Asociatyvi Freepik nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Nei Donaldo Trumpo nesėkmės atkuriant taiką aplink Hormūzo sąsiaurį, nei Rusijos ekonomikos nuopuolis ir krintantis Putino populiarumas artėjant Dūmos rinkimams rugsėjį, net nei pasaulio futbolo čempionatas negali pritraukti tiek dėmesio, kiek pastarieji įvykiai aplink Lietuvą. Turiu galvoje keistus „paskutinio Europos diktatoriaus“ Lukašenkos viražus ir „medalių konfliktą“ Ukrainos bei Lenkijos santykiuose.

Lukašenka penktadienį ne šiaip sau išskubėjo į Valdajų susitikti su Putinu. Gerai apsaugota Rusijos prezidento rezidencija, kurioje įsikūrusi ir jo meilužė Alina Kabajeva su dviem jų sūnumis, tėra beveik už 800 km nuo Minsko, ir Baltarusijos vadovas čia dažnas svečias. Tačiau ukrainiečių raketos jau skrenda ir pusantro tūkstančio kilometrų, tad ir šioje ištaigingoje rezidencijoje, kurioje Putinas paprastai pasaulio lyderių nepriima, svečiui nesaugu. Iki paskutinės minutės buvo slėptas ir svečio atvykimo laikas bei oro uostas, kol galų gale paaiškėjo, kad lėktuvas nusileido Tverės srities oro uoste „Chotilovo – 2“. Žiniasklaida pastebėjo, kad baimė atsispindėjo ir Lukašenkos veide: trapu jis lipo susirūpinęs ir įsitempęs…

Putinas su Lukašenka net keturias valandas kalbėjosi „akis į akį“, tačiau apie ką – nepranešama. Šeštadienį susitikimas pratęstas platesnėje apimtyje. Bet vėl jokio pareiškimo nepaskelbta. Manoma, kad Putinas savo bendrininkui davė pylos už emocingus pasisakymus Kyjivo atžvilgiu ir retransliatorių uždarymą. Kita vertus, mažai tikėtina, kad Lukašenka savo pasisakymų nederina su Putinu. Apžvalgininkai mano, kad savo sėbro pagalba Kremliaus valdovas siunčia ženklus Vakarams, siekdamas pavaizduoti „taikos balandį“ ir D. Trumpo palankumo.

Lukašenkos darbo vizitas į Valdajų gali turėti ir kitą tikslą: abu diktatoriai susitarę smogti Ukrainos vakariniams rajonams, o keturių retransliatorių, koordinuojančių rusiškų dronų atakas, uždarymas tėra apgaulingas manevras. Kalbama ir apie ketinimus suduoti branduolinį smūgį… Tad Lukašenkos garantijos, kad Baltarusija neketina įsitraukti į Rusijos karą gali būti tik gražbyliavimas prieš audrą. Galima ir kita versija: Lukašenka įkalbės Putiną sutikti su Kyjivo pasiūlymais skelbti paliaubas ties dabartine fronto linija. Tačiau tai mažai tikėtina.

Keisti LuPu (taip sutrumpintai vadinamas abiejų diktatorių tandemas) viražai neturi apakinti naujosios Lietuvos koalicijos, kurios atskiri veikėjai teberagina žemai nusilenkti Minskui. Lenksimės Minskui, paskui Pekinui, o vėliau – ir Maskvai? Neapsigaukime.

***

Vilnius nutarė nelikti nuošalyje sprendžiant Ukrainos ir Lenkijos vadinamąjį „medalių konfliktą“. Prezidentas Gitanas Nausėda, šeštadienį kartu su kitų keturių šalių vadovais dalyvavęs Ukrainos atstatymui skirtoje konferencijoje Juratos kurorte, pasiūlė savo tarpininkavimą. Lietuva jau turi patirties aktyviai dalyvavusi Maidano įvykiuose bei neramumuose Sakartvele. Tiesa, ne viskas čia sekėsi…

Konfliktas tarp Lenkijos ir Ukrainos prezidentų kilo dėl istorinės atminties. Jį iš dalies išprovokavo V. Zelenskio sprendimas pavadinti didvyrišku vieną Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) karinį dalinį – Antrojo pasaulinio karo laikų sukilėlių grupės, atsakingos už Voluinės žudynes 1943-ųjų liepą, per kurias žuvo iki 100 tūkst. etninių lenkų. Dėl to Lenkijos prezidentas K. Nawrockis praėjusį penktadienį atėmė iš V. Zelenskio Baltojo erelio ordiną – aukščiausią Lenkijos valstybinį apdovanojimą. V. Zelenskis grąžino apdovanojimą, be to, Baltojo erelio ordino atsisakė ir trys buvę Ukrainos prezidentai.

Įtampa ėmė augti ir apėmė jau ne tik diplomatinius santykius. Tuo naudojasi Maskva, kuri tikisi taip sumažinti karinius tiekimus Ukrainai per Lenkiją. Bet Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis pareiškė, kad kol kas abi šalys deklaruoja norą spręsti diplomatinį konfliktą be tarpininkų, savo pastangomis. Taigi, nei Varšuvos, nei Kyjivo sutikimo Vilnius dar negavo. Bet iniciatyva girtina.

Ambicijų karas tarp dviejų kaimyninių šalių lengvai nėra užbaigiamas. Etniniai konfliktai palieka ilgalaikę žymę tautų istorijoje. Nerasime valstybės, kuri dėl to nereikštų pretenzijų viena kitai. Lietuvoje taip pat gaji šimtametė istorinė atmintis, siekianti pilsudskinės Lenkijos vykdytą pietryčių Lietuvos okupaciją 1920–1939 m. Ne, mes jos nelaidosime, tačiau istorinėmis nuoskaudomis grįsti dabartinių santykių nėra prasmės. Ypač kai visa tai akylai stebi nuožmaus agresoriaus akis.