Ryto emocijos. Tiltai. Aliejus – drobė 60×100. Živilė Vaičiukynienė

Prof. dr. Remigijus Venckus, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, www.voruta.lt

 

Biografiniai faktai

Dailininkė Živilė Vaičiukynienė gyvena ir kuria Kaune. Jos kūrybinė veikla apima tapybą, juvelyriką ir meno parodų kuravimą. Ž. Vaičiukynienės veikla meno lauke ryškiau pastebima nuo 2007 metų (Kuizinaitė, n.d.; Vaičiukynienė, n.d.). Nors Aleksandro Stulginskio universitete ji įgijo ekonomikos bakalauro ir marketingo magistro laipsnius, vėliau pasirinko profesionalios meninės veiklos kryptį. Tapybos žinias ir praktinius įgūdžius Ž. Vaičiukynienė gilino R. Simonaičio studijoje, o juvelyrikos mokėsi Kauno taikomosios dailės mokykloje 2017–2019 m. 2021m. meninkė dalyvavo Lietuvos kultūros tarybos finansuotame autorinės juvelyrikos projekte „Baltijos juvelyrikos meno galerija“. 2008 – 2016 m. Buvo Kaišiadorių dailininkų asociacijos narė (Leonovienė, 2015; Vaičiukynienė, 2026).

2009–2026 m. menininkė surengė 14 autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Ji taip pat dalyvavo daugiau nei 21 kolektyvinėje parodoje bei 23 tarptautiniuose pleneruose ir simpoziumuose (Vaičiukynienė, 2026). Menininkės kūriniai eksponuoti ne tik Lietuvoje, bet ir Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Lenkijoje, Ukrainoje bei kitose šalyse, o jos tapybos darbai papildė privačias kolekcijas Europoje ir Pietų Afrikos Respublikoje (Kuizinaitė, n.d.; Vaičiukynienė, 2026).

Nors toliau šiame tekste detaliai ir aptarsime Ž. Vaičiukynienės tapybą, tačiau verta paminėti, kad Ž. Vaičiukynienės kūrybinės veiklos dalį sudaro juvelyrika. Menininkė išvystė savitą „tekstilinės juvelyrikos“ techniką: papuošalus ji neria vąšeliu iš sidabruotos arba auksuotos vielos, ją derindama su gintaru ir brangakmeniais (Leonovienė, 2015; Vaičiukynienė, n.d.). Šie kūriniai sulaukė tarptautinio pripažinimo – autorės papuošalais puošiasi moterys įvairiose pasaulio šalyse, o 2014 m. jos sukurti darbai su gintaru buvo įteikti grupės „Aerosmith“ nariams (Vaičiukynienė, 2026; Ž. Vaičiukynienė, asmeninis susirašinėjimas, 2026 m. birželio 30 d.).

Greta individualios kūrybos Ž. Vaičiukynienė aktyviai veikia kaip kuratorė ir edukacinių iniciatyvų organizatorė. Reikšmingą jos veiklos dalį sudaro darbas su bendruomenėmis, o kūrybinę biografiją papildo 18 jos kuruotų edukacinių ir meninių iniciatyvų (Vaičiukynienė, 2026). Nuo 2019 m. menininkė organizuoja tarptautinį projektą „Carpe Diem“, vienijantį kaimyninių šalių kūrėjus, taip pat įgyvendina įvairias edukacines iniciatyvas bendruomenėms (Kas vyksta Kaune, 2024; Vaičiukynienė, 2026).

Matymo ir vidinės patirties transformacija tapyboje

Ž. Vaičiukynienės tapybai būdingas meditatyvumas ir harmonijos siekis, atsiskleidžiantis per spalvos ir šviesos santykių analizę (Kuizinaitė, n.d.; Vaičiukynienė, n.d.). Jos paveikslų kompozicijų centre dažniausiai nėra aiškiai apibrėžto vaizduojamojo objekto. Svarbi tampa individuali autorės patirtis, perkeliama į paveikslo mediją ir išreiškiama tapybinėmis priemonėmis (žr. paveikslus „Miegančio miško mandala“ (aliejus, drobė; 60 × 60 cm. 2015 m.), „Šviesos nešėjai“ (aliejus, drobė; 120 × 100 cm. 2021 m.), „Ryto tylos skambesys“ (aliejus, drobė; 90 × 90 cm. 2022 m.), „Prisnik ramybe man į sielą“ (akrilas, drobė; 120 × 80 cm. 2026 m.)). Todėl Ž. Vaičiukynienės tapyba gali būti suvokiama kaip kontempliatyvi praktika, kurioje vaizdas tampa ne konkretaus objekto reprezentacija, bet vidinės patirties ir vaizduotės raiškos erdve.

