Kazimieras Garšva

 

Habil. dr. Kazimieras Garšva, www.voruta.lt

Archeologų duomenimis baltų kultūrinės grupės susidarė 2500-2000 m. prieš Kr., kai dėl kultūros, substrato, gamtos sąlygų išsiskyrė trys svarbiausi jų plotai: 1) Rytų Pabaltijo, 2) Dniepro aukštupio ir 3) Okos-Volgos aukštupio. Rytų baltų kalbomis laikomos gyvosios lietuvių, latvių kalbos ir mirusios žiemgalių, sėlių, Dniepro-Okos plotų kalbos.

Tyrimo tikslas – daugiausia pagal likusius vardyno duomenis aprašyti rytų aukštaičių ir toliau į rytus buvusių baltų tarmių, vardyno sistemas, kalbų kontaktus, baltų kalbų substratą, jo sukeltą tolimesnę kalbos raidą. Lietuvių kalboje dėl žiemgalių kalbos įtakos nuo bendrinės kalbos labiausiai skiriasi šiaurės panevėžiškių tarmė, dėl kuršių kalbos įtakos – šiaurės žemaičių tarmė, latvių kalboje – latgaliečių tarmė.

Lietuvos Respublikos rytuose ištirti 578 hidronimai ir 3720 oikonimų. Iš šiaurės rytų link Vilniaus oikonimų slavinimas didėjo: tarp lenkiškai užrašytų oikonimų lietuviškų elementų Ignalinos valsčiuje liko 79,1 %, Švenčionių vls. – 70,7 %, Vilniaus vls. – 65, 5 %, Vilniaus mieste – 45,5 % . Į pietus nuo Vilniaus ( Šalčininkų vls. ) tokių buvo 59,6 % , į vakarus nuo Vilniaus (Trakų vls.) – 69,3 %.

Lietuvių kilmės yra ir priesaga –išk–. Jos skaičius oikonimuose didėja buvusiose etninėse lietuvių žemėse iš pietų į šiaurę: suslavintose formose tarp Šalčininkų ir Švenčionių jų buvo apie 29 %, Ignalinos vls. – 43, 7 %, Latvijos Skrudėlynės vls. – 54,8 % , Demenės vls. – 52,5 %, dab. Gudijos Pliusų apyl. – 55 %, Miežionių apyl. – 40 % , Vidžių apyl. – 35 %.

Per 10000 hidronimų ir oikonimų ištirta į rytus už Lietuvos Respublikos ribų. Gudijos pasienyje su Lietuva (Varanavo, Astravo, Breslaujos, Ašmenos, Lydos, Smurgainių rajonuose) yra 16 apylinkių, kuriose tebėra daugiau kaip pusė lietuviškų oikonimų: Benekainių apyl. – 87 %, Bastūnų – 80 %, Baltiškių – 77 % (Varanavo r.), Astravo apyl. – 75 %, Vidžių – 71 %, Gudagojo – 68 %, Rodūnios – 67 %, Varnionių – 63 %, Pliusų – 62 %, Apso – 61 % ir t.t. Toliau į rytus tas skaičius vis mažėja.

Baltų kalbų plotai už Lietuvos Respublikos ribų pagal kalbos sistemą, lietuviškai ar kitaip baltiškai gimtąja kalba kalbėjusių žmonių skaičių ir trukmę, baltiško vardyno dalį ir t.t. turi tris apytiksles rytines ribas: 1) Druja, Šarkovščina, Glubokas, Daukšyčiai (Dokšica), Aina, Zaslavlis, Minskas, Nesvyžius, 2) Vitebskas, Orša, Mogiliavas, Gomelis, 3) Tverė, Maskva, Tula, Kurskas ir t.t.

Pirmasis nurodytas plotas priklauso lietuvių kalbos vilniškių tarmei. Jame pagal lituanizmų skaičių skiriamos trys dalys: kuo arčiau pagrindinis lietuvių kalbos plotas, tuo dažniau vartojama lietuvių kalba, lietuviškesnis ir vardynas.

Antrojo ir trečiojo rytinio ploto baltizmai pagal sandarą ir fonetiką yra panašesni į lietuvių bendrinę kalbą. Juose taip pat yra lietuviškos kilmės vardyno, net lietuviškų bendrinių žodžių, priesagų. Toliausiai rytuose buvęs baltų kalbų plotas mažiausiai ištirtas, skirtingai vadinamas.

Gyvenamųjų vietų vardų studijos rodytų, jog dabartinėje Baltarusijos šiaurėje galima skirti šiuos plotus: 1) nuo dabartinės Lietuvos Respublikos sienos iki linijos Pliusai, Zarača, Delekas, Kazėnai, kur yra nuo 90% iki 60% oikonimų lietuviškos kilmės, 2) iki Drujos, Miorų, N. Paguosčio, Juodžių valsčių imtinai (60–20% lietuviškų oikonimų), 3) iki Verchnedvinsko, Armanavičių, Gluboko valsčių (5–1% lietuviškų oikonimų), 4) iki Obolės, Ūlos, Obolcų, Toločino, kur yra kiek mažiau baltiškų hidronimų ir oikonimų, antroponimų, 5) iki dabartinės Rusijos Smolensko, S. Peterburgo sričių.

