Asociatyvi Freepik nuotr.
Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, www.voruta.lt
Šiemet švenčiame lietuviškajai kultūrai taip svarbų Prūsijos kunigaikštystės 500 – metį. Būdami pilnateisiais europinių organizacijų nariais, dar prisimename ir tikruosius prūsus – kryžeivių nukariautas senųjų baltų gentis, gyvenusias tarp Nemuno ir Vyslos. Deja, mums kaip ir aiški šio regiono praeitis vis dar lieka mįsle kai kuriems europiniams bendražygiams.
Prisiminkime kai kuriuos savotiškus istorijos momentus. Antai, XIX a. pradžioje Prūsijos Karalystė (savąjį vardą perėmusi iš mūsų giminaičių baltų, bet vis labiau tolusi nuo jų paveldo) tapo eiline Napoleono užkariavimų auka. Po įvairių peripetijų stota į tuometinės Prancūzijos imperijos priešininkų gretas. Visa tai vainikavo žymusis Vaterlo mūšis, kurio baigtį lėmė atžygiavę Prūsijos kariniai daliniai, padėję įveikti Napoleoną.
Po tos pergalės sukviestasis Vienos kongresas 1815 m. ėmėsi pertvarkyti Europą visam būsimam šimtmečiui. Tuomet nugalėtojams skirstytos vienos ar kitos valdos, kai kas baustas, kai kas apdovanotas. Pastebėta, kad be šeimininkų likęs vienas vokiškų žemių plotelis prie Reino, išmirus ligtolinei valdančiųjų giminei. Sakoma, kad Didžiosios Britanijos atstovas pasiūlęs tą plotelį perduoti atokiai Prūsijai, kaip premiją už prisidėjimą karuose prieš Napaleoną. Vėlesni britų istorikai ir politikai tiesiog grieždavo dantimis iš apmaudo – teigta, kad ta nedidelė dovanėlė pakeitė tolesnę Europos istoriją, lėmė didžiąsias žemyno nelaimes.
Kaip netrukus paaiškėjo, dovanotajame plotelyje prie Reino upės ir jo intako Ruro glūdėjo didžiuliai geležies rūdos ir akmens anglių klodai. XVIII a. prasidėjusiai europinei pramoninei revoliucijai reikėjo vis daugiau metalo, vis naujų mechanizmų ir viso kitko gamybai. Netrukta atrasti naujoviškus geležies ir plieno lydymo būdus, leidusius daugel kartų padidinti gamybos apimtis. Apsukrūs verslininkai puolė plėtoti itin pelningą pramonę (apie ją šiandien primena Lietuvos gelbėtoja „Rheinmetall“). Vadinamasis Ruro baseinas tapo galingu ūkiniu lokomotyvu, vis sparčiau tempusiu Prūsijos ekonomiką, lėmusiu tos šalies galios stebėtiną augimą.
Naujoji išsišokėlė galop atkreipė ir Didžiosios Britanijos politikų bei visų kitų dėmesį. 1871 m. Prūsijai įveikus Prancūziją, sukūrus Vokietijos imperiją, ambicingasis imperatorius/kaizeris ir Prūsijos karalius Vilhelmas II (beje, Didžiosios Britanijos žymiosios karalienės Viktorijos palikuonis) užsimojo bent pasivyti ar net pralenkti tuomet pasaulyje galingiausią britų imperiją.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vis labiau keitėsi britiškoji retorika, minint Prūsiją/Vokietiją. Nebereikėjo prisiminti kažkada buvusio bendradarbiavimo Vaterlo mūšyje ir kitur – justa grėsminga konkurencija, judinusi pasaulinio britų viešpatavimo pamatus. Besikaupusi įtampa praplyšo Pirmojo pasaulinio karo metais. Britiškoji propaganda netikėlius vokiečius vadindavo „hunais“ (antikinę civilizaciją griovusiais žiauriais barbarais).
Kliuvo ir mūsų giminaičiams prūsams. Plėtotos teorijos, kad ypatingą Vokietijos agresyvumą lėmė iš laukinių prūsų paveldėti žiaurumo genai. Vėliau tuo aiškintas ir A. Hitlerio įsiviešpatavimas, Antrojo pasaulinio karo baisybės. Dėl to neretai kaltinti paskutinieji Europos pagonys prūsai, esą perdavę savo įpėdiniams ypatingą barbariškumą. Mūsų vargšus giminaičius nesiliauta koneveikti ir po Trečiojo Reicho žlugimo. Antai, pirmaisiais pokario metais imtasi kiek tragikomiško žygio – sajungininkai paskelbė panaikinantys Prūsijos valstybę ir patį jos vardą – esą iš ten šimtmečius kildavusios visokios agresijos ir kitoks blogis. Gal tik po Sovietų imperijos žlugimo šiandieninėje Vokietijoje nebebijoma oficialiai paminėti Prūsijos vardo.