Šiam tapybos pobūdžiui ypač svarbus šviesos ir tamsos santykis. David’as Levi Strauss’as meditatyvaus vaizdo kontekste tamsą ir šviesą siūlo suvokti ne kaip viena kitos nebuvimą, bet kaip tarpusavio santykį (Levi Strauss, 2010, p. 68). Ž. Vaičiukynienės paveiksluose susidaro įspūdis, kad iš vaizdo sklindanti šviesa įgauna savitą apčiuopiamumo iliuziją. Taip viename tapybiniame vaizde atsiranda galimybė jungti materialųjį ir dvasinį patyrimo lygmenis. Šią interpretaciją galima sieti ir su meno istorikės Barbara’os Novak įžvalgomis apie materialumo ir dvasinio patyrimo sąveiką tapyboje (Novak, 2007, p. 86).

Konkretaus objekto nebuvimas kompozicijos centre taip pat yra reikšmingas Ž. Vaičiukynienės tapybos bruožas (žr. paveikslus „Miegančio miško mandala“ (aliejus, drobė; 60 × 60 cm. 2015 m.), „Rūkai ir jų apsikabinimai“ (aliejus, drobė; 120 × 70 cm. 2020 m.), „Ne tai“ (akrilas, aliejus, drobė; 130 × 100 cm. 2025 m.), „Dovanotas sapnas“ (akrilas, drobė; 120 × 80 cm. 2026 m.)). Tokį objekto nebuvimą galima suvokti kaip savotišką dovaną ir kartu provokaciją žiūrovui – paskatą mąstyti ir fantazuoti apie tai, kas galėtų slypėti už regimojo paveikslo sluoksnio. Spalvas čia taip pat ne visada įmanoma tiksliai identifikuoti ar vienareikšmiškai apibrėžti, tačiau galima bandyti nusakyti, ką jos sufleruoja ir kokias asociacijas sukelia. Tokiu būdu Ž. Vaičiukynienės paveikslai priartėja prie sapno išraiškos, kurioje vaizdas nėra iki galo apibrėžtas, o jo prasmė formuojasi per žiūrovo patyrimą ir vaizduotę.

Vaizduotės vaidmenį šioje tapyboje galima sieti ir su pačiu kūrybos procesu. Remiantis David’o Levi Strauss’o samprata, kiekvieną potėpį drobėje, taip pat ir Ž. Vaičiukynienės tapyboje, galima suvokti kaip „rankinį vaizduotės darbą“ (angl. manual imagination), kai kiekviena žymė drobėje yra tyčinė ir atsiranda nuolatiniame judėjime „iš galvos į ranką ir atgal“ – nepertraukiamame vaizduotės, minties ir kūrybinio veiksmo grįžtamajame ryšyje (Levi Strauss, 2010, p. 89, 91). Taigi tapybinis vaizdas formuojasi kaip nuolatinė vidinės patirties, vaizduotės ir fizinio kūrybos gesto sąveika.

Šis patirties transformavimo į tapybinį vaizdą principas išryškėja ir Ž. Vaičiukynienės santykyje su gamtiniu pasauliu. Jos kūriniuose galima įžvelgti vizualinių nuorodų į gamtą, tačiau autorė nesiekia tiesiogiai tęsti ar reprezentuoti istorinės peizažo tapybos tradicijos. Šiuo požiūriu jos kūrybą galima sieti su ispanų filosofo José Ortega y Gasset’o mintimi, kad moderniajame mene nuo daiktų vaizdavimo pereinama prie idėjų vaizdavimo (Ortega y Gasset, 2007, p. 615). Menininko žvilgsnis tokiu atveju nukreipiamas ne tiek į išorinį pasaulį, kiek į vidų – subjektyvaus peizažo link.

Būtent todėl Ž. Vaičiukynienės paveiksluose ypatingą reikšmę įgauna vidinė būsena ir subjektyvi, tačiau gili taktilinių, vizualinių ir net akustinių patirčių atmintis. Dailininkės kuriama erdvė nebėra vien reprezentacinė. Šią nereprezentacinės erdvės sampratą galima sieti su Jean-François Lyotard’o mintimi apie fokuso zonos dekonstrukciją. Antony Hudek’as, cituodamas Lyotard’ą, nurodo, kad tokia erdvė nebekonstruoja pagal geometrinės optikos principus „ten“ esančio vaizdo, bet veikiau leidžia vaizdui atsiskleisti kaip pačiam matomumo procesui (Lyotard, 1971, cituojamas Hudek, 2015, p. 85). Ž. Vaičiukynienės tapybos kontekste ši teorinė perspektyva leidžia teigti, kad paveikslo kompozicija ne tiek rekonstruoja tai, kas yra „ten – tikrovėje“, kiek vizualizuoja tai, kas subjektyviai patiriama ir jaučiama.

Toks erdvės suvokimas leidžia ir patį matymą traktuoti kaip procesą. Atidžiai žvelgiant į Ž. Vaičiukynienės paveikslus, susidaro įspūdis, kad erdvė juose nėra stabili ar vienareikšmiškai apibrėžta. Menininkė formuoja persiliejančių spalvų struktūras, vietomis primenančias optinius žaidimus. Tokį vaizdo konstravimo principą galima sieti su XX amžiuje vykusiais tapybos pokyčiais, kai žvilgsnis vis dažniau buvo nukreipiamas ne į objektą kaip savaiminę ir vientisą duotybę, bet į patį matymo mechanizmą – į tai, kaip žvilgsnis „atsimuša“ į paviršių ir formuoja aliuzinį vaizdinį (Ortega y Gasset, 1991, p. 46).

