio prado ryšį Wilhelm’as von Humboldt’as rašė: „Visur mes su tikrumu aptinkame estetinį jausmą, kuris paverčia juslumą dvasios apvalkalu, o dvasingumą – gyvybę teikiančiu jausminio pasaulio pradu. […] Nėra nieko, kas galėtų taip įvairiapusiškai paveikti žmogaus charakterį, kaip nejusliškumo išraiška jusliškume: didingumo, paprastumo, grožio išraiška visuose mus supančiuose gamtos kūriniuose ir meno kūriniuose“ (Gumboldtas, 1985, p. 81). Šiuo požiūriu L. Kavaliauskienės peizažuose gamta tampa ne vien vaizdavimo objektu, bet ir tarpininke tarp juslinio patyrimo, emocinės būsenos ir dvasinio turinio.

Emocijos raiška tapyboje

L. Kavaliauskienės kūryboje svarbią vietą užima emocijų analizė ir jų tapybinė išraiška. Šia tema 2025 m. menininkė sukūrė šešis 80 × 60 cm dydžio paveikslus (Art Lilija, n.d.-c). Šis kūrinių ciklas pavadintas „Mažasis emocijų ratas“. Jame aktualizuojamas šviesos ir šešėlio kontrastas, o taip pat ir kūno formą bei emocinę įtampą lemianti spalvinė raiška (Art Lilija, n.d.-e). Šis ciklas rodo, kad emocijų analizė menininkės kūryboje tampa vienu iš prioritetinių temų, o kūrinio paveikumas priklauso nuo to, kaip veiksmingai spalva ir forma komunikuoja su žiūrovu (žr. paveikslą „Baimė“, 2025, akrilas, aliejus ant drobė, 80 × 60 cm).

Remiantis Joan’os Murray įžvalgomis, galima teigti, kad meno kūrinys tampa kontempliacijos objektu tuomet, kai vaizdavimo strategija bent iš dalies nutolsta nuo natūralistinio atvaizdo ir įgauna „abstrakčios emblemos“ pobūdį, skatinantį tikrovės apmąstymą per spalvinę raišką (Murray, 1999, p. 12). Šiuo požiūriu L. Kavaliauskienės pasirenkama spalvinė gama tampa svarbia priemone meditatyviai ir kontempliatyviai būsenai kurti. Kai kuriuose kūriniuose pastebima prislopinta šviesa, subtilūs toniniai perėjimai ir persiliejančių spalvų dermė. Visa tai gali būti siejami su „tonalizmo“ principais (žr. paveikslą „Ilgesys“, 2025, aliejus ant drobės, 80 × 60 cm). Šiuo požiūriu L. Kavaliauskienės tapybos strategija (regima kūrinių cikle „Mažasis emocijų ratas“) leidžia teigti, kad dailininkė, kaip ir daugelis šiuolaikinių tapytojų, paveikslą suvokia pirmiausia kaip spalvinių ir toninių harmonijų „aranžuotę“, o ne kaip faktinį tikrovės atvaizdą.

Iš aptartos medžiagos matyti, kad L. Kavaliauskienės tapyba liudija poslinkį labiau apmąstytos ir kontempliatyvios meninės praktikos link. Iš paveikslo branduolio sklindanti šviesa tampa beveik apčiuopiama ir viename vaizde susieja kūno materiją bei dvasią. Ši raiškos tendencija būdinga ne tik ciklui „Mažasis emocijų ratas“, bet pastebima ir kituose menininkės kūriniuose (pvz., žr. paveikslą „Jautis“, 2026, akrilas, aliejus ant drobės, 70 × 90 cm).

