Prof. Dainius Žalimas. Asmeninio albumo nuotr.

EP narys prof. Dainius Žalimas

Nesiliauja stebinti socialdemokratų primityvumas. Braškant Ukrainos ir Lenkijos santykiams, šiandien svarbiausias užsienio reikalų ministrui keliamas uždavinys turėtų būti kuo skubiau vykti į Varšuvą ir Kyjivą, kartu su regiono partneriais ieškant būdų mažinti augančią įtampą. Tačiau vietoje to prioritetu tampa kuo operatyviau „normalizuoti“ santykius su Kinija, kuri padeda rusijai tęsti karą prieš Ukrainą.

Daugelio socialdemokratų, taip pat mano kolegų Europos Parlamente Aurelijaus Verygos ir Petro Gražulio, mėginančių kopijuoti trumpizmą, nuolatiniai nusišnekėjimai apie Kiniją verti nebent karikatūros. Tačiau pastaruoju metu apie santykių su Kinija „normalizavimo“ būtinybę prabilo ir vienu protingesnių socialdemokratų laikytas Ruslanas Baranovas.

Jis pateikia penkias priežastis, kodėl, jo manymu, Lietuva turėtų siekti „normalizuoti“ santykius su Kinija: pirma, nuspėjami santykiai esą geriau nei neapibrėžti, nes ES didinant spaudimą Kinijai Lietuva gali atsidurti tarp pagrindinių taikinių; antra, dabartinė situacija nepadeda pritraukti investicijų; trečia, diplomatiniai santykiai egzistuoja tam, kad būtų sprendžiamos problemos; ketvirta, dabartinė padėtis nedidina Lietuvos diplomatinės galios; penkta, Lietuvos piliečiams nereikėtų važiuoti į Rygą vien tam, kad gautų Kinijos vizą.

Iš visų šių argumentų bent kiek pagrįstas atrodo tik paskutinysis. Vis dėlto ir čia galima klausti, ar valstybės interesas iš tiesų turėtų būti skatinti keliones į mums priešišką valstybę.

Įdomu tai, kad pats R. Baranovas savo tekste pripažįsta, jog ES iš tikrųjų gali judėti didesnio spaudimo Kinijai linkme – pavyzdžiui, keičiant muitų politiką. Apskritai tiek Briuselyje, tiek daugumoje ES sostinių jau gana aiškiai suvokiama, kad būtina mažinti priklausomybę nuo Kinijos, nors suprantama, kad tai nebus nei greitai, nei lengvai pasiekiamas tikslas. Tačiau kokia prasmė tokiame kontekste Lietuvai rinktis priešingą kryptį ir siekti gilesnių santykių su Kinija?

Verta priminti, kad ES vykdo bendrą prekybos ir muitų politiką. Todėl nėra aišku, kodėl būtent Lietuva turėtų labiausiai nukentėti dėl ES sprendimų, kurie pirmiausia būtų skirti apsaugoti didesnių valstybių narių pramonę. Be to, Kinija jau buvo pritaikiusi prekybinius ribojimus Lietuvai, o ES šį atvejį pripažino ekonominės prievartos pavyzdžiu, paveikusiu ne tik Lietuvą, bet ir bendrąją rinką. Būtent dėl tokių situacijų ES sukūrė Kovos su ekonomine prievarta priemonę (Anti-Coercion Instrument, ACI), leidžiančią taikyti įvairius atsakomuosius veiksmus – nuo prekybos ir paslaugų teikimo ribojimų iki investicijų, viešųjų pirkimų, finansų rinkų, intelektinės nuosavybės, eksporto kontrolės bei tam tikrų ES finansavimo priemonių apribojimų.

Kalbant apie investicijas, vėl tenka grįžti prie to paties: ES politika Kinijos atžvilgiu artimiausiais dešimtmečiais bus orientuota į europinių tiekimo grandinių stiprinimą, diversifikavimą ir priklausomybės nuo Kinijos mažinimą. Todėl teiginiai, kad Lietuva taps saugesne užuovėja investicijoms, nes pagerins santykius su Kinija, skamba mažų mažiausiai kvailai, jei ne orbaniškai turint omenyje socdemų bandymą užvaldyti nacionalinį transliuotoją.

Investicijoms pirmiausia kenkia ne prasti Lietuvos santykiai su Kinija, o rusijos karas prieš Ukrainą, kurį Kinija politiškai ir ekonomiškai remia ir dėl kurio investuotojai mūsų regioną gali matyti kaip papildomų rizikų zoną. Kaip tik vakar pasaulio žiniasklaida vėl pranešė apie bendras rusijos ir Kinijos karines pratybas Kinijoje. Neseniai taip pat buvo skelbta apie Kinijoje apmokytus rusijos karius, kurių dalis išvyko kariauti į Ukrainą.

