Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (III)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (III)

Rūdvališkių ir aplinkinių kaimų – Kūlokų, Ūdrupio, Balaikų, Tarašiškių, Danikeliškių, Dviratinės – vaikai, po ganiavos 1920 – 1921 m. mokęsi pas daraktorių Juozą Bučinską (stovi dešinėje). Nuotrauka iš Vinco Denkevičiaus archyvo

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Šį savaitgalį skaitytojui siūlome trečią ištrauką iš Jono Dapkūno prisiminimų. Tų laikų vaikai mokslus derindavo su ganiava ir kitais darbais pas ūkininkus. Primename, kad sodri kaimiška Sūduvos šviesuolio rankraščio kalba beveik netaisyta. Parengė Česlovas Iškauskas.

Kartūs mokslo vaisiai

Baigėsi pirmas tarpkalėdis pas dėdę, kur taip pat niekas nelepino, nes per tą laiką teko ir girnas sukti, ir spragilais kiloti, ir dar kai ką darbuotis. 1909 metais po Trijų karalių močiutė nuvedė mane į vadinamą mokyklą Ūdrupio kaimelyje, kuris galu prisišliejęs prie Alytiškės miško, o šonu – prie Rūdvališkių vienkiemio.

Tuom laiku vaikus mokino pas pil. Smalenskį vadinamas mokytojas Juozukas. Bendrai visi jį Daraktorium vadindavo. Tikrą jo pavardę mažai kas žinojo, nes dar vis vengdavo caro žandarų – zemskių, ir tokia mokykla skaitėsi nelegali.

Močiutė pristatė mane tam Daraktoriui sakydama mano pavardę ir vardą – Dapkūnas Jonas. Aš net nustebau pirmu kartu gyvenime išgirdęs savo pavardę sakant. Močiutė dar pareiškė, kad labai geras berniukas, kad mane šiek tiek pramokius. Čia noriu priminti, kas ir kaip mane mokė. Ar tokį mane mokė profesionalūs mokytojai, kaip turtuolių vaikus, net iškviesti iš užsienio – Prancūzijos, Vokietijos, vadinamos guvernantės? Oi ne, mane mokė visai nemokyta 80 metų kaimo senutė. Jinai manęs nemokė iš elementoriaus raidžių pažinti, žodžių teisingai tarti. Mane mokė žodžius tart taip: a, ą, mė, ėmė, bė, ėbė ir t. t. Taip mažo vaiko protą tik suglumino, suklaidino, sužalojo. Nelengva buvo tą klaidą atitaisyt ir pačiam Daraktoriui. Susipažinęs su to meto mokslo metodais ir papročiais, supratęs mokytojo paaiškinimus, kaip taisyklingai tarti raides ir žodžius, aš greit perėmiau ir pradėjau tarti taip, kaip jis mokino, o ne pagal močiutės įkaltą į galvą mėė, bė ėbė. Mano dar nedaug išlavintas protelis pradėjo suvokti Daraktoriaus aiškinimus ir dėka to kaimo paprasto žmogelio, tada vadinamo Profesorium ar Daraktorium, per trumpą laiką pradėjau teisingai mokytis, o močiutės pamokymus visai iš galvos išmečiau.

Buvusi Keturvalakių septynmetė mokykla

Tą pirmą mokslo žiemą išmokau visas raides pažinti, teisingai tarti žodžius, nors sunkiau, bet šiek tiek pramokau skaityti iš elementoriaus. Mūsų mokyklą iš Smalenskio perkėlė tame pačiame kaimelyje pas Valentą, vėliau pas Blusių1, Tyslevą2 ir kitus. Prieš Velykas mokslo metus baigiau, nes jau reikėjo eiti pas ūkininką gyvulių bandų ganyti.

