LGGRTC nuotraukos

Liepos 26 d. Rokiškyje bus iškilmingai palaidota 15 Lietuvos laisvės kovotojų ir kitų sovietų genocido aukų, rastų Jūžintuose, Rokiškio rajone. 2025 metais netoli senųjų Jūžintų kapinių, prie buvusios NKVD (KGB) būstinės, bulvėms laikyti skirtose duobėse buvo rasti dvylikos laisvės kovotojų palaikai, o šiais metais tęsiant paieškas ten aptikti dar treji palaikai.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Paieškų ir identifikavimo skyriaus vyriausiojo specialisto Daliaus Egidijaus Stanciko teigimu, devynis pernai rastus palaikus pavyko identifikuoti, o šiemet rastų palaikų atpažinimo procesas dar tęsiasi.

Anot jo, iš NKVD ataskaitų matyti, kad beveik nuo pat antrosios sovietų okupacijos pradžios Jūžintų partizanai labai aktyviai priešinosi komunistų valdžiai, taip tęsdami laisvės kovų tradicijas, mat Jūžintai garsėjo ir 1863 m., ir 1941 m. sukilimuose. Jau 1944 lapkričio 7-ą partizanai bandė išlaisvinti Jūžintus nuo raudonųjų okupantų, dalyvavo kituose susidūrimuose su sovietų kariuomene, o 1945 balandžio – gegužės mėnesiais šį valsčiaus centrą šturmavo dar tris kartus. Pulta buvo net 1945 gegužės 9-ą, kai sovietų imperija šventė pergalę Antrajame pasauliniame kare, taip pabrėžiant, kad Lietuvoje šis karas tęsiasi.

„NKVD pranešimuose rašoma, kad išlaisvinimo operacijose dalyvavo nuo 40 iki 70 gerai ginkluotų vyrų (sprendžiant iš įvairių šaltinių, tai buvo 1941-ųjų sukilimo dalyvių Edvardo Trano, Antano Baukio, Prano Kemeklio-Tėvo, Jono Černiaus, Motiejaus Paškonio-Don Kichoto vadovaujami būriai), o iš viso Jūžintų apylinkėje, anot okupantų, 1945 metais veikė apie 150 laisvės kovotojų, besislapstančių Dusetų girioje. Išsigandę tokio pasipriešinimo Rokiškio NKVD-istai į pagalbą pasikvietė kaimyninės Latvijos NKVD pasienio pulką ir, remdamiesi savo agentų žiniomis, surengė gausias partizanų paieškas, kurių aukos ir rastos buvusiose Jūžintų bulviaduobėse“, – pastebėjo D. E. Stancikas.

Būrio vadas Edvardas Tranas (1910-1945)

Edvardas Tranas gimė 1910 lapkričio 19 d. Užubalių kaime, augo 11-os vaikų šeimoje: 5 seserys ir 5 broliai. Trano tėvas Justinas turėjo mažai žemės, šeima buvo neturtinga, Edvardas anksti įsidarbino samdiniu stambaus ūkininko Dičiaus ūkyje ir būdamas 27-erių vedė ketveriais metais jaunesnę Antaniną Dičiūtę. Vestuvių proga Antaninos dėdė jauniesiems padovanojo malūną, tad Tranas tapo malūnininku, o po metų Tranams gimė duktė Nijolė-Angelė.

Pirmąją sovietų okupaciją Edvardas sutiko karingai, dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime, kartu su bendražygiais išlaisvindamas Jūžintus nuo komunistų.

Neigiamai Edvardas vertino ir vokiečių okupaciją, kurios metu rinko žinias apie vokiečių kariuomenę bei kolaboruojančius su naciais. 1944-ais sugrįžus sovietams, po kelių mėnesių pasitraukė į ginkluotą pogrindį, kur subūręs savo būrį kartu su Don Kichoto būriu iš Zarasų rajono, vadovaujamu Motiejaus Paškonio, bei Antano Baukio būriu 1944 lapkričio 7 d. bandė išlaisvinti Jūžintus nuo komunistų. Lapkričio 25 d. Kamajų šile Edvardas Tranas, kaip Jūžintų partizanų atstovas, dalyvavo pasitarime dėl Rokiškio partizanų vienijimosi.

