Knygos „Vilnius–Baku: kultūrų tiltai ir dialogo meridianai“ viršelis

Laurynas Kudijanovas, istorikas, www.voruta.lt

Vienas žymiausių ir iškiliausių Lietuvos istorikų Zenonas Ivinskas (1908–1971), kalbėdamas apie istorijos rašymą XIX a. ir tarpukariu, buvo kiek sunerimęs. Jo manymu, mūsų šalies praeities siužetus nagrinėjantys akademikai, publicistai dažnai paverčia Lietuvos istoriją tarsi sala visuotinės istorijos jūroje, pamiršdami lietuvių ir platesnio pasaulio ryšį.

Ne paslaptis, kad ir XXI a. tokių atvejų, kuomet izoliuoti bene tautinės istorijos epizodai tampa reikšmingiausiu aspektu, pasitaiko. Galbūt dėl šios priežasties, atsivertus knygą, kurioje Lietuvos istoriją ir dabartį reflektuojantys pasakojimai peržengia šalies geografines–politines ribas bei parodo, jog lietuvybės ir kitų tautų ryšiuose esančio prasmingumo galima ieškoti ir už tūkstančių kilometrų, apima nenumaldomas noras džiaugtis. Būtent tokia yra Lietuvos azerbaidžaniečių bendruomenės pirmininko, literatūrologo, publicisto ir vertėjo Mahiro Gamzajevo neseniai išleistą knyga „Vilnius–Baku: kultūrų tiltai ir dialogo meridianai“. Šis kūrinys skaitytojui atveria vartus į mažai žinomus, tačiau reikšmingus, plačius ir pozityvius Lietuvos ir Azerbaidžano kultūrinius, istorinius bei diplomatinius kontekstus, tuo pačiu nukreipdamas mūsų akis į rečiau aptinkamą sintezę su Oriento pasauliu.

Istorikas Laurynas Kudijanovas

     Pirmiausia norėtųsi pažvelgti į tai, ką galėtume pavadinti pačios knygos idėja, pereinant per esminius leidinio prasminius akcentus ir jų santykį su skaitytoju. Daugiau kaip 500 puslapių turinčioje knygoje siužetinė spalvų paletė išties yra gausi ir kartais net baugina, jog tiek vertingos informacijos iki šiol tūnojo nežinomybėje. Vienuolikoje knygos skyrių apstu temų, pradedant literatūrologija, diplomatija, istorija, lyginamąja kultūrologija, politologija, tiurkologija, baigiant supažindinimu su primirštomis istoriografijos, grožinės literatūros apraiškomis. Išties, toks turinio platumas suteikia galimybę įvairiems tyrėjams, publicistams ar tiesiog besidomintiems Lietuvos, Azerbaidžano ar Lietuvos-Azerbaidžano praeities ir dabarties momentais, vienoje vietoje atrasti surinktą, struktūruotą ir prasminius taškus išryškinantį pasakojimą. Verta pridurti, jog knyga puikiai pasitarnauja ir kaip publikuotų šaltinių rinkinys. Čia pateikti įvairūs Sąjūdžio, pirmųjų nepriklausomybės metų periodikos leidinių straipsniai ar jų iškarpos, įvairios mokslinių ar visuomeninių konferencijų metu sakytos kalbos, pranešimų ištraukos bei galiausiai su diplomatija, vidaus politika ir šalies tautinių mažumų institucionalizavimu po 1990 m. susiję oficialūs dokumentai. Knygoje pateiktų šaltinių, dokumentų foto kopijos, iliustratyvios nuotraukos leidžia tarsi dar artimiau pajusti tikrąją praėjusių įvykių dvasią.

