Ekspozicijos Kauno IX forto muziejuje fragmentas. Kauno IX forto muziejus (toliau – KDFM), Renata Vinckevičiūtė-Kazlauskienė

Karolis Sabutis, Kauno IX forto muziejaus Ekskursijų vadovas, istorikas, www.voruta.lt

XX amžius Lietuvos ir pasaulio istorijoje paliko gilių žymių, nuoskaudų ir traumų. Nepaisant to, kad pirmosios XX a. pusės istorijos gyvųjų liudytojų liko mažai, diskusijos visuomenėje netyla, ir šio amžiaus įvykiai sukelia bene daugiausiai prieštaringų vertinimų, nors atrodytų, jog viskas vyko visai neseniai. 

Kauno IX forto muziejuje reprezentuojamos svarbiausios XX a. temos, kurios atsispindėjo ir paties forto istorijoje – Rusijos imperijos Kauno tvirtovė, Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo skyrius, NKVD persiuntimo punktas ir mirties stovykla nacistinės Vokietijos okupacijos metais. Muziejaus darbuotojai pristato šias temas ne tik kurdami ekspozicijas ir (ar) parodas, bet ir vesdami ekskursijas, edukacinius užsiėmimus, rengdami viešas paskaitas. Reikėtų pripažinti, jog ne visi laikotarpiai yra vienodai atskleisti.

Kauno IX fortas geriausiai žinomas kaip masinių žudynių vieta Antrojo pasaulinio karo metais. Per keletą pastarųjų metų daug nuveikta tyrinėjant Kauno tvirtovės laikotarpį ir Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo skyriaus veikimo metus 1924–1940 m. Šie laikotarpiai išsamiai ir informatyviai pristatomi.

Vis dėlto yra tarpsnių, kurie ne taip gerai ištyrinėti, vienas iš jų – NKVD tranzitinio kalėjimo veikimo laikotarpis pirmosios sovietinės okupacijos metu. Todėl dabartinis tikslas – sužinoti daugiau detalių apie šį itin svarbų, nors ir trumpą, laikotarpį, kai IX forte veikė sovietinių represinių struktūrų kalėjimas. Remiantis naujausia Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA) atrasta informacija ir kalinių atsiminimais, mėginama plačiau nušviesti šį įdomų ir sudėtingą laikotarpį, apie kurį lakoniškai buvo kalbama, jog IX forte kaliniai buvo laikomi kelias savaites iki išvežant juos į GULAG’o sistemos lagerius.

Kauno IX fortas buvo statomas ne kaip kalėjimas, o kaip Kauno tvirtovės dalis Rusijos imperijos laikotarpiu. Taigi jo pirminė paskirtis buvo gynybinė. Pirmojo pasaulinio karo metu IX fortas beveik nenukentėjo. Tarpukariu, trūkstant kalėjimų, Lietuvos teisingumo ministerija 1924 m. čia įrengė Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo skyrių ir fortą pritaikė kaliniams laikyti. Daugiausia buvo laikomi kriminaliniai kaliniai ir politiniai kaliniai komunistai.

1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Kone iškart sovietinės represinės struktūros pradėjo Lietuvos piliečių persekiojimą, kiekvieną dieną vis smarkiau įsisiūbavusį. Pirmosios sovietinės okupacijos metu buvo nusitaikyta, visų pirma, į aktyvius nepriklausomos Lietuvos visuomenės veikėjus, – kad ir kokia bebūtų buvusi jų tautybė. Buvo suiminėjami Lietuvos kariuomenės karininkai, sukarintų pajėgų ir religinių organizacijų nariai, kultūros veikėjai, politikai, stambūs verslininkai ir kiti žmonės, kėlę įtarimų sovietinei sistemai. Nukentėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, žydų bei rusų organizacijų nariai.

1940 m. rugpjūčio mėnesį NKVD perėmė ir pradėjo kontroliuoti visus 11 Lietuvos kalėjimų, – jie atsidūrė bendroje SSRS kalėjimų sistemoje. Teoriškai tai reiškė, jog bet kuris asmuo, jau kalėjęs viename iš Lietuvos kalėjimų, galėjo patekti į bet kurį GULAG’o sistemos lagerį arba kalėjimą. Vis dėlto, pirmaisiais okupacijos mėnesiais tokie atvejai buvo reti – dauguma kalinių liko Lietuvoje esančiuose kalėjimuose. Tačiau patys kalėjimai buvo pertvarkyti pagal NKVD standartus[1].

Pirmiausia NKVD padidino kalėjimo prižiūrėtojų ir kitų darbuotojų skaičių. Dažniausiai pareigas ėję kalėjimų prižiūrėtojai buvo keičiami naujais – atvykėliais iš SSRS arba vietiniais komunistais ir patikimais nepartiniais. Pastarieji dažnai turėjo kriminalinę praeitį. LCVA fonduose saugoma medžiaga leido iš arčiau pažinti kalėjimo prižiūrėtojus, tiksliau – rašiusiuosius prašymus juos priimti į šią tarnybą Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Sunku pasakyti, ar jie iš viso buvo priimti į šį darbą ir – jeigu ir buvo priimti – lieka neaišku, ar dirbo centriniame kalėjime (dab. Kauno tardymo izoliatorius, A. Mickevičiaus g. 11), ar IX forte.

Kandidatų motyvaciniai laiškai suteikia įdomios informacijos apie būsimųjų prižiūrėtojų socialinę kilmę, įsitikinimus, šeiminę padėtį, išsilavinimą, pajamas ir – svarbiausia – atskleidžia motyvaciją tarnauti naujam okupaciniam režimui. Beveik visiems tyrinėtiems motyvaciniams laiškams būdingas bandymas įsiteikti. Skiriasi tai, kaip tą buvo bandoma padaryti ir ką akcentavo būsimieji prižiūrėtojai. Kai kuriuos iš šių motyvacinių laiškų verta išsamiau pristatyti ir išryškinti svarbesniuosius jų momentus.