Trano būrys platino du pogrindinius laikraščius „Partizanas“ ir „Nepriklausomybės keliu“, atsišaukimus, raginančius gyventojus priešintis raudoniems okupantams, taip pat buvo aktyvus kovose, 1944-1945 m. ne kartą bandydamas išlaisvinti Jūžintus bei kitus Rokiškio miestelius.

1945 rugpjūčio 23 d. apie 6 val. ryte į pagalbą atsiųstas Rygos NKVD pasienio pulkas apsupo Trano bunkerį Dauliūnų miške, tačiau paslapčia jo užimti nepavyko – prasidėjo mūšis. NKVD-istų duomenimis, mūšis truko apie 8 val., vietinių liudijimu, „įpusėjus dienai pasigirdo duslus sprogimo garsas ir šūviai nutilo“. NKVD-istai ataskaitose gyrėsi, kad sunaikino „būrio vadą, šaulį Traną ir dar tris“ (tarp kurių buvo ir Trano žmonos brolis Vytautas Dičius), paėmė kulkosvaidį, automatą, 5 šautuvus, du pistoletus, 7 granatas.

Antropologiniais tyrimais nustatyta, kad Tranas buvo sužeistas į koją (šeivikaulį) ir į galvą (pakaušį), taip pat patyrė stiprų smūgį – matyt, bunkeryje sprogus granatai.

Tą pačią dieną okupantai suvarė jūžintiškius prie bažnyčios, kur grasino, kad visų partizanų rėmėjų laukia toks pat likimas. Edvardo žmona Antanina Dičiūtė-Tranienė po vyro žūties metus slapstėsi, bet buvo suimta Kaune ir kaip partizanų ryšininkė 8 metams įkalinta lageryje Kemerovo srityje.

Vytautas Dičius (1923-1945)

Vytautas Dičius gimė 1923 liepos 6 d. Neliūbiškio kaime, ūkininkų šeimoje: tėvas – Vincentas, mama – Anelė Girgždaitė-Dičienė, turėjo brolį ir tris seseris. Tėvas mirė, kai Vytautui buvo treji metukai, tad šiam jau būnant paaugliu teko perimti šeimos galvos pareigas ir vadovauti 40 ha. Ūkiui.

Iš pirmos sovietų okupacijos gerai žinodamas, kaip komunistai žiūri į stambius ūkininkus, bei nenorėdamas prievarta eiti į priešo kariuomenę, 1944 metais įstojo į Trano partizanų būrį, dalyvavo mūšiuose laisvinant Jūžintus, kol žuvo 1945 rugpjūčio 23 d. Dauliūnų miške, būdamas 22-ejų.

Antropologiniais tyrimais Dičiaus sužeidimų nustatyti nepavyko, tad darytina prielaida, kad jis žuvo nuo stipraus smūgio po granatos sprogimo bunkeryje.

Bronius Pajeda (1922-1945), Leonas Pajeda (1929-1945)

Bronius Pajeda ir septyneriais metais jaunesnis brolis Leonas Pajeda gimė ir augo Kaluciškių kaime ūkininkų šeimoje, turėjusioje keturis sūnus.

Pagal NKVD-istų pažymą, broliai, vengdami prievartinės karinės tarnybos okupantų kariuomenėje, 1944 m. įstojo į Baukio vadovaujamą partizanų būrį ir dalyvavo šio būrio operacijose. 1945-iais broliai kartu su Napaliu Kušliu ir Albinu Kilu pasislėpė Vazajaus ežero pakrantėje įrengtame bunkeryje, į kurį įėjimas buvo prie pat vandens, per seno medžio drevę. 1945 birželio 26 d. (kitais duomenimis – birželio 24 d.) NKVD-istai apsupo bunkerį ir visus jaunuolius iššaudė. Išgirdę šūvius prie bunkerio atskubėjo brolių Pajedų tėvai, bet jau buvo per vėlu.

Pagal antropologinius duomenis, 23-ejų Broniui buvo šauta į dešinę plaštaką ir į galvą, 16-mečiui Leonui – į dubenį, burną, ir krūtinę.