Prisimenu, tas mūsų profesorius buvo geras žmogus: gerokai pamaldus, nevedęs, geros širdies, padoriai ir gražiai vaikus mokino. Visais laikais buvo vaikų neklaužadų, tad kartais šiam mūsų Daraktoriui tekdavo parodyti savo griežtumą. Visų vaikų tėvams jis patikdavo tuom, kad jam visi vaikai moksle buvo lygūs, ar bagočių, ar biedniokų. Reikalui esant visiems su liniuote delnines mušdavo, jų tarpe ir aš keletą kartų buvau. Žinoma, ne už dykavojimą, o už tą mokslą, kurį taip sunkiai suvirškindavau, nes mokslas man buvo labai sunkus. Ar ta delninė ką pagelbėjo, to neatmenu.

Liudvinavas 1918 m. Foto iš: https://suduvosgidas.lt/liudvinavas-xix-xx-amziuose/

Kai kurie to meto buvusieji mokiniai, nors ir nelabai nuoširdūs mano draugai, pagal išgales ir aplinkybes toliau tęsė mokslus Liudvinavo keturklasėj ar Marijampolės aštuonklasėj. Kai kurie pasiekė ir aukštesnius mokslus, tapo geri ir naudingi mūsų mažos Lietuvėlės piliečiai. Aš asmeniškai esu patenkintas tuom mūsų švietėju Juozuku Bučinsku3, liaudies pramintu Daraktorium, nes ką gero pas jį išmokęs, ką gero esu patyręs per tą palyginti neilgą mokymosi laikotarpį, tai mano pasąmonėj liko visam gyvenimui. Ta mokykla, mokslas ir visas auklėjimas man nemaža kainavo sveikatos, nes neretai neturėdavau ko įsidėti priešpiečiams į tarbukę, mat ir močiutė ne kasdien ką nors turėdavo. Dėdė ar dėdienė nedrausdavo juodos duonos įsidėti, tik daugiau nebuvo ko, kadangi ir jų jau didoka šeima augo – ėdikų pakako. Mano močiutė ubagaut neidavo, tik retkarčiais aplankydavo tas moterėles, ūkininkes, kurioms gimdant vaikučius pagaudavo. Tos jai šį tą numesdavo: ar sūrio džiovinto, ar lašinių gabalėlį, ar keletą obuolių. Tad iš tų jos kuklių pajamų ir man šiek tiek nubyrėdavo, nes močiutei buvo sunku žiūrėti į mane, visą pamėlusį. Žinoma, dėl silpno maisto. O man sunku buvo žiūrėt į tuos pasiturinčių tėvų vaikus, kurie pilna burna valgė atsinešę ne tik lašinių ar sūrio su sviestu, bet dažnai ir apkeptos mėsos ar pyragaitį.

Antra žiema, kaip aš lankau tą mokyklą. Mat nuo Velykų tekdavo per vasarą pas ūkininkus gyvulių bandas ganyti. Mokslas sekėsi šiek tiek geriau nei praeitą žiemą. Nors pasidariau antros klasės mokinys, bet dar uždaviniai sunkiai sekėsi spręsti ir už tai vis delninių gaudavau paragauti. Mano jaunas protas nesugebėdavo paprasčiausių uždavinių išspręsti, o kadangi negabus protelis, tai ir toji delninė nieko negelbėdavo. Neretai mane vaikai pašiepdavo ir vieną kitą repliką numesdavo. O kaipgi nesišaipys iš tokio nuskriausto biednioko našlaičio: aš ir rūbu prasčiausiu, ir apsiavimas – prasto skarmalo autais į šleivas klumpes, kepurė irgi kaip varnų sulesta, suplyšus, sukrypus. Iš mokyklos parėjusį namo dėdienė apkrauna ūkiškais darbais: karvę pašerti, pagirdyti, pelų, malkų atnešti, bulvaites, runkelius kiaulėm sukapotie, o dar ir pamokas rytdienai reikia paruošti, mat tais laikais daraktoriai mokiniams jokių nuolaidų nežinojo. Ar tada buvo tokia tvarka, ar mada, ar tėvų įprašyti, kad mokinius taip spaustų, ar dar nuo senų laikų, nuo vergijos, tokie papročiai užsilikę. Vis dėlto to mūsų Daraktoriaus dėka aš padariau nemažą pažangą mokslo srityje.

