Evelina Biliūnaitė, rašytoja, Rašytojų akademijos įkūrėja. Asmeninė nuotr.

Per pastaruosius kelerius metus viešojoje erdvėje – nuo socialinių tinklų iki TV studijų – įvyko tylus, bet aiškiai girdimas pokytis. Tai, ką žmonės prieš dvejus metus rašinėjosi su „ChatGPT“, šiandien jau galime išgirsti realybėje – televizijos laidose, verslo susitikimuose, net kasdieniuose pokalbiuose. Į šnekamąją kalbą persikelia dirbtinio intelekto modelių siūlomos sakinio konstrukcijos – sakinio sandaros modeliai, žodžių junginiai ir frazės, kurios algoritmuose kartojamos dažniausiai. Lietuvių tekstai ima panašėti į DI sugeneruotus, ir šis pokytis jau vis dažniau girdimas plika ausimi.

Apie šį reiškinį kalba Rašytojų akademijos įkūrėja ir rašytoja Evelina Biliūnaitė, knygų „Gyvojo rašymo metodas“, „Rašymas DI sistemoms: Sviestas sviestuotas“ ir „AIO – Dirbtinio intelekto optimizavimas“ autorė. Pasak jos, dirbtinis intelektas nėra ”kažkoks baubas” – tačiau problema prasideda tada, kai žmogus nebeatskiria, kur baigiasi įrankis ir prasideda jo paties mąstymas, o kartu pradeda mechaniškai kartoti tai, kas skamba „tvarkingai“, bet nebūtinai lietuviškai.

„Aš pati kasdien dirbu su dirbtiniu intelektu. Aš jį mokau, redaguoju, optimizuoju. Todėl labai aiškiai matau, kur sakinys dar yra žmogaus, o kur jis jau yra DI modelio pasiūlytas šablonas. Problema prasideda tada, kai žmogus nustoja filtruoti.“, – sako pašnekovė.

Rodomasis pirštas „☝“ ir „👉“ – kai gestas pakeičia argumentą

Pastaraisiais metais tekstuose itin išryškėjo demonstratyvumas. Socialiniuose tinkluose sakiniai vis dažniau baigiami rodomuoju pirštu „☝“. Kartais – horizontaliai nukreiptu „👉“, tarsi būtų rodoma, kur spausti, ką galvoti ar ką būtinai „suprasti“. Tokie simboliai tampa sakinio dalimi ir atstoja akcentą, kuris anksčiau būtų buvęs išsakomas argumentu. Kitaip tariant, gestas pradeda dirbti vietoje logikos.

„Lietuvių viešo kalbėjimo tradicija istoriškai yra kur kas santūresnė. Mes nesame kultūra, kuri kalbėdama grūmoja pirštu po nosimi – viešojoje retorikoje paprastai labiau vertinamas minties svoris, o ne piršto kryptis. Kai vietoje argumento atsiranda pirštas, tekstas pradeda veikti kaip nurodymas. O nurodymas visada silpnesnis už gerą argumentą. Pirštas yra emocinis spaudimas, argumentas – logika. Todėl reklaminiuose tekstuose toks spaudimo tonas gali suveikti atgrasinančiai: vietoj to, kad žmogus paspaustų nuorodą, jis gali tiesiog užverti skelbimą“, – sako E. Biliūnaitė. Pasak jos, simbolis savaime nėra blogis, tačiau, kai jis pakeičia sakinio struktūrą ir tampa

„įsakymo“ ženklu, kalba ima veikti per spaudimą, o ne per aiškumą.

„Kamuolys tavo pusėje“ – kai laiško šablonas išėjo į gatvę

Angliškas posakis „the ball is in your court“ turi savo sportinį kontekstą. Lietuviškai frazė „kamuolys tavo pusėje“ neretai skamba mechaniškai, bet ji sparčiai plinta. Iš pradžių tokios konstrukcijos buvo būdingos verslo laiškams, kuriuos žmonės ėmė rašyti pasitelkę dirbtinį intelektą. Šiandien jas galima išgirsti ir televizijos laidose – tarsi tai būtų natūrali šnekamosios kalbos dalis.