Aptariant kūno materialumo aspektą L. Kavaliauskienės paveiksluose, ypač cikle „Mažasis emocijų ratas“, verta prisiminti David’o Levi Strauss’o įžvalgą: „Kiekvienas paveikslas, kaip ir kiekvienas žmogaus kūnas, yra unikalus… Paveikslai, turintys svorį ir trauką, yra tarsi sutvėrimai, turintys savo poetiką, kur oda (dažų sluoksnis) yra įtempta ant skeleto (porėmio)“ (Levi Strauss, 2010, p. 61). Ši paveikslo ir kūno analogija ypač aktuali analizuojant paveikslus, kuriuose kūniškumas perteikiamas ne tik figūros forma, bet ir pačios tapybos materialumu (iš dalies žr. paveikslą „Veržlumas“, 2025, akrilas ant drobės, 80 × 60 cm).

L. Kavaliauskienės emocijas analizuojančiuose paveiksluose kontrastas nėra vien techninis tapybos elementas. Jis tampa aktyvia meninės raiškos priemone, formuojančia emocinę įtampą ir sustiprinančia kūrinio psichologinį poveikį. Šiame kontekste tamsa ir šviesa įgyja ne tik vizualinę, bet ir prasminę funkciją. Jų sąveika padeda atskleisti už regimosios tikrovės slypinčius, labiau intuityviai jaučiamus nei tiesiogiai matomus reiškinius.

Tapybos mistika

2026 m. cikle „4 stichijos – 12 zodiako ženklų“ L. Kavaliauskienė sukūrė dvylika 70 × 90 cm formato kūrinių. Juose tapybinė raiška siejama su keturių stichijų ir astrologinių ženklų simbolika (Art Lilija, n.d.-a). Robert’as Cumming’as, aptardamas stichijų temą dailėje, pažymi, kad keturios stichijos istoriškai visada buvo populiarios temos paveikslų serijoms (Cumming, 2005, p. 32). Taigi L. Kavaliauskienės pasirinkta tema siejasi su gilia istorine tradicija, kurioje stichijos pasitelkiamos kaip struktūrinis paveikslų serijos pagrindas.

Ciklas konstruojamas kaip vientisa vizualinė sistema: kiekvienas kūrinys skirtas atskiram Zodiako ženklui, tačiau pavieniai vaizdiniai jungiami į platesnes Žemės, Ugnies, Oro ir Vandens stichijų grupes (žr. paveikslus „Mergelė“, 2026, akrilas, aliejus ant drobės, mišri technika, 70 × 90 cm; „Šaulys“, 2026, akrilas, aliejus ant drobės, mišri technika, 70 × 90 cm; „Svarstyklės“, 2026, akrilas, aliejus ant drobės, mišri technika, 70 × 90 cm; taip pat žr. kitus ciklo kūrinius).

Remiantis Lawrence’o Alloway’aus įžvalgomis, galima teigti, kad tapybinės plokštumos derinimas su realųjį ar idėjų pasaulį nurodančiais ženklais sukuria savitą piktografinę struktūrą, kuri gali būti suvokiama kaip „embleminė“. „Emblemos“ sujungia nuorodas į išorinius objektus su naujomis formaliomis jų išdėstymo struktūromis (Alloway, 1963, p. 3). Todėl astrologiniai simboliai L. Kavaliauskienės paveiksluose tampa ne vien iliustraciniais elementais, bet ir sudėtingesnės vizualinės sistemos dalimi.

Tokia struktūra leidžia dvylika Zodiako ženklų suvokti ne kaip izoliuotus simbolius, bet kaip keturių archetipinių pradų variacijas, kuriomis perteikiamos skirtingos būties, charakterio, emocinės patirties ir santykio su pasauliu būsenos (Art Lilija, n.d.-a; pvz., žr. paveikslus „Dvyniai“, 2026, akrilas, aliejus ant drobės, mišri technika, 70 × 90 cm; „Vandenis“, 2026, akrilas, aliejus ant drobės, mišri technika, 70 × 90 cm; „Vėžys“, 2026, akrilas, aliejus ant drobės, mišri technika, 70 × 90 cm).