Marijampolės gimnazistai. Centre sėdi J. Basanavičius. L. Anšero fotografija, 1873 m. (manoma, kad tai seniausia žinoma Marijampolėje daryta fotografija). Foto iš: http://www.grazitumano.lt/wiki/index.php/Marijampol%C4%97s_fotografijos_istorija

Pasimokęs dvi žiemas pramokau iš elementoriaus skaityti, rašyti, skaičiuoti, net ir rusų kalba neblogai skaičiau, rašiau, eilėraščių atmintinai mokėjau, kaip tą rusų laikų dainą ar himną „Božė, caria krani“. Rusiškai kalbėti sunkiau mokiausi, nes sunkino ir tai, kad, kaip kiti teigė, ta mūsų vietovė apie Liudvinavą buvo lietuviškiausia iš visos Lietuvos. Net ir gramatikos mums nereikėjo daug zubryti, nes mes, liudvinaviškiai, ir taip taisyklingai lietuvių kalba tardavom. Tai dzūkai, ne žemaičiai, kurie vieton raidės a ar o priešingai tarė. Rusų kalbą tada pas mus tik šiek tiek mokėjo tie, kurie caro kariuomenėj tarnavo.

Aš jau nujaučiau, kad neturėsiu galimybės toliau tęsti šio savo mokslo, tad nepavydėjau ir tiems savo mokslo draugams, kurie už metų kitų toliau mokėsi aukštesniosiose mokyklose Liudvinave, Marijampolėj ar kitur. Man likimas tolesnį gyvenimą lėmė kaip biedniokui, našlaičiui – neleido dykinėti ir baltas rankeles turėti, skyrė ilgam laikui vargelį vargti.

Taip aš jau paauglys, tinku dėdei ir močiutei, kurie iš manęs šiokią tokią naudą turi. Jiedu pasitarę vėl mane išleido pas ūkininką Jurgelį į Aštrulių kaimą gyvulių ganyti. Kokią algą tąkart ir vėlesniais metais suderėdavo už tą mano metų triūsą, aš nežinodavau. Žinau tik tiek, kad pavasarį bulvių centnerį pasodindavo, vilnų kojinėms ir pirštinėms duodavo, šiek tiek pinigais (kiek, aš nesužinodavau, o ir ne mada buvo piemeniui apie tai žinoti. Tuos mano užvargtus grašius ir natūrą sunaudodavo močiutė, gal kiek ir dėdė, to tikrai nežinau. Tik žinau, kad jiedu su ūkininkais dėl mano algos gerokai derėdavosi). Man tų visų metų vargo tekdavo tik vienas rublis, per tas derybas duodamas kaip rankpinigiai, vadinamas pridotkas.

Antrais tarnavimo metais papuoliau pas gerą ūkininką Jurgelį. Čia buvo antrų ar trečių metų juodmargis bulius, gražus, įsiganęs, net žiba. Vasarą daugumoj mažalaukiai ūkininkai atvesdavo karves pas šį mūsų gražuolį bulių. Aš už tą bulių ar kuilį šiek tiek susirinkdavau smulkių, kas kiek duodavo, kas dešimt, kas 15, kas 20 kapeikų. Buvo ir skūpokų, kurie penkias kapeikas primesdavo. Per vasarą susirinkdavau 2–3 rublius. Niekur jų neišleisdavau, nes taupiau Liudviko atlaidams Liudvinave.

Ir taip sulaukęs tos laimingos dienos, kada vyksta Liudviko atlaidai, pargenu gyvulius pietums į tvartus, nes ūkininkas nuo pietų paleidžia piemenį keliauti į atlaidą. Tada pasispjaudęs basų kojų padus skubu į Liudvinavą, kad dar spėčia pagal savo numatytą planą apsipirkti. Pasiekęs miestelį pirmiausia iš karabelninko4 nusiperku juodakriaunį peilį, antrą pirkinį – tai burninį armonikutį, užsilikusių riestainių, saldainių už 18 kapeikų. Taip tuos bulinius ir kuilinius pinigėlius prasipirkęs skubu namo, nes vėl reikia gyvulius išvaryti į laukus. Varydamas gyvulius esu be galo patenkintas ir su malonia šypsena širdyje užgroju tuom nauju armonikučiu. Rodos, net laukai skamba, ir tas bulius su pasitenkinimu klauso mano muzikos.