Šiame kontekste Ž. Vaičiukynienės paveiksluose pasirodantys numanomi augaliniai motyvai tarytum įtraukiami į vidinių peizažų topografiją (žr. paveikslus „Žolynai“ (akrilas, aliejus, drobė; diptikas, 2 × 130 × 80 cm. 2021 m.), „Gyvasties metraštininkai“ (akrilas, aliejus, drobė; 115 × 90 cm. 2025 m.), „Širdies sodai“ (akrilas, drobė; 120 × 80 cm. 2026 m.), „Brailio raštai pavasariui“ (akrilas, drobė; 120 × 80 cm. 2026 m.)). Gamtinio pasaulio elementai čia ne tiek reprezentuojami, kiek transformuojami į subjektyvios patirties, atminties ir vidinės būsenos ženklus. Todėl gamtos motyvas praranda vien tiesioginės reprezentacijos funkciją ir tampa vidinio patyrimo artikuliavimo priemone.

Tokią transformaciją galima sieti ir su klasikine estetine nuostata, pagal kurią menas suvokiamas kaip dvasinio turinio pasireiškimas per juslinę medžiagą. Arno Anzenbacher’is, aptardamas Georg’o Wilhelm’o Friedrich’o Hegel’io estetiką, pateikia Hegel’io teiginį: „Meno kūrinio juslumas turi egzistuoti tik taip, kaip jis egzistuoja žmogaus dvasiai, o ne taip, kaip jis egzistuoja kaip juslumas pats sau“ (Hegel, cituojamas Anzenbacher, 1992, p. 31). Toliau Arno Anzenbacher’is aiškina, kad juslumas kaip meno medžiaga tampa „paviršiumi ir regimybe“, nes dvasinis turinys jame pasirodo kaip sujuslintas; todėl menas tiesą atskleidžia juslinio meninio įpavidalinimo forma (Anzenbacher, 1992, p. 31).

Ši Georg’o Wilhelm’o Friedrich’o Hegel’io estetikos samprata leidžia konceptualizuoti procesą, kurio metu Ž. Vaičiukynienės tapyboje augaliniai motyvai tampa nebe vien augalų atvaizdais, bet vidinio, arba dvasinio, turinio raiškos priemonėmis. Juslinė medžiaga – spalva ir forma – čia tampa priemone vidinei būsenai išreikšti. Todėl tapyba yra komunikatyvi ne vien per reprezentaciją, bet ir per emocinį bei dvasinį poveikį žiūrovui.

Šį procesą galima papildomai aiškinti patyrimo ir atminties sąveikos aspektu. Atmintis Ž. Vaičiukynienės tapyboje tampa svarbia grandimi, leidžiančia pavienius jutiminius įspūdžius susieti į prasmingą visumą. Aristotelis nurodo, kad patyrimas žmonėse kyla iš atminties, o mokslas ir menas – iš patyrimo (Aristotelis, cituojamas Anzenbacher, 1992, p. 17). Ž. Vaičiukynienės tapybos atveju tokią patirties visumą galima identifikuoti kaip savotišką vidinio pasaulio žemėlapį, kuriame susijungia regėjimas, lytėjimo atmintis, garsinės asociacijos, emocinės būsenos ir gamtinio pasaulio fragmentai.

Todėl Ž. Vaičiukynienės tapyba ne tiek nurodo, ką žiūrovas turėtų matyti, kiek skatina permąstyti patį matymo procesą ir savo egzistencinį santykį su tikrove. Šiame lygmenyje individuali tapybinė patirtis pereina į platesnį egzistencinį klausimą apie žmogaus santykį su būtimi. Karl’as Jaspers’as meną yra apibūdinęs kaip „egzistencijos nuskaidrinimą įsitikrinimu, kuris būtį faktiniame egzistavime pateikia stebėjimui kaip dabartį“ (Jaspers, cituojamas Anzenbacher, 1992, p. 33). Šiuo požiūriu Ž. Vaičiukynienės tapyba gali būti suvokiama kaip priemonė, skatinanti žiūrovą ne tik stebėti paveikslą, bet ir per jo suvokimo procesą reflektuoti savo paties santykį su tikrove, patirtimi ir būtimi.

Tapybos prasmės kodavimas

Ž. Vaičiukynienės paveikslų pavadinimai nėra neutralūs kūrinių identifikatoriai. Tokie pavadinimai kaip „Rūkai ir jų apsikabinimai“ (aliejus, drobė; 120 × 70 cm. 2020 m.), „Amžinybė už lango“ (aliejus, drobė; 105 × 65 cm. 2021 m.), „Ryto tylos skambesys“ (aliejus, drobė; 90 × 90 cm. 2022 m.), „Būties trapumo istorijos“ (akrilas, aliejus, drobė; 60 × 80 cm. 2023 m), „Vaikystės skonis“ (akrilas, drobė; 120 × 80 cm. 2026 m.), „Širdies sodai“ (akrilas, drobė; 120 × 80 cm. 2026 m.) ir „Dovanotas sapnas“ (akrilas, drobė; 120 × 80 cm. 2026 m.) formuoja savitą poetinį ir semantinį lauką.

