Nida iš paukščio skrydžio. Nidos KTIC „Agila” archyvo nuotr.

Justina Mikniuvienė, Klaipėda, www.voruta.lt

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista, jog Neringoje nėra gatvių, pavadintų Vytauto Didžiojo, kunigaikščio Kęstučio, kunigaikštienės Birutės ar senosios Lietuvos sostinės Trakų ir net Vilniaus vardais. Juk tai vieni svarbiausių Lietuvos istorijos simbolių.

Neringos savivaldybės administracija patvirtino, kad tokių gatvių čia iš tiesų nėra. Per pastarąjį dešimtmetį atsirado vos keli nauji pavadinimai: Eduardo Antano Jonušo, Vilų, Vėtrungių, Bitininkų tako, Švyturio ir Tomo Mano gatvės.

Apie šį savitą vietovardžių pasirinkimą ir jo priežastis kalbiname Klaipėdos universiteto istoriką, Klaipėdos miesto visuomenės veikėją profesorių daktarą Vygantą Vareikį bei kalbininkę, Klaipėdos universiteto profesorę daktarę Dalią Kiseliūnaitę.

Vietovardžiai, kuriuos formavo istorija

Pasak Vyganto Vareikio, šis klausimas nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti, nes egzistuoja tam tikra istorinė logika ir jungiamoji grandis tarp simbolių ir teritorijos.

„Neringos vietovardžiai susiformavo iš baltiškojo ir vokiškojo paveldo. Tai kraštas, kuris ilgą laiką gyvavo kitokiame istoriniame kontekste nei Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė“.

Dalia Kiseliūnaitė atkreipia dėmesį, kad Kuršių nerijos vietovardžių kilmė ir raida dažnai yra kur kas sudėtingesnė, nei pasirodo iš pirmo žvilgsnio. Anot jos, net ir Smiltynės pavadinimo atsiradimo istorija kelia klausimų: „Nėra visai aišku, ar pirmiau atsirado vokiškasis Sandkrug, o vėliau kuršininkų vartota Smiltine ir lietuviškoji Smiltynė, ar buvo atvirkščiai.“ Dažnai istoriniame šaltinyje pirmą kartą minimas vardas yra jau seniai kalboje vartoto vardo užrašymas.

Kalbininkė pabrėžia, jog vietovardžių raidoje persipina kalbos ir kultūros, o tą liudija ir skirtingos to paties pavadinimo formos – Sandkrug, Smiltine, Smiltynė bei kuršininkų vartotas vertimas iš vokiečių Smilšukruogs. Kuršių nerijos vietovardžių raida buvo nevienalytė: vienais atvejais vokiški ekvivalentai įgijo ilgesnes formas, kaip Nidden iš Nide, kitais – priešingai, neteko baltiškų galūnių, kaip Preil, Perwelk, Purwin ar Skrusdin.

Anot D. Kiseliūnaitės, visoje Mažojoje Lietuvoje baltiški vietovardžiai ilgainiui buvo arba pakeisti vokiškais, arba pritaikyti vokiečių kalbai, ir jų baltiška kilmė tapo mažiau pastebima. Tačiau dabartiniai Neringos vietovardžiai daugiausia yra istoriškai susiformavusios, seniai adaptuotos ar išverstos formos. Tik sovietmečiu atsirado nemažai su vietos istorija ir tradicija menkai susijusių pavadinimų, tarp jų – ir Taikos gatvė Nidoje.

„Kuo čia dėta Taikos gatvė? Ji turėjo ideologinį užtaisą (komunistai, neva, už taiką pasaulyje) ir buvo universali Sovietų Sąjungos gatvė nuo Vladivostoko iki Tbilisio. Tokie vietovardžiai neatspindi vietos istorijos – jie ją užgožia“, – teigia V. Vareikis.

Šiai minčiai pritaria ir Dalia Kiseliūnaitė, pabrėždama, kad gatvių pavadinimai priklauso nuo valdžios institucijų sprendimų: „Nuo įstaigose dirbančių asmenų supratimo, išsilavinimo, atsakingumo priklauso, ar gatvių pavadinimai atspindės vietos tapatybę ir istoriją, ar bus ideologizuoti (pvz. suteikiant politinių veikėjų vardus, kurie vėliau, politiniams vėjams pasisukus, pakeičiami), ar pasirenkami neutralūs pavadinimai (gėlių, gyvūnų, abstrakcijų – Smilgų, Briedžių, Ramybės, Taikos, Santarvės ir pan.)“.