     Knyga atlieka ir patariančiojo, pasiūlančiojo auditorijai funkciją. Skaitytojas, ypač X skyriuje „Vertėjų misija – tiesti tiltus tarp pasaulio tautų“, tarsi įtraukiamas į literatūriniu polėkiu alsuojančio teksto visumą, kurioje ne tik atskleidžiama lietuvių ir azerbaidžaniečių kūrėjų bendrystė, bet ir koreliuojančios poezijos, prozos, literatūros kritikos ir istorinių kūrinių gausa. Taip primenama iškilių praeities ir šiandienos azerbaidžaniečių, kaip Nizami Gandževi (1141–1209), Bachtijaro Vahabzadės (1925–2009), Kamalo Abdullos (1950) kūryba bei jų istorinis kontekstas, atsižvelgiant į santykį su Lietuva. Skaitant galima dar sykį sugrįžti ir prie lietuvių autorių, kurių darbai yra reikšmingi tiek Lietuvai, tiek Azerbaidžanui. Juose atskleista kultūrų sintezė, Rytų šalių tradicijos, neįprastų siužetų linijos, kurios seniau galbūt buvo nepastebėtos. Taip šios knygos autorius atveria savitą, kitokį požiūrį apie Vinco Krėvės-Mickevičiaus (1882–1954), Antano Vienuolio (1882–1957), Sigito Gedos (1943–2008), Danieliaus Mušinskio (1951), Algirdo Pociaus (1930) ir kitų kūrybą. Knygoje pateikti pasakojimai apie žmonių gyvenimus, intarpai iš jų intelektualinės biografijos harmoningai sueina į dermę, kuri atskleista kultūrinių tiltų metaforos pagrindu, jungiančiu dvi  šalis – ir tolimas, ir artimas tuo pačiu metu. Šią visumą ir galėtume laikyti pamatine knygos idėja.

     Kūrinyje yra pateikiamas didžiulis kiekis istorinių ir dabarties momentų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kiek šokinėjantys kūrybinėje erdvėje. Visgi skaitytojas galiausiai yra tarsi nukreipiamas pajausti keletą istorinėje realybėje slypinčių siužetinių linijų, kurios visos yra skirtos minėtų Lietuvos–Azerbaidžano ryšių įprasminimui.

     Pirmiausia, tai kultūrinės ir istorinės atminties motyvas, jungiantis dabartį su praeitimi. Jis puikiai juntamas pirmuose dviejuose skyriuose, kuriuose knygos autorius pateikia Vinco Krėvės, 1909-1920 m. gyvenusio ir dirbusio Baku, indėlį plėtojant dviejų šalių ryšius. Garsiausi šio iškilaus lietuvių rašytojo kūriniai, kaip „Šarūnas“, „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ buvo parašyti ne kur kitur, o begyvenant prie Kaspijos jūros. Tarsi vainikuodamas savo ryšį su Azerbaidžane atsiveriančiomis Rytų tradicijomis, jis sukuria orientalistinės tematikos tekstus, kurie vėliau sudedami į rinkinį „Rytų pasakos“ (Krėvės raštai, T. 10, Klaipėda, 1930). Tarp jų buvo ir rašytojo literatūrinis atsidėkojimas Azerbaidžanui – apysaka „Azerstano šalis“. Mahiras Gamzajevas pateikęs šį istorinį epizodą skaitytoją grakščiai perkelia į dabartį ir supažindina kaip istorinė atmintis apie Vinco Krėvės kūrybą ir jo literatūrinį palikimą Azerbaidžane yra puoselėjama. Šalia lietuvių rašytojo gimimo metinių minėjimo epizodų gimtojoje Dzūkijoje, mokslinių konferencijų Vilniuje, autorius primena, jog atmintis gali plėtotis ir knygų leidimo, vertimo pavidalu. Taip, daugiau nei prieš 100 metų Krėvės parašyti kūriniai lietuvių kalba sugebėjo atgimti dar sykį, juos išvertus į azerbaidžaniečių kalbą ir publikuojant ten, kur ir apsireiškė manifestuojanti mūza (pvz. 2015 m. Baku išleistas knyga „Azəristan ölkəsi“ („Azerstano šalis“)). Autorius mini, jog lietuvių rašytojo atminimas Pietų Kaukazo šalyje bus įprasmintas ir atminimo lentų atidengimu jo darbo (Baku realinė mokykla) ir gyvenamojoje vietoje.