Remiantis Theodor’o W. Adorno filosofine kalbos samprata, galima teigti, kad filosofinėje ir meninėje kalboje žodžių pasirinkimas padeda priartėti prie to, kas peržengia paprastos klasifikacijos ribas. Šiuo požiūriu Ž. Vaičiukynienės paveikslų pavadinimus galima sieti su tuo, ką Theodor’as W. Adorno įvardija kaip „idiosinkratišką tikslumą“. Pavadinimai leidžia menininkei ne tik identifikuoti kūrinį, bet ir žodžiu priartinti žiūrovą prie to, kas abstrakčioje drobėje lieka iki galo neįvardijama (Adorno, 1966, p. 25). Taigi pavadinimas tampa reikšminga kūrinio pateikimo ir suvokimo dalimi, padedančia abstrakčiai tapybinei materijai įgyti papildomą semantinį matmenį.

Panašią interpretacinę kryptį galima plėtoti remiantis Carl’o Wilhelm’o Friedrich’o von Schlegel’io simbolinio meno samprata. Friedrich’o von Schlegel’io estetikoje menas suvokiamas kaip simbolinė raiška, kurioje išorinė, jusliškai patiriama forma nukreipia į vidinę idėją ir reikšmę (Schlegel, 1983). Šiuo požiūriu tokie Ž. Vaičiukynienės paveikslų pavadinimai kaip „Būties trapumo istorijos“ (akrilas, aliejus, drobė; 60 × 80 cm. 2023 m) gali būti suvokiami kaip simboliniai reikšmės konstravimo elementai. Jie padeda transformuoti abstrakčią tapybinę materiją, kuri savaime galėtų būti suvokiama kaip optinė ar dekoratyvi struktūra, į psichologinės ir egzistencinės patirties lauką. Per tokius poetinius „šifrus“ žiūrovui atsiveria tai, ką menininkės kūrybos kontekste būtų galima įvardyti kaip egzistencinės dvasios pajautą. Tokiu būdu abstrakti tapybinė materija įgauna papildomų psichologinių ir egzistencinių prasmių.

Ž. Vaičiukynienės meninę kalbą šiame kontekste galima metaforiškai suvokti ir kaip savotišką „elipsę“ – prasminę erdvę, kuri nėra galutinai užpildyta pačios autorės ir todėl lieka atvira žiūrovo interpretacijai. Tokią interpretacinę struktūrą galima sieti su Vladimir’o Solomonovich’iaus Bibler’io dialoginio mąstymo samprata, kurioje prasmė nėra suvokiama kaip visiškai uždara ir iš anksto duota, bet formuojasi santykyje bei dialoge (Bibler, 1975, p. 16, 18). Pavyzdžiui, Ž. Vaičiukynienės paveikslo pavadinimas „Dovanotas sapnas“ sukuria semantinę užuominą, tačiau nepateikia vienareikšmio jos paaiškinimo. Skaitydamas kūrinio pavadinimą ir kartu stebėdamas abstrakčią drobę, žiūrovas skatinamas šią prasminę erdvę užpildyti savo asmenine patirtimi, prisiminimais ir asociacijomis. Taip abstrakti tapybinė materija prisodrinama ne tik su autorės patirtimi siejamų egzistencinių prasmių, bet ir paties žiūrovo projektuojamo psichologinio turinio.

Taigi Ž. Vaičiukynienės kūrybos visuma leidžia teigti, kad tapyba, panašiai kaip poezija, gali suteikti individualiam išgyvenimui platesnį reikšmės horizontą. Paveikslo pavadinimas šiuo atveju veikia ne vien kaip identifikacinė nuoroda, bet kaip semantinis tarpininkas tarp tapybinio vaizdo, autorės patirties ir žiūrovo interpretacijos.

