Autoriaus archyvo nuotr.

Prof. Dr. Jonas Jakaitis, „Inter-Asso” asociacijos prezidiumo narys, „Baltijos Aljansas“ tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos pirmininkas, LPKTS tarybos ir valdybos narys, www.voruta.lt

Penktadienį, gegužės 18 d., Alytuje vyko Dainavos partizanų apygardos įkūrimo 80 metų sukakties paminėjimas. Iškilmėse dalyvavo oficialūs asmenys, LRS nariai, Alytaus raj. savivaldybės atstovai, visuomeninių organizacijų, taip pat LPKTS Vilniaus sk., Druskininkų, Varėnos ir kt. filialų atstovai. Knygas pristatė rašytoja Rita Pauliukaitiene, kuriai turėjau progą įteikti LPKTS Vilniaus skyriaus ir „Baltijos Aljanso“ parengtą ir 2026 m. publikuotą LPKTS veiklos METRAŠTĮ.

Minėjime kūrinius atliko filialų chorai, moksleivija. Šaulių garbės sargyba renginyje sukūrė kariškių ir visuomenės vienybės jausmą. Po oficialios minėjimo dalies Alytaus LPKTS filialas, vadovaujamas R. Požėros, pakvietė į bičiuliškai iškilmingą vaišių popietę.

Pažymint Dainavos apygardos 80-metį, 2026 m. gegužės 15 d. prisimintas Lietuvos partizanų junginys, 1946–1952 m. veikęs Dzūkijoje ir kovojęs prieš sovietinį okupacinį režimą. Šiandien ši kova pripažįstama ir vertinama kaip didvyriškos Lietuvos partizaninio judėjimo siekis – atkurti valstybės nepriklausomybę.

Vienas žymiausių Dainavos apygardos vadų buvo Adolfas Ramanauskas-Vanagas, tapęs viso Lietuvos partizaninio pasipriešinimo simboliu ir šiandien esantis įkvėpimo šaltinis jaunimui. Apygardos teritorijoje, apėmusioje Alytaus, Lazdijų ir Varėnos apskritis bei dalį Trakų, Prienų, Marijampolės apskričių ir Gardino srities, veikė ir kiti svarbūs partizanų vadai – Juozas Vitkus-Kazimieraitis bei Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.

Partizaninį karą nuolat lydėjo okupacinės valdžios vykdyti žeminimai, psichologinis smurtas, kankinimai, badas ir nepriteklius. Tai buvo egzistencinė kova, kurioje viltis išgyventi dažnai buvo menka. Šie veiksmai visuomenėje suvokiami kaip vieni žiauriausių sovietinio totalitarinio režimo nusikaltimų – žmonių demoralizavimo, socialinio ir moralinio pažeminimo bei prigimtinių žmogaus teisių paniekinimo apraiškos.

Praėjus daugiau kaip 80 metų nuo pokario pradžios, svarbiu istorinio teisingumo žingsniu tapo 2019 m. Europos Žmogaus teisių teismo (EŽTT) sprendimas, kuriame Lietuvos partizanų ir jų civilių rėmėjų naikinimas pripažintas genocidu. Konstatuota, kad veiksmai prieš Adolfą Ramanauską-Vanagą ir jo sutuoktinę Birutę Mažeikaitę-Vandą laikytini genocido dalimi.

Šis sprendimas tapo reikšmingu istorinio teisingumo įtvirtinimu Baltijos šalių atžvilgiu. EŽTT taip pat pripažino, kad sovietinis režimas Baltijos valstybėse buvo neteisėtas, o 1940–1941 m. ir 1944–1990 m. laikotarpiai laikytini okupacija.

Vis dėlto Rusija iki šiol ne tik nėra prisiėmusi atsakomybės už sovietinio režimo nusikaltimus, bet kartoja istoriją Ukrainoje. Dėl to dažnai pabrėžiama, kad nebaudžiamumas sudaro prielaidas nusikaltimams žmoniškumui kartotis ir ateityje.

Todėl šiandien vis dažniau teigiama, kad ilgalaikę taiką ir stabilumą Europoje galima užtikrinti tik sustabdžius Rusijos agresiją Ukrainoje.