Pas šį gerąjį ūkininką beganant gyvulius, o jų buvo nemaža – kelios karvės, veršių, kiaulių, avių, priartėjo mielas rudenėlis, čia pat ir žiema. Parginus gyvulius žiemavoti, atsiranda ūkiško triūso iki kaklo.

Atėjo ir labai lauktos Kalėdos. Antrą dieną Kalėdų ateina močiutė savo globotinio parsivesti tarpkalėdžiui į tėviškėlę. Pabuvojęs savaitę laiko pas dėdę, grįžtu pas tą patį ūkininką Jurgelį, nes močiutė per Kalėdas vėl mane suderėjo antriems metams. Čia jau tarnauju antri metai, bernas taipgi pasiliko antriems metams. Man pas tą ūkininką buvo geriau negu pas dėdę. Mat buvo visi suaugę, svetimų – tik bernas Vincas ir aš, piemuo. Savų – abu šeimininkai, sūnus Baleslovas, apie 17–18 metų, šeimininko sesuo, suaugusi mergina, davatkėlė. Visi mane mylėjo, vis gražiai vadindavo Jasiuku. O pareigos – kaip piemenio, visur tos pačios: žiemą reikdavo apie gyvulius aptriūsti, arklius manieže varyti, malkų, pelų prinešti, runkelius, bulvaites kiaulėm sukapoti. Kai laisvas laikas arba ilgi žiemos vakarai, tai plunksnas plėšyti, vasarai pančių prisukti, viržių, vadeles nuvyti, botagus vyti, vytinius, botkaičius pinti – tik spėk suktis.

Tą antrą vasarą jau man lengviau buvo ganyti, nes sutvirtėjau, net ir gyvuliai geriau klausė. Kaip to ūkininko savų daugiau buvo, tai ir valgis geras. Net kaimynai sakydavo: „Matai, Jonukas išsidarė kaip šuo po metų, visas apvalus, raudonas, saulute įdegęs.“ O kaip neįdegsi vasarą šviežiam ore, saulėj, jei ta vasara dar kaip tik karšta ir ilga buvo. Visą vasarą beveik kasdien tekdavo išsimaudyti, nes apie tą ūkininką, aplink jo laukus, Šešupės upė tekėjo.

Vieną sekmadienį visa šeima buvo išvykus į šv. Onos atlaidus (rodos, į Alvitą). Beganydamas gyvulius vakarop pastebėjau, kad dangus apsiniaukė ir juodi grėsmingi debesiai kyla, artinasi link mūsų. Tą pastebėjęs greit griebiausi gyvulius namo varyti. Juos parginęs tik spėjau į tvartus suvaryti, o staiga aptemo, rodos, visas dangus ant mūsų planetos užgulė ir prapliupo toks smarkus lietus, tarsi iš kibiro kas ant galvos piltų. Nieko nematyti, tik žaibai ir perkūno trenksmai. Aš dar iš lauko gonkose stabtelėjau, bet iš to išgąsčio nė nepajutau, kaip atsidūriau vidury stubos. Tuojaus rūpestingai duris, visus langus uždarinėjau, kamino juškas užstūmiau. Puoliau ant kelių ir pradėjau net balsu melstis ir Dievulio prašyti, kad manęs perkūnas neužmuštų. Ir taip ilgokai tas griausmas ir žaibai mane gąsdino. Už valandos, gal kitos, parvažiavo ir mano šeimininkai iš atlaidų, lauktuvių parvežė riestainių. Man ne tos lauktuvės rūpėjo, o džiaugiausi, kad jie parvyko.

Taip bepiemenaujant pas šitą gerąjį ūkininką jau ir mano tarnyba ėjo į pabaigą. Atėjo ir Kalėdos. Manęs šeimininkas nekalbino pasilikti tretiems metams, nė močiutė neatėjo parsivesti ir paviržį padėt parnešt. Tad aš vienas su paviržiu keliavau pas dėdę tarpkalėdžio praleisti, nes nebuvo kur dingti, mat kitas ūkininkas nepakalbino, o kur nors reikėjo užsikabinti, kur nors pastogei sustoti. Savaitę praleidus pas dėdę, vėl pasitaikė ūkininkas, kuriam reikėjo. Taip patekau pas Matulevičius Jurgius į Kūlokų kaimą.

