Horacijus Drapakas, www.voruta.lt

Prieš šimtmečius akmens gadynėje

Jei būtų buvęs tikras internetas,

Tai protėviai dangaus žydrynėje

Seniai po kitą vaikščiotų planetą.

Tenai toli jie, susikūrę smagų rojų

Ir nepajutę šilumos brangimo,

Gražiai gyvuotų niekad nesumoję,

Nuo ko kvailybė Žemės žmones ima.

Miestus išstatę ir puošnias bažnyčias,

Gėrybių mėgstantys kaupimą,

Žmogėnai lyg visai patrakę tyčia

Vieni kitus galabyt žiauriai ima.

Karai planetoj niekad nesiliauja,

Dejuoja nuskriaustųjų milijonai,

Per vandenynus ašarų ir kraujo

Maršuoja tamsūs niekšų legionai.

Ateiviai tolimų kitų planetų,

Jeigu tokie kur nors ir egzistuotų,

Nutūpti Žemėj aiškiai nenorėtų,

Kol kenčia ji  nuo savo idiotų.

O ar ateis kada toks geras laikas,

Kada nutils žiaurių  karų patrankos?

Į galva nykiai lenda mintys paikos –

Kol kas tam jokio proto nepakanka…