Liuda Prunskienė, Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos bibliotekininkė kraštotyrai, www.voruta.lt

Mes visi gimstame bejėgiai, lydimi tik Dievo malonės Būti. Niekas neatmena savo pradžios, tad negali pasakyti kas buvo pirma – ar šviesa, ar garsas, ar abu kartu. Galbūt tai yra tobulas vienis. Su pirmu oro gurkšniu mes įkvepiame savo lemtį: vietą erdvėje ir laike, socialines-buitines galimybes, giminės puoselėjamus papročius, tradicijas, požiūrį į šviesą plačiąja prasme (mokslą, knygas, meną, gerus darbus ir etc.) ir svarbiausia dalyką – gimtąją kalbą.

Lyg dovaną gauname pirmąjį garsą, pirmąjį žodį, kuriuo mus išsigandusius, nustebusius, pasimetusius prakalbina mūsų Motinos. „Girdėdami gimtąją kalbą, girdime ne pačią kalbą, o tai, apie ką ji kalba: mes girdime daiktus kaip savojo pasaulio dalis“, – rašė filosofas Antanas Maceina. Laimingi esame tie, kurie augdami girdime ir patys kalbame gimtąja kalba, kurią lydi šviesa, kurioje nėra purvo, tai leidžia mums tapti tvirtais, sąžiningais, turinčiais harmoningą dvasinį pasaulį ir drąsos įveikti pasitaikančias negandas. Vėliau, gyvenimo vėjų nugairinti, net nesusimąstome, kad būtent mūsų gimtoji kalba ir yra mūsų gyvenimo esmių esmė, lydinti mus visomis dienomis, visais pasirinktais keliais. Ji – tas kertinis akmuo, į kurį visada atsiremiame. Ji – tas šaltinis, kuris mus gaivina, net mums to nesuvokiant.

Dažniausiai viską gyvenime priimame kaip savaime suprantama dalyką. Net tokį unikalumą kaip mūsų lietuvių kalba, kuri 1992 metais UNESCO institucijos pripažinta gražiausia kalba pasaulyje! Juk daugybė lietuvių net nežino, kad jų kalba yra pati archajiškiausia iš visų indoeuropiečių kalbų pasaulyje, ir vis dar vartojama! Amerikiečių profesorius Džeimsas Duranas teigia, kad be lietuvių kalbos yra tiesiog neįmanoma dėstyti pasaulio indoeuropiečių kalbų tarmių.

Mums tai atrodo visai nesvarbu, dauguma manome „na ir kas“, bet kaip čia yra, kad pasaulio protai kalba, rašo, žavisi, kad klausantis lietuvių kalbos, jautiesi tarsi klausytumei dainavimo ar paukščių čiulbėjimo, taip gražu! Žavisi ir tie pavieniai šių dienų kalbos puoselėtojai: „tai bent kalba, tai bent lietuvių tauta, kuri šią kalbą taip nugludino, jog ji virto tikru žėrinčiu deimantu tarp kitų kalbų. Džiaukimės!“ (Alina Laučienė, 2024).

Lietuvių kalboje yra labai daug balsių, dvibalsių ir dvigarsių, kurie suteikia kalbai banguotumą, dainingumą. Turime išskirtinę raidę, kurios nėra kitų kalbų alfabetuose, tai mūsų nuostabioji Ė. Taip jau susiklostė, kad turime tai, ko neturi kiti ir neturime to, ką turi kitos tautos. Ar pastebėjote, kad keikiamės tik kitų kalbų keiksmažodžiais?  Lietuvių kalboje visai nėra keiksmažodžių, kurie iškreipia ir subjauroja kalbos sandarą! Grubi, šiurkšti kalba lyg tuščia skardinė atspindi negražų mūsų minčių, mūsų širdies paveikslą. Istoriškai iš prigimties esame švarios sielos, galime turėti švarią kalbą ir švarią sąžine, tik kažkodėl nulenkę galvas leidžiame save teršti visiems, einantiems pro šalį.

Daugelis iš mūsų jau senokai su atsainia panieka žvelgia į savo kalbą, savo istoriją, senus žmones, lietuvybę ir net nesusimąsto, kad šitaip sugrįžta į „savo kalbos besigėdijusio 19 amžiaus lietuvio tautinės saviniekos būklę“ (A. Laučienė, 2024). Deja deja, tai viena iš pasekmių ilgalaikės mūsų tautos priespaudos. Esame tokie pusiau ištrintos sąmonės, o dažnokai ir kreivo stuburo. Juk joks save gerbiantis lenkas, joks vokietis ar anglas niekada nei pats niekins savo kalbą, istoriją, nei kitam leis. O mes? Ar tikrai esame tokie silpni, ar tik suklaidinti, įtikėję į lėkštas TV programas, glamūrinių žurnalų bukinančias rašliavas, į siekį bet kokia kaina būti VIP. Kam mums to reikia? Ar kad pamirštume jog daugybė mūsų giminės kartų buvo baudžiauninkai ar liūdnai pagarsėję šlėktos? Bet baudžiauninkai kalbėjo gražia lietuvių kalba ir dainavo lietuviškai…

Milžinišką atsakomybę už lietuvių kalbos, pasak vokiečių rašytojo Heinricho Laube, tautos širdies išlikimą, gyvybę ir ateitį atsakomybę tenka prisiimti jauniems tėvams, pedagogams, politikams ir kiekvienam iš mūsų. Dairytis į kitus nebėra kada, „atsakomybe ir už valstybe, ir už valstybinę kalbą turime dalytis visi“ (Ona Aleknavičienė, 2024).