     Atminties puoselėjimo siužetinė linija ypač jautriai pateikta aprašant Lietuvos–Azerbaidžano diplomatinių santykių, jų vizijos kontekstą. Knygos autorius prasmingai perteikia 1918–1922 m. demokratinių Azerbaidžano ir Lietuvos respublikų užmegztų diplomatinių santykių ir 1919 m. atidaryto Lietuvos konsulato Baku istoriją. Šio laikotarpio atminimas tarsi liudija, jog po 1990 m. posovietinėje erdvėje atsikūrusios minėtos šalys turėjo ne iš naujo užmegzti kontaktą, bet jį atkurti. Istorinių įvykių atminimo, įprasminimo procese į dienos šviesą dar sykį, galbūt naujai, grįžo Pranas Dailidė (1888–1965), Lietuvos diplomatinis įgaliotinis Pietų Kaukaze, karininkas Tomas Vidugiris (1893–1979) ir daugybė kitų Lietuvos ir kartu Azerbaidžano istorijai reikšmingų asmenybių.     Šalia atminties puoselėjimo pavyzdžių, ką dar plačiau įprasmina knygoje įterpti Lietuvos–Azerbaidžano ryšius menančių renginių, konferencijų fragmentai, autorius aktualizuoja ir užmaršties pavojus. Čia skaitytojai pažvelgia į Lietuvos erdvėje per ilgą laiką prapuolusių azerbaidžaniečių gyvenimo momentus. Vienas iš labiausiai įtraukiančių pasakojimų yra apie Šakiro Sadygovo (1919–1951) saitus su Lietuva. Jis, Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės partizanas, kovojęs už laisvą Lietuvą ir priešinęsis Sovietų okupacijai. Aktyviai įsitraukęs į rezistencinę veiklą, jis išmoko lietuvių kalbą ir nepaisant dramatiškos partizano kasdienybės ėmėsi kūrybos. Kaip teigia autorius: „Š. Sadygovas – pirmasis azerbaidžanietis kūrėjas, lietuviško miško įvaizdį įliejęs į savo tautos meninio žodžio erdvę.“ Belieka tikėtis, kad vieną dieną knygynuose pasirodys šio Lietuvą gynusio azerbaidžaniečio, literatūriniu slapyvardžiu „Almas“ pasirašiusio kūrėjo, pilna poezijos knygelė bei platesnė biografija.

     Kita atsiskleidžianti siužetinė linija yra skirta iliustruoti tautinių mažumų kūrybos, vizijų bei veiklų kelią Lietuvoje, kuriame užgimė turiningi tarpvalstybinių ryšių epizodai. Nepaisant to, kad knygos autoriaus pamatinė idėja yra skirta atidengti Lietuvos ir Azerbaidžano kultūrinius tiltus, jis į pasakojimą prasmingai įpina bene visas tautines mažumas, kaip totoriai, karaimai, ukrainiečiai ir kiti, taip parodydamas ne tik Lietuvos ir etninių mažumų ilgaamžį bendradarbiavimą, bet ir jų pačių tarpusavio glaudaus santykio reikšmę. Šį kartą skaitytojas gali į žinomus įvykius, kaip Sausio 13-oji, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas ar šalies integracija į NATO ir ES, pažvelgti iš tautinių mažumų perspektyvos, suprasti jos kaip bendruomenės ir lygiavertės visuomenės dalies indėlį į tradicijų, istorijos ir politinės minties raidą XX a. pab. – XXI a. pr. Lietuvoje. Šalia teksto vis įsiterpiančios iliustracijos, kaip greta plevėsuojančių Lietuvos ir Azerbaidžano vėliavų vaizdinys, taikliai nurodo esmines sąmoningų tautinių mažumų misijas – prisidėti prie gerovės kūrimo gyvenamoje šalyje bei tapti jungiamąja grandimi tarp senosios ir naujosios tėvynės. Autorius pateikia azerbaidžaniečių bendruomenės palaikymą, sveikinimus, pagalbą reprezentuojančius oficialius tekstus, kas nenutrūkstamai lydėjo ir džiugino Lietuvą reikšmingų įvykių metu. Knygoje taip pat įterpti Sąjūdžio laikotarpiu skirtingų etninių grupių rašyti drąsūs kreipimaisi į aukščiausias sovietų „galvas“, nepritariantys represijoms ir rodantys solidarumą Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu.

