Kam naudingas skandalas jėgos struktūroje?

Kam naudingas skandalas jėgos struktūroje?

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Atrodo, tik Visų Šventųjų ir Vėlinių sakralinis metas kiek pristabdė aršų ginčą, įsiplieskusį tarp Vidaus reikalų ministrės ir dabar jau buvusio Viešojo saugumo tarnybos (VST) vado. Kaip ir tikėtasi, jis išsiplėtė į visą valdymo piramidę, palietė aukščiausius valdžios pareigūnus, galbūt išskyrus visada ramų ir išlaikytą Prezidentą. Į diskusiją įsivėlė ir žiniasklaida, nors šiaip jos atstovai turėtų išlaikyti neutralias pozicijas, jeigu norėtų atskleisti kuo objektyvesnes aplinkybes. Ką gi, matyt, ją pagrįstai vadina „ketvirtąja valdžia“…

Nuoširdžiai kalbant, sunku susilaikyti nuo šališkų vertinimų, nes, kaip sakoma – visi mes žmonės. Apie tai daug pasakytų 2003 m. išleista Allano Pease knyga „Kūno kalba. Kaip pagal gestus skaityti kitų žmonių mintis“. Joje skaitytojas gali išsiaiškinti (čia pateikiame trumpą knygos aprašymą), kaip suprasti, kada jūsų pašnekovas kalba netiesą, kaip užsitikrinti kitų žmonių paramą, kaip neverbaline kalba išreiškiamos negatyvios mintys ir kaip jų atsikratyti, kaip tapti mėgstamam ir užsitikrinti aplinkinių pasitikėjimą, kaip kontroliuoti interviu, pokalbį ar derybas, kaip neakivaizdžiai pamaloninti partnerį ir netgi gestų ir manierų pagalba kaip išvengti baudos už greičio viršijimą…

Kiek įmanoma atsiribojant nuo A. Bilotaitės ir R. Pociaus vertinimų šališkumo (jeigu tai apskritai įmanoma), reiktų pasakyti, kad jų ginče vyravo verbalinė ir neverbalinė emocija. O tai, psichologų nuomone, ypač apsunkina diskusiją ir bendros tiesos paieškas. Nepamirškime, kad į ją įsivėlė ir niekaip neišsikapanoja statutiniai pareigūnai ir jėgos struktūrų vadovai. Jų oratoriką ir veiksmus riboja kitos aplinkybės: šių organizacijų statutai, vidaus taisyklės, netgi Konstitucija, kurios 30-metį tik ką pažymėjome. Kita vertus, jiems nepakenktų tylos įžadai, nes šį aršų ginčą stebi užsienio specialiosios tarnybos, kurios bemat praneša priešiškoms valstybėms, kad antai Lietuvoje plieskiasi valdžios krizė, kuria galima pasinaudoti savo interesams. Skaitytojas puikiai žino, apie ką kalbama, ypač šiandien, vykstant Rusijos karui prieš Ukrainą.

Bet užvaldžius emocijoms nutilti sunku. Argi nėra žinomas senas posakis: „Griaudint pabūklams lakštingalos nutyla“… Tiesa, tie pabūklai griaudi ne pas mus, bet – kas gali žinoti, ar priešas tuo nepasinaudos.

Taigi, R. Pocius išprovokavo skandalą, kuris šiaip jau būtų užgesęs VRM viduje, jei ne užgaulus ir suasmenintas vado tonas. Gerai tai ar blogai? Visuomenei nebūtina detaliai žinoti, kas vyksta už jėgos struktūrų įstaigų sienų, nes smulkmenų atskleidimu gali pasinaudoti priešas. Pavyzdžiui, Ukraina pradėjo riboti informaciją apie Vakarų tiekiamą jai ginkluotę, kariuomenės planus ir taktiką. Netgi Krašto apsaugos ministras A. Anušauskas tvirtina, kad daugelis Lietuvos karinio pasirengimo detalių tegul lieka „vidiniam naudojimui“, kaip ir pagalbos mastai ukrainiečiams ar mūsų kariuomenės aprūpinimo reikalai. VRM padalinys VST nėra tokio lygmens kaip KAM, bet ir čia egzistuoja tam tikros tylos taisyklės.

Atrodo, „Lietuvos ryto“ televizijos žurnalistas R. Paleckis toliausiai nužengė neobjektyvumo keliu. Jis įžūliai traukia iš pašnekovų ginčo detales, primeta jiems kažko slėpimą nuo visuomenės, renkasi ministrės kritiko vaidmenį, savotiškai gina buvusį VST vadą. Žurnalistui tai nedera, pasakytų kad ir Lietuvos žurnalistų sąjungos vadovas teisininkas Dainius Radzevičius, bet…

R. Pocius jų nesilaikė. Formaliai jau nebūdamas VST vadu (ogi jis išėjo iš tarnybos šalių susitarimu, suprask: likime džentelmenai ir vienas kito nederkime), jis išliejo tokį pagiežos ir asmeniškų įžeidimų pliūpsnį, kad A. Bilotaitė irgi nesusilaikė – Seimo opozicijos susirinkime ji nervingai rėžė atgal R. Pocių palaikantiems parlamento nariams. Čia išryškėjo „mento“ mentalitetas (šiedu žodžiai neturi bendros šaknies): buvęs R. Pociaus bosas S. Skvernelis kliūstelėjo žibalo į ugnį ir nepagarbiai nutildęs net Policijos generalinį komisarą R. Požėlą. Ministrė visiškai buvo išmušta iš vėžių, ir tai parodė jos psichologinį trapumą. Žengiant per opozicijos slenkstį, A. Bilotaitei buvo reikalinga ir psichologų konsultacija arba jai vertėjo bent pavartyti mano minėtą knygą…

Opozicijai naudinga įžvelgti bent menkiausią krislą valdančiųjų akyse. Neįstengdama pasižymėti svarstant 2023m. valstybės biudžetą ar patekti racionalių rekomendacijų suvaldant kainų šuolį, ji mėgaujasi panašiais skandaliukais ir taip tikisi sau sukrauti politinį kapitalą jei ne būsimuose Seimo, tai bent kitų metų savivaldos rinkimuose.

Ir čia vėl grįžtu į savo plunksnos brolių kiemą. Atrodo, „Lietuvos ryto“ televizijos žurnalistas R. Paleckis toliausiai nužengė neobjektyvumo keliu. Jis įžūliai traukia iš pašnekovų ginčo detales, primeta jiems kažko slėpimą nuo visuomenės, renkasi ministrės kritiko vaidmenį, savotiškai gina buvusį VST vadą. Žurnalistui tai nedera, pasakytų kad ir Lietuvos žurnalistų sąjungos vadovas teisininkas Dainius Radzevičius, bet… Taip derėtų reaguoti ir į kitos staiga tapusios eterio „žvaigždės“, LRT radijo žurnalistės Liepos Želnienės svarstymą, kad esą A. Bilotaitės problema yra ji pati…

Bjauriausia, kad tai dar ne pabaiga. Trumpam atsikvėpėme prie savo artimųjų kapų ir vėl puolame stačia galva į šią nereikalingą priešpriešą. Šis dirbtinai stimuliuojamas skandalas nėra jau toks nekaltas: ten, už sienos, o ir čia, Lietuvos viduje, kai kas trina rankomis, girdėdami aršias pjautynes skaldomoje jėgos struktūroje.

Viešojo saugumo tarnybos nuotr.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.