Zigmas Tamakauskas, www.voruta.lt

Prieš keletą dienų Lietuva palaidojo, o ne perlaidojo, kaip skelbė kai kuri žiniasklaida, savo tautos didvyrio – Pietų Lietuvos partizanų apygardos vado, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus pulkininko Juozo  Vitkaus  – Kazimieraičio surastus palaikus, kurie  gražiame karste buvo pašarvoti   Šv. Jonų bažnyčioje  Didžiojo altoriaus  papėdėje.

Bažnyčioje sklandė ne liūdesio, o kažkokia kita – gyvybės ir pasididžiavimo Lietuvos  laisvės kovotojo dvasia, kurio gyvybingumą, jo kilnaus  gyvenimo kelią,  tarsi atspindėjo šventovės prieangyje pagarbiai padėta ką tik  Vytauto Vitkaus išleista trečioji papildyta knyga „Pulkininkas  Kazimieraitis“. Jo nuotraukos kilnus akių žvilgsnis  lyg ragino  mus pakilti savo tautinės dvasios sparnais  į gražių darbų aukštumas,  išlaikant savo tautinės kultūros dvasią, gyvąjį patriotizmą.

Knygos viršelyje pateikti Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko- Vanago žodžiai vaizdžiai apibūdina  karžygio Juozo Vitkaus- Kazimieraičio asmenybę:

„… visuomet kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo  dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo  kovai, karininką, kuris iki  paskutinio  atodūsio tesėjo duotąją priesaiką; kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas  partizano  idealu. Per savo  partizaninės veiklos laikotarpį jis įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų ne tik  kaip aukštesnysis vadas, bet ir kaip  vyresnysis brolis. Visiems partizanams Kazimieraitis turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo pasišventęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus“.

Šiuos žodžius prisiminė  ir Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, vadovavęs šventų Mišių aukai už Tėvynės didvyrio – Juozo Vitkaus- Kazimieraičio sielą universitetinėje Šventų Jonų bažnyčioje.

Partizanų vado Kazimieraičio vaikaitis – Vilniaus universiteto kapelionas Gintaras Vitkus  Mišių eigoje  pasakytame pamoksle (homilijoje)  nusakė savo senelio, kaip žmogaus savybes: jis buvo ne tik karo ir valstybės vadas, bet ir paprastas žmogus, kupinas meilės kitiems ir savo  artimiesiems, ir savo tautai, savo šaliai, ir visiems geros valios žmonėms.

Laidojant Antakalnio kapinių Lietuvos karių šlovės kalnelyje Juozo Vitkaus – Kazimieraičio palaikus, kalbėjo jo sūnus, LR Ministrė Pirmininkė, Krašto apsaugos  ministras,   LR Seimo Pirmininkės pavaduotojas Paulius Saudargas.  Savo kalboje  profesorius Vytautas Landsbergis, pabrėžė,  kad  J. Vitkus    ėmėsi telkti Lietuvą  į vieną  pasipriešinimo jėgą. Jis kūrė ir politinius, ir statutinius karinius dokumentus, kaip Lietuva turi kariauti šį laisvės karą prieš pavergėją ir atlikti savo pareigą. Kalbėtojas  palinkėjo, kad šio didžio kario gyvenimas ypač  šviestų jaunimui ir stiprintų mus nesibaigiančiuose išmėginimuose.

1946 m. balandžio 23 d.  priimtoje Deklaracijoje,  Kazimieraitis  pateikė pagrindinį kovos tikslą – nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimą.  Šis dokumentas turėjo įtakos ir     1949-ųjų  metų vasario 16-osios  Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio   vadų susirinkime  priimtai istorinei  Deklaracijai apie būsimą  laisvą Lietuvą.

Malonu pažymėti, kad laidojant  partizanų vado Juozo Vitkaus –Kazimieraičio palaikus,   dalyvavo ir atkurtos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Kauno atstovai –  LLKS štabo viršininkas ats. majoras Gediminas Reutas, LLKS štabo viršininko pavaduotojas dim. vyr ltn. Zigmas Tamakauskas, Lietuvos atsargos karininkų sąjungos centro valdybos pirmininkas dim. kpt. dr. Jonas Andriuškevičius, sąjūdiečiai Aldona Grigaitienė ir Raimundas Kaminskas.

Grojant orkestrui, nuaidėjo giesmės „Marija, Marija“ , Partizanų ir Lietuvos himnų žodžiai.

Supiltas didvyrio kapas lyg prabyla mums  Maironio sukurto eilėraščio kalba:

Mylėk. Lietuvi, tą brangią žemę, / Kame nuo amžių tėvai gyveno: / Čia tavo kūnas sau maistą semia, / Čia grynai dvasiai tiek sveiko peno. / Mylėk jos kalbą, senovės būdą, / Jos girių kvapą, žaliąsias pievas: / Į jos dirvonus pasėjęs grūdą, / Žinai, jog vaisių palaimins Dievas. / Mylėk prabočių kapus garbingus, / Kur amžiais ilsis tėvynės sūnūs. / Mylėk tuos amžius vardais garsingus, / Kurie išugdė tautos galiūnus.

Aldonos Grigaitienės ir Raimundo Kaminsko nuotraukos