Po dvejų metų Pajedų turtas buvo konfiskuotas, o tėvas Juozas ištremtas į Sibirą, kur mirė Tomsko srityje. Po ketverių metų brolis Albinas buvo suimtas ir septynerius metus kalėjo lageryje Komijoje. Mamai Natalijai su mažuoju Lionginu pavyko nuo tremties pasislėpti pas gimines ir pažįstamus.

Albinas Kilas (1922-1945)

Albinas Kilas gimė Kalučiškių kaime, ūkininkų Petro ir Marijonos šeimoje, turėjo brolį Petrą. Kadangi tėvas mirė dar Albinui negimus, šiam kartu su broliu teko anksti pradėti ūkininkauti.

Vengdamas prievartinės tarnybos okupantų kariuomenėje, Albinas pasislėpė miške (greičiausiai priklausė Baukio partizanų būriui), o prasidėjus okupantų siautėjimams su kitais trimis jaunuoliais slėpėsi netoli savo namų, bunkeryje Vazajaus ežero pakrantėje.

1945 birželio 26 d. NKVD kariuomenė bunkerį apsupo, tris A. Kilo bendražygius sušaudė iškart, o jį patį nusivarė į netoliese esančius namus. Atsiklaupusi ant kelių mama maldavo budelių pasigailėti, bet šie atvarė Albiną atgal prie bunkerio ir užmušė dviem šūviais į galvą.

Lygiai po ketverių metų, 1949 birželio 26 d., mama ir brolis buvo ištremti į Sibirą, į Irkutsko sritį, jų turtas konfiskuotas. Į Lietuvą sugrįžo 1957 metais.

Napalys Kušlys (1926-1945)

Napalys Kušlys gimė 1926 birželio 8 d. Nečiūnų kaime, ūkininkų šeimoje, turėjo jaunesnę seserį: abu vaikai baigė Duokiškio pradžios mokyklą. Napalys buvo nagingas ir veiklus – pats pasigamino lagaminą mokyklon, apsodino sodybą eglėmis.

Vengdamas prievartinės tarnybos okupantų kariuomenėje, pasislėpė miške – pagal NKVD-istų pažymas priklausė Pranciškaus Vanago būriui, o prasidėjus okupantų siautėjimams, su kitais trimis jaunuoliais slėpėsi bunkeryje Kaluciškių kaime. 1945 birželio 26 d. bunkerį NKVD kariuomenė apsupo ir N. Kušlį sušaudė su kitais bendražygiais. Pagal antropologinius duomenis, N. Kušliui buvo šauta į kaklą ir virš smilkinio.

Jūžintiškių teigimu, po egzekucijos NKVD-istai nusifotografavo šalia jaunuolių kūnų. Sušaudytųjų kūnus okupantai liepė tėvui Tadui nuvežti į Jūžintus, kur sumetė ant grindinio, išrengė ir niekino. Už tai, kad pagamino sūnui ir jo draugams karstus, Tadas Kušlys buvo areštuotas ir įmestas į Jūžintų daboklę. Mama Karolina su dukra Aldona pabėgo iš namų ir ilgai slapstėsi pas gimines. Nuo tremčių Kušliams pavyko pasislėpti, bet jų turtas buvo konfiskuotas.

Stanislovas Vanagas (1926-1945)

Stanislovas Vanagas gimė ir augo Pūškonių kaime, ūkininkų šeimoje, turėjo jaunesnį brolį ir seserį. Tėvas buvo kaimo veterinaras.

Stanislovas buvo muzikalus, grojo armonika, turėjo gražų balsą. 1945 birželio 26 d. paryčiais NKVD-istai, įtardami Stanislovą ryšiais su partizanais, apsupo Vanagų namus, išvertė miegantį vaikiną iš lovos ir nusivarę prie Dauliūnų kapinaičių užmušė šūviu į galvą. Po to kūną nuvežė į Jūžintus ir numetė šalia keturių jaunuolių, nušautų prie Kaluciškių kaimo bunkerio. Savo ataskaitoje NKVD-istai parašė, kad Kaluciškių bunkeryje rado ir sunaikino penkis „besipriešinančius banditus“.

1948 gegužės 22 d. visa Stanislovo šeima – tėvas Adomas, motina Kostė, brolis Napalys ir sesuo Stanislava buvo ištremti į Sibirą, į Krasnojarską, iš kur grįžo pavieniui tik po 9-18 metų.