Jonavos rajone, Guldėnų kaime gyvenęs Sergejus Pustelnikovas akcentuoja, jog yra baigęs karo tarnybą, turi šeimą ir tik 1,5 ha žemės, kurios jam nepakanka, norint išmaitinti šeimą^[2]. Todėl jo pagrindinė motyvacija būti priimtam į kalėjimo prižiūrėtojus yra sunki finansinė padėtis. Dar sunkesnę savo ir šeimos padėtį pabrėžia kitas potencialus prižiūrėtojas Dominykas Aleksandravičius, kuris teigia, jog yra beturtis, 5 mažamečius vaikus auginantis ir pastovaus darbo neturintis Noreikiškių kaimo (Kauno apskr.) gyventojas. Kaip savo privalumą jis pateikia rusų kalbos mokėjimą^[3]. O pats laiškas parašytas itin nuolankia, kone maldaujama forma. D. Aleksandravičius taip pat pridėjo ir savo gyvenimo aprašymą. Šiame dokumente prašytojas detaliau pristato savo biografiją, kurios pagrindinis akcentas tasai, kad D. Aleksandravičius, nors ir lietuvių tautybės, yra gimęs Minske (dab. Baltarusija), o į Lietuvą grįžęs tik 1923 m., nusistovėjus naujoms sienoms. D. Aleksandravičiaus teigimu, jam buvo sunku gauti darbo kaip „užsieniečiui“. Taip pat į akis krinta teiginiai apie nepriklausymą jokiai organizacijai tarpukariu bei tai, kad A. Smetonos valdymas vadinamas „Smetonijada“^[4].

Be abejonės, buvo tokių prašančiųjų, kurie bandė save pateikti kaip A. Smetonos režimo aukas ir savo socialinę kilmę laikė lemiamu faktoriumi, dėl kurio jie neva turėjo būti priimami į tarnybą. Vienas iš tokių buvo Bronius Astrauskas, teigęs, jog yra „kumetis“ (padienis, sezoniškai samdomas darbininkas, neturintis ilgalaikio nuolatinio darbo – aut. past.) ir „Buožių Vergas“ (laiške abu šios frazės žodžiai parašyti didžiąja raide – aut. past.). Kaip papildomą savo privalumą B. Astrauskas pateikia priklausymą Žemės ūkio profsąjungai^[5]. Tarp siekiančių įsidarbinti prižiūrėtojais buvo ir buvusių kalinių, kurie priklausė komunistų partijai^[6] ir netgi buvo pasiryžę pristatyti Lietuvos komunistų partijos (toliau – LKP) pažymą, kad yra „patikimi liaudies žmonės“^[7]. Darbuotojo charakteristika buvo dar vienas svarbus ir, galima sakyti, pamatinis sovietinės sistemos atributas darbiniuose santykiuose. Tokią charakteristiką galinti gauti teigė ir Kaune gyvenusi Marja Kalinauskaitė, taip pat norėjusi tapti kalėjimo prižiūrėtoja^[8]. Moterų, siekiančių tapti prižiūrėtojomis, buvo nedaug, tačiau jų poreikis buvo jaučiamas, mat tam tikras procedūras, susijusias su kalinėmis moterimis (pavyzdžiui, jas nuodugniai apieškoti), galėjo atlikti tik moterys prižiūrėtojos. Tai nereiškia, kad (siekdami pasityčioti, pažeminti ar daryti psichologinį spaudimą) to negalėjo atlikti vyrai, bet, pagal procedūrinius reikalavimus, tai turėjo atlikti moterys, o, pavyzdžiui, vyrų tardytojų toks elgesys buvo veikiau nelyg improvizacija, siekiant išgauti norimus parodymus.

Okupaciniam režimui, siekusiam imituoti „lietuvių tautos savanorišką prisijungimą prie broliškų tautų šeimos“, reikėjo kuo daugiau vietinių kadrų. Dėl to, kad SSRS oficiali valstybinė kalba buvo rusų, įvairiose represinio aparato grandyse buvo reikalingi tokie darbuotojai, kurie galėtų komunikuoti su iš SSRS atsiųstais partiniais ir saugumo darbuotojais. Šias permainas pajutę vietiniai gyventojai, norėdami įsidarbinti kalėjimo prižiūrėtojais, ėmė akcentuoti kalbų mokėjimą kaip privalumą. Skaitant motyvacinius laiškus, gana dažnai galima pastebėti, kad užsienio kalbų mokėjimą, kaip savo privalumą, pateikia ne vienas prašytojas. Karmėlavos miestelyje gyvenęs Pranas Zakarauskas teigė mokąs lietuvių, rusų, lenkų ir latvių kalbas^[9].

Buvo ir tokių kandidatų, kurie pretendavo ne į kalėjimo prižiūrėtojo poziciją, o ieškojo darbo pagal specialybę. Daugiausia tokių prašymų rašė norėję dirbti vairuotojais arba automechanikais, o prižiūrėtoju sutiktų dirbti, jeigu nebūtų vietos pagal profesiją. Kai kuriuose motyvaciniuose laiškuose išryškėjo netyčiomis mesti kaltinimai sovietinei sistemai. Povilas Dubovikas, norėjęs įsidarbinti vairuotoju, teigė, jog tarpukariu dirbo padavėju „Milžinų“ restorane, kurio patalpos buvo perduotos Raudonajai Armijai ir dėl to jis netekęs darbo^[10]. Jam antrino ir Antanas Dlugolskis^[11], dirbęs tame pačiame restorane. Paranojiškai įtarūs sovietinių saugumo struktūrų pareigūnai galėjo iš tokių prašymų padaryti išvadą, esą sovietai yra kalti dėl šių žmonių bedarbystės, o tai jau atsiduoda antisovietinėmis nuotaikomis. Taigi tokius argumentus dėstę kandidatai vargiai galėjo gauti darbo kalėjime.

Feliksas Ivanauskas atskleidžia, kad sovietinės saugumo struktūros turėjo savo vertinimo kriterijus, kuriais vadovavosi priimdami į tarnybą kalėjime. Žinoma, pirmenybė buvo teikiama komunistams ir su jais susijusiems asmenims. Pats F. Ivanauskas teigia, kad jis yra baigęs kalėjimo prižiūrėtojo kursus, tačiau dėl to, kad tarpukariu nepriklausė jokioms prosovietinėms organizacijoms, jis lieka tik kandidatu dirbti prižiūrėtoju^[12].

Taigi visi šie motyvaciniai laiškai padeda susidaryti tam tikrą vaizdą, kokie buvo sovietams tarnavę prižiūrėtojai. Jų motyvaciją tapti prižiūrėtojais dažniausiai lemdavo sunki finansinė padėtis. Žinoma, buvo ir komunistams simpatizuojančių asmenų, kurie akcentavo savo socialinę kilmę ir ištikimybę LKP. Nereikia pamiršti, jog prie pasunkėjusios finansinės padėties prisidėjo patys sovietai, – dėl to ir išaugo susidomėjimas užimti kalėjimo prižiūrėtojo pareigas. Kandidatai taip pat akcentavo kalbų mokėjimą, tarnybą kariuomenėje ir nepriklausymą jokioms organizacijoms tarpukariu.