L. Kavaliauskienė savo kūryboje taip pat pasitelkia šviesos ir šešėlio archetipus, kurie gali būti siejami su gyvenimo ciklais bei vidinėmis psichologinėmis struktūromis (Murray, 1999, p. 212). O tai rodo, kad vizualieji / vaizduojamieji menai gali būti suvokiami kaip unikalios idėjų, įsitikinimų, patirčių ir jausmų išraiškos, perteikiamos apgalvotomis vizualinėmis formomis (Mittler, 2006, p. 6).

Tapybos simbolizmas

Kitokią teminę kryptį L. Kavaliauskienės kūryboje atskleidžia keturių paveikslų serija „Lemties akistatoje“ (žr. paveikslus „Sergėtojas 1“, 2024, akrilas ant drobės, mišri technika, 50 × 40 cm; „Sergėtojas 2“, 2024, akrilas ant drobės, mišri technika, 50 × 40 cm; „Sergėtojas 3“, 2024, akrilas ant drobės, mišri technika, 50 × 40 cm; „Sergėtojas 4“, 2024, akrilas ant drobės, mišri technika, 50 × 40 cm). Šis tapybinis pasakojimas yra apie Žemės saugotoją Varną, apimantis apokaliptines nuojautas ir atgimimo viltį, gali būti interpretuojamas pasitelkiant filosofines meno, gamtos subjektiškumo ir žmogaus istoriškumo koncepcijas. Simbolinis Varno įvaizdis čia tampa ne vien estetiniu objektu, bet ir dvasinės sąmonės raiška, siejančia vidinį žmogaus patyrimą su išoriniu pasauliu (Art Lilija, n.d.-d).

Remiantis Georg’u Wilhelm’u Friedrich’u Hegel’iu, šioje serijoje galima įžvelgti pamatinį meno poreikį suteikti žmogaus vidiniam pasauliui jusliškai suvokiamą formą. Filosofas teigia, kad kurdamas žmogus savo vidinį ir išorinį pasaulį paverčia dvasinės sąmonės objektu, kuriame gali atpažinti patį save. Dvasinės laisvės poreikis įgyvendinamas tuomet, kai tai, ką žmogus išgyvena ir savyje talpina, tampa prieinama tiek jo paties, tiek kitų stebėjimui ir pažinimui (Anzenbacher, 1992, p. 32).

Šiuo požiūriu Varno figūra L. Kavaliauskienės tapyboje nėra vien paukščio atvaizdas. Ji gali būti suvokiama kaip menininkės vidinio Aš projekcija, leidžianti egzistencinį nerimą, susijusį su pasaulio griūties ar pabaigos nuojauta, paversti regima ir pažinia menine forma. Taip Varnas tampa ne tik dvasinės laisvės ir savivokos simboliu, bet ir tarpininku tarp vidinio žmogaus patyrimo bei išorinio pasaulio, skatinančiu žiūrovą apmąstyti savo vietą gamtos ir istorijos vyksme.

Gamtos objektai ir gyvosios būtybės L. Kavaliauskienės serijoje (o taip pat ir kituose paveiksluose) įgyja simbolinę reikšmę. Jų vaidmuo peržengia vien dekoratyvinę ar iliustracinę funkciją, nes gamta čia suvokiama kaip turinti savitą vidinį principą ir subjektinę prigimtį. Adolf’as Portmann’as yra pastebėjęs, kad esminė naujovė slypi pripažinime, jog gyvosios būtybės pasaulyje reiškiasi kaip subjektai ir, būdamos santykinai savarankiškais veiksmų centrais, aktyviai įsiterpia į savo aplinką bei joje įsitvirtina. Pasak autoriaus, visos gyvosios būtybės tam tikru paslaptingu būdu yra esybės, turinčios savitą vidujybę (Anzenbacher, 1992, p. 129).

Ši samprata leidžia L. Kavaliauskienės cikle Varną interpretuoti kaip savarankišką „veiksmų centrą“ – aktyvų saugotoją, kuriantį savitą santykį su jį supančia aplinka. Tokiu būdu gamta čia suvokiama ne kaip pasyvi ar negyva materija, bet kaip subjektinį ir dvasinį matmenį turinti tikrovė. Meninė forma tampa priemone šiam gamtos vidujiškumui ir jos gyvybinei autonomijai atskleisti.