Procesuali biomorfinė tapyba

Ž. Vaičiukynienės tapybos stilistiką galima apibūdinti kaip biomorfinę abstrakciją. Daugelio jos paveikslų struktūrą formuoja tekančios, išsiskaidančios ir vėl susijungiančios organinės potėpių formos (žr. Kuizinaitė, n.d., Darulienė, 2022). Tikėtina, kad būtent ši tapybinė logika lemia kompozicijose atsirandančias aliuzijas į gėlių žiedus, lapus, sėklas, augalų audinius, vandenį, uolienas, mikroskopines struktūras ar net žmogaus kūno anatomiją (žr. ten pat). Vis dėlto šias kompozicines struktūras tik retais atvejais galima apibrėžti vienareikšmiškai. Todėl Ž. Vaičiukynienės paveikslai nuolat balansuoja tarp atpažįstamo vaizdo ir abstrakcijos (Deptuła, 2019). Šis principas ypač ryškus kūriniuose „Žolynai“ (akrilas, aliejus, drobė; 2 × 130 × 80 cm. 2021 m.), „Žiedai Matisui“ (aliejus, drobė; 120 × 70 cm. 2022 m.), „Ne tai“ (akrilas, aliejus, drobė; 130 × 100 cm. 2025 m.), „Gyvasties metraštininkai“ (akrilas, aliejus, drobė; 115 × 90 cm. 2025 m.) ir „Brailio raštai pavasariui“ (akrilas, drobė; 120 × 80 cm. 2026 m.) (taip pat žr. Leonovienė, 2015). Gamta šiuose kūriniuose pasirodo ne kaip konkrečių objektų ikonografinė reprezentacija, bet kaip morfologinis principas: menininkė į drobę perkelia gamtai būdingą augimo, skaidymosi, sluoksniavimosi ir transformacijos logiką (žr. Kuizinaitė, n.d.).

Biomorfinė vaizdo struktūra glaudžiai susijusi su procesualiu Ž. Vaičiukynienės tapybos pobūdžiu. Šiam procesualumui interpretuoti paranki rusų filosofo, psichologo ir pedagogo Moisey’aus Matveyevich’iaus Rubinstein’o filosofinė perspektyva, kurioje tikrovė suvokiama ne kaip statiška duotybė, bet kaip nuolatinis vyksmas (Рубинштейн, 1927/2008, p. 595). Šiuo požiūriu Ž. Vaičiukynienės biomorfinės struktūros gali būti suvokiamos ne vien kaip galutinis tapybinio proceso rezultatas, bet ir kaip gyvo kūrybinio srauto išraiška, vizualiai perteikianti tapsmo principą.

Procesualumas ypač ryškus pačioje tapybinės materijos organizacijoje. Spalva Ž. Vaičiukynienės kūriniuose ne vien užpildo kontūrus, bet ir liejasi, persidengia, skverbiasi, formuoja dėmes, skaidrias membranas, kontūrų pakraščius ir netikėtas pigmento sandūras. Šį vaizdo formavimosi principą galima interpretuoti remiantis vokiečių filosofo Ernst’o Cassirer’io požiūriu, pagal kurį menas nėra vien pasyvus išorinės tikrovės atspindys, bet aktyvi jos formavimo galia. Ernst’as Cassirer’is pažinimą, kalbą, mitą ir meną suvokia ne kaip indiferentiškus tarpininkus ar veidrodžius, atspindinčius jau duotą išorinę ar vidinę būtį, bet veikiau kaip „šviesos šaltinius“, matymo sąlygas ir paties formavimo pradžią (Кассирер, 1923/2002, p. 19). Tokia perspektyva leidžia Ž. Vaičiukynienės kūriniuose susidarančias pigmento sandūras, persiliejimus ir membraniškas struktūras suvokti ne vien kaip techninius tapybos elementus, bet kaip aktyvias meninės tikrovės formavimo priemones.

Paveiksluose galima pastebėti tiek tankių, beveik geologines struktūras primenančių tapybinių sluoksnių, tiek lengvų, skaidrių, akvareliškų zonų. Skirtingų faktūrų, sluoksnių ir spalvinių perėjimų sąveika kuria tęstinio proceso, neturinčio aiškiai apibrėžtos pradžios ir pabaigos, įspūdį. Tokį struktūrinį vientisumą galima interpretuoti remiantis vokiečių idealizmo filosofo Friedrich’o Wilhelm’o Joseph’o von Schelling’o mintimi: „dvasiniame lygmenyje pradžia neegzistuoja už pabaigos, o pabaiga – už pradžios; pradžia yra būtent ten, kur ir pabaiga, o pabaiga – būtent ten, kur ir pradžia“ (Шеллинг, 1844/2002, p. 301). Ši įžvalga leidžia Ž. Vaičiukynienės kūriniuose atsirandantį tęstinio proceso įspūdį suvokti ne vien kaip formalų tapybos efektą, bet ir kaip vientisos tapsmo struktūros raišką, kurioje pradžios ir pabaigos ribos egzistuoja lyg sąlyginės.

Todėl Ž. Vaičiukynienės tapybos negalima suvokti vien kaip iš anksto numatytos ir nuosekliai įgyvendinamos vaizdo konstravimo schemos. Atrodo, kad jos kūriniai ne tiek „nutapomi“ tradicine šio žodžio prasme, kiek palaipsniui „išauginami“ pačioje drobėje. Tapybinė forma atsiranda kūrybos proceso metu – iš spalvų liejimosi, sluoksniavimosi, susidūrimų, potėpių ir organiškai besiformuojančių struktūrų. Taigi kūrinio vaizdas tampa ne vien galutinio menininkės sumanymo rezultatu, bet ir pačios tapybinės materijos transformacijos išraiška.