Minėtose teritorijose ir net to paties valsčiaus dalyse lietuviškų ir pralietuviškų (baltiškų) vietovardžių skaičius nevienodas, jie pasiskirstę netolygiai. Didesnė lietuviškų vietovardžių koncentracija rodo, kad tose vietose lietuvių buvo daugiau ir jie ilgiau išsilaikė (Ikaznės,ŸJuodžių, Perebrodės, Drujos ir kiti valsčiai).

Ikaznės parapijos vietovardis kumša „Kamša“, priebalsių kietinimas leidžia daryti išvadą, kad čia buvo kalbama ta pačia lietuvių vilniškių tarme, iki šiol išlaikyta 10–20 km į vakarus ir šiaurės vakarus (Breslaujos – Apso krašte, kur yra balu.ndiške. „Balandiškė“, kumpi.nei „Kampiniai“, šalaku.ndzei „Šalakandžiai“ ir t. t.). Yra neabejotinų priebalsių kietinimo pavyzdžių: dvarčany „Dvarčionys“, paršali „Paršeliai“ ir t. t. Dzūkuota ne tik prieš a tipo balsius (Gaucy, Gedze, Giraucy, Girnuci, Labuci), bet kai kur ir prieš i tipo balsius (Bardzilava, Grodziški). Dzūkavimą galėjo skatinti gudų, lenkų kalbos, o č, dž išlaikymą (Driguči ir t. t.) rusų kalba.

Ainos – Radaškovičių apylinkėse pavardės su galūne -is išlaikytos ne tik XVI a. (Šikucis), bet ir XIX–XX a. (Meszkis, Szedzianis). Dėl to galima spėti, jog lietuvių kalbos liekanų čia buvo bent iki XIX a. Kalbėta vilniškių šnekta (skrundž „skrandis“, Šikucis „šikutis“), priebalsiai kietinti nedėsningai (Szareiko „Šereika“, bet Szedzianis „Šedenis“, Viažewicz „Vėževičius“, nors XVI a. užrašyta Žomoitin „Žemaitinas“). 1980 m. Ainos apylinkės pirmininkas Šareiko „Šereika“ straipsnio autoriui rašė, kad jo duomenimis Ainos apylinkėje „lietuvių nėra ir niekada nebuvo“.

Plotą tarp Maskvos ir Kursko reikėtų laikyti ne buvusiu periferiniu, o pagrindinio baltų ploto rytiniu pakraščiu, kuriame gal buvo ir Lietavos vardas (Lietovka, Lietovo). Dvidešimt penki stambesni hidronimai rodo, jog šiaurėje periferinis mišrus baltų plotas nesibaigė ties Pskovu ir Toropecu, o tęsėsi iki dabartinio Novgorodo ir net S. Peterburgo, kur baltai ir po to slavai kyliu įsiterpė į finų teritoriją.

Į rytus nuo linijos Pskovas, Dysna, Minskas, Sluckas gyveno rytiniai baltai, kurių kultūra archeologų duomenimis skyrėsi nuo lietuvių ir latvių protėvių. Daugelis vandenvardžių atsirado seniau už oikonimus ir yra panašesni į archaiškesnę lietuvių kalbą, išlaikė priebalsius š (Kokša, Šerna, Šo, Šerkšna, Šlina, Verša), ž (Varža, Uža, Žizdra). Panašūs ir gyvenviečių pavadinimai, kurie turėjo atsirasti vėliau (Olša, Šavle, Šilovo, Žebentiaj).

Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje yra per 1000 baltiškos kilmės oikonimų (pvz., Gili, Griva, Mačiuly, Šilovo, Upino) ir iki 100 hidronimų (Eglinka, Kol%p%, Perekul%, Promša, Šo, Osino ir t. t.), kurių baltiška kilmė dar nenustatyta.

Kompaktiškas baltų kalbų plotas rytuose dabar daugiausia išliko šiaurėje, iš dalies lygiuodamas su Baltijos jūros pakraščiu. Pietinis Baltarusijos pakraštys tarp Bresto ir Bobruisko, priskiriamas senosioms baltų žemėms, nuo Naugardo žemės skiriasi dviem ypatybėmis: 1) baltiškų hidronimų čia yra gal net mažiau (jie išsamiai neišnagrinėti), bet jie apima didesnius vandens telkinius ir 2) čia daugiau baltiškų oikonimų, kilusių iš antroponimų ir galinčių liudyti kiek ilgesnį baltų kalbų išlikimą.

Issa (rus. Čńńŕ, balt. Čńą) – plg. la. īss, īsa „trumpas, -a“, lie. (rytų aukštaičių) įsas, įsa, Isė, Isupis, Yslikis (Vanagas 1981, 131–132). Tokios upės teka Gardino, Pskovo, Penzos sr., Mordovijoje. Pavolgio finų kalbose taip vadinama ieva (Žučkevič 1974, 148), bet dėl vardo kilmės tai greičiausiai yra atsitiktinis sutapimas. V. Toporovas, O. Trubačiovas (1962, 156) hidronimus su -sa ir panašiais elementais laikė greičiausiai baltiškais.