L. Kavaliauskienės cikle juntama pasaulio pabaigos grėsmė, kartu išsauganti ir atgimimo galimybė, gali būti siejama su apokaliptinio mąstymo struktūra, kurioje pabaiga suvokiama ne vien kaip sunaikinimas, bet ir kaip esminis lūžis, atveriantis transformacijos bei atsinaujinimo perspektyvą. Varnas, kaip saugotojas, atsiduria savotiškoje ribinėje situacijoje, kurioje naikinimo grėsmė skatina ieškoti gilesnės egzistencinės prasmės ir galimo atsinaujinimo.

Įtampą tarp grėsmės ir vilties sustiprina grožio gebėjimas transformuoti tai, kas kelia baimę ar siaubą. Friedrich’o Wilhelm’o Joseph’o Schelling’o teigimu, „grožis […] pasirodo kaip visų dieviškų vaizdinių dėsnis tuomet, kai jis sušvelnina viską, kas baisu ir siaubinga“ (Шеллинг, 1966, с. 32). Šiuo požiūriu Varno figūra ir ją supantys gamtos motyvai, nors gali reikšti griūtį, grėsmę ar artėjančios katastrofos nuojautą, meninėje formoje įgyja transformuojančią prasmę. Mirties ir sunaikinimo baimė čia perkeičiama į atgimimo viltį, o baigtinis meninis vaizdas tampa priemone tęstinumo, virsmo ir atsinaujinimo idėjoms perteikti.

Natiurmortai ir abstrakcijos

L. Kavaliauskienės tapytuose natiurmortuose išryškėja kasdienybės ir daikto temos. Natiurmortas čia tampa ne vien objektų vaizdavimo žanru, bet ir egzistencinio buvimo pasaulyje apmąstymo forma, kurioje per tylą, daiktų trapumą ir jų laikinumą menininkė, o kartu ir žiūrovas, susiduria su būties klausimais. Kasdienis daiktas praranda vien utilitarinę reikšmę ir tampa priemone žmogaus laikinumui bei jo santykiui su pasauliu apmąstyti (žr. paveikslus „Paliesta šviesos“, 2025, akrilas, aliejus ant drobės, mišri technika, drobė, 50 × 40 cm; „Raudonskruosčiai“, 2025, akrilas, aliejus ant drobės, mišri technika, drobė, 40 × 50 cm; „Vakaro užmarštyje“, 2025, akrilas, aliejus ant drobės, mišri technika, drobė, 70 × 50 cm).

Žmogaus egzistencija visuomet reiškiasi kaip buvimas pasaulyje, atsiskleidžiantis per santykį su savimi, kitais žmonėmis ir aplinka. Søren’o Kierkegaard’o požiūriu, egzistencija yra „santykis, kuris santykiauja pats su savimi“, o Martin’o Heidegger’io filosofijoje žmogus apibrėžiamas kaip būtybė, „kuriai būnant rūpi pats jos buvimas“ (Anzenbacher, 1992, p. 79). Šiame kontekste L. Kavaliauskienės natiurmortuose vaizduojami daiktai gali būti interpretuojami kaip tylūs žmogaus buvimo, laikinumo ir egzistencinio santykio su pasauliu ženklai (žr. paveikslus „Praeities puslapiai“, 2025, akrilas, aliejus ant drobės, mišri technika, drobė, 50 × 40 cm; „Akimirkos trapumas“, 2025, aliejus, mišri technika, drobė, 40 × 40 cm).