Iš kitos pusės kaip tik vakar Lietuvos bankas paskelbė, kad šių metų pirmąjį ketvirtį tiesioginių užsienio investicijų srautas Lietuvoje siekė 685,4 mln. eurų – 40,7 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai.

Jau anksčiau esu rašęs ir apie lietuviškos kilmės prekių eksportą į Kiniją. 2021 m., prieš atidarant Taivaniečių atstovybę, jis siekė 171 mln. eurų, o praėjusiais metais – 190 mln. eurų. Taigi 2022–2023 m. nuosmukio šiandien nebelikę, nors diplomatiniai santykiai su Kinija iš esmės nepasikeitė. Didžioji dalis eksporto buvo atsigavusi dar paskutiniais Taivaniečių atstovybę pakvietusios Vyriausybės veiklos metais.

Trečiasis ir ketvirtasis R. Baranovo argumentai vienas kitam prieštarauja. Viena vertus, jis teigia, kad diplomatiniai santykiai reikalingi Lietuvos interesams ginti. Kita vertus, siūlo atsisakyti vertybinio Lietuvos užsienio politikos pagrindo ir jos principingumo – būtent to, kas mažoms valstybėms padeda išsaugoti savo nepriklausomybę bei politinį svorį tarptautiniuose santykiuose. Neatsitiktinai tiek Baranovas, tiek Veryga, tiek kiti Pekino „supratėjai“ panašius argumentus dėlioja ir kalbėdami apie lukašenkinę Baltarusiją.

„Normalizavimo“ politika turėtų bent tris pasekmes. Pirma, parodytume Kinijai, kad ekonominis ir diplomatinis spaudimas veikia, todėl ateityje jį verta kartoti. Antra, prarastume valstybės, ginančios savo vertybes ir principus, reputaciją. Mūsų politika Kinijos atžvilgiu taptų ne oresnė ar savarankiškesnė, o priešingai – paremta nuolaidžiavimu, nes nuolat bijotume, kad Kinija nenuspręstų mūsų dar kartą pamokyti už „praeities klystkelius“. Tai jau turėjo būti išmokta po Norvegijos atvejo – po ilgamečio Kinijos spaudimo norvegai „taisė savo klaidas“ priimdami bendrą deklaraciją kartu su Kinija, kuri buvo plačiai vertinama kaip diplomatinis nusižeminimas, kai, tuo tarpu, Australija pasirinko priešingą kelią: atlaikė Kinijos ekonominį spaudimą, o didžioji dalis prekybos ribojimų galiausiai buvo panaikinta be esminių australų nuolaidų. Trečia, ilgalaikės naudos vis tiek nepasiektume, nes bendra Europos Sąjungos kryptis – mažinti strateginę priklausomybę nuo Kinijos, o ekonominiai srautai atsistatę esant ir dabartiniam diplomatinio atstovavimo lygiui.

Tačiau nei R. Baranovas, nei kiti „normalizavimo“ šalininkai taip ir neatsako į svarbiausią klausimą – ką konkrečiai reikėtų padaryti, kad santykiai būtų „normalizuoti“?

Lietuva, be abejo, turėtų būti atvira ambasadorių lygmens diplomatinių santykių atkūrimui. Tačiau pati Kinijos komunistų partija nuolat leidžia suprasti, kad jai „normalizavimas“ reiškia visai ką kita – Taivaniečių atstovybės pavadinimo pakeitimą.

Tačiau Lietuva vienašališkai to padaryti negali. Tokį sprendimą gali priimti tik patys taivaniečiai. Be to, buvimas Lietuvoje jiems yra vertingas būtent dėl galimybės veikti tokiu pavadinimu visoje Europoje. Jei Lietuva pareikalautų atstovybę pervadinti, labai tikėtina, kad taivaniečiams neliktų nieko kito, kaip tik iš Lietuvos pasitraukti.

Todėl kviečiu visus „normalizavimo“ šalininkus nustoti manipuliuoti ir labai aiškiai pasakyti, kad jie siekia išvyti Taivaniečių atstovybę taip kaip jau iš Lietuvos išvijo Cichanouskajos ofisą iš esmės galutinai atiduodami paramos Baltarusijos demokratinės jėgoms politiką Lenkijai.

Visa tai – ne drąsa ginti savo interesus, o kvailumo ir provincialumo demonstravimas, nevertas LDK politinės tradicijos matyti platesnį paveikslą paveldo.

Daugiau EP nario prof. Dainiaus Žalimo įrašų: https://www.facebook.com/dainius.zalimas