Jonas Matuzonis (1927-1945)

Jonas Matuzonis gimė ir augo Norkūnų kaime vidutinių ūkininkų Vinco ir Karolinos šeimoje, turėjo du vyresnius brolius ir seserį. Mokėsi Kaune technikos mokykloje. Vengdamas prievartinės tarnybos okupantų kariuomenėje Jonas nesiregistravo, o 1945 liepos 10 d. sužinojęs apie jaunų vyrų paieškas Norkūnų kaime, pasislėpė namuose ant aukšto po ten sukrautais nemintų linų pėdais.

Liudininkų teigimu, stribų vadas jį surado, nušovė ir numetė kūną žemyn. Antropologiniai duomenys patvirtina šį liudijimą: Jonas Matuzonis buvo nušautas šūviu į pakaušį, jam nustatyti kaukolės, raktikaulio, mentės ir pirmojo šonkaulio lūžiai.

Stribų nurodymu tėvas Vincas buvo priverstas sūnaus kūną vežimu nuvežti į Jūžintus, kur 18-metis moksleivis Jonas Matuzonis buvo įmestas į bulvių duobę kartu su kitu moksleiviu iš Norkūnų – Pranu Staškevičiumi. NKVD ataskaitose apie šį nusikaltimą nepavyko aptikti jokių pranešimų.

Pranas Staškevičius (1923-1945)

Pranas Staškevičius gimė ir augo Norkūnų kaime ūkininkų Mato ir Teresės šeimoje, turėjo seserį Anelę, kuri mirė 17 metų gimdydama dvynukes: viena iš dvynukių išgyveno.

Vengdamas prievartinės tarnybos okupantų kariuomenėje, Pranas nepakluso įsakymui registruotis. 1945 liepos 10 d. rytą prie namų pjovė žolę, kai išgirdo, kad kaime siaučia stribai ir NKVD-istai. Išsigandęs puolė bėgti, bet nesėkmingai: pagal antropologiniais tyrimais nustatytus sužeidimus galima daryti išvadą, kad į 22-ejų Praną automatu buvo paleista šūvių serija, iš kurių vienas – į pakaušį.

Prano kūnas buvo nuvežtas į Jūžintus, kur kartu su kitu moksleiviu Jonu Matuzoniu buvo įmestas į bulvių duobę. NKVD ataskaitose apie šį nusikaltimą nepavyko aptikti jokių pranešimų.

Palaidojimo ceremoniją organizuoja Rokiškio rajono savivaldybė. Laidojimo darbus vykdo Vilniaus laidojimo rūmai „Ritualas“.

Svarbiausi ceremonijos akcentai

7:00-7:30 – partizanų palaikų paėmimas iš Tuskulėnų rimties parko koplyčios-kolumbariumo Vilniuje (Žirmūnų g. 1F). 

11:00 – karstų su partizanų palaikais įnešimas į Jūžintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, (Ateities g. 2, Jūžintai).

12:00 – atsisveikinimo valanda. Vyks oficialių asmenų vainikų padėjimas.

13:00 – šv. Mišios Jūžintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Jas aukos Panevėžio vyskupijos vyskupas emeritas Jonas Kauneckas ir Jūžintų parapijos klebonas Jonas Bučelis.

14:00–14:30 – atsisveikinimo kalbos. Po jų žuvusių partizanų garbei ir atminimui bus giedamas Lietuvos Respublikos himnas.

14:35 – karstų išnešimas iš bažnyčios. 

14:45 – laidotuvių procesijos vykimas į Jūžintų kapines. Partizanų palaikus lydės Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai. Ceremonijos metu partizanų atminimas bus pagerbtas trimis atminimo salvėmis, sugiedotas Lietuvos Respublikos himnas, o karstus dengusios Lietuvos valstybės vėliavos perduotos artimiesiems.

Ceremonijoje dalyvaus partizanų artimieji, Jūžintų bendruomenė, Rokiškio rajono savivaldybės vadovai ir atstovai, dvasininkai, Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, Lietuvos kariuomenės orkestras, Jūžintų sakralinės muzikos choras „Aleliuja“.

LGGRTC ir Zenpr.lt pranešimas