Tarp istorijos ir vietos tapatybės

D. Kiseliūnaitė atkreipia dėmesį, jog gatvių pavadinimai gali veikti kaip savotiška „kalbinė atmintis“: „Jie turėtų ne tik išsaugoti istorinę atmintį, bet ir ją skatinti, sudarydami poreikį gyventojams pasidomėti pavadinimų kilme“.

Bandant suprasti, kodėl Neringoje nėra Vytauto Didžiojo, Kęstučio, Birutės ar Trakų gatvių, svarbiausia suvokti svarbiausią dalyką – gatvių pavadinimai nėra atsitiktinių tautinių ar ideologinių simbolių rinkiniai.

„Kyla klausimas – o kodėl šie pavadinimai čia turėtų būti? Lietuvos kunigaikščiai ir bajorai natūraliai siejasi su Vilniumi, Trakais ar Žemaitija. Tai jų istorinis laukas. Tuo tarpu Neringos istorija klostėsi visai kitomis aplinkybėmis“, – pabrėžia V. Vareikis.

Vis dėlto, pasak istoriko, tam tikra jungtis egzistuoja. Vytautas Didysis domėjosi Baltijos pajūriu ir Klaipėda, dėl kurios Konstancos bažnytiniame susirinkime XV a. pradžioje ginčijosi su kryžiuočiais, o Kęstutis, nuolat kovojęs su Kryžiuočių ordinu dėl Žemaitijos ir Lietuvos priėjimo prie jūros, taip pat yra svarbi su šiuo regionu susijusi figūra. Birutės vardas natūraliai prigijęs Palangoje, siejamas su legendine vaidilute, Vytauto motina ir vietos istorinėmis tradicijomis.

Tačiau šios sąsajos labiau atspindi platesnio Lietuvos pajūrio ir Žemaitijos regiono istoriją nei pačios Neringos praeitį, todėl jų nepakanka savaime pagrįsti Neringos gatvių pavadinimus – tam reikia ne tik istorinių sąsajų, bet ir glaudesnio ryšio su vietos istorija bei kultūrine tradicija.

Ką iš tikrųjų liudija Neringos gatvių vardai

Per pastarąjį dešimtmetį atsiradę gatvių pavadinimai atskleidžia visai kitą kryptį – sąmoningą atsigręžimą į vietą, jos istoriją ir žmones. Tomo Mano gatvė primena apie Nobelio premijos laureatą, kuris savo vasarnamyje kūrė, ilsėjosi ir dabar palieka ryškų pėdsaką Nidos kultūriniame gyvenime (pvz., kasmetiniai Tomo Mano kultūros festivaliai). Kiti pavadinimai taip pat pasakoja apie Neringą kaip gyvą, savitą, lokalios tapatybės kupiną erdvę: Eduardo Antano Jonušo gatvė įamžina žmogų, kuris čia ne tik gyveno, bet ir kūrė – vieną svarbiausių Nidos kultūrinio gyvenimo figūrų sovietmečiu, savo darbais ir idėjomis prisidėjusį prie šios vietos savitumo išsaugojimo, Vilų gatvė atspindi kurorto poilsiavimo tradiciją, Vėtrungių – unikalų Kuršių nerijos paveldą, o Bitininkų tako gatvė – artimą, kasdienišką ryšį su aplinka.

Vis tik Bitininkų tako pavadinimas kelia klausimų. Pasak profesorės Dalios Kiseliūnaitės, kuršininkai bičių nelaikė, medų pirkdavo iš kitoje marių pusėje gyvenusių ūkininkų, tad bitininkystės tradicijos Kuršių nerijoje nesusiformavo. Šis motyvas aptinkamas vietos tautosakoje: joje pasakojama apie žveją, mėginusį parsigabenti avilį iš kito kranto, tačiau sumanymas jam baigėsi nesėkmingai.

D. Kiseliūnaitė primena, kad net ir istoriškai ar kultūriškai svarbūs pavadinimai nėra natūraliai susiformavę: „Nė vienas gatvės vardas neatsiranda savaime, nes gatvė yra urbanizacijos produktas. Vardų be valdžios įsikišimo joms nesuteiksi ir neužregistruosi.  Net tokie istoriniai vardai, kaip buvusio kaimo vardu pavadinta gatvė, nėra natūralūs. Jie yra sutartiniai“.

