Giedrė Mičiūnienė, www.voruta.lt

„Vorutai“ išspausdinus str. „Kardinolas, paženklintas gerumu“ (2021-07-16), Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas sulaukė žmogaus, kuris ieškojo bet kokių duomenų apie savo senelio seserį vienuolę Antaniną Norkutę, laiško.

„Labai gražu ir prasminga rūpintis savo genealogijos medžiu – savo giminės atmintimi. Žinau, buvo laikas, kai dauguma bijojo kalbėti – galėjo netekti darbo, nukentėti visa šeima – todėl giminėse lieka „baltų“ dėmių, kurias užpildyti iš tiesų yra sunku, o kartais beveik ir neįmanoma, kai nebelieka net ko paklausti“, –  sako kan. S. Krumpliauskas, todėl šiandien dalijasi prisiminimais apie tris širdietes: Antaniną Norkutę (1909-1992), Emiliją Lomanaitę (1901-1999) ir Teofilę Beliūnaitę (1898–1926–1990), gyvenusias Biržuose (kai kurios prisiminimų detalės spausdintos Stanislovo Krumpliausko ir Giedrės Mičiūnienės knygoje „Kunigas – žmogus“ (Utenos Indra, 2022; psl: 544, ISBN: 9786094555992).

„Biržuose (Basanavičiaus g. 6) gyveno trys širdietės, taip vadintos Jėzaus Švč. Širdies kongregacijos seserys – vienuolės. Jos kreipėsi į vyriausiąją seselę, gyvenusią Pasvalyje, kad būtų leista s. Teofilei gaminti maistą vikarui  (nei dekanas, nei vikaras neturėjo šeimininkės). Jos manęs visada laukdavo: namelyje buvo jauku, čia ateidavau papietauti, o kartais – užsukdavau pusryčių, šiaip apsilankydavau pabendrauti. Tiesioginė mano šeimininkė buvo Teofilė Beliūnaitė“, pasakoja klebonas. Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – pirmoji kan. Stanislovo Krumpliausko kunigavimo vieta (1974-1977).

Jos jau buvo pensininkės, tačiau dar galėdamos dirbti, mielai talkininkavo ir prisidėjo savo įvairia veikla. Seselės, skleidusios ypatingą Tikėjimo Šviesą, buvo didelė pagalba bažnyčiai. Visos trys buvo kaip mamos – gražiai sutardavome, buvo rūpestingos, globojančios. Mielai pasikviesdavau seseles važiuodamas į kunigų primicijas, vykdamas į atlaidus (viena kažkuri būtinai likdavo namuose). Reikalui esant, nusiveždavau ir jas į Nemunėlio Radviliškį pas Vyskupėlį (taip vadino vyskupą Vincentą Sladkevičių to krašto žmonės), jam būnant tremtyje. Pabendravęs su jomis, Vyskupėlis palaimindavo. Grįždavome visi laimingi.

Prieš šv. Velykas važiuodavome į Latviją, už Rygos esantį kolūkį, kuris augindavo hortenzijas (šios gėlės liaudyje vadinamos „Gyvenimu“). Pirkdavome ne tik savo bažnyčiai, bet ir kitoms. Prieš šventes apsiprekindavome Rygos Halėse jūros gėrybėmis.

Kuriais metais Biržuose tame namelyje apsigyveno vienuolės – nežinau. Iš pradžių jos gyveno dviese: s.Veronika Žukaitė (1900-1973) ir s.Teofilė Beliūnaitė. Vienuolės negalėdavo gyventi po vieną – visada skirdavo antrą, kad padėtų viena kitai; kad būtų saugiau.

s. Veronika ir s. Teofilė buvo geros draugės – susibendravusios. Veronika dirbo sunkius fizinius darbus, o Teofilė ruošdavo sakramentams vaikus, puošdavo altorius, vadovavo procesijoms. 1973 metais s. Veronikai mirus, s.Teofilei buvo skirtos kitos seserys – s.Emilija ir s.Antanina.

s. Emilija Lomanaitė (1911-1999) – buvo Lietuvoje žinomo filosofo, teologo kun. Juozo Lomano (1899-1959) sesuo. Antalieptės karmelitų vienuolyne, kuriame įsikūrusios vienuolės širdietės, mergaites mokė namų ruošos specialybės: siuvimo ir siuvinėjimo meno.

