Gintaras Abaravičius. Sugrįžimas į ateitį – Trakų bernardinai

Gintaras Abaravičius. Sugrįžimas į ateitį – Trakų bernardinai

Trakų bernardinai. Vaizdas iš pietvakarių

Gintaras Abaravičius, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos direktorius, www.voruta.lt

Miesto senbuviai puikiai žino, kad Trakų siluetą kadaise formavo iškilūs monumentai- Trakų salos ir pusiasalio pilių kompleksas, Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir Šv. Mikalojaus Vyskupo bažnyčios su bernardinų vienuolynu ansamblis. Link šių trijų pagrindinių dominančių vedė visi vieškeliai, vinguriavo gatvės, telkėsi miestiečių namai bei didikų rūmai ir apskritai visas žemiškasis gyvenimas. Galų gale iš dviejų šimtmečių okupacijų laikotarpio ištrūkusios dabarties kartos vis ryžtingiau gręžiasi į istorinio Trakų ežerų miesto pirmavaizdį- atkūrė viduramžių pilis, sugrąžino šlovę Lietuvą globojančiai Trakų Dievo Motinai, ryžtingai pradėjo domėtis Trakų bernardinų palikimo atgaivinimu.

Apie tai kartu dar kartą kviečiame ir pasvarstyti. Ką miestiečiams ir svečiams šiandien sako vidury miesto tebenykstantis bernardinų vienuolynas, ką jis liudija apie mus ir ko iš mūsų tikisi ateityje? Gal, pavyzdžiui, mums visiems tiktų, jei šioje sakralioje erdvėje iki galo būtų realizuota dar 1991 m. Trakų rajono valdybos  Statybos ir remonto skyriaus viršininko Sauliaus Šulaičio pradėta Trakų ligonines plėtra? Kaip tik tokiu tikslu Trakų istorijos muziejaus archeologė Birutė Lisauskaitė tą Sovietų Sąjungos žlugimo vasarą atliko didžiausius kada nors šioje senamiesčio vietoje vykdytus archeologijos tyrimus- atkasė bažnyčios pamatus, rūsio skliautus, grindinius ir Mažųjų Rasų kapavietes. O gal realizuokime 1971 m. sovietinės rajono valdžios patvirtinto Trakų generalinio plano sprendinius? Priminsiu, kad pagal 1968-aisias Miestų statybos projektavimo instituto darbuotojo Kazimiero Bučo (1908-1992 m.) parengtą dokumentą, nugriovus bernardinų vienuolyną, kalvos viduryje turėjo būti pastatytas daugiaaukštis viešbutis užsienio turistams.

Trakų bernardinai. Vaizdas iš šiaurės

Ar tokios netolimos praeities idėjos šiandien tikrai atrodo per daug drastiškos? O gal jose būta kažkokio racionalaus prado? Gal ir XX a. antrosios pusės blaškymuose, kad ir iškreiptai bei blankiai ruseno ne tik prisiminimai apie šioje Trakų vietoje egzistavusio viešo gyvenimo centro svarbą, bet ir natūralus noras bei poreikis vėl jį kažkaip revitalizuoti?

Prisiminkime, ant aukščiausios dabartinių Trakų miesto kalvos žmonės galimai įsikūrė dar XIII a. pabaigoje ir ši nausėdija tapo Trakų miesto pradžia. Po trijų šimtmečių- 1617 m. Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius (1572-1630), Trakų vaivadijos bajorų prašomas, joje įkurdino devintąjį bernardinų vienuolyną Lietuvoje. Vienuoliai nuo 1750-ųjų pastatė naująją Šv. Mikalojaus Vyskupo bažnyčią bei bernardinų konvento pastatus su vidiniu kiemu ir taip sukūrė trečiąją Trakų miesto silueto vertikalę, kuri atvirai manifestavo Romos katalikų pergalę Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir ėmė dominuoti vietos kraštovaizdyje. Vėlyvojo baroko ansamblio Trakuose statybas fundavo Rečicos (dabartinės Baltarusijos pietvakariuose prie Dniepro) vėliavininkas Jonas Petras Judickis (apie 1705–1780 m.) ir jo žmona Eleonora Rudaminaitė-Judickienė (g. 1710 m.), o taip pat ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės raštininkienė Ona Oginskaitė-Judickienė.

Dar bene šimtmetį klestėjęs Trakų bernardinų vienuolynas buvo ne tik ryškiausia miesto puošmena, bet ir svarbia Lietuvos dvasinio gyvenimo vieta, pripažintu kultūros bei jaunų piliečių ugdymo centru. Kokį įspūdį jis darė amžininkams nesunku įsivaizduoti ir mums, tik prisiminkime iš griuvėsių prikeltą Vygrių kamaldulių vienuolyno ansamblį, šiandien vainikuojantį Suvalkų ežerų ir miškų peizažą.