Abstrakčiuose L. Kavaliauskienės liejiniuose svarbiausiomis meninės raiškos priemonėmis tampa spalva ir forma. Jos nėra vien savitiksliai plastiniai elementai, bet gali būti suvokiamos kaip juslinės raiškos priemonės, per kurias regimą pavidalą įgauna vidinės būsenos ir dvasinis turinys (žr. paveikslus „Šviesos proveržis“, 2025, akrilas ant drobės, 100 × 90 cm; „Ežeras“, 2024, akrilas ant drobės, 100 × 80 cm). Tai, kas įvardijama kaip vidinės būsenos, meno kūrinyje įgauna konkretų juslinį pavidalą – atsiskleidžia per tapybinį paviršių, spalvą, formą ir jų sąveiką (žr. paveikslus „Banga“, 2024, akrilas, aliejus ant drobės, 100 × 80 cm; „Virpesiai“, 2024, diptikas, akrilas ant drobės, 90 × 60 cm).

Svarbus tampa ir pats meninis veiksmas. Dažų liejimas gali būti interpretuojamas ne vien kaip techninis kūrinio formavimo būdas, bet ir kaip kūrybinis aktas, leidžiantis menininkei patirti, išreikšti ir vizualiai užfiksuoti egzistencinę būseną. Šiuo aspektu abstrakčių liejinių problematika siejasi su natiurmortuose aktualizuojamomis tylos ir laikinumo temomis: abiem atvejais menas suteikia juslinį pavidalą tam, kas kasdienėje patirtyje yra sunkiai apčiuopiama, efemeriška ir vidujiška. Merab’as Mamardašvili’s meninės kūrybos aktą siejo su pačiu egzistavimo patyrimu: „Tas elementas, ekvivalentiškas filosofiniam įrodymui, – aš mąstau, aš egzistuoju, – atliekamas ir kuriant meninį vaizdą. Prisimenate, kaip Proustas apibrėžė poeziją? Poezija yra savo paties egzistavimo jausmas. Tai filosofinis aktas“ (Mamardašvili, 1992, p. 925).

Taip natiurmortai ir abstraktūs liejiniai, nors vizualiai priklauso skirtingoms raiškos kryptims, L. Kavaliauskienės kūryboje gali būti siejami bendra egzistencine problematika: natiurmortuose ji atsiskleidžia per daikto tylą ir laikinumą, o abstrakcijose – per spalvos, formos ir paties tapybinio veiksmo perteikiamą vidinės būsenos patyrimą.

Vietoje apibendrinimo. Keturi teiginiai apie Lilijos Kavaliauskienės tapybą

 1. L. Kavaliauskienės tapyboje realizmo ir abstrakcijos, skirtingų žanrų bei technikų dermė tampa priemone jusline forma perteikti emocinį ir dvasinį žmogaus patyrimą.

 2. Šviesa, šešėlis, spalva, forma ir faktūra menininkės kūryboje nėra vien formalūs tapybos elementai – jie veikia kaip emocinės įtampos, vidinių būsenų ir kontempliatyvaus santykio su tikrove raiškos priemonės.

 3. Astrologiniai ženklai, keturios stichijos ir Varno figūra L. Kavaliauskienės kūryboje sudaro simbolines bei archetipines sistemas, leidžiančias nagrinėti žmogaus santykį su gamta, vidine savastimi, istoriniu laiku, grėsme, transformacija ir atgimimu.

 4. Natiurmortuose ir abstrakčiuose liejiniuose susijungia bendra egzistencinė problematika: daiktų tyla ir laikinumas, spalvos bei formos dinamika ir pats tapybinis veiksmas tampa priemonėmis žmogaus buvimui, vidinėms būsenoms ir sunkiai apčiuopiamai egzistencinei patirčiai įvaizdinti.