Tikėtina, kad šis Ž. Vaičiukynienės plėtojamas vaizdo „išauginimo“ principas lemia ir dalinį kai kurių kūrinių figūratyvumą. Šiuo aspektu reikšminga Friedrich’o Wilhelm’o Joseph’o von Schelling’o kūrybinio proceso samprata. Ją analizuodamas Andrey’us Vladimirovich’ius Krichevsky’is parodo, kad vėlyvojo Schelling’o filosofijoje tikrovė suvokiama kaip tai, kas dar turi tarsi „išaugti“, t. y. realizuoti save per tam tikrą aktą (Кричевский, 2009, p. 112). Tokia filosofinė perspektyva leidžia Ž. Vaičiukynienės kūriniuose atsirandančias figūras suvokti ne kaip iš anksto nuo tapybinės aplinkos atskirtus objektus, bet kaip kūrybos proceso metu iš pačios tapybinės materijos išaugančius pavidalus.

Tam tikruose paveiksluose iš abstrakčios tapybinės materijos išnyra antropomorfinės ar sakralinės figūros. Kūrinyje „Viešpaties angelas apreiškė Marijai“ (akrilas, drobė; 130 × 100 cm. 2025 m.) figūratyvumas gana aiškiai atpažįstamas, tačiau pati figūra nėra griežtai atskirta nuo ją supančios erdvės. Jos kūnas ir aplinka vizualiai beveik susilieja. Tokį figūros atsiradimą organinėje tapybinėje materijoje galima sieti ir su rusų religinio filosofo Nikolai’aus Alexandrovich’iaus Berdyaev’o kūrybos samprata, kurioje žmogaus kūrybinis atsivėrimas siejamas su žmogaus ir dieviškumo santykiu. Nikolai’aus Alexandrovich’iaus Berdyaev’o filosofijoje žmogaus ir Dievo santykis nėra vienakryptis: dvasiniame patyrime žmogaus judėjimą Dievo link atitinka ir dieviškojo prado atsivėrimas žmogui. Šiame kontekste Ž. Vaičiukynienės kūryba gali būti suvokiama kaip erdvė, kurioje vidinis dvasinis pradas įgauna jusliškai suvokiamą formą.

Šią interpretaciją galima papildyti Evgeny’aus Anatolyevich’iaus Vologin’o atlikta Nikolai’aus Alexandrovich’iaus Berdyaev’o filosofinės antropologijos analize. Aptardamas žmogaus ir dieviškumo santykį, Vologin’as pateikia mintį, kad „žmogiškasis gyvenimas paslaptingai santykiauja su dieviškuoju. Žmogaus dvasinis atsivėrimas kūryboje – tai antroji Dievo atsivėrimo savo kūrinyje pusė – ilgesys savo Kitam, mylimam ir mylinčiam“ (Вологин, 2003, p. 31). Ši teorinė perspektyva leidžia interpretuoti, kodėl Ž. Vaičiukynienės tapybinėje materijoje atsirandantys pavidalai gali įgyti sakralinį semantinį krūvį. Susidaro įspūdis, kad abstrakčios tapybinės materijos ir atpažįstamos figūros sąveika tampa savotiška dvasinio susitikimo vizualizacija.

Kūno ir aplinkos ribų nestabilumas dar ryškiau atsiskleidžia kituose Ž. Vaičiukynienės kūriniuose: „Į save“ (aliejus, drobė; 80 × 60 cm. 2020 m., kūrinyje iš ciklo „Moterys apie moteris“ (aliejus, drobė; 70 × 70 cm. 2020 m.) ir „Esu tikra“ (aliejus, drobė; 100 × 70 cm. 2023 m.). Juose galima numanyti žmogaus siluetą, tačiau jis tarytum gimsta iš tos pačios organinės materijos, iš kurios formuojama visa paveikslo erdvė. Figūros kontūras nėra stabilus – vietomis jis išryškėja, kitur išsiskaido spalvinėse dėmėse, faktūrose ir biomorfinėse formose, todėl žmogaus kūnas optiškai susilieja su jį supančia aplinka. Šis principas ypač ryškus paveiksle „Į save“, kuriame figūratyviniai pavidalai išnyra iš tamsios, organiškai pulsuojančios tapybinės struktūros ir vėl joje tarytum ištirpsta. Todėl žmogaus figūra šioje tapyboje nėra autonomiškas, nuo aplinkos atskirtas objektas. Ji tarytum išauga iš pačio paveikslo ekosistemos.

Vietoje apibendrinimo. Keturi teiginiai apie Ž. Vaičiukynienės tapybą

 1. Ž. Vaičiukynienės tapyba permąsto trapią žmogaus ir gyvojo pasaulio bendrystę. Jos paveiksluose gamta tampa ne tiek vaizduojamuoju objektu, kiek meninės kalbos pagrindu, leidžiančiu kalbėti apie atmintį, laiką, emociją, tylą, tikėjimą, vidinę ramybę ir būties laikinumą. Augaliniai, biomorfiniai ir peizažiniai motyvai čia transformuojami į vidinės patirties ženklus, todėl gamtinis pasaulis įgauna psichologinį ir egzistencinį matmenį.