„Kai šabloninė laiško pabaiga persikelia į gyvą kalbą, aš suprantu, kad modelis jau pradėjo veikti realybę. Žmogus nebeformuluoja. Jis kartoja konstrukciją“, – sako pašnekovė. OpenAI vadovas Samas Altmanas yra kalbėjęs, kad žmonių tekstai ir kalbėjimas ima panašėti į modelių generuojamą kalbą, o tai sukuria dirbtinumo ir vienodumo įspūdį. DI kalbos modeliai stiprina tai, kas kartojama dažniausiai, todėl be refleksijos perimtos formuluotės labai greitai tampa norma.

„Jeigu konstrukcija gimė DI algoritme ir mes jos nepergalvojame, ji tampa norma. O norma labai greitai tampa įpročiu“, – priduria ekspertė.

Architektų epidemija – kai žodis tampa prestižo lipduku

Architektas lietuvių kalboje reiškia žmogų, projektuojantį pastatus, braižantį brėžinius, planuojantį erdves. Tai konkreti profesija su aiškiu turiniu. Tačiau šiandien turime marketingo architektus, SEO architektus, matomumo architektus, pardavimų architektus, grožio architektes – žodis, kuris turėjo apibrėžtą reikšmę, tampa prestižo priesaga, klijuojama ten, kur norisi svarumo, bet žodis pradeda reikšti ne tai, ką turėtų reikšti.

„Greitai turėsime trinkelių klojimo architektus, vartelių prisukimo architektus ar žolės pjovimo architektus“, – juokauja pašnekovė. Ironija čia slypi proporcijoje: kai prestižo žodžiai klijuojami viskam, jie praranda svorį. „Kai žodis sukuria klaidingą lūkestį, jis nebepadeda komunikacijai – jis ją trikdo. Kai prestižo žodžiai klijuojami viskam, jie praranda svorį. O kai prarandamas svoris, prarandama ir prasmė. Architektas tampa nebe profesija, o etikete“, – sako E. Biliūnaitė. Anglų kalboje „architect“ turi platesnę metaforinę tradiciją, tačiau lietuvių kalboje tokia plėtra nėra natūrali, todėl toks perkėlimas skamba dirbtinai, ypač kai kartojamas masiškai.

„Balsas“ – kai pasislenka reikšmė ir tai pastiprina DI

Šiandien tekstai turi „balsą“. Prekės ženklai turi „balsą“. Autoriai turi „balsą“. Lietuvių kalboje balsas tradiciškai reiškė kalbėjimo tembrą ar skambesį, tačiau pastaraisiais metais žodis pradėjo reikšti visai ką kita – stilistinį identitetą. Ši reikšmė atkeliavo iš angliško „voice“, bet į lietuvių vartoseną ji atėjo ne vien per vertimus: ją stipriai pastūmėjo kasdienis rašymas su dirbtiniu intelektu, nes „ChatGPT“ nuolat siūlo tas pačias formuluotes apie „balso“ išlaikymą ir „prekės ženklo balso“ nuoseklumą. Kai ta pati formuluotė šimtus kartų pasiūloma ekrane, ji anksčiau ar vėliau pradeda skambėti ir iš lūpų.

„Mes sakydavome: gražus balsas, stiprus balsas – kalbėdavome apie žmogaus skambesį. Dabar sakome: tekstas turi balsą. Ir čia jau ne šiaip svetimybė – čia šablonas, kurį žmonės nusirašo, nes taip patogiai suformuluoja „ChatGPT“. Paskui tą patį pradeda kartoti realybėje“, – sako E. Biliūnaitė.

Pasak pašnekovės, reikšmės slinktis savaime nėra blogis – kalba natūraliai kinta. Tačiau problema prasideda tada, kai slinktis vyksta mechaniškai, be refleksijos, ir kartu ima vienodinti stilių. „Klausimas paprastas: ar mes suvokiame, ką perimame, ar tiesiog kartojame, nes taip skamba „teisingai“? Kai neklausiam savęs, žodis tampa ne mūsų pasirinkimu, o DI modelio įpročiu“, – sako pašnekovė.

