Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Vilniuje. LGGRTC nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2026 m. birželio 29 d. pateikė apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje, susijusioje su sprendimu dėl paminklo Salomėjai Nėriai Vilniuje. Primintina, kad pirmosios instancijos teismas buvo panaikinęs centro sprendimą, kuriuo, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, buvo konstatuota, kad viešasis objektas propaguoja okupacinio sovietinio režimo ideologiją. Šis klausimas nuo pat pradžių sulaukė didelio visuomenės dėmesio ir tapo vienu iš plačiausiai aptariamų desovietizacijos proceso atvejų Lietuvoje.

Centro apeliacinis skundas teikiamas ne dėl istorinės diskusijos tęsimo, bet dėl būtinybės užtikrinti vienodą įstatymų taikymą atskirose savivaldybėse ir nustatyti aiškias administracinių institucijų bei teismų kompetencijos ribas desovietizacijos procese.

Apeliaciniame skunde centras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, centro vertinimu, pirmiausia, netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo nuostatas; antra, neteisingai savo sprendime citavo centro ir komisijos rašytinius dokumentus ir dėl to padarė neteisingas išvadas; be to, ir tai trečia, neįvertinęs visų byloje pateiktų istorinių dokumentų ir kitų rašytinių įrodymų, pats atliko istorinį vertinimą klausimais, kurie pagal įstatymą pirmiausia priskirti specialiai sudarytos tarpinstitucinės komisijos ekspertų ir centro istorikų kompetencijai; be to, ketvirta, apeliaciniame skunde pateikiami argumentai ir įrodymai, pagrindžiantys, kad centras sprendimą priėmė laikydamasis visų teisės aktuose nustatytų procedūrų, todėl nėra pagrindo konstatuoti procedūrinius pažeidimus. Būtent dėl šių keturių priežasčių pirmosios instancijos teismas, centro vertinimu, priėmė tokį sprendimą, kurį būtina patikrinti apeliacine tvarka.

Teikiant apeliacinį skundą administracinėje byloje keliamas platesnis klausimas nei tik dėl vieno konkretaus viešojo objekto tolimesnio demonstravimo viešoje erdvėje nepriklausomoje Lietuvoje. Apeliaciniu skundu tikimasi aukštesnės instancijos teismo išaiškinimo, kaip turi būti taikomas desovietizacijos teisinis reguliavimas, centro nustatytos procedūros, ir kokios yra administracinio teismo kompetencijos ribos vertinant specializuotų institucijų atliktą istorinį vertinimą.

„Gerbiame teismų nepriklausomumą ir teisę priimti sprendimus. Tačiau manome, kad šioje byloje būtina aukštesnės instancijos teismo pozicija dėl svarbių teisės aiškinimo klausimų. Tai reikšminga ne tik šiai bylai, bet ir visai galimai totalitarinius režimus propaguojančių viešųjų objektų vertinimo praktikai“, – sako apeliacinį skundą pasirašęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys. Pasak centro vadovo pavaduotojo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis būtų reikšminga teisėkūroje, kadangi įstatymų leidėjas yra gavęs prašymų tobulinti norminius teisės aktus.

Centras pažymi, kad jo sprendimas dėl paminklo Salomėjai Nėriai Vilniuje buvo priimtas įgyvendinant LR įstatymuose nustatytas centro funkcijas, atsižvelgus į tarpinstitucinės komisijos išvadą bei byloje surinktą istorinę medžiagą – visų ekspertų įžvalgų visumą. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad sprendimas dėl viešojo objekto nėra konkretaus asmens baudžiamosios ar moralinės atsakomybės vertinimas – turi būti sprendžiamas tik viešojo objekto atitikimas galiojančio įstatymo reikalavimams. Tai aiškiai išplaukia ir iš pateikto apeliacinio skundo turinio.

Pažymėtina, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pabrėžia gerbiantis teisminį procesą ir tolesnių bylos argumentų viešai nekomentuos, kol byla bus nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

LGGRTC inform.