     Knygos autorius, kalbėdamas apie Sovietų sąjungos okupaciją, žmonių laisvės varžymus, 1990–1991 m. sausio įvykius Baku ir Vilniuje mini, jog bendras pavojus ir skaudžios patirtys gimdo kenčiančiųjų santaiką. Tačiau verčiant knygos puslapius kiek norisi praplėsti šią mintį. Atrodytų, jog ne tik pavojus, bet ir kiti faktoriai, kaip pergalė, laisvė ar net pozityvūs uždaviniai taip pat prisideda prie vienybės kūrimo. Tai tarsi liudija pasakojimai apie Lietuvos azerbaidžaniečių įvairius darbus: Vilniuje gyvenančios Adilės Efendi kūryba, garsiausių azerbaidžaniečių tekstų vertimai į lietuvių kalbą ir atvirkščiai, Azerbaidžano krašto pažinimą skatinantys konkursai moksleiviams. Kuomet nors keli Ugnies žemės pietų Kaukaze fragmentai tampa Lietuvos kultūros dalimi, atsiranda naujas kelias statyti tiltus tarp abiejų šalių.

     Paskutinė siužetinė grandis, kurią verta paminėti, dažnai likdavo puslapių paraštėse arba tik kukliai įsiterpdavo į gausų aprašytų kultūrinių tiltų peizažą. Ir visgi, knygos autoriaus Mahiro Gamzajevo vaidmuo, tiesiant šiuos tiltus, yra svarbi ir knygos, ir mus supančios tikrovės linija. Publicisto, rašytojo pastangos stipriai prisidėjo prie minėtos atminties kūrimo, ryšio su Azerbaidžanu mezgimo. Sekant knygos tekstą nesunku pastebėti ir tikrą pilietiškumo sąmojį, kuris lydi autorių, kalbant apie Lietuvos ateitį, šalies santykį su tautinių mažumų atstovais bei jo tėvyne prie Kaspijos jūros. Lietuviškųjų tradicijų reikšmingumas atsiskleidžia kuomet autorius aprašo Lietuvos, tačiau ir tuo pačiu savo patirtis atliekant tyrimus lituanistikos, lietuvių literatūros, jos viešinimo ir puoselėjimo pasažuose. Pateiktoje medžiagoje apie azerbaidžaniečių Lietuvoje organizuojamų švenčių atgarsius, tautinių mažumų nuoširdų ir sąmoningą įsitraukimą Atkuriamojo seimo metu, galima jausti knygos autoriaus atsidavimą visuomeninei veiklai, kas prisidėjo ir prisideda prie didžiulio suteikto pagreičio visuomeninių veiklų prasmės paieškose. Išsamiai pateikta Lietuvos ir Azerbaidžano mokslinių, švietėjiškų ryšių istorija XX–XXI a. atspindi ir pačio autoriaus lituanistinės intelektualinės biografijos fragmentus: Vinco Krėvės kūryba, kaip atspirties taškas, Justinas Marcinkevičius ir kiti lietuviai poetai, kaip įkvėpimo šaltinis, Vytautas Landsbergis ir kiti šalies kūrėjai, kaip darni bičiulystė. Šie ir daugybė kitų kertinių kūrybinių ir gyvenimo darbų lūžių jungiasi į tą pačią pamatinę idėją – kultūrinių tiltų atidengimo pastangos.

     Kaip ir daugybė pateiktų siužetų, taip ir ši knyga tapo dar vienu kultūriniu tiltu. Nepaisant didžiulio atstumo, kūrybiškumu alsuojančios jungtys, ypač literatūrinės, nepaiso distancijos ir pasiekia savo tikslą, ką ir pavyko atlikti šiai knygai ir jos autoriui. Pabaigai norėtųsi pamąstyti apie Azerbaidžano, o ir bendrai įvairialypių Rytų suvokimą Lietuvos atveju. Štai net tarpukariu gyvenęs lietuvių filosofas Stasys Šalkauskis (1886–1941) įžvelgė, kad svajodami apie Vakarus, lietuviai neturėtų nusigręžti ir nuo Rytų, kurie pasižymi gaivališko kūrybiškumo pajėgumu. Visgi vienas iš pagrindinių kultūrinių tiltų atidengimo įrankių ir yra kūrybiškumas.