Pėsčiųjų žygio maršrutas partizanų vado Vaclovo Voverio-Žaibo keliais driekiasi per Dzūkijos miškus ir vietoves, kuriose veikė Žaibo būrys. Unės Babickaitės, 1026-ojo būrio ir Trakų 1006-osios kuopos nuotr.

Žydronė Kolevinskienė, www.traku-zeme.lt

Trečius metus iš eilės Krašto apsaugos ministerija ir šauliai kuria tradiciją: trečiąjį gegužės savaitgalį – Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną – kviečia plačiąją visuomenę dalyvauti žygiuose Laisvės kovotojams atminti. Kviečia ne tik prisiminti, bet ir patirti, ką jautė, kaip jautėsi Lietuvos partizanai, kadaise tylomis žengdami miškais, slėpdamiesi nuo priešo, atremdami priešą, samanomis nešdami kovą už laisvą Lietuvą. Žygeiviai eina samanotais miško takais, lanko atminimo vietas, bunkerių vietas ir kryžius žuvusiems partizanams. Tokiu būdu istorija tampa ne sausa data vadovėlyje, o gyvu pasakojimu, kurį galima pajusti einant tais pačiais keliais. Šie žygiai sujungia istorijos pažinimą, patriotiškumą ir gyvą atmintį apie žmones, kurie okupacijos metais pasirinko kovą už Lietuvos laisvę. Miškais keliavo pagarba Lietuvos laisvę nešusiems per tylą, šaltį ir viltį.

Gegužės 16 d. buvo surengta 10 žygių įvairiuose Lietuvos regionuose, kur vyko partizanų mūšiai, kur yra žinomos partizanų žūties vietos. Šiais metais net 9 žygius partizanams pagerbti surengė lietuvių bendruomenės užsienyje – Norvegijoje, JAV ir kt. Simboliškas tradicinio renginio pavadinimas – „Samaningi kilometrai“: samaningi (žygis samanomis) asocijuojasi ir su sąmoningais – kai einama tikslingai pasirinkus, apmąstant partizanų kovos ir žūties prasmę.

Trakų rajono savivaldybėje vyko „Samaningų kilometrų“ žygis, skirtas pagerbti vieną ryškiausių Dzūkijos laisvės kovotojų, šio krašto partizanų vadą – Vaclovą Voverį-Žaibą. Tai buvo ilgiausias žygis iš visų surengtų – daugiau nei 25 km partizano Žaibo pėdomis. Pagrindiniai šio renginio organizatoriai – LR Krašto apsaugos ministerija ir Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės Unės Babickaitės 1026-asis šaulių būrys, renginio partneriai – Trakų rajono savivaldybė ir Onuškio seniūnija. Į šį žygį jungėsi ir Trakų kuopos šauliai, Onuškio Donato Malinausko pagrindinės mokyklos mokytojai ir mokiniai, šauliai iš kitų kuopų ir atskirųjų būrių, atvyko žygeiviai iš Kauno, Palangos. Užsiregistravusiųjų žygiui buvo virš 200. Jų neatbaidė nei apniukusi lietinga diena, nei ilgas žygio maršrutas.

Vaclovas Voveris-Žaibas (1922 02 17–1949 03 07)