Puikiai išmanydama bažnytinių rūbų specifiką ir puošybą, s. Emilija pati siuvo ir siuvinėjo įvairius liturginius rūbus, puikiai restauruodavo senus, vertingus arnotus ir visa, kas reikalinga liturgijai. Kad padėtų joms „prisidurti“ rublį prie pensijos, įvairių parapijų kunigai užsakydavo ne tik pasiūti liturginius rūbus, bažnytines vėliavas, arnotus, kapas, baldakimus, bet ir išsiuvinėti naujus liturginius rūbus. Ji turėjo daug trafaretų pavyzdžių, pakviesdavo pasitarti, kokie ornamentai labiau tinka. Turėjo specialiai padarytą prietaisą, kuris laikydavo ištemptą siuvinėjamą audinį, drabužį, kad būtų patogiau siuvinėti ir nesiglamžytų audinys. Tuo metu buvo sunku gauti neblunkančių „Muline“ siūlų (taip vadinami siuvinėjimui skirti siūlai).

Seselė Emilija buvo meniškos prigimties, šviesi asmenybė, truputį melancholiška. Mėgo padiskutuoti įvairiais religiniais klausimais.

Kasmet seselės turėjo atlikti savaitines rekolekcijas – dvasinės pratybos vykdavo slaptai. Rinkdavosi ir važiuodavo į jau numatytas vietas. Iš jų grįžus, diskutuodavome, kalbėdavome konferencijų ir mąstymų medžiagų temomis (apie Švč. Trejybę, vienuolišką gyvenimą, Švč. Mergelės Marijos kultą), pasakodavo, kokie kunigai jas pravesdavo. Rekolekcijas atlikdavome ir mes, kunigai. Joms buvo įdomu, kokiomis temomis kalbama, kokie kunigai ar vienuoliai praveda.

Antrąją seselę – Antaniną Norkutę dažnai vadindavau „plunksnos vedėja“. Puikiai įvaldžiusi spausdinimo (rašomąją) mašinėlę, buvo mano rašymo pagalbininkė. Ji ne tik surinkdavo tekstus, taisė mano vertimus iš lenkų į lietuvių kalbą (versdamas iš lenkų kalbos, rašydavau popieriuje – ji pakoreguodavo: rašė be gramatinių ir stiliaus klaidų. Žinau, kad ne tik surinkdavo, bet ir koreguodavo vertėjų išverstus tekstus, ji prisidėjusi ir prie LBK (Lietuvos Bažnyčios Kronikos) spausdinimo. Šiam darbui buvo renkami ypatingai atsargūs, patikimi, sąžiningi ir atsakingi asmenys. Seselė Antanina – buvo viena iš tokių. Rašydavo dažniausiai dienomis – namelis buvo prie gatvės – tokiu būdu nesigirdėdavo rašomosios mašinėlės taukšėjimo.

Pas mane dažnai lankydavosi svečiai – kunigai, klierikai. Seselė Antanina mielai patarnaudavo, padėdavo s. Teofilei namų ruošoje. Tuometinis dekanas Bronius Strazdas (1923-1947-1996) neturėjo šeimininkės, kartais jis irgi ateidavo papietauti pas seseles.

Biržiečiai vienuoles mylėjo, parūpindavo joms įvairių naminių maisto produktų.

s. Antanina dirbo ligoninėje, berods, buhaltere. Kadangi vyko ryškūs tikinčiųjų, ypač kunigų ir vienuolių persekiojimai, niekada nesigilindavome į jų šeimų gyvenimo istorijas ir praeitį.