„Triukšmas“, „ribos“, „be romantikos“ – kai frazė pakeičia turinį

„Triukšmas rinkoje“, „mano ribos“, „o dabar kalbėkime be romantikos“, „pasakysiu dabar be mistifikavimo“ – šios DI sakinio konstrukcijos šiandien tapo beveik universaliomis. Jos kuria aiškumo, griežtumo, net profesionalumo įspūdį, tačiau dažnai lieka be konkretaus turinio. Žodis „triukšmas“ neretai pakeičia tikslų įvardijimą: nepasakome, kas konkrečiai vyksta, kas trukdo, kas neteisinga, kur problema. „Ribos“ tampa emociniu skydeliu, kai jų niekas neapibrėžia, o „be romantikos“ kartais atstoja argumentą – vietoje esmės atsiranda poza.

„Kai sakome “triukšmas”, bet neįvardijame, kas vyksta, mes užmaskuojame esmę. Kai sakome “mano ribos”, bet jų neapibrėžiame, tai tampa emocine poza. Frazė ima veikti vietoje argumentacijos“, – sako E. Biliūnaitė. Pasak jos, dirbtinis intelektas stiprina tai, kas kartojama dažniausiai, o dažniausiai kartojama nebūtinai yra tiksliausia. Todėl tokios frazės, kartojamos be turinio, ilgainiui pradeda „kalbėti už mus“, nors iš tiesų nieko nepasako.

Mes, žmonės, kasdienybėje nekalbame per neiginius

Dar vienas bruožas, leidžiantis atpažinti algoritminį tekstą, – kai sakinys pradedamas paneigimu, o tik tada pereinama prie teiginio. Dirbtinis intelektas dažnai formuluoja taip: „Tai nėra apie X. Tai apie Y.“ Gyvas žmogus paprastai pradeda nuo esmės: jeigu jis nori, kad kitas žmogus atneštų vandens stiklinę, jis taip ir sako: „Atnešk man vandens stiklinę.“ O ne: „Atnešk man ne televizorių ir ne plaukų raištį. Atnešk man vandens stiklinę.“ Šis skirtumas subtilus, bet jis išduoda, kas diktuoja sakinio ritmą – žmogus ar DI siūlomas šablonas.

„Aš visada sakau: žmogus gyvame pokalbyje dažniausiai pradeda nuo teiginio. O dirbtinis intelektas atvirkščiai – dažnai pradeda nuo paneigimo, nes taip struktūruotas jo sakinio modelis“, – sako pašnekovė. Marketingo kalboje toks modelis ypač pavojingas, nes neiginys palieka pėdsaką potencialaus pirkėjo pasąmonėje. „Jeigu sakote: „Šie specialistai nėra prasti, jie yra aukštos kultūros profesionalai“, žmogaus smegenys pirmiausia išgirsta žodį „prasti“. Todėl žmonės tarpusavyje realybėje taip nekalba – mes sakome, kas yra, o ne tai, ko nėra“, – pabrėžia ekspertė.

Mes patys mokome dirbtinį intelektą

Kalbos modeliai mokosi iš milžiniškų tekstų kiekių: jie atpažįsta pasikartojančias konstrukcijas, žodžių junginius, ritmą, stilistiką ir visa tai sustiprina. Kuo dažniau tam tikra frazė naudojama, tuo didesnė tikimybė, kad ji bus siūloma ir ateityje. Tai reiškia paprastą dalyką – mes patys mokome dirbtinį intelektą, nes į jį nuolat “pilame” savo tekstus.

„Jeigu mums rūpi lietuvių kalba, turime ją saugoti kantriai redaguodami. Turime sakyti modeliui: čia netikslu, čia per daug, čia ne mūsų. Dirbtinis intelektas mokosi iš žmogaus sukurto turinio. Ne atvirkščiai. Dirbtinis intelektas siūlo vidurkį – tai, kas jau buvo pasakyta milijonus kartų. Tačiau kultūra ir kalba gimsta iš pasirinkimo. Jeigu šiandien lietuvių tekstai realybėje pradėjo priminti „ChatGPT“, tai nėra vien modelio „kaltė“. Tai ženklas, kad per mažai skiriame, kur baigiasi įrankis ir prasideda mūsų pačių mąstymas. Mes turime galvas tam, kad mąstytume ir redaguotume. Jei neatsirenkame, kas yra kas, tekstas tampa ne mūsų“, – apibendrina E. Biliūnaitė.

Rašytojų akademijos pranešimas