Vaclovas Voveris, partizanų gretose žinomas Žaibo slapyvardžiu, buvo vienas drąsiausių ir ryžtingiausių Pietų Lietuvos partizanų vadų. Jis gimė Dzūkijoje – krašte, kurio miškai tapo svarbia partizaninio pasipriešinimo erdve. Gimė 1922 m. vasario 17 d. Trakų apskrities Onuškio vls. Bakaloriškių k. daugiavaikėje ūkininkų Viktorijos ir Andriaus Voverių šeimoje. Antrojo pasaulinio karo metais Vaclovas kartu su kitais kaimo vyrais saugojo gimtąjį Bakaloriškių kaimą nuo plėšikaujančių sovietinių diversantų. Raudoniesiems 1943 m. Smailuose nužudžius kelis Voverių giminaičius, jis kartu su kaimynais įkūrė kaimo savisaugos būrį. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, suprato, kad namie likti pavojinga ir 1944 m. rugsėjo 1 d. išėjo partizanaut į mišką. Vaclovas Voveris pasirinko ne paklusimą, o ginkluotą kovą. Į partizanų gretas jis įsitraukė ankstyvuoju pokario laikotarpiu ir greitai išsiskyrė drąsa, sumanumu bei gebėjimu vadovauti. Iš pradžių jis sudarė 20 partizanų būrį iš buvusių kaimynų ir kitų, dalyvavusių savisaugos būryje ir jau patikrintų kautynėse. Vėliau būrys, veikęs Alytaus aps. Daugų ir Alovės vls., padidėjo ir buvo pavadintas Geležinio Vilko vardu. Jam vadovavo Vaclovas Voveris –Žaibas. 1948 m. lapkričio 10 d. Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago įsakymu jis paskirtas Kazimieraičio rinktinės vadu. Kartu ėjo ir Dainavos apygardos vado pavaduotojo pareigas. Partizanai savo vadu pasitikėjo, nes jis buvo veiklus, sumanus ir drąsus.

Žaibas garsėjo itin aktyvia veikla prieš okupacinę valdžią. Jis organizavo partizanų būrių veiksmus, rengė išpuolius prieš sovietų represines struktūras, palaikė ryšius tarp kovotojų ir rūpinosi pogrindžio veiklos tęstinumu. Bendražygiai jį prisimindavo kaip žmogų, kuris ne tik gebėjo priimti greitus sprendimus sudėtingose situacijose, bet ir palaikė kovotojų dvasią net sunkiausiomis akimirkomis.

Partizano Žaibo vardas ypač siejamas su narsumu ir gebėjimu išvengti okupantų pasalų. Sovietų saugumo struktūros ilgą laiką laikė jį vienu pavojingiausių Dzūkijos partizanų. Dėl drąsių operacijų ir netikėtų puolimų jis tapo tikra legenda tiek partizanų, tiek vietos gyventojų tarpe. Žmonės jį laikė laisvės simboliu – žmogumi, kuris nepasidavė net tada, kai partizaninis pasipriešinimas silpo, o okupacinė valdžia vis stiprino represijas.

1949 m. kovo 7 d. Alytaus miškų urėdijos Kalesninkų miške įrengtame Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės štabo bunkeryje žuvo Dainavo apygardos vado pavaduotojas ir rinktinės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, rinktinės ir Geležinio Vilko tėvūnijos štabo viršininkas V. Kazlauskas- Vanagas, šios tėvūnijos būrio vadas J. Kazlauskas-Šermukšnis ir partizanas P. Šilanskas-Labutis. Juos išdavė gerai žinomas vaikų poetas, KGB užverbuotas partizanas Kostas Kubilinskas. Jo užverbavimo ir infiltravimo į Dainavos partizanų apygardos štabą pagrindinė priežastis ir svarbiausia užduotis – asmeniškai likviduoti partizanus Vaclovą Voverį-Žaibą ir Adolfą Ramanauską-Vanagą. Vienas karingiausių Lietuvos partizanų Vaclovas Voveris-Žaibas žuvo vos 27-erių…

„Samaningų kilometrų“ žygis partizano Vaclovo Voverio-Žaibo keliais

Pėsčiųjų žygio maršrutas partizanų vado Vaclovo Voverio-Žaibo keliais driekiasi per Dzūkijos miškus ir vietoves, kuriose veikė Žaibo būrys. Tai kraštas, kuriame partizanai gyveno bunkeriuose, slapstėsi nuo enkavedistų, organizavo susitikimus ir planavo kovos veiksmus. Onuškio miestelio apylinkės liudija Vaclovo Voverio-Žaibo ir jo būrio veikimo vietas: pasalos vieta, partizanų vado gimtasis Bakaloriškių kaimas, Onuškio rezistencinės kovos dalyvių kapinės.

