Knyga apie Dusetų bei Antalieptės kleboną kanauninką Stanislovą Krumpliauską

Knyga apie Dusetų bei Antalieptės kleboną kanauninką Stanislovą Krumpliauską

Giedrė Mičiūnienė ir kan. Stanislovas Krumplauskas

Vilija Visockienė, Dusetos, www.voruta. lt

„Mielieji, šią popietę suskrido visos dienos, mėnesiai, metai ir dešimtmečiai iš tolimiausių atminties kertelių, suklupo pasimelst dar kartą už tuos prabėgusius metus, už galimybę savo rankose laikyti solidžią Giedrės Mičiūnienės parašytą knygą „Kunigas – žmogus“.

Už knygą, kuri padės geriau pažinti Dusetų bei Antalieptės kleboną kanauninką Stanislovą Krumpliauską, jau dešimtus metus esantį šalia mūsų, dovanojantį nesuskaičiuojamą gausybę šiltų akimirkų parapijiečiams, besiglaudžiantiems prie tikėjimo tiesų, ieškantiems didžiosios gyvenimo prasmės – Dievo. Noriu visus pakviesti susipažinti su prasmingai vingiuojančiu gerbiamo klebono kan. Stanislovo Krumpliausko gyvenimo keliu, pasiklausyti ištraukų iš šios knygos, pasimėgauti skambančiais muzikos akordais. Trumpam pamirškime rūpesčius, pasinerkim į prisiminimus ir kartu praleiskime šią popietę“ – tokiais žodžiais Kultūros centro Dusetų dailės galerijos renginio režisierė, vedėja Margarita Simokaitytė spalio 8 d. pasveikino visus, gausiai suvažiavusius iš įvairiausių Lietuvos miestų pasveikinti kunigo, kolegos, bičiulio, mokytojo ir buvusio mokinio, sielovadininko, klebono kan. Stanislovo Krumpliausko ir zarasiškės poetės, rašytojos Giedrės Mičiūnienės.

Jų parašytą knygą „Kunigas – žmogus“ buvo galima įsigyti kartu su autorių autografais. Renginio metu, kuriame skambėjo gražiausi muzikiniai kūriniai, šviesūs poezijos posmai, buvo rodomas filmas apie klebono gyvenimo ir veiklos kelią. Iškilmingai perskaityti ir įteikti LR Seimo nario Andriaus Navicko Padėkos raštai kanauninkui S. Krumpliauskui ir G. Mičiūnienei.

Petras Kražauskas

Renginyje jaunystės dienų prisiminimais pasidalino kanauninko kurso draugas kunigas Petras Kražauskas, Joniškėlio klebonas Virgilijus Liuima, istorijos mokslų daktarė Aldona Vasiliauskienė. Neišdildomą įspūdį visiems paliko labai garbaus amžiaus, tačiau žvali, puikią atmintį turinti kunigo Stanislovo (beje, ir su Giedre trumpai buvusi kolege) mokytoja Ona Makoveckienė, kuri renginyje pasakė jautrią kalbą apie savo buvusį mokinį.

Iškilmingą renginio dalį baigė dvasingai Margaritos Simokaitytės sudainuota „Aleliuja“.

O tada nusidriekė eilės žmonių su gėlėmis, dovanomis prie kunigo Stanislovo – visi norėjo pasakyti jam nors keletą sveikinimo ir padėkos žodžių, paspausti ranką. Klebonas kiekvieną apkabino, dovanojo tik tam žmogui skirtą ypatingą Žodį. Tarp sveikintojų buvo knygos pagrindiniai rėmėjai – Žaneta ir Antanas Kibickai bei Marijuš Koženevskij; Biržų rajono savivaldybės administracijos direktorė Irena Varzienė, Zarasų rajono savivaldybės tarybos nariai Violeta Barisevičienė, Nijolė Guobienė, Domijanas Popovas, „Zarasų krašto“ redaktorė Olga Raugienė; VŠĮ Zarasų PSPC direktorius Audronis Barisevičius, verslininkės Stasė Goštautienė ir Vaida Lazdauskienė, rašytojas, istorikas Vytautas Indrašius, kraštotyrininkė, rašytoja Regina Abukauskienė, dailininkė, pedagogė, Ignalinos rajono savivaldybės tarybos narė Nijolė Trinkūnienė.

Tarp svečių regėjome judėjimo negalią turinčią moterį, kuriai tas nesutrukdė įveikti tolimą kelią. Gausybė Kvetkų, Papilio, Kupiškio parapijiečių atvyko pagerbti savo mylimo ir išsiilgto klebono Stanislovo. Atvyko ir papilietė Danutė Užkuraitienė – tai ji prieš daug metų išgelbėjo kunigo gyvybę, kai į jį buvo pasikėsinta. Kleboną sveikino gausus būrys Dusetų ir Antalieptės parapijiečių, džiaugdamiesi, kad turi galimybę būti šalia šio šviesaus, daug gero mūsų kraštui nuveikusiam Kunigui – Žmogui.

***

Kaip atsirado ši reikšminga knyga, kalbamės su jos bendraautore Giedre Mičiūniene.