Ir štai, džiugi žinia! Biržuose yra sala, kur jau kuris laikas švelniai godojama gimtoji lietuvių kalba. Tai Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka, jos kolektyvas kasdien globojantis rašytą žodį. Šioje įstaigos veikloje gražiai atsiskleidė kolektyvo kartų bendravimas, bendradarbiavimas su kitomis institucijomis ir gebėjimas eiti pasirinktu keliu, turint tikslą puoselėti gimtąją kalbą, saugoti lietuvišką raštą, dėl ko savo gyvenimus aukojo knygnešiai, savanoriai, partizanai.

Kai kurios bibliotekininkės dar prisimena kaip kalbėjo jų seneliai, tėvai, todėl 2021 metais buvo parengtas 19 a. pabaigos – 20 a. pirmos pusės šnekamosios kalbos (lingua vulgaris) žodynas „Taip kalbėjo mūsų senoliai“. Žodynas su ypatingais, šmaikščiais ir nelabai biržietiškais posakiais, publikuotas bibliotekos internetinėje svetainėje ir prieinamas visiems:

https://www.birzai.rvb.lt/visiems/krastotyra/79-zodynai-zinynai-sarasai/1334-birzieciu-snekta-2. Šis darbas sulaukė didžiulio teigiamo atgarsio, vietos bendruomenės žmonių palaikymo. Tai ir paskatino į kalbos puoselėjimą įsijungti visą kolektyvą. 2022 metais Tolygios kultūrinės raidos Panevėžio apskrities Regioninės kultūros tarybai buvo teikta projekto „Gimtinėj Motinos kalba gyva“ paraiška, bet deja nebuvo finansuota. 2023 metų kovo mėnesį kvietėme kultūros darbuotojus ir visus biržiečius į edukacinį renginį „Tarmės žodžių magija“, kurį vedė Lietuvių kalbos instituto vyresnioji mokslinė bendradarbė, dr. Aurelija Gritėnienė. Edukacijos metu sužinojome kaip rengiamos ekspedicijos, kurių metu renkami tarmiški žodžiai, kokia yra šio darbo metodika, kokios naudojamos anketos ir kaip užrašomi tarmiški žodžiai. Renginio dalyviai buvo paskatinti dirbti šį svarbų bei reikalingą darbą.

Baigiantis praėjusiems metams teikta projekto „Biržai – lietuvių kalbos dienų sostinė 2024“ paraiška Valstybinei lietuvių kalbos komisijai buvo įvertinta bei finansuota. Projekto tikslas – populiarinti lietuvių kalbos savitumą ir autentiškumą, atskleisti jos istorinius aspektus, siekiant lygiaverčiai puoselėti norminę lietuvių kalbą ir regionų tarmes, kaip vieną iš svarbiausių lietuvių tautos tapatybės ženklų. Projekto auditorija – nuo darželinukų iki senjorų. Projektą finansuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Biržų rajono savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba ir dosnūs rėmėjai UAB „Dundulis“, UAB „Biržų duona“, UAB „Šiaurės rytai“, UAB „Biržiečių žodis“.

Projekto vadovė, Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėja Toma Čepokė, dėkodama gražiam pulkui projekto partnerių, džiaugiasi, kad pavyko sudėlioti įdomią ir solidžią projekto veiklų programą. Vasario-kovo mėnesiais Biržų krašto žmonės turės galimybę suktis visų Lietuvos pakraščių tarmiškame renginyje „Rubežius“, su profesore dr. Jolanta Zabarskaite netradiciškai kalbėsis apie kalbos prasmę, patirs anų laikų slaptą lietuvišką vakarą „O aš jau knygon įėjau“, kartu su knygos autoriais Evaldu Timuku ir Irena Andrukaitiene keliaus Nemunėlio Radviliškio krašto laike nuolat kintančiomis vietomis, suksis gyvenimo ratu baigiamajame renginyje „Nuo lopšinės iki giesmės“.

Maža to, į visą šį sūkurį įsilies kito projekto „Vienos dainos ir lauko žmonės“ (vadovė Indra Drevinskaitė) kultūriniai skanumynai: konferencija Antano Macijausko 150-osioms gimimo metinėms ir lietuviškos spaudos atgavimo 120-osioms metinėms pagerbti, susitikimas su kraštiečio Antano Macijausko giminaičiais ir netgi „Žodžio šviesą“ bandysime įžvelgti Lilijos Valatkienės tapybos darbuose. O Vilniaus biržiečiai ir visi kas ketina dalyvauti Knygų mugėje vasario 22 d., apturės laimę palaikyti bibliotekininkų aktorinį debiutą sumišusi su „Tatulos“ folklorinėmis dainomis slaptame lietuviškame vakare LITEXPO rūmuose. Kalbėsime, dainuosime, svajosime tik lietuviškai, žinoma, ir tarmiškai, taip, kaip pas mamų unt pečiaus. Juk gimėme, augome, mokslus baigėme, darbus dirbame, vaikus auginame čia – gimtojoje Lietuvoje. Tai džiaugsmo dienos! Būkim visi kartu!

Tik niekada nepamirškime ir kiekvienas savo širdyje nešiokime kunigo, Lietuvos raštijos kūrėjo Mikalojaus Daukšos priesaką „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą…“.

„Biržai – Lietuvių kalbos dienų sostinė 2024“