Žygis „Vaclovo Voverio-Žaibo kelias“ gegužės 16-ąją prasidėjo Onuškio Kipro Petrausko aikštėje. Čia susirinkusius ir užsiregistravusius žygeivius, šaulius pasveikino Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės vadas mjr. Mindaugas Milius. Organizatoriams talkino 10-osios rinktinės Vaclovo Voverio-Žaibo 1029-oji kovinių šaulių kuopa, kuri buvo įrengusi postą, leido žygio dalyviams išbandyti taiklumą.

Prie renginio aktyviai prisidėjo ir Trakų šauliai. Nuo ankstyvo ryto iki vakaro 10-osios rinktinės Trakų 1006-osios kuopos šauliai padėjo pagrindiniams organizatoriams, globojo žygeivius viso renginio metu, budėjo postuose, reguliavo eismą. Renginio atidarymo metu Trakų šauliai demonstravo ekipuotę, susidomėjusiems pristatė ginklus, šaulio gelbėtojo krepšį, kitas šauliškas veiklas. Savo šauliška patirtimi su renginio dalyviais norisi dalinosi ir Trakų kuopos jaunieji šauliai. Trakų šauliai žygiuojančius pasitiko konkrečiuose žygio punktuose. Pagrindiniai sustojimo punktai buvo trys: pasalos vieta kelyje Onuškis–Grendavė, kur yra pastatytas paminklas; Vaclovo Voverio-Žaibo gimtosios sodybos vieta Bakaloriškių kaime ir Onuškio rezistentų kapinės. Žygis baigėsi Onuškio Kipro Petrausko aikštėje, kur visų dalyvių laukė atminimo dovanėlės („Samaningų kilometrų“ ženkleliai) ir šauliška košė.

Mums, Trakų kuopos šauliams, buvo garbė praėjusį savaitgalį prisidėti prie Onuškyje vykusio „Sąmaningų kilometrų“ žygio „Vaclovo Voverio–Žaibo takais“. Džiugu buvo matyti gausią, neabejingą Lietuvos partizaninio karo istorijai bendruomenę, susirinkusią bendram tikslui – stiprinti pilietiškumą, istorinę atmintį ir vienybę. Geriausiai istorijos pamokos išmokstamos tuomet, kai galime prie jų prisiliesti ir patys patirti mūsų didžiavyrių žygdarbių prasmę. Kaip Trakų šaulių kuopos vadas, didžiuojuosi savo šauliais ir visais dalyviais, kurie savo pavyzdžiu rodo, kad sąmoningi kilometrai veda į stipresnę visuomenę, – sako Trakų 1006-osios kuopos vadas mjr. Marius Dzencevičius.

„Samaningų kilometrų“ žygis primena, kad partizanų kova buvo ne tik karinis pasipriešinimas. Tai buvo dvasinės stiprybės, tikėjimo ir meilės Tėvynei išraiška. Vaclovas Voveris-Žaibas tapo šios kovos simboliu – žmogumi, kuris pasirinko aukotis dėl Lietuvos laisvės ir iki paskutinės akimirkos liko ištikimas savo priesaikai. Ne veltui partizanai dainavo:

O, tu mano ginklužėli, būk taiklus, laimingas,

Kada tik ištiks pavojus – nelik abejingas…

Šiandien žygis partizano Vaclovo Voverio-Žaibo keliais suburia jaunimą, šaulius, kariškius, istorijos puoselėtojus ir visus, kuriems svarbi Lietuvos laisvės istorija. Kiekvienas nueitas kilometras tampa pagarba partizanų aukai ir priminimu, kad laisvė reikalauja drąsos, vienybės ir atminties. Dzūkijos samanomis apaugę takai saugo daugybę nepapasakotų istorijų, o Žaibo vardas juose tebėra gyvas kaip ryžto ir pasiaukojimo ženklas.