„Ši knyga – pats didžiausias mano interviu. Ir, žinoma, prasmingiausias. Tai ilgiausiai užtrukusi pamoka, atskleidusi ne tik išmintį, begalę faktų ir įdomių detalių. Tai išraiškingiausias žodžiais nupieštas paveikslas, išskleidęs Žmogaus Pašaukimo savitumą ir spalvas.

Kanauninko gyvenimas man suspindo 7 dorybių šviesa:

Teisingumas – VAIKYSTĖ ir KARIUOMENĖ. Laikas, kai mokomės pažinti ir vertinti pasaulį, dėliodami begalę atsakymų į kylančius klausimus.

Saikas – SEMINARIJA. Į Pašaukimą žengtas žingsnis – naujo laiko pradžia. Širdis, pripildyta įvairiausių Dievo meilės dovanų, kitaip supranta malonę.

Drąsa – tai jaunystė. Pirmoji kunigystės vieta – BIRŽAI.

Tikėjimas – KUPIŠKYJE klebonas Gutauskas, skatindamas pasitikėjimą, iniciatyvas ir suteikęs galimybę netrukdomai veikti, brandino jauną kunigą – Asmenybę.

Viltis – PAPILYJE gražūs bendrystės darbai, Sąjūdžio šviesa ir… pasikėsinimas – puikus įrodymas, kad Viltis – tai saugančios Dievo rankos… Atminty visada skambės auksiniai a. a. Mamos žodžiai: „Nesinervink. Ateis laikas – Dievas patvarkys.“

Dosnumas – ANYKŠČIUOSE atlikti Dievui, Žmogui ir Miestui reikšmingiausi darbai: apžvalgos aikštelė Šv. Mato bažnyčios bokšte, sumontuoti galingi vargonai, išsaugota visuomenei monsinjoro A. Talačkos sukaupta vertinga dailės kolekcija, tradicija tapęs Tarptautinis jaunųjų vargonininkų festivalis. „Kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus“ (2 Kor 9,6).

Išmintis – neišdalijami sielos turtai, įprasminti gražia veikla, o kasdien didėjantis lobis išryškina Pašaukimo klodus: Gyvosios Bažnyčios Šviesą ir bendrystę, nesibaigiančią Dievo Meilę ir didžiausią Jo Stebuklą – Gyvenimą. Tai kunigavimas DUSETOSE.

Kaip užgimė mintis apie šią knygą?

Apie kun. Krumpliauską esu girdėjusi nuo vaikystės. Jis – baigęs Lupenkos mokyklą, kurioje visą gyvenimą mokytojavo mano Teta ir Dėdė.

Rinkdama medžiagą apie Turmanto bažnyčios kun. Alfonsą Merkį, bendravau su kan. Stanislovu. Supratusi, jog šalia neeilinė asmenybė, pasakiau, kad Jo gyvenimas vertas Knygos. Jis tik nusijuokė. Buvo miela, kad švęsdamas jubiliejinę sukaktį, sutiko duoti interviu, atvėrusį dar daugiau įdomių faktų. Tada pakartojau savo žodžius apie knygą, bet tikrai negalvojau, kad ją pati ir rašysiu.

Atsitiktinai su kan. Stanislovu susitikau Baltriškėse, kai rašiau knygelę apie tą Bažnyčią (jo turimos nuotraukos papildė leidinį). Vos atidavus ją į spaustuvę, pradėta knyga „Dusetų Švč. Trejybės parapijos šimtmečiai“. Klebonas buvo iniciatorius ir pagrindinis rėmėjas, kad penki Dusetų Švč. Trejybės parapijos istorijos šimtmečiai lyg mozaika būtų sudėliota į leidinį. Pavarčiusi knygą, mokslininkė religijos istorikė gerb. Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ pasakė: „Kanauninke, Jūsų gyvenimas irgi vertas knygos“.

Ir štai mokslų daktarės žodžiai išsipildė: po metų – knyga „Kunigas – žmogus“ jau rankose. Kadangi Klebono tekstai pasakoti, diktuoti – tapome bendraautoriais.

Nuoširdžiausia PADĖKA knygos rėmėjams Žanetai ir Antanui Kibickams, Marijuš Koženevskij.

Kas buvo sunkiausia ją rašant? Turbūt nesuskaičiuoti, kiek valandų truko pokalbiai…?

Sunku nebuvo. Buvo smalsu. Visai atsitiktinai užsienio spaudoje radusi tai, ką pasakojo klebonas, sutrikau, nes suvokiau: tai – neeiliniai įvykiai ir faktai, užfiksuoti pasaulio spaudoje (JAV leidžiama spauda „Tėviškės žiburiai“, „Draugas“). Knygoje – 863 išnašos, kurių informacija papildo tekstą. Panaudota labai daug įvairių šaltinių ne vien lietuvių, bet ukrainiečių, baltarusių, lenkų, rusų kalbomis.

Neskaičiavau, kiek valandų truko pokalbis. Nežinau, kiek laiko vyko jo papildymas. Labai intensyviai dirbta daugiau nei pusę metų (nemažai buvo dienų, kai tam skyriau po 18 val. per parą).