Tarp to, kas liko, ir to, kas galėjo būti

Vis dėlto dalis gatvių pavadinimų iki šiol kelia klausimų ir liudija ne tiek aiškų pasirinkimą, kiek neišspręstą santykį su praeitimi. „Kodėl kai kurių gatvių pavadinimai vis dar lieka?“, – retoriškai klausiama.

Tarp tokių pavadinimų minima Taikos gatvė Nidoje bei Statybininkų prospektas Klaipėdoje. Vis dėlto kalbininkė D. Kiseliūnaitė ragina šiuos gatvėvardžius vertinti ne vien per sovietmečio prizmę. „Čia, jeigu neįsikibsime to sovietinio šešėlio, nieko blogo nematau. Taikos visiems ir visada reikia, tad su tokiu vardu nenustebinsi pasaulio, ypač krikščioniško – krikščionybėje taika yra doktrinos objektas. Statybininkų pavadinime taip pat nieko blogo nematau: yra Kurpių, Mėsininkų, Žvejų gatvės, tad kodėl negali būti Statybininkų? Tuo metu Klaipėda plėtėsi, vyko daug statybų. Dabar žmonės turi kur gyventi – tegu pagerbia“, – sako ji.

Kur kas daugiau diskusijų kelia gatvės, pavadintos kontraversiškai vertinamų istorinių asmenybių vardais. Tarp jų – Salomėjos Nėries, sovietinio kolaboranto Liudo Giros ir revoliucinio poeto Juliaus Janonio vardais pavadintos gatvės Klaipėdoje. Apie pastarąjį V. Vareikis kalba be užuolankų: „Kokį ryšį jis turėjo su Klaipėda, kurioje jam net neteko būti?“

Tačiau net ir pripažįstant problemą, pokyčiai nevyksta lengvai – jiems reikia ne tik lėšų, bet ir aiškaus apsisprendimo. Istorikas prisimena konkretų atvejį, kai buvo siūlyta vienai iš Klaipėdos gatvių sugrąžinti Rytų Prūsijoje gimusio rašytojo Ernsto Wicherto, rašiusio apie lietuvninkų gyvenimą, pavadinimą vietoj dabar esančios Liudo Giros gatvės: „Šiam žingsniui pritrūko ryžto ir kompetencijos politikų, kurie turėtų priimti sprendimus“, – konstatuoja V. Vareikis.

Neringos ir Klaipėdos gatvių žemėlapyje vis dar susitinka tai, kas liko iš ankstesnių laikų, ir tai, kas taip ir netapo nauju, aiškiai apibrėžtu pasirinkimu.

Maža erdvė, bet savita tapatybė

Pasak kalbininkės D. Kiseliūnaitės, vietovardžiai gali ir turėtų formuoti žmonių santykį su vieta bei jų tapatybės jausmą, jei valstybės institucijos suvokia jų reikšmę. Vis dėlto, anot jos, svarbu nepainioti natūraliai susiformavusių vietovardžių su administraciniu gatvių pavadinimų suteikimu ir registracija. „Gatvėvardžiai yra tik palyginti nedidelė vietovardžių dalis. Kiti vietovardžiai – kaimų vardai, vandenvardžiai – formavosi ir funkcionavo kitaip. Nepainiokime natūralios kalbos eigos, šnekamojoje kalboje atsiradusių ir iš kartos į kartą perduodamų vardų su administravimu, privalomu adresų suteikimu ir registracija“, – pabrėžia ji.

Galiausiai viską gana paprastai paaiškina pati Neringos specifika. Tai nedidelė, saugoma teritorija, kurioje naujų namų (jau nekalbant apie kvartalinį užstatymą) ir gatvių atsiranda labai retai.

„Gatvių plėtros čia beveik nėra – dėl galiojančių paveldosauginių apribojimų nevyksta ir didesnės statybos, o ten, kur šernai bėgioja, juk gatvių nenutiesi ir pavadinimų joms nesuteiksi“, – pokalbį linksmai užbaigia Klaipėdos miesto žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos narys Vygantas Vareikis.

Būtent todėl Neringos žemėlapis ir nėra perpildytas didžiųjų istorinių vardų, tačiau jame labai aiškiai atsiskleidžia tai, kas šiam kraštui iš tiesų svarbu – jo istorija, gamta, žmonės ir unikali, niekur kitur Lietuvoje nepasikartojanti vietos specifika.