NKVD „standartai“ taip pat reiškė ir keletą kitų „patobulinimų“, – jais buvo siekiama kankinti kalinius, kurių apie pusę sudarė dar tardomi kaliniai. Sudarydami sunkias gyvenimo sąlygas, NKVD pareigūnai tikėjosi greičiau priversti tardomuosius pasirašyti po kaltinimais. Vienas iš sovietinių netiesioginio kankinimo metodų buvo užkalti kalėjimo langus mediniais skydais, kad kaliniai nematytų dienos šviesos ir negautų pakankamai oro. Taip pat iš kamerų buvo išnešami stalai, spintelės, suolai. Į kameras buvo talpinama tiek kalinių, kiek tik įmanoma. Dalis jų netilpdavo ant gultų ir todėl turėdavo miegoti po gultais arba tiesiog kur nors ant grindų^[13].

NKVD kontroliuojamuose kalėjimuose žymiai suprastėjo sanitarinės sąlygos – kaliniai praktiškai neturėjo galimybės nusimaudyti, rūbai ir patalynė keičiami itin retai arba beveik nekeičiami, nesudarytos sąlygos drabužiams skalbti. Maistas buvo prastas ir jo buvo mažai, visiškai nesilaikoma maitinimo normų, indai buvo nešvarūs ir neplaunami. Dėl perpildytų kamerų ir bendrų antisanitarinių sąlygų plisdavo įvairios žarnyno ligos, o kalinius apspisdavo parazitai, pavyzdžiui, utėlės^[14]. Visos šios įvardytos sąlygos neapibūdina kurio nors konkretaus kalėjimo, o pateikia visų jų apibendrintą vaizdą. Todėl realios kalinimo sąlygos IX forte kai kuriais atžvilgiais galėjo skirtis nuo pateiktų bendrųjų dėsningumų.

Sovietinė represinė sistema, priklausomai nuo sulaikyto asmens svarbos, skirdavo kaliniui nuo 15 minučių iki kelių mėnesių trukusį tardymo ir teismo procesą. Jeigu žmogus buvo nuteisiamas ne mirties bausme, o įkalinimu GULAG’o sistemos lageryje, tuomet jo dar laukdavo ilga kelionė iki galutinės įkalinimo vietos. Prieš deportuojant nuteistuosius į GULAG’o lagerius, sovietų pareigūnai laikydavo nuteistuosius tranzitinėse stovyklose. Šis procesas galėjo trukti nuo kelių dienų iki kelių mėnesių, atsižvelgiant į tai, kaip greitai nuteistajam buvo priskiriama įkalinimo vieta ir suformuojamas traukinio sąstatas deportacijai. Dažniausiai kaliniai praleisdavo 2–3 savaites tranzitinėje stovykloje. Istorikas Arvydas Anušauskas mini, jog IX fortas buvo vienintelė tokia tranzitinė stovykla, į kurią specialiai atveždavo kalinius prieš deportacijas į GULAG’o lagerius^[15]. Vis dėlto būta atvejų, kai kaliniai IX forte praleido visą pirmąją sovietinę okupaciją. Tokių asmenų buvo ne vien kriminalinių, bet ir politinių kalinių tarpe. Vienas tokių buvo Jurgis Berčiūnas^[16], kalėjęs IX forte nuo 1940 m. liepos mėn. iki pat vokiečių–sovietų karo pradžios 1941 m. birželio 22 d.

Kalinių skaičius IX forte sovietinės okupacijos metu išaugo net dvigubai, lyginant su maksimaliu leistinu kalinių skaičiumi tarpukariu: nuo apytiksliai 250 iki beveik 500. Buvo padidintas ne tik kalėjimo prižiūrėtojų, bet ir kalinių skaičius, tačiau pačios erdvės išplėstos nebuvo. Tiesiog kamerose buvo įrengti dviaukščiai gultai – tai leido į kameras sutalpinti didesnį kiekį žmonių.

Kadangi Kauno IX fortas sovietinės okupacijos metu veikė kaip tranzitinė stovykla, tik dalis kalinių (pirmiausia – kriminaliniai) buvo čia laikomi sąlygiškai ilgesnį laiką, o kiti nuolat keisdavosi, nes būdavo deportuojami į lagerius SSRS gilumoje. Todėl kalinių skaičius nuolat kisdavo. Istorinėje literatūroje ir kalinių atsiminimuose yra nurodomi skirtingi vienu metu laikomų kalinių skaičiai. A. Anušauskas mini, jog 1941 m. sausio 4 d. IX forte buvo laikomi 436 kaliniai, iš kurių 150 buvo tardomi už kriminalinius nusikaltimus, o 286 jau buvo nuteisti ir laukė išvežimo^[17]. Kitas istorikas – A. Bubnys, – remdamasis KSDK viršininko 1942 m. sausio 15 d. raštu Kalėjimų departamentui, mini, jog Vokietijos–SSRS karo išvakarėse IX forte buvo laikomi 449 kaliniai^[18]. O J. Berčiūnas mini, jog jų buvo laikoma 550^[19]. Kaip matyti, skaičiai skirtingi. Vargu, ar patys kaliniai galėjo tiksliai suskaičiuoti visus sulaikytuosius, ypač vykstant nuolatinei kalinių kaitai. Todėl, pavyzdžiui, kitas buvęs IX forto politinis kalinys – Kazys Bubnelis – mini, jog buvo laikoma apytiksliai 500 kalinių^[20]. Nepaisant to, kad skaičiai skiriasi, kiekvienas šaltinis yra teisingas, bet teisingas tą dieną, kurią užfiksuodavo skaičių. Vis dėlto bendros tendencijos buvo tokios, kad kalinių skaičius svyruodavo apytiksliai nuo 400 iki 550.

Susipažinti su kalinimo sąlygomis IX forte galima skaitant čia kalintų žmonių atsiminimus. Gana išsamius atsiminimus apie kalinimo sąlygas IX forte paliko buvęs politinis kalinys Vladas Šarka. Jis IX forte buvo kalinamas 1941 m. gegužės–birželio mėnesiais. V. Šarkai iki deportacijos į GULAG’o lagerį teko pabuvoti ne viename kalėjime ir Lietuvoje. Laikymo sąlygos Vilniaus Lukiškių kalėjime jam atrodė sunkesnės nei Kauno IX forte. Pasak V. Šarkos, kalinimo sąlygos IX forte nebuvo tokios prastos ir kiek išsiskyrė iš bendrojo sovietinės okupacijos laikotarpio Lietuvos kalėjimų vaizdo, kuris, kaip minėta anksčiau, buvo blogas^[21].