Vygrių kamaldulių vienuolynas. Piotr Malczewski nuotr.

Deja, būtent tai- objekto matomumas ir reikšmė nulėmė, kad pirmosios Rusijos okupacijos (1795-1915) metu, 1845 m. kovo mėn. 30 d. Vilniaus karinis gubernatorius Fiodor Mirkovič (1789-1866 m.) įsakymu ansamblio šeimininkus išvaikė, o nusavintą turtą atidavė kareivinėms ir kalėjimui įrengti. Taip ir neįstengę barokinės bažnyčios paversti pravoslaviška cerkve, okupantai 1880-1883 m. ją nugriovė, o vienuolyną kalėjimo reikmėms naudojo iki Pirmojo pasaulinio karo. 1915 m. rugsėjo mėn. Vokietijos Dešimtoji armija puolimo metu kalėjimą apgriovė, rusus išvijo, tačiau nudegus stogams, mūrai ėmė griūti, veikiami gamtos ir piktavalių žmonių.

Tai, ką šiandien žinome mes, žinojo ir visų paskesnių Rusijos okupacijų vykdytojai, todėl nestebina, kad jie tikslingai naikino Trakų bernardinų ansamblį. Tačiau kodėl tai šiandien leidžiame mes- Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės palikuonys? Gal dėl to, kad per ilgus priespaudos metus ir mums tapo paprasčiau vietoje Trakų bernardinų ansamblio matyti vien tik jo griuvėsius?

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, atsižvelgdama į visa tai, šiais metais inicijavo virtualų Trakų bernardinų ansamblio atkūrimą. Pirminis impulsas imtis šio darbo atėjo tarsi iš niekur, bet mintis buvo tokia įtaigi ir kartu tokia įsakmi, kad nebuvo abejonių, jog atėjo būtent tam skirtas laikas. Nesiplėsdami paminėsime tik tiek, kad virtualiai atkurti buvusią įspūdingiausią, trečiąją Trakų miesto dominantę- bernardinų ansamblį iš karto sutiko jaunos kartos archeologas Žygimantas Buržinskas ir architektas Aurimas Širvys, spėję virtualiai rekonstruoti jau visą eilę sunaikintų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės monumentų. Vienas naujausių- 2021 m. vietos bendruomenei ir Lietuvai pristatytas trimatis Naujosios Vilnios Rokantiškių pilies hipotetinės rekonstrukcijos modelis.

Trakų bernardinai. Šiaurės vakarų fasadas

2022 metais, dirbant su Trakų projektu, autorius lydėjo didžiausia sėkmė. Dešimtmečiais Maskvoje, Peterburge, Minske, Varšuvoje bergždžiai ieškoti Trakų bernardinų ansamblio apmatavimai, atrasti čia pat- Vilniuje! Taip bernardinų vienuolyno griuvėsiai Trakuose atgavo aiškius didingo ansamblio kontūrus ir šiandien galime kalbėti jau ne vien apie apibendrintą buvusių pastatų vaizdą, bet ir apie tikslius jų matmenis.

Bernardinų vienuolyno Šv. Mikalojaus Vyskupo bažnyčios pastato plotis ties bokštais siekė 21,4 m; navos išorinis plotis – 14,1 m; bendras ilgis – 39,2 m; bokštų aukštis iki kryžiaus – 35,7 m; aukštis su kryžiais – 38,8 m; bažnyčios sienų aukštis iki karnizo viršaus – 12,6 m; bažnyčios aukštis iki kraigo viršaus – 20,4 m. Bernardinų vienuolyno pastato ilgis – 42 m; plotis – 35 m; aukštis iki karnizo viršaus – 10,8 m; aukštis iki kraigo viršaus – 17,1 m; vidinis kiemas 10,7 m x 16,4 m. Vienuolyno su bažnyčia užstatytas plotas užėmė maždaug 1756,04 kv. m plotą be vidinio kiemo, vidinis kiemas – 175,48 kv. m plotą.

Taigi, tokiu Šv. Mikalojaus Vyskupo bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansambliu Trakuose galėjo grožėtis amžininkai, tokiais jie šiandien atsiveria ir mums. Nuo šiol tai nebėra niūraus carinio provincijos miestelio beviltiški praeities griuvėsiai, dabar bernardinų paveldas virsta istorinio Trakų ežerų miesto ateitimi. O kiek dar atradimų visų mūsų laukia rytoj, o gal dar ir šiandien?

Dar kartą įsiskaitykime į Evangelijos pagal Matą žodžius: Prašykite, ir gausite. Ieškokite, ir rasite. Belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.