 2. Ž. Vaičiukynienės tapybos kalba formuojasi lyrinės ir biomorfinės abstrakcijos, abstraktaus peizažo ir neosimbolistinio mąstymo sankirtoje. Figūra ir gamtos fragmentas jos kūriniuose nuolat balansuoja tarp atpažįstamumo ir ištirpimo tapybinėje materijoje. Žmogaus siluetas, augalas, rūkas, vanduo ar šviesa ne visada funkcionuoja kaip savarankiški vaizduojamieji objektai – jie tampa tos pačios organiškai besiformuojančios paveikslo erdvės dalimis.

 3. Menininkė siekia fiksuoti tai, ko iš esmės neįmanoma išlaikyti nepakitusio: šviesą, rūką, prisiminimą, jausmą, žydėjimą, žmogaus artumą ar trumpą dabarties akimirką. Tapybos medijoje šios efemeriškos patirtys atsiveria per spalvų persiliejimus, pigmento sluoksnius, skaidrias membranas, faktūrų kaitą ir organiškai besiformuojančias struktūras. Todėl paveikslas atrodo ne tiek galutinai „nutapytas“, kiek proceso metu palaipsniui „išaugintas“, o pati tapybinė materija tampa tapsmo, kaitos ir laikinumo išraiška.

 4. Ž. Vaičiukynienės tapyba ne tiek nurodo, ką žiūrovas turėtų matyti, kiek sukuria sąlygas individualiam matymo ir interpretavimo procesui. Konkretaus objekto neapibrėžtumas, poetiniai kūrinių pavadinimai, spalvinės aliuzijos ir semantinės spragos skatina žiūrovą aktyviai įtraukti savo atmintį, vaizduotę ir asmeninę patirtį. Todėl kūrinio prasmė formuojasi dialoge tarp tapybinio vaizdo, menininkės patirties ir žiūrovo sąmonės, o pats paveikslas tampa ne vien regimu objektu, bet ir egzistencinio santykio su tikrove apmąstymo erdve.

Literatūros ir šaltinių sąrašas:

 

1. Adorno, T. W. (1966). Negative Dialektik. Suhrkamp.
2. Anzenbacher, A. (1992). Filosofijos įvadas. Katalikų pasaulis.
3. Bibler, V. S. (1975). Мышление как творчество: Введение в логику мысленного диалога. Политиздат.
4. Кассирер, Э. (2002a). Философия символических форм. Т. 1: Язык (С. А. Ромашко, пер.). Университетская книга. (Originalus darbas išleistas 1923 m.)
5. Кассирер, Э. (2002b). Философия символических форм. Т. 2: Мифологическое мышление (С. А. Ромашко, пер.). Университетская книга. (Originalus darbas išleistas 1925 m.)
6. Darulienė, K. (2022, vasario 17). Živilės Vaičiukynienės tapybos paroda „Pasivaikščiojimai“. Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka. Prieiga internetu: https://ukmergesvb.lt/lt/library-news/kvieciame-dalyvauti-8/ (žiūrėta 2026-08-11).
7. Deptuła, D. (2019). Sztuka jest narzędziem [Nepublikuotas rankraštis].
8. Hui, Y., & Broeckmann, A. (Red.). (2015). 30 Years after Les Immatériaux: Art, Science, and Theory. meson press. https://doi.org/10.14619/002
9. Kas vyksta Kaune. (2024, kovo 14). Į Raudondvario pilį atkeliauja tarptautinė paroda „Carpe Diem“. Prieiga internetu: https://kaunas.kasvyksta.lt/renginiai/i-raudondvario-pili-atkeliauja-tarptautine-paroda-carpe-diem-foto (žiūrėta 2026-08-11).
10. Kauno.diena.lt inf. (2019, spalio 8). Parodoje – tylūs laiškai, pasakantys daugiau nei žodžiai. Kauno diena. Prieiga internetu: https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/parodoje-tylus-laiskai-pasakantys-daugiau-nei-zodziai-934073 (žiūrėta 2026-08-11).
11. Хренов, Н. А., & Мигунов, А. С. (Ред.). (2007). Эстетика и теория искусства XX века: Хрестоматия. Прогресс-Традиция.
12. Кричевский, А. В. (2009). Образ абсолюта в философии Гегеля и позднего Шеллинга. Институт философии РАН. Prieiga internetu: https://iphras.ru/uplfile/histph/publ/krichevskiy_2009.pdf (žiūrėta 2026-08-11).
13. Kuizinaitė, G. (n.d.). Between canvas and jewelry, the colorful world of artist Živilė Vaičiukynienė. International Arts Magazine Contrasts. Prieiga internetu: https://www.international-arts-magazine-contrasts.eu/articles-4-1/between-canvas-and-jewlry-the-colorful-world-of-artist-%C5%BDivil%C4%97-vai%C4%8Diukynien%C4%97 (žiūrėta 2026-08-11).
14. Leonovienė, E. (2015, lapkričio 27). Živilė Vaičiukynienė: „Kai dirbi klausydamas širdies – sekasi“. Ūkininko patarėjas. Prieiga internetu: https://ukininkopatarejas.lt/naujienos/zivile-vaiciukyniene-kai-dirbi-klausydamas-sirdies-sekasi/ (žiūrėta 2026-08-11).
15. Levi Strauss, D. (2010). From Head to Hand: Art and the Manual. Oxford University Press.
16. Nekrašas, E. (2004). Filosofijos įvadas: Vadovėlis aukštosioms mokykloms. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
17. Novak, B. (2007). American Painting of the Nineteenth Century: Realism, Idealism, and the American Experience. Oxford University Press. https://doi.org/10.1093/oso/9780195309423.001.0001
18. Ortega y Gasset, J. (1991). Эстетика. Философия культуры. Искусство.
19. Рубинштейн, М. М. (2008). О смысле жизни: Труды по философии ценности, теории образования и университетскому вопросу (Т. 1). Территория будущего. (Originalus darbas išleistas 1927 m.)
20. Шеллинг, Ф. В. Й. (2002). Философия откровения (Т. 2; А. П. Шурбелев, пер.). Наука.
21. Vaičiukynienė, Ž. (n.d.). About. Mind Art. Prieiga internetu: https://www.mindart.lt/apie (žiūrėta 2026-08-11).
22. Vaičiukynienė, Ž. (2026). Živilė Vaičiukynienė: Tapytojos, juvelyrės ir kuratorės kūrybinės veiklos aprašymas [Nepublikuotas PDF dokumentas].
23. VD inf. (2012, birželio 21). Parodoje – gintaras kitaip. Kauno diena. Prieiga internetu: https://m.kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/zvaigzdes-ir-pramogos/parodoje-gintaras-kitaip-602908 (žiūrėta 2026-08-11).
24. Вологин, Е. А. (2003). Экзистенциально-гуманистическая антропология Н. А. Бердяева [Кандидатская диссертация по философским наукам]. Российская государственная библиотека. Prieiga internetu: https://search.rsl.ru/ru/record/01002338490 (žiūrėta 2026-08-11).