50. Šarka mini, kad kameroje buvo dviaukščiai gultai, o kalinių skaičius siekė 50. Vis dėlto jis mini, kad kazematas, kuriame jis buvo laikomas, buvo pakankamai erdvus^[22]. Verta čionai paminėti, kad iš tiesų kazematai nebuvo tokie erdvūs, tačiau V. Šarka buvo laikomas ir kituose kalėjimuose, ne tik IX forte, todėl jam IX forto kazematai galėjo atrodyti erdvesni už kitų kalėjimų kameras.

Taip pat V. Šarka gana plačiai aprašė maitinimo ir bendrojo režimo sąlygas. Kaliniai buvo maitinami riebia sriuba ir tiršta koše su mėsos gabaliukais. Taip pat kaliniai turėdavo teisę pasimatyti su artimaisiais ir galėdavo iš jų gauti siuntinių. Pasimatymui reikėdavo užsirašyti iš anksto, pateikiant lankytojų adresus. Vienu metu vykdavo keli pasimatymai, todėl patalpoje buvo didžiulis triukšmas. Pasimatymai vykdavo pasimatymų kambaryje, veikusiame dar nuo tarpukario. Nors kaliniai ir turėjo teisę gauti siuntinius, šie dažnai dingdavo. Greičiausiai juos pasisavindavo kalėjimo prižiūrėtojai. V. Šarka mini, kad dalis kalinių kalėjime dirbdavo – tvarkė forto kiemą, kelią ir gėlynus. Užsimena ir apie tai, jog pasivaikščiojimo kiemas buvęs gana erdvus^[23].

Buvęs forto kalinys taip pat mini, jog vieną dieną į jų kamerą buvo įleista 15 kriminalinių kalinių, kurie nakties metu apvogė politinius kalinius. Kaip mano pats V. Šarka, sovietai specialiai taip pasielgė, kad politiniai kaliniai į lagerius būtų deportuojami su „lengvesniu bagažu“^[24].

Nors anksčiau minėta, kad bendros laikymo sąlygos Lietuvos kalėjimuose sovietinės okupacijos metu buvo iš tiesų varganos, tačiau IX forte kalintas V. Šarka tokio siaubingo vaizdo nepateikia. Vis dėlto, ne visų kalinių atsiminimai sutampa. Kai kurie iš jų yra gana prieštaringi. Jau minėtasis J. Berčiūnas teigia, jog sąlygos buvo kur kas prastesnės, ypač dėl higienos. Per praleistus metus IX forte jis maudėsi vos du kartus, o drabužiai visai nebuvo keičiami^[25]. Jam antrina ir Antanas Čerkauskas, kuris mini, jog kaliniai buvo retai išvedami pasivaikščioti, maitinami du kartus per dieną, o už menkiausius prasižengimus grūdami į karcerius, ypač į „Kurortinį“ karcerį po laiptais^[26]. Pastaroji ištara leidžia teigti, jog karceriai buvo naudojami ne tik tarpukariu veikusiame kalėjime, – jais naudojosi ir okupantai. O Krizostomas Šimkus sąlygas IX forte apibūdina kaip visiškai tragiškas: „Kameroje buvo 70 žmonių. Vietoje lovų – mediniai dviaukščiai gultai. Patalynės nėra, miegame nenusirengę. Ant grindų nešvaru, šiukšlynas, sienos šlapios, nuo lubų laša vanduo, dvokia, maistas blogas.“^[27] Šie atsiminimai labiau koreliuoja su anksčiau išskirtomis bendromis tendencijomis Lietuvos kalėjimuose pirmosios sovietinės okupacijos metais.

Buvusių kalinių atsiminimai atskleidžia keletą įdomių IX forto, kaip tranzitinės stovyklos, aspektų. Vienas iš jų – prielaida, kad IX forto teritorijoje sovietai galimai šaudydavo kalinius. Tokius atvejus mini K. Bubnelis. Jis teigia, jog žmonės buvo sušaudomi ir kažkur išvežami^[28]. Tikslios egzekucijų vietos buvęs politinis kalinys nemini. Jeigu tokie atvejai buvo tikri, tai, remiantis atsiminimais, sušaudyti žmonės buvo laidojami kažkur kitur, ne IX forto teritorijoje.

Šiek tiek apie IX forto kalėjimo vadovybę. Remiantis pranešimu (datuotu 1941 m. sausio 1 d.) apie operatyvinę veiklą Lietuvos SSR NKVD kalėjimuose, skirtu SSRS NKVD kalėjimų valdybos viršininkui majorui Zujevui, IX forto tranzitiniam persiuntimo punktui vadovavo Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo (KSDK) viršininko padėjėjas N. Petkevičius^[29]. Iš to paties šaltinio aiškėja, kad kalėjimui jis vadovavo iki 1940 m. gruodžio mėnesio, kai buvo suimtas ir atleistas iš NKVD dėl kalinių naudojimo asmeniniams statybų darbams ir aplaidumo, dėl kurio įkalintieji Šuliauskas ir Urniežius pabėgo iš IX forto^[30]. N. Petkevičių šiose pareigose pakeitė Lideikis. Šią pavardę sužinome iš vieno dokumento, datuoto 1941 m. sausio 17 d., kuriame jis rašo KSDK viršininkui dėl savo pavaldinių aplaidumo darbe, tačiau pasirašo tik pavarde^[31]. Remiantis LCVA saugomu 1941 m. gegužės 15 d. KSDK tarnautojų sąrašu, galima daryti prielaidą, kad tuo metu Lideikį buvo pakeitęs Fiodoras Lavriščevas, kuris sąraše įvardijamas kaip kalėjimo viršininko padėjėjas^[32]. Tiesa, jis nėra konkrečiai įvardytas kaip IX forto kalėjimo viršininkas, tačiau, remiantis anksčiau minėtuoju Zujevo raportu, kuriame IX forto kalėjimo viršininkas yra įvardijamas kaip KSDK kalėjimo viršininko padėjėjas, galima daryti prielaidą, jog būtent F. Lavriščevas vadovavo IX fortui.