Antanina buvo uždaresnio būdo (nors kartais irgi linksmai nusijuokdavo),  gamtos žmogus. Turėdama laiko, mielai eidavo pasivaikščioti prie išgriautos Biržų pilies. Ji mielai bendraudavo su Četvergų šeima, kuri prižiūrėdavo didžiulius gėlynų plotus, buvusius prieš pilį. Pati stengėsi auginti darželyje gėlių, kuriomis s. Teofilė puošdavo bažnyčią. Nedideliame žemės plote, esančiame prie jų namo, s. Antanina sėdavo morkas, agurkus, pomidorus – laistė, prižiūrėjo.

Tais laikais buvo importinių vaistų problema. S. Antaninai dažnai skaudėdavo galvą (ji sirgo arterine skleroze). Kadangi turėjau giminių Lenkijoje – atveždavo vaistų, kuriuos duodavau s. Antaninai ir kitoms.

Puikiai prisimenu atvejį, kai buvo pablogėjo s. Antaninos sveikata. Iš namų s. Antanina buvo išvežta greitąja į Biržų ligoninę. Kitą dieną nuėjau aplankyti kaip ligonės. Apie mano apsilankymą greitai buvo informuotas ligoninės vyr. gydytojas, kuris liepė ją išrašyti iš ligoninės, kadangi kunigas be vyr. gydytojo leidimo suteikti sakramento negali (iš tiesų buvau atėjęs tik aplankyti ligonės).

Džiugu, kad apie tai radau 1976 metais užfiksuota net Bažnyčios Kronikoje. Po to atvejo, jos sveikata rūpinosi mums pažįstama gydytoja, studijas baigusi tremtyje  (Mergautinė pavardė buvo Felicija Balbierytė, ištekėjusi Karpalova).

Šitą straipsnį kitą dieną per Amerikos balsą ir Vatikano radiją galėjo išgirsti visas PASAULIS. Jį spausdino ir Amerikos spauda.

Šio įvykio LBK spausdinta medžiaga (kalba neredaguota)

BIRŽAI

Sveikatos apsaugos Ministrui

pil. Antaninos Norkutės,

gyv. Biržų m., Basanavičiaus 6,

P A R E I Š K I M A S

1975 m. gruodžio 28 d. staiga susirgau ir patekau į Biržų ligoninės I-jį vidaus ligų skyrių. 1976 m. sausio 3 d. atėjęs į palatą gyd. Janulis pasakė: „Kadangi tu vakar kvietei kunigą, vyr. gydytojas Dauguvietis liepė tave iš ligoninės išrašyti“. Tai girdėjo su manimi palatoje gulėjusios moterys. Naktį mano sveikata dar pablogėjo.

                 Atsidūriau namuose. Gydymas buvo nutrauktas. Sveikata silpnėjo. Jokios pagalbos. Tai mane sukrėtė. Juk ir didžiausi nusikaltėliai, kai jie suserga, būna gydomi. O kuo aš nusikaltau? Aš pati daugelį metų dirbau medicinos įstaigose. Dabar gaunu pensiją. O štai dabar atsirado gydytojų, kurie niekina žmogaus teises ir net drįsta žaisti žmogaus gyvybe. Vyr. gyd. Dauguvietis, prieš išmesdamas mane iš ligoninės, net nepaklausė, ar aš tikrai buvau pasikvietusi kunigą. Iš tikro aš jokio kunigo nekviečiau. Bet jei kas ir kviečia, ar tai būna nusikaltimas?

Toks gydytojo elgesys nėra atsitiktinis. Tai charakteringa bendrai gyd. Dauguviečio asmeniui ir jo veiklai. Ligoniai dėl to kenčia, piktinasi, o jei ir nutyli, tai dėl to, kadangi bijo dar liūdnesnių pasekmių. Kiti nesusigaudo, kas daryti ir kur kreiptis.