 

Analizuotų meno kūrinių sąrašas

 

1. Vaičiukynienė, Ž. „Amžinybė už lango“. Aliejus, drobė, 105 × 65 cm. 2021 m.
2. Vaičiukynienė, Ž. „Brailio raštai pavasariui“. Akrilas, drobė, 120 × 80 cm. 2026 m.
3. Vaičiukynienė, Ž. „Būties trapumo istorijos“. Akrilas, aliejus, drobė, 60 × 80 cm., 2023 m.
4. Vaičiukynienė, Ž. „Dovanotas sapnas“. Akrilas, drobė, 120 × 80 cm. 2026 m.
5. Vaičiukynienė, Ž. „Esu tikra“. Aliejus, drobė, 100 × 70 cm. 2023 m.
6. Vaičiukynienė, Ž. „Gyvasties metraštininkai“. Akrilas, aliejus, drobė, 115 × 90 cm. 2025 m.
7. Vaičiukynienė, Ž. „Į save“. Aliejus, drobė, 80 × 60 cm. 2020 m.
8. Vaičiukynienė, Ž. „Miegančio miško mandala“. Aliejus, drobė, 60 × 60 cm. 2015 m.
9. Vaičiukynienė, Ž. „Ne tai“. Akrilas, aliejus, drobė, 130 × 100 cm. 2025 m.
10. Vaičiukynienė, Ž. „Prisnik ramybe man į sielą“. Akrilas, drobė, 120 × 80 cm. 2026 m.
11. Vaičiukynienė, Ž. „Rūkai ir jų apsikabinimai“. Aliejus, drobė, 120 × 70 cm. 2020 m.
12. Vaičiukynienė, Ž. „Ryto tylos skambesys“. Aliejus, drobė, 90 × 90 cm. 2022 m.
13. Vaičiukynienė, Ž. „Širdies sodai“. Akrilas, drobė, 120 × 80 cm. 2026 m.
14. Vaičiukynienė, Ž. „Šviesos nešėjai“. Aliejus, drobė, 120 × 100 cm. 2021 m.
15. Vaičiukynienė, Ž. Kūrinys iš ciklo „Moterys apie moteris“. Aliejus, drobė, 70 × 70 cm. 2020 m.
16. Vaičiukynienė, Ž. „Vaikystės skonis“. Akrilas, drobė, 120 × 80 cm. 2026 m.
17. Vaičiukynienė, Ž. „Viešpaties angelas apreiškė Marijai“. Akrilas, drobė, 130 × 100 cm. 2025 m.
18. Vaičiukynienė, Ž. „Žiedai Matisui“. Aliejus, drobė, 120 × 70 cm. 2022 m.
19. Vaičiukynienė, Ž. „Žolynai“. Akrilas, aliejus, drobė, diptikas, 2 × 130 × 80 cm. 2021 m.