1941 m. gegužės 15 d. KSDK tarnautojų sąrašas atskleidžia, kad tuo metu visam kalėjimui vadovavo Michailas Kovoliovas^[33]. Iš viso dirbo 203 žmonės^[34], bet neįmanoma išskirti, kiek iš jų tiksliai dirbo IX forte.

Kalbant apie IX forto vidaus tvarką, dažna vadovybės kaita, o ypač N. Petkevičiaus atvejis, patvirtina seną liaudies patarlę, kad „žuvis pūva nuo galvos“. Jeigu kalėjimo viršininkas leisdavo sau asmeniniais tikslais naudotis tarnybine padėtimi, tai kodėl gi tuo nepasinaudojus ir žemesnio rango kalėjimo administracijos darbuotojams… Korupcija, kuri SSRS buvo viena iš sudedamųjų valstybės kasdienio gyvenimo dalių, neaplenkė ir IX forto. V. Šarka buvo minėjęs, jog daugelis jam skirtų siuntinių tiesiog dingo^[35]. Turbūt ne vienam kaliniui skirtos siuntos „dingdavo“ ir jas, tarytum „radybas“, mielai priglausdavo ir pasilikdavo kalėjimo prižiūrėtojai bei administracija.

Vis dėlto korupcija IX forte buvo fiksuojama ne tik kalinių atsiminimuose. Josios apraiškas patvirtina ir sovietinė dokumentacija. 1941 m. sausio 1 d. pranešime apie operatyvinę veiklą Lietuvos SSR NKVD kalėjimuose^[36], skirtame SSRS NKVD kalėjimų valdybos viršininkui majorui Zujevui, minima, jog prižiūrėtojos Virlienė ir Vetrinaitė užmezgė kontaktus su kalinėmis Šerševskiene ir Ambroziene. Prižiūrėtojos už pinigus nelegaliai perduodavo kalinių laiškus jų giminaičiams laisvėje. Šis pranešimas dar įdomus ir dėl to, kad jis patvirtina, jog ir sovietinės okupacijos laikotarpiu IX forte buvo laikomos moterys. Be to, pateikiamas įdomus faktas, kad prižiūrėtojai kalėjime buvo ne tik vyrai. Būta ir moterų. O prižiūrėtojai Darvidas ir Keliauskas už pinigus perduodavo kaliniams nedidelius maisto siuntinius iš laisvės. Tokie sukčiavimo atvejai buvo gana įprasti daugelyje kalėjimų.

Buvo neišvengta ir amoralaus prižiūrėtojų elgesio, kuris dažniausiai pasireikšdavo girtuokliavimu. Remiantis 1941 m. sausio 17 d. IX forto kalėjimo viršininko Lideikio (būtent pagal šį dokumentą ir sužinome apie tai, kad jis pakeitė N. Petkevičių viršininko pareigose – aut. past.) raportu, kalėjimo prižiūrėtojas Stepas Zenkovas vėlavo į darbą, nes buvo girtas^[37]. Tai Lideikis suprato kalbėdamasis su S. Zenkovu telefonu. Šypseną kelia paties S. Zenkovo pasiaiškinimas, kuriame jis teigia, kad „su savo žmogum užsukom biški išgerti“ ir pasižada to daugiau nebedaryti^[38]. Vis dėlto toks, gana vaikiškas, prašymas pasigailėti S. Zenkovui nepadėjo: po atliktos apklausos jis buvo atleistas iš prižiūrėtojo pareigų ir dar 15 parų įkalintas^[39]. Belieka tik spėlioti, ar savo įkalinimo bausmę jis atliko tame pačiame IX forte, kurio prižiūrėtoju iki tol dirbo. Tokie pavyzdžiai kaip N. Petkevičiaus ar S. Zenkovo rodo, kad net ir sovietinė sistema turėjo savo ribą, iki kurios galėjo „nematyti“ prižiūrėtojų ir viršininkų aplaidumo bei korupcijos. Peržengus ją, atleidimas iš pareigų atrodė kaip švelniausia įmanoma bausmė.

Nors IX fortas labiau žinomas kaip tranzitinė stovykla 1940–1941 m., tačiau kai kurie dokumentai leidžia daryti prielaidą, jog net ir sovietinės okupacijos metais kalėjimas atliko tam tikras buvusias funkcijas. Tai pirmiausia susiję su lauko darbais. Daug įdomių detalių pateikia Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo ūkio skyriaus vedėjas Linkevičius (pasirašyta be vardo – aut. past.) raporte KSDK viršininkui. Jis teigia, jog 1940 m. liepos mėnesį VI ir IX fortuose vyko remonto ir tvarkymosi darbai. Taip pat Linkevičius tvirtina, kad už derliaus nuėmimą IX forte buvo atsakingas šio kalėjimo viršininkas N. Petkevičius. Taigi IX forto teritorija ir toliau buvo naudojama žemės ūkio darbams. Daugiau dėmesio Linkevičius skiria netinkamai bulvių derliaus priežiūrai VI forte. Taip pat jis mini kadrų trūkumą 1940 m. vasarą, o tai patvirtina faktą, jog sovietinės okupacijos metu buvo atleista daug buvusių kalėjimo prižiūrėtojų; juos pakeitė nauji žmonės, dažnai ne vietiniai, ir tuo laikotarpiu apskritai trūko prižiūrėtojų^[40]. Tik 1940–1941 m. sandūroje, dėl prastėjančios ekonominės situacijos, dalis žmonių ėmė rodyti didesnį susidomėjimą tapti prižiūrėtojais, taip siekdami išspręsti savo finansines problemas.

Pirmosios sovietinės okupacijos metu VI forte veikė RA VI armijos štabas. VI forto teritoriją sudarė 47,29 ha^[41], kuri, anot Linkevičiaus ataskaitos, buvo naudojama žemės ūkio darbams. VI forte buvo auginamos bulvės, kurių derlius buvo sugadintas per 1940–1941 m. žiemą, nes netinkamai buvo įrengtos sandėliavimo patalpos. Dar žinoma, kad už derliaus nuėmimą 1940 m. rudenį buvo atsakingas Kiliauskas^[42]. Galima daryti prielaidą, jog jis ir vadovavo VI forto kalėjimui, nes anksčiau minėtasis N. Petkevičius taip pat ėjo tokias pačias pareigas, o jis buvo ir IX forto kalėjimo viršininkas. Vis dėlto, dėl nesugebėjimo tinkamai išsaugoti nuimto derliaus per žiemą, Kiliauskas pareigų neteko, nes 1941 m. gegužės 15 d. tarnautojų sąraše jo pavardės nebėra. Neaiškus lieka kalinių kontingentas ir kalinių skaičius. Jis niekur neminimas.

Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, išaugo malonės prašymų. Žinoma, iš kalėjimų buvo paleisti politiniai kaliniai, kaip ir ilgametis LKP vadovas Antanas Sniečkus, kalintas IX forte. Šia situacija naudojosi ir kriminaliniai kaliniai, kurie bandė įrodyti esą nekaltai nubausti tarpukariu A. Smetonos režimo, todėl jiems turėtų būti dovanota bausmė, arba bent jau sumažinta. 1940 m. rudenį speciali komisija, kuri turėjo nagrinėti malonės prašymus, turėjo nemažai darbo. 1940 m. spalio 22 ir lapkričio 6 d. komisijos protokolai leidžia teigti, jog tokie prašymai buvo teikiami masiškai, kurių, atitinkamai, buvo 295 ir 403^[43]. Vis dėlto tai nereiškia, kad visi malonės prašymai buvo patenkinami. Jeigu spalio 22 d. komisija likusį bausmės laiką dovanojo net 255 iš 295 prašymus pateikusiųjų^[44], tai vėlesnė komisija patenkino vos 124 iš 403 prašymų^[45]. Kai kuriems kaliniams bausmės buvo sumažintos, o kitiems liko galioti dar tarpukariu paskirti įkalinimo terminai. Malonės prašymai buvo teikiami ir vėliau, bet bendra tendencija rodo, jog tik pirmosios komisijos buvo linkusios patenkinti itin daug prašymų, – vėlesnės tai darė vis rečiau. Negaudami malonės prašymų patenkinimo, kaliniai niršo ir protestavo.

Remiantis spec. pranešimu jau minėtajam Zujevui, 1941 m. kovo 3 d. IX forte buvo surengtas organizuotas kalinių streikas, kuriame iš pradžių dalyvavo 78 kaliniai, o vėliau prie jų prisijungė dar 42^[46]. Jie reikalavo, kad kaliniai, kurie buvo nuteisti dar nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, būtų paleisti iš kalėjimo, nes neva jie yra Smetonos režimo aukos. Apie rengiamą bado streiką kalėjimo vadovybė sužinojo iš savo vidaus agentų. Todėl gana greitai streikas buvo sustabdytas^[47]. Dokumente nėra įvardijamos priemonės, kokiomis buvo užbaigtas bado streikas. Belieka tik spėlioti, ar kažką iš kalinių papirko, kad veiktų kaip streiklaužiai, ar panaudojo šiurkščią fizinę jėgą, gal net sušaudymus, kuriuos minėjo vienas iš politinių kalinių, laikytų IX forte.

Kalinius, laikytus KSDK ir jo filiale IX forte galima skirstyti ne tik pagal kategorijas (politiniai ir kriminaliniai), bet ir pagal tautybę bei pilietybę. Toliau išskiriamos tos kalinių grupės, kurių likimas yra mažiau žinomas, tuo pat metu labiau intriguojantis. Įdomiai susiklostė vokiečių kilmės kalinių likimas. 1939 m. iš Latvijos ir Estijos^[48], o 1941 m. papildomai ir iš Lietuvos vyko Vokietijos piliečių, etninių vokiečių ir kitų, gebančių įrodyti savo ryšius su Vokietija, asmenų išvykimas. Dar 1939 m. rudenį Vokietija pasiekė susitarimą su vis dar nepriklausomomis Latvijos ir Estijos valstybėmis dėl etninių vokiečių repatriacijos. Šiose valstybėse buvo jaučiama gana didelė priešprieša vokiečiams, todėl Latvija ir Estija pačios buvo suinteresuotos vokiečių išvykimu. O Lietuvoje su vokiečiais tokios trinties nebūta, net ir nepamirštant fakto, kad 1939 m. kovo 23 d. Lietuva buvo priversta perleisti Klaipėdos kraštą Vokietijai.

Kai SSRS 1940 m. birželio mėnesį okupavo visas tris Baltijos valstybes, vokiečiams, kurie dar buvo likę jose, ėmė grėsti sovietinės represijos. Dar 1939 m. rugsėjo 28 d. Sienų ir draugystės sutartimi Vokietija ir SSRS susitarė, kad pastaroji valstybė netrukdys vokiečiams išvykti iš jos būsimų interesų zonų Baltijos valstybėse. O 1941 m. sausio 10 d. tarp abiejų totalitarinių valstybių buvo pasirašytas atskiras susitarimas, numatęs Vokietijos piliečių, etninių vokiečių ir kitų žmonių, gebančių įrodyti savo ryšį su Vokietija, repatriaciją į Vokietiją. Repatriacija vyko 1941 m. vasario–kovo mėnesiais. Žemiau pateikta lentelė atspindi, jog ne tik etniniai vokiečiai, bet ir kitų tautybių žmonės pasinaudojo proga sprukti iš sovietinio „rojaus“.

1 lentelė – Repatriacija į Vokietiją iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos 1941 m. vasario–kovo mėnesiais^[49].

Tautybė	Lietuva	Latvija	Estija
Vokiečiai	44 434	9851	6306
Latviai	36	486	10
Rusai	375	84	107
Lenkai	290	16	6
Lietuviai	5091	9	1
Estai	14	7	614
Danai	–	6	1
Švedai	–	4	13
Prancūzai	–	4	–
Šveicarai	1	2	–
Suomiai	–	1	4
Anglai	1	1	–
Ispanai	–	1	–
Baltarusiai	8	–	1
Moldavai	5	–	–
Čekai	4	–	8
Totoriai	1	–	–
Gruzinai	–	–	1
Olandai	–	–	1
Iš viso:	50 260	10 472	7073

Įdomu ir tai, kad Vokietija su SSRS susitarė ir dėl atvirkštinės repatriacijos; tai buvo aktualu Lietuvai. Iš Klaipėdos krašto ir buvusios Suvalkų apskrities, greičiausiai ne savo noru, į Lietuvą repatrijavo 21 343 žmonės – lietuviai, rusai ir baltarusiai. O tie etniniai vokiečiai, kurie nepasinaudojo repatriacijos galimybe, 1941 m. birželį nukentėjo trėmimų į Sibirą metu. Prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, daugmaž 30 000 etninių vokiečių buvo leista grįžti atgal į Lietuvą, o grįžimo į Latviją ir Estiją atvejai tebuvo pavieniai^[50].