Tyrime taikytų šaltinių sąrašas

1. Anzenbacher, A. (1992). Filosofijos įvadas (A. Degutis, D. Macevičienė, T. Raudeliūnas, T. Sodeika, A. Sverdiolas & G. Žukas, vert.). Katalikų pasaulis.
2. Art Lilija. (n.d.-a). 4 stichijos – 12 zodiako ženklų. Prieiga internetu: https://artlilija.eu/lt/product-category/4-elements-12-zodiac-signs/ (žiūrėta 2026-08-11).
3. Art Lilija. (n.d.-b). Apie menininkę. Prieiga internetu: https://artlilija.eu/lt/ (žiūrėta 2026-08-11).
4. Art Lilija. (n.d.-c). Emocija. Prieiga internetu: https://artlilija.eu/lt/product-category/emotion/ (žiūrėta 2026-08-11).
5. Art Lilija. (n.d.-d). Lemties akistatoje. Prieiga internetu: https://artlilija.eu/lt/product-category/in-the-confrontation-of-fate/ (žiūrėta 2026-08-11).
6. Art Lilija. (n.d.-e). Veržlumas 2025 m. (80 × 60 cm). Prieiga internetu: https://artlilija.eu/lt/product/drive-2025-y/ (žiūrėta 2026-08-11).
7. Art Management Berlin. (n.d.). Catharsis 2026 – Worldwide contemporary art. Prieiga internetu: https://art-management-berlin.de/catharsis-contemporary-art-2026/ (žiūrėta 2026-08-11).
8. Gumboldtas, V. (1985). Kalba ir kultūros filosofija [Язык и философия культуры]. Прогресс.
9. Levi Strauss, D. (2010). From head to hand: Art and the manual. Oxford University Press.
10. Mamardašvili, M. (1992). Kaip aš suprantu filosofiją [Как я понимаю философию]. Progress.
11. Moteris. (2025 m. lapkričio 8 d.). Į parodą pakvietusi menininkė Lilija Kavaliauskienė: „Ne kartą esu „nurengta“ ir prekybos centre, ir gatvėje“. Moteris.lt. Prieiga internetu: https://www.moteris.lt/lt/mada/g-91501-i-paroda-pakvietusi-menininke-lilija-kavaliauskiene-ne-karta-esu-nurengta-ir-prekybos-centre-ir-gatveje (žiūrėta 2026-08-11).
12. Murray, J. (1999). Canadian art in the twentieth century. Dundurn Press.
13. Panevėžio Elenos Mezginaitės viešoji biblioteka. (2026 m. birželio 1 d.). Aplankykite naują tapybos parodą Smėlynės bibliotekoje. Prieiga internetu: https://www.panbiblioteka.lt/2026/06/01/aplankykite-nauja-tapybos-paroda-smelynes-bibliotekoje/ (žiūrėta 2026-08-11).
14. Panevėžio plėtros agentūra. (n.d.). Lilijos Kavaliauskienės tapybos darbų paroda „Kasdienybė ir horizontai“. Panevėžys NOW. Prieiga internetu: https://renginiai.panevezysnow.lt/renginys/lilijos-kavaliauskienes-tapybos-darbu-paroda-kasdienybe-ir-horizontai/ (žiūrėta 2026-08-11).
15. Rome Art Week. (2025 m. spalio 15 d.). Lilija Kavaliauskiene. Prieiga internetu: https://romeartweek.com/en/artists/?code=KQPAXD (žiūrėta 2026-08-11).
16. Шеллинг, Ф. В. Й. (1966). Философия искусства (И. С. Гулыга, ред.). Мысль.