Blaiviai vertinant, tokius dalykus galėtume priskirti rasizmo apraiškoms – esą kažkokia senųjų laikų gentis buvo tiek netikusi, kad ir jos tiesioginiai ar netiesioginiai įpėdiniai visiems kenkę.
Dar vienas tragikomiškas momentas – pagrindiniam Europos istorijos vyksmui sukantis tarp Romos, Paryžiaus ir Londono, Baltijos jūros rytinės pakrantės ilgai liko tolimu ir neįdomiu užkampiu, apie kurį neverta ko žinoti. Dažniau pakakdavo kokių gandų ar prasimanymų, kaip ir viduramžių raštininkams kokį nežinomą kraštą apibūdinant tiesiog taip „Ten gyvena siaubūnai“. Deja, to nestinga ir XXI a. Vakaruose nemažai kas nenutuokia, kur yra toji Lietuva (dažniau priskiriama Rusijai), kas ten vyko ankstesniais amžiais.
Antai, į lietuvių kalbą itin prastai išverstoje britų istorijos populiarintojo S. Jenkinso knygoje galima aptikti tokių stulbinančių teiginių : „1242 m. daugiausiai iš prūsų sudaryta armija karine jėga mėgino atversti į katalikybę rusų krikščionis“, „ … Rusijos kunigaikštis Aleksandras Neviškis (1236 – 1263 m.) stojo į mūšį su prūsais ties dabartine Estijos siena. Čia vadinamajame Ledo mūšyje Aleksandras per užšalusį ežerą priešus nustūmė tolyn“ (p. 119).
Iš tiesų nei juoktis, nei verkti – esą tuometiniai Herkaus Manto bendražygiai prūsai (1230 m. patyrę Kryžiuočių (Vokiečių) ordino įsiveržimą) žygiavę kažkur į rusų žemes ir bandę tiems primesti katalikybę, nors patys tebuvo pagonys.
Rimtesniuose leidiniuose galima aptikti, kad vėliau garsintasis Ledo mūšis vyko 1242 m. ant Peipuso ežero. Ten Aleksandras Neviškis (Nevskis) nugalėjęs būrį Kalavijuočių ordino riterių ir kitų kryžeivių.
Deja, britų istorijos populiarintojui patikimesnės žinios nebuvo svarbios – jam tas pats, kas kur buvo – kryžiuočiai ar kalavijuočiai, pagonys prūsai ar katalikybės platintojai. Visi vadinami bendru „prūsų“ vardu – niekam juk nesvarbu, kas ten kažkada vyko toli nuo Londono.
Tektų nuogąstauti, kad toks, atsiprašant, istorinis jovalas įstrigs į galvą kokiam lietuvaičiui ir tas įtikės, kad nuo senų senovės tie netikėliai prūsai (matyt ir lietuviai) visad skriausdavo vargšus rusus, ir tik šių herojai viską gelbėdavo. O tai jau tema iš šiandieninės Rusijos klastojamos istorijos repertuaro.
Tokie dalykai labai kvepia prorusiškaja propaganda, V. Putino režimo plėtojama istorijos perrašymo ir klastojimo industrija. Ten tebešlovinamas rusų tautos ir „amžinųjų rusiškų žemių“ gelbėtojas Aleksandras Neviškis.
Žvelgiant objektyviau, tenka pripažinti, kad tas veikėjas buvęs eilinis grobikas, brovęsis į finougrų (dabartinių estų giminaičių) nuo seno gyventas žemes. Juo sekė ir vėlesni maskvėnų vadai, kol išstumtųjų senbuvių krašte buvo pastatytas Peterburgas – naujoji Rusijos valstybės sostinė.
Rimčiau vertinant, tą Rusijos išgarsintąjį Ledo mūšį turėtume laikyti tik dviejų grobikų susidūrimu – su Kalavijuočių ordino būriu kariavo toks pats užkariautojas, nesirūpinant, kad tose žemėse nuo seno gyveno visai kitos gentys. Deja, istorijoje panašių dalykų būta begalės – antai, XVIII a. britai su prancūzais dėl užgrobtųjų plotų aršiai kovėsi Šiaurės Amerikoje, mažiausiai paisydami tenykščių senbuvių (dažnai vadintų indėnais).
Šiais laikais taip išpopuliarėjus anglų kalbai, nekritiškai kliaujantis, atseit, Vakaruose rengtais leidiniais, pamirštama, kad pavojingų nusišnekėjimų galima sulaukti ir iš ten. Reikėtų, berods, nedaug ko – leidyklų ir vertėjų atsakingumo bei išmanymo. Nebuvo sunku ir abejotinoms S. Jenkinso knygos vietoms pridėti specialistų komentarus, kad nebūtų klaidinami Lietuvos skaitytojai. Dar ilgai mums teks darbuotis pasaulyje populiarinant mūsų šalies vardą, aiškinant tikrąją senųjų baltų istoriją.
Literatūra
Jenkins Simon. Trumpa Europos istorija. Vilnius: Vaga, 2022.