Minėtoji repatriacija palietė ir kalinius, kurie sugebėjo įrodyti esą vokiečiai arba su Vokietija susiję kitų tautybių asmenys. Keli iš jų buvo laikomi Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, vienas jų – Edvardas Šmitas (1935 m. nuteistas 10 metų už apiplėšimą ir žmogžudystę) – 1941 m. žiemą pateikė prašymą repatrijuoti į Vokietiją^[51]. Tardymo metu nuteistasis E. Šmitas tvirtino, kad net kelios jo giminės kartos yra vokiečių kilmės evangelikai liuteronai^[52]. Galiausiai 1941 m. kovo 13 d. E. Šmito prašymas repatrijuoti buvo patvirtintas Lietuvos SSR NKGB vyr. majoro Aleksandro Guzevičiaus^[53]. Lieka neaišku, ar repatrijavęs į Vokietiją toliau atliko bausmę kalėjime, ar buvo paleistas į laisvę.

Kur kas įdomiau susiklostė Algirdo Vanago, kalinamo KSDK, likimas. Remiantis 1941 m. birželio 17 d. A. Vanago skundu Lietuvos SSRS vyr. prokurorui, jis buvo suimtas be jokios priežasties 1940 m. spalio mėnesį, kelis mėnesius laikomas be tardymo, o galiausiai kovo 11 d. parašė prašymą repatrijuoti kaip vokiečių kilmės asmuo^[54]. Net ir po prašymo repatrijuoti A. Vanagas toliau buvo laikomas įkalinimo įstaigoje. Skundas buvo parašytas likus vos penkioms dienoms iki Vokietijos–SSRS karo, taigi repatrijuoti į Vokietiją A. Vanagui tikrai nepavyko. Kaip susiklostė kalinio likimas prasidėjus karui, nežinoma.

Ir, ko gero, vienas įdomiausių bet kokio kalėjimo aspektų yra pabėgimų istorijos. Jų, žinoma, neišvengė ir IX fortas. Kai kurie pabėgimai iš IX forto vienu ar kitu laikotarpiu yra geriau nušviesti, parašytos knygos ir sukurti filmai, o kai kurie dokumentuoti tik NKVD ataskaitose. Anksčiau minėtoje ataskaitoje NKGB majorui Zujevui^[55] nurodoma, jog 1940 m. gruodžio 14 d. iš IX forto pabėgo kalinys Guiga. Jis nupjovė geležines grotas ir išlindo iš naujai statomo pastato. Tas ataskaitoje minimas pastatas veikiausiai buvo garažas. Pabėgti kaliniui tiesiogiai padėjo prižiūrėtojas Simonas Petkevičius ir už tai jis perduotas teismui. Koks buvo pabėgusio kalinio likimas, neminima. Taip pat nėra nieko konkretesnio apie minėtą statomą pastatą.

Kitas, kur kas masiškesnis pabėgimas iš IX forto įvyko jau prasidėjus karui tarp sovietų ir vokiečių. Sovietams iš Lietuvos 1941 m. birželio pabaigoje pasitraukus, IX forte laikytiems kaliniams pasisekė, mat dėl karo sukelto chaoso NKVD pareigūnai tiesiog paliko kalinius ir spruko. Teoriškai jie privalėjo konvojuoti kalinius į naują paskirties vietą. Kaip parodė istorinė patirtis, jeigu buvo laikomasi nuostatų ir kaliniai realiai buvo evakuojami tolyn nuo fronto linijos, tai tiesiog reikšdavo mirtį. Atsitraukdami NKVD pareigūnai iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo Mickevičiaus g. su savimi išsivežė apie 90 kalinių, kurie buvo pervežti į Minsko kalėjimą. Dalis kalinių buvo sušaudyti jau Minkse, o kiti su visais likusiais Minsko kalėjime laikomais žmonėmis, buvo išvesti Červenės kryptimi. Ne visiems net pavyko pasiekti Červenę, o ir tie, kuriems pavyko tą padaryti, ten buvo sušaudyti.

Apie šį masinį pabėgimą iš IX forto savo liudijimus pateikė ne vienas buvęs kalinys, dalyvavęs pabėgime. Anot J. Berčiūno^[56], apie prasidėjusį karą kaliniams pranešė vienas iš prižiūrėtojų. Kalėjime buvo visiškai atjungta elektra ir vanduo, kaliniai visiškai negavo jokio maisto. Birželio 24 d. kalėjimo prižiūrėtojai ir raudonarmiečiai pasitraukė iš forto. Apie tai, kaip kaliniai išėjo iš forto, jų atsiminimai nesutampa. J. Berčiūnas teigia, kad vienas iš kalėjimo prižiūrėtojų atrakino lauko duris. Bet, anot Teodoro Reingardo, jokių atrakintų durų nebuvo, jas išlaužė patys kaliniai ir išėjo. Kaip mini T. Reingardas^[57], pirmoji kalinių grupė, kuri apleido fortą, buvo nušauta, kai susidūrė su besitraukiančiais raudonarmiečiais ar NKVD daliniais, kuriuos plika akimi atskirti ne visada įmanoma, nes ir NKVD turėjo savo kariuomenę. Jeigu 1940–1941 m. IX forte NKVD vis dėlto nešaudė kalinių, tai šios pabėgimo iš IX forto aukos buvo pirmosios, žuvusios IX forte. O J. Berčiūnas mini dar vieną faktą: prieš pabėgdami, dalis kalinių iš kalėjimo komendantūros pasiėmė ir išsigabeno savo dokumentus arba sudegino juos^[58].

Apibendrinant galima teigti, jog pirmosios sovietinės okupacijos metu Kauno IX fortas veikė kaip tranzitinė persiuntimo stovykla, kurioje vienu metu buvo laikoma apie 400–500 kalinių. Daugumą jų sudarė politiniai kaliniai, laukiantys tolimesnės deportacijos į GULAG’o sistemos lagerius. Dalis kalinių buvo tardomi, bet ne pačiame IX forte, o kriminaliniai kaliniai laikomi ilgesnį laiką, nuolat.

Nors IX fortas per pirmąją sovietinę okupaciją veikė labiau kaip tranzitinė stovykla, tačiau išsaugojo ir kai kuriuos tarpukario meto atributus, kai IX forte veikė KSDK filialas. Net ir sovietinės okupacijos laikotarpiu IX forte toliau buvo vykdomi žemės ūkio darbai.