Analizuotų meno kūrinių sąrašas

1. Lilija Kavaliauskienė. „4 stichijos – 12 zodiako ženklų“, 2026, tapybos ciklas, 12 kūrinių, kiekvienas 70 × 90 cm.
2. Lilija Kavaliauskienė. „Akimirkos trapumas“, 2025, aliejus, mišri technika, drobė, 40 × 40 cm..
3. Lilija Kavaliauskienė. „Atokvėpis“, 2025, aliejus ant drobės, 70 × 70 cm.
4. Lilija Kavaliauskienė. „Baimė“, 2025, akrilas, aliejus ant drobės, 80 × 60 cm.
5. Lilija Kavaliauskienė. „Banga“, 2024, akrilas, aliejus  ant drobės, 100 × 80 cm.
6. Lilija Kavaliauskienė. „Dvyniai“, 2026, akrilas, aliejus ant drobės, mišri technika, 70 × 90 cm.
7. Lilija Kavaliauskienė. „Ežeras“, 2024, akrilas ant drobės, 100 × 80 cm.
8. Lilija Kavaliauskienė. „Gamtos apsuptyje 6“, 2025, akrilas ant drobės, mišri technika, 70 × 50 cm.
9. Lilija Kavaliauskienė. „Gamtos apsuptyje 7“, 2025, akrilas ant drobės, mišri technika, 70 × 50 cm.
10. Lilija Kavaliauskienė. „Ilgesys“, 2025, aliejus ant drobės, 80 × 60 cm.
11. Lilija Kavaliauskienė. „Iš praeities išplauks prisiminimai“, 2024, aliejus ant drobės, mišri technika, 70 × 100 cm.
12. Lilija Kavaliauskienė. „Jautis“, 2026, akrilas, aliejus ant drobės, 70 × 90 cm.
13. Lilija Kavaliauskienė. „Lemties akistatoje“, 2024, keturių paveikslų serija, akrilas ant drobės, mišri technika, kiekvienas kūrinys 50 × 40 cm.
14. Lilija Kavaliauskienė. „Mažasis emocijų ratas“, 2025, šešių paveikslų ciklas, kiekvienas kūrinys 80 × 60 cm.
15. Lilija Kavaliauskienė. „Mergelė“, 2026, akrilas, aliejus ant drobės, mišri technika, 70 × 90 cm.
16. Lilija Kavaliauskienė. „Neišsakyti virpesiai“, 2024, akrilas ir aliejus ant drobės, mišri technika, 100 × 50 cm.
17. Lilija Kavaliauskienė. „Nuoskauda“, 2025, akrilas, aliejus ant drobės, 80 × 60 cm.
18. Lilija Kavaliauskienė. „Paliesta šviesos“, 2025, akrilas, aliejus ant drobės, mišri technika, drobė, 50 × 40 cm.
19. Lilija Kavaliauskienė. „Praeities puslapiai“, 2025, akrilas, aliejus ant drobės, mišri technika, drobė, 50 × 40 cm.
20. Lilija Kavaliauskienė. „Raudonskruosčiai“, 2025, akrilas, aliejus ant drobės, mišri technika, drobė, 40 × 50 cm.
21. Lilija Kavaliauskienė. „Sergėtojas 1“, 2024, akrilas ant drobės, mišri technika, 50 × 40 cm.
22. Lilija Kavaliauskienė. „Sergėtojas 2“, 2024, akrilas ant drobės, mišri technika, 50 × 40 cm.
23. Lilija Kavaliauskienė. „Sergėtojas 3“, 2024, akrilas ant drobės, mišri technika, 50 × 40 cm.
24. Lilija Kavaliauskienė. „Sergėtojas 4“, 2024, akrilas ant drobės, mišri technika, 50 × 40 cm.
25. Lilija Kavaliauskienė. „Svarstyklės“, 2026, akrilas, aliejus ant drobės, mišri technika, 70 × 90 cm.
26. Lilija Kavaliauskienė. „Šaulys“, 2026, akrilas, aliejus ant drobės, mišri technika, 70 × 90 cm.
27. Lilija Kavaliauskienė. „Šviesos proveržis“, 2025, akrilas ant drobės, 100 × 90 cm.
28. Lilija Kavaliauskienė. „Vakaro užmarštyje“, 2025, akrilas, aliejus ant drobės, mišri technika, drobė, 70 × 50 cm.
29. Lilija Kavaliauskienė. „Vandenis“, 2026, akrilas, aliejus ant drobės, mišri technika, 70 × 90 cm.
30. Lilija Kavaliauskienė. „Veržlumas“, 2025, akrilas ant drobės, 80 × 60 cm.
31. Lilija Kavaliauskienė. „Vėžys“, 2026, akrilas, aliejus ant drobės, mišri technika, 70 × 90 cm.
32. Lilija Kavaliauskienė. „Virpesiai“, 2024, diptikas, akrilas ant drobės, 90 × 60 cm.