„Zingerio“ siuvimo mašinų kompanija Marijampolėje. 1913 m. Fotografas M. Buchalteris

Čia man buvo gerai, čia visi savi, tik aš vienas svetimas. Buvo du senesni šeimininkai, sūnus Jurgis ir duktė Magdelena. Abu jau suaugę, subrendę, mane nieku neskriaudė – nė maistu, nė darbu. Visą žiemą mudu su sūnumi Jurgiu spragilais rugius, kviečius kūlėm, mat visi triobesiai šiaudų kūleliais dengti. Tų kūlelių vis reikia, nes tekdavo stogus paremontuoti, kaip kuriems ir naujai uždengti. Senasis šeimininkas Jurgis dažnai kažkur vykdavo, važiuodavo, tai raitas jodavo. Kažkokias bylas turėdavo, vis važiuodavo į Liudvinavą, į Kalvariją, į Suvalkus. Vis apie bylas jie tarp savęs kalbėdavosi.

Jo švogeris Ivoška iš Tarašiškių kaimo, būdamas senas bernas, turėjo didelį ūkį, prastai tvarkėsi, po teismus tąsėsi, kaip ir švogeris Matulevičius. Ivoška labai protingu dėjosi, bet besibylinėdamas, bevažinėdamas į Kalvariją, į Suvalkus ūkį suvargino, visur bylas pralošė, tad jo ūkį iš varžytynių nupirko pil. Šmulkštys, kuris jį labai didelėn aukštumon iškėlė. Mat buvo gera žemė, gyvuliai geri, tarnams šeimyna gerai mokėjo, visi buvo patenkinti. (CD3, 141, Smulstys: Ant Dovinės upės vandens malūną pastatė5. Viskas sekėsi ir kilo kaip ant mielių. O Ivoškos ūkį padėjo nugyventi tarnai, tarnaitės, šunes ir balandžiai, nes tų dalykų buvo didelis mėgėjas.

Tokis panašus ir jo švogeris Matulevičius, kuris laikė daug balandžių ir šunis mylėjo. Kartą laukuose kirtom rugius. Sūnus Jurgis pamatė, kad į jų ūkę atskrido keli balandžiai, tai metė dalgį ir nubėgo tų balandžių gaudyti. Už valandėlės grįžo prie dalgio nusiminęs, kad nepasisekė sugaudyti.

————————————————————————-

turbūt Vytautas Blūšius (g. 1930 m. vasario 16 d. Ūdrupyje, Liudvinavo valsčius, Marijampolės apskritis) – Lietuvos choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius.

2 Turimas galvoje Juozas Tysliava (1902 m. lapkričio 1 d. Geisteriškiuose, Keturvalakių valsčius, Vilkaviškio apskritis – 1961 m. lapkričio 11 d. Brukline) – Lietuvos poetas, vertėjas, žurnalistas, leidėjas.

3 Bučinskas Juozas – knygnešys, daraktorius (1872, Padovinio k., Marijampolės apskr.. – mirties data nežinoma). Nuo 1887 m. pradėjo slaptai mokyti vaikus lietuviško rašto, nuo l894 m. platinti lietuviškas knygas. Daugiausia dirbo Marijampolės, Kalvarijos, Alytaus ir Vilkaviškio apskrityse. Bendradarbiavo su J. Kancleriu, J. Palkausku, Daunora ir kitais. Buvo suimtas ir kalinamas.

4  Keliaujantis smulkiųjų prekių prekybininkas.

5  turimas galvoje vienas iš Šmulkščių šeimos atstovų (joje buvo dvasininkų, knygnešių, valstybės veikėjų), kuris pastatė vandens malūną ant Dovinės upės kranto; jame buvo filmuojamas filmas „Velnio malūnas“.

Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas: 

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (II)

Naujienos iš interneto