Kalinių laikymo sąlygos žymiai pablogėjo, lyginant su tarpukariu, nes kameros buvo kone dvigubai perpildytos, beveik nevėdinamos, higienos sąlygos apgailėtinos, o kaliniams skiriamas maistas suprastėjo. Nors už tam tikrą papildomą mokestį prižiūrėtojams kaliniai galėjo tikėtis gauti laiškų arba siuntinių iš laisvės, tačiau prižiūrėtojai galėjo ir pasisavinti kaliniams skirtus daiktus. Prižiūrėtojų tarpe būta įvairaus tipažo asmenų, dalis kurių dirbo šį darbą skatinami ideologinių sumetimų, o kiti tiesiog bandė pagerinti sunkią finansinę padėtį. Prižiūrėtojų ir kalėjimo vadovybės tarpe gaji buvo korupcija, aplaidumas, kalinių išnaudojimas ir girtuoklystė. Net ir tolerantiška tokiam elgesiui sovietinė vadovybė kai kuriuos prižiūrėtojus ar net kalėjimo viršininkus atleisdavo iš darbo.

Taigi 1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs Vokietijos ir SSRS karas užbaigė vienerius metus trukusią sovietinę okupaciją. IX forte kalinti žmonės, pasinaudoję sovietų tarpe tvyrojusiu chaosu, pabėgo iš kalėjimo ir daugelis jų išgyveno pereinamąjį okupacijų laikotarpį. Vis dėlto okupantų pasikeitimas, vieniems kaliniams suteikęs viltį gyventi, kitiems žmonėms, pirmiausia – žydų tautybės, atnešė pilnus skausmo ir netekčių metus: IX fortas į istorijos puslapius buvo įrašytas kaip mirties stovykla, kurioje nužudyta apie 50 000 žmonių.

[1] Anušauskas, A. Teroras 1940–1958 m., Vilnius: Versus Aureus, 2013, p. 37, 38.

[2] LCVA, f. 491, ap. 3, b. 98, l. 5.

[3] Ibid., l. 7.

[4] Ibid., l. 8.

[5] Ibid., l. 11, 12.

[6] Ibid., l. 74 (1940 m. spalio 13 d. Kazio Račkausko motyvacinis laiškas, siekiant kalėjimo prižiūrėtojo tarnybos).

[7] Ibid., l. 83 (1940 m. lapkričio 5 d. Stasio Žukausko motyvacinis laiškas, siekiant kalėjimo prižiūrėtojo tarnybos).

[8] Ibid., l. 104.

[9] Ibid., l. 20.

[10] Ibid., l. 81.

[11] Ibid., l. 69.

[12] Ibid., l. 24.

[13] Anušauskas, A. Op. cit., p. 37, 38.

[14] Ibid.

[15] Ibid., p. 37, 53.

[16] J. Berčiūno atsminimai, 1990 m. vasario mėn., Kauno IX forto muziejaus archyvas.

[17] Ibid., p. 37, 53.

[18] Bubnys, A. Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas nacių okupacijos metais (1941–1944), in: Genocidas ir rezistencija, 2009, Nr. 1 (25), p. 30.

[19] J. Berčiūno atsminimai, 1990 m. vasario mėn., Kauno IX forto muziejaus archyvas.

[20] K. Bubnelio atsiminimai, 1989 m. balandžio 13 d., Kauno IX forto muziejaus archyvas.

[21] Šarka, V. Taip vėl buvo ruošiamos naujos aukos į Sibirą…, in: Dirva, 1993 m. balandžio 29 d., p. 6, 7.

[22] Ibid.

[23] Ibid.

[24] Ibid.

[25] J. Berčiūno atsminimai, 1990 m. vasario mėn., Kauno IX forto muziejaus archyvas.

[26] A. Čerkausko atsiminimai, Kauno IX forto muziejaus archyvas.

[27] K. Šimkaus atsiminimai, Kauno IX forto muziejaus archyvas.

[28] K. Bubnelio atsiminimai, 1989 m. balandžio 13 d., Kauno IX forto muziejaus archyvas.

[29] LYA, f. 139, ap. 1, b. 1, l. 21, 22.

[30] Ibid.

[31] LYA, f. R-756, ap. 6, b. 446a, l. 1.

[32] LCVA, f. 491, ap. 4, b. 366, l. 1.

[33] Ibid.

[34] Ibid., l. 1–10.

[35] Šarka, V. Taip vėl buvo ruošiamos naujos aukos į Sibirą…, in: Dirva, 1993 m. balandžio 29 d., p. 6, 7.

[36] LYA, f. 139, ap. 1, b. 1, l. 21, 22.

[37] LYA, f. R-756, ap. 6, b. 446a, l. 1.

[38] Ibid., l. 2.

[39] Ibid., l. 9.

[40] LCVA, f. 491, ap. 3, b. 109, l. 117, 118.

[41] Bubnys, A. Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas nacių okupacijos metais (1941–1944), in: Genocidas ir rezistencija, 2009, Nr. 1 (25), p. 21.

[42] LCVA, f. 491, ap. 3, b. 109, l. 117, 118.

[43] Ibid., b. 96, l. 8–34.

[44] Ibid.

[45] Ibid., b. 109, l. 117, 118.

[46] LYA, f. 139, ap. 1, b. 1, l. 54, 55.

[47] LYA, f. 139, ap. 1, b. 1, l. 54, 55.

[48] Schectman, J. B. European Population Transfers, 1939–1945, Oxford University Press, 1946, p. 69, 91. Iš Estijos išvyko 11 760, o iš Latvijos 48 641 vokietis.

[49] Органы государственной безопасности СССР в Великой Отечественной войне, t. 2: Начало, kn. 1 (22 июня – 31 августа 1941 года), Москва: Русь, 2000, p. 27.

[50] Schectman, J. B. European Population Transfers, 1939–1945, Oxford University Press, 1946, p. 69, 91.

[51] LCVA, f. 491, ap. 3, b. 102, l. 38.

[52] Ibid., l. 39.

[53] Ibid., b. 121, l. 19.

[54] Ibid., b. 122, l. 6.

[55] LYA, f. 139, ap. 1, b. 1, l. 21, 22.

[56] J. Berčiūno atsminimai, 1990 m. vasario mėn., Kauno IX forto muziejaus archyvas.

[57] Karvelis, J. (sud.) Teodoras Reingardas: Jūrininkas, karininkas, mirtininkas. Prisiminimai, Vilnius, 2000.

[58] J. Berčiūno atsminimai, 1990 m. vasario mėn., Kauno IX forto muziejaus archyvas.