Martynas Purvinas. A. Virvičienės nuotr.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas

Sovietiniams okupantams nelengvai sekėsi įsitvirtinti Šilalės žemėse – ten ilgai kovota su besipriešinusiais, į kalėjimus ir lagerius buvo išvežta daug atkaklių žemaičių. Išlikusieji turėjo statyti sovietinę ateitį. Antai, karo metais nukentėjusi istorinės gyvenvietės dalis buvo visai nušluota, buvusių sodybų vietoje įrengiant okupantų ritualams reikalingą aikštę, šalia jos pastatant vietos valdžios rūmus.

Nepamirštamais Lietuvos Atgimimo metais Šilalės apylinkės tiesiog sužydėjo, atsigavo išgyvenusieji sovietiniai kaliniai ir tremtiniai. Atsimenu į anuometinį „Lituanikos“ skrydžio minėjimą suplūdusias minias žmonių, tuomet tvyrojusį entuziazmą.

Aš su žmona tais laikais bandėme klibinti sovietmečio įšalą, kažką stengėmės nuveikti Lietuvos labui. Gal todėl į mus kreipėsi aktyvūs šilališkiai, norėję pašalinti okupantų simboliką iš aikštės ties valdžios rūmais. Sumanyta ten pastatyti vietos meistro išskaptuotą akmens plokštėje kuklų akmeninį ženklą „Lituanikos“ ir šilališkio lakūno Stasio Girėno atminimui. Pamatę tą nediduką akmenį, pasiūlėme tą ženklą pastatyti ant prieškario laikus menančio postamento – iš vietinių lauko akmenų sumūrytos piramidėlės, kiek panašios į kraštą garsinančius piliakalnius. Dar pasiūlėme priminti sovietmečiu naikintą senąją Šilalę – sovietmečiu sukurtoje plynėje pavaizduoti ten praeityje stovėjusių trobesių ir sodybų kontūrus su trumpu komentaru apie ten gyvenusius žmones ir buvusį gyvenimą.

Tuometiniai entuziastai netruko sovietinėje aikštėje sumūryti simbolinį postamentą iš lauko akmenų, jo viršuje įtvirtinant vietos meistrų kūrinį. Išėjo visai patrauklus atminimo ženklas, kartu įtvirtinęs atmintį apie šlovingus Lietuvos Atminimo ir Sąjūdžio laikus.

Bėgo laikas, nusinešdamas ir senųjų kovotojų prieš sovietinę okupaciją gyvenimus. Po entuziazmo laikų tęsėsi visokie sunkmečiai, keitėsi vietos valdžios, kol kai kas suvokė galimybę pasipelnyti iš europinių ir kitokių pinigų. Kai kurie veikėjai sumanė pelningą „euroremontą“ Šilalės centre – esą reikia ten viską padaryti kaip pas žmones – su fontanais, žibintais ir be kokių nereikalingų priminimų apie kai kurių nemėgstamus laikus. Atrasti vadinamieji architektai netruko pasiūlyti standartinį sprendimą – visokias Atgimimo saviveiklas nušluoti, ten įrengti importinius blizgučius ir pan. Buvusios senosios Šilalės liekanas paslėps dar vienas sluoksnis naujoviškų plytelių, vietoje žinių apie sunaikintą praeitį ir sąjūdiečių entuziazmą pakaks burbuliuojančių fontanų.

Gal kada nors sąžiningieji metraštininkai, minėdami Šilalės negandas, greta pokarinių stribų, naikinusių okupantams netinkamą paveldą, paminės ir šiandieninius politikierius, dėl pasipelnymo užsimojusių nušluoti atmintį apie Lietuvos Atgimimo dienas, nuo sovietų nukentėjusių šilališkių pasišventusią veiklą.