Kas labiausiai džiugino, stebino rašant knygą?

Stebino Klebono erudicija. Žavėjo atmintis: puikiausiai prisimena žmonių, sutiktų savo gyvenime, vardus ir pavardes.

Ši knyga labai praplėtė ir mano pačios akiratį. Buvo įdomu ne tik prisiliesti prie Didelio Žmogaus gyvenimo, pajaučiant skirtingų laikmečių tėkmę, bet ir susipažinti daugeliu žmonių, įvykių, daiktų, sužinoti net naujų žodžių reikšmių. Svarbiausia – suprasti, kokia svarbi išsaugota atmintis. Džiugu, kad klebonas išlaikė daug laiškų, straipsnių iškarpų. Iš tiesų į 544 puslapių knygą pateko tik dalis informacijos.

Ona Makoveckienė

Bene pats mieliausias stebuklas: į rankas pakliuvo nuotrauka – prie Lupenkos mokyklos nusifotografavusi mokiniai su mokytoja – auklėtoja Ona Makoveckiene. Širdy džiūgavau kaip vaikas, kad Mokytoja, mokiusi kleboną prieš 6 dešimtmečius, ne tik atvyko į knygos pristatymą, bet ir pasidalijo labai šiltais prisiminimais.

Kokia klebono reakcija buvo, paėmus knygą į rankas?

Knygos formatą, viršelį derinome, nuotraukas rinkome abu. Todėl, manau, didelės staigmenos nebuvo.

Šventė praėjo, įtampa atslūgo… Ar jau dėliojasi mintys kitai knygai, o gal ji jau rašoma?

Šventė praėjo. Esame labai dėkingi už puikų jos organizavimą Dusetų K. Būgos gimnazijos mokytojoms Vandai Normantienei ir Dainorai Biliūnaitei, renginio vedėjai – Margaritai Simokaitytei, visokeriopą pagalbą – kultūrinės veiklos vadybininkei Rimai Simanavičienei, įgarsinusiam renginį Ramūnui Lisinskui, šviesos inžinieriui Olivijui Čypui; Dusetų meno mokyklos mokinėms – fortepijonu skambinusioms Uršulei Krikščionaitytei, Vakarei Sinkevičiūtei. Fleita grojusiai Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos Romuvos padalinio moksleivei Auksei Krumpliauskaitei. Kultūros centro Dusetų dailės galerijos moterų ansambliui „Svaja“, akordeonistams Eitvydui ir Mantvydui Merkiams, duetui Eglei Kuzmienei ir Margaritai Simokaitytei. Nuoširdus ačiū Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktoriui Alvydui Stauskui už suteiktas renginiui patalpas bei nuotraukas iš asmeninio archyvo, kurios papildė filmą, atspindintį klebono gyvenimo ir veiklos kelią.

Dusetų dailės galerijos moterų ansamblis „Svaja“

Man buvo labai gražu, kad žmonės iš įvairių miestų: Kupiškio, Biržų, Vilniaus, Utenos, Ignalinos, Kauno, Zarasų, Rokiškio atvyko į Dusetas, kad galėtų gyvai nusilenkti Žmogui, daug metų gyvenančiam jų širdyse, laiko tolinamuose prisiminimuose, kad galėtų padėkoti už laiku ištartą žodį – padrąsinantį, pamokantį, gal ir griežtesnį, kad galėtų pristabdyti besiritančią galingą laiko laviną ir paspausti ranką… Į istoriją įeina mūsų atlikti darbai, ypač tie, kurie padaromi iš širdies…

Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos Romuvos padalinio moksleivė Auksė Krumpliauskaitė

Margarita Simokaitytė ir Eglė Kuzmienė

…todėl visada sakiau, sakau ir sakysiu, kad apie gerumą reikia kalbėti garsiai, o apie Žmones, darančius gerus darbus – DVIGUBAI GARSIAU. Ir PADĖKOTI JIEMS REIKIA – GYVIEMS ESANT. Nereikia atidėlioti Rytojui, kitai progai, kitiems metams. Gyvenimas – Didžiausia Dievo Dovana, nuostabiausia Šventė, kurią reikia švęsti – KASDIEN: NUO RYTO IKI VAKARO. Aš taip ir darau, todėl ne žmogus turi kalbėti apie būsimus darbus, bet atlikti darbai. Neplanuoju nieko: ne viskas nuo mūsų norų priklauso. Į Amžinybę jau išskubėjo keli žmonės, minimi knygoje. Tikiu, ši aštuonioliktoji knygelė nebus paskutinė, nes aplinkui tiek daug gėrio, grožio ir šviesos.“

***

Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas kan. Stanislovas KRUMPLIAUSKAS sakė:  „Esame Laimingi,  apdovanoti metais, nors jie taip greitai nuskuba pas Viešpatį. Nepastebėjau, kaip Dusetų Švč. Trejybės ir Antalieptės Šv. Kryžiaus atradimo parapijose prabėgo ir mano dešimtmetis.

AČIŪ: Jūsų rūpestis, pastangos ir darbas kuria mūsų gražią bendrystę. „Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“. Gal 6,10

Autorės nuotraukos

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.