Loša (balt., rus. Ëîřŕ), Łasza (lenk.), Aluošia (liet.) – plg. liet. Alšia, Alšynė, Lašupis. Upės yra Nemuno, Ušos intakai, Lošanka, Losica (Lošica) – Svisločiaus, Mužankos intakai. Upių vardų kilmė galėtų būti ir skirtinga (Astravo rajone yra Aluošia). V. Toporovas, O. Trubačiovas (1962, 194) vardą laikė baltiškos kilmės, V. Žučkevičius (1974, 210) – baltarusių palikimu (iš žuvies loš, lošak „lašėkas“). K. Būga (1961, 424, 528, 530) rašė, kad „iš devynių upių vardų Loša tiktai Ašmenos intakas turėtų būti kilimo lietuviška, nes jos pakraščiais dar ir šiandien tebegyvena lietuviai. Visas kitas Lošas dėl 3–5 upių geografiškosios padėties (Mozirio ap. ir Černigovo gub.) reikia laikyti slaviškos kilmės vardais, atsineštais iš protėvynės, plg. sl. lošĮ „piktas, netikęs“. Etimologijai šie argumentai nėra pakankami, nes visoje Baltarusijoje ir net Rusijos pakraštyje iki VI a. gyveno baltai.

Maža (Ěŕćŕ) – Moročės, Slučės, Pripetės int., plg. liet. mažas, maža, Mažutis, Mažupė, Moža (Ěîćŕ) – Bobro kair. intakas, Možaika – Berezinos deš. ir Maskvos intakai, Možanka – Berezinos kair. intakas. Tos pačios šaknies kaimai Mažuli (Įvijos r.), Mazeki (Šumilino r.), Mažnica (Borisovo r.) (plg. Būga 1961, 532, Žučkevič 1974, 219, 238). Tokios pat nuomonės laikėsi M. Fasmeris, V. Toporovas, O. Trubačiovas (1962, 195, 196) ir kiti, nes vardas absoliučiai sutampa su lietuvių kalbos būdvardžiu maža.

Moroč (Morač, sl. Ěîđî÷ü, Ěîđŕ÷ü) – plg. baltų šaknį mark/marč (Būga 1961, 276, Vanagas 1981, 205). V. Toporovas ir O. Trubačiovas (1962, 128, 196) vardą siejo su žodžiais merkti (merkia), marka „kūdra linams merkti“, Markija, Markelynė, Markelis, Merkė, Merkys. V. Žučkevičius (1974, 242) vardą siejo pirmiausia su slavų šaknimi žodžiuose moročit, moroka.

Olsa (Îëüńŕ) – Berezinos kr. int., plg. Alsa (liet. alsa „nuovargis“), Alšia, alksnis (TT 1962, 199). Taip slavinti ir Lietuvoje esantys ir kiti šaknies als- vietovardžiai (Būga 1961, 417). Panašios šaknies esama ir slavų (gudų, bulgarų) kalbose, kuri gali būti perimta iš baltų kalbų (plg. Žučkevič 1974, 269, Vanagas 1961, 41).

Perekul (Ďĺđĺęóëü) – plg. perkulinė „dumbluota pelkė“, Perkulė, Perkuolas (žr. Vanagas 1981, 254). Baltarusių perekol yra perdžiūvusi vieta (Žučkevič 1974, 286), taigi nedžiūvančios upės pavadinimui netinka.

Promša (Ļšīģųą) – plg. Pramūšis. Galėtų būti priešdėlio pra- vedinys iš upės vardo Mūša.

Usa (Óńą, Óńńą) – Berezinos, Nemuno, Voronicos, Sudosties intakai, plg. Uosis, Ūsa, Ūsiai, siejami su uosiu „medis kieta mediena“, ūsais „plaukai virš viršutinės lūpos“ (žr. TT 211, Vanagas 1981, 353, 355; Žučkevič 1974, 385). Breslaujos r. yra ežeras Ūsys. Gali sietis ir 4 upės, vadinamos Uša (TT 212).

Volka (Âîëęŕ) – Moročės, Berezinos, Slučės, Pripetės intakai, plg. liet. valka „klanas“, la. valka „upelis, pelkė“, Valka (2 upės, ežeras), Valkupis ir t. t. V. Toporovas, O. Trubačiovas (1962, 180) hidronimą laiko baltišku, o V. Žučkevičius (1974, 55) vardą nepagrįstai sieja su žodžiu volk „vilkas“.

K. Būga (1961, 550) buvo suskaičiavęs 121 baltiškos kilmės upių vardą, kurių skaičius iš dalies didėjo nuo Vilniaus link Maskvos: buvusioje Gardino gubernijoje – 13, Vitebsko – 22, Minsko – 41, Mogiliovo – 7, Smolensko – 38. Dabar šis skaičius bent 30 kartų didesnis.