                 Sunku įsivaizduoti, kokia grėsmė yra med. darbuotojams, jei kas išdrįstų praleisti kunigą pas ligonį, net pas mirštantį. Daugybė nemalonumų laukia tuos ligonius, kurie išdrįsta paprašyti religinių patarnavimų. Kad tai tiesa, nereikia daug įrodinėti. Pati esu gyvas pavyzdys. Visi supranta, kad tai daroma vykdant ateistų nurodymus. Bet argi ligoninė yra sergančių ir mirštančių žmonių perauklėjimo įstaiga? Ar kitos įstaigos nežino, kas dedasi Biržų ligoninėje? Dėl ko leidžiama kai kuriems asmenims sauvaliauti?

                 Šį pareiškimą rašau, kad būtų aišku, dėl ko Jums 1976.1.3 siunčiau telegramą, kad paaiškėtų, dėl ko aš nukentėjau. Supratau, kad telegramą gavote, nes 1976.1.4 aplankė mane gydytojas ir gydymą tęsė namuose. Už suteiktą pagalbą labai dėkoju, kitaip abejoju, ar būčiau likusi gyva. Reikia tikėtis, kad bus sutvarkytos ir kitos esančios ligoninėje negerovės.

Biržai.          Jums dėkinga A. Norkutė    1976.1.12.

Trečioji seselė – mano šeimininkutė – Teofilė Beliūnaitė (1898–1926–1990), mane lydėjusi nuo Biržų iki pat Papilio, nuostabus žmogus ir šeimininkė, kilusi iš Suvalkijos – Marijampolės. Mokytojaudama Antalieptės mergaičių ūkio mokykloje, kurią globojo Š. Š. Jėzaus širdies tarnaičių seserų kongregacija, dėstė mergaitėms namų ruošą. Ji prisimindavo arkivyskupą Mečislovą Reinį (1884–1907–1926–1953), kankinį arkivyskupą Teofilių Matulionį (1873–1900–1929–1962), kunigus, atvykdavusius atostogų sveikatai pataisyti į Antalieptę: teka Šventoji, gražūs pušynai, grynas oras, rami vieta, aplinkui yra ežerų. Karui prasidėjus, vykstant bombardavimams, jai teko slėptis Biržų bažnyčios rūsiuose. Ji minėdavo čia vikaravusius kunigus Albiną Pipirą (1925-1949-1922), Juozą Laniauską (1892–1915–1976), Steponą Galvydį (1916-1941-1999), kuriam peršovė koją.

Seselė Teofilė tvarkė Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, komponuodavo ypatingas puokštes. Būdama sangvinike, mokėjo puikiai bendrauti su vaikais, jaunimu, tėvais, nuoširdžiai rūpinosi procesija (tuo metu audėja išaudė tautinius drabužius moterims, nešdavusioms vėliavų kaspinus; mergaitėms, barstančioms gėles, pasiūtos gražios suknelės, o vaikams – kamžos).

Biržų parapijoje vikaru buvau tik trejus metus: iškėlė į Kupiškį. Seselė Teofilė manęs neapleido – lydėjo ir toliau: Vyresnioji seselė leido jai važiuoti – ruošti maistą. Buvau laimingas, kad su manimi kartu vyko rūpestinga, nuoširdi šeimininkė.

1977 m. buvau perkeltas į Kupiškio Kristaus žengimo į Dangų bažnyčią. Kleboną kun. Klemensą Gutauską (1915–1941–2002) pažinojau jau anksčiau. Gavosi įdomus labirintas: mano draugo kun. Marijono Savicko (g.1950, įšv.1977) klebonas buvo kun. Steponas Galvydis, kurio kurso draugas kun. Klemensas Gutauskas – mano klebonas. Mano šeimininkutė s. Teofilė patarnavo kun. Galvydžiui, kai jis vikaravo Biržuose. Su kun. Marijonu tapome tarsi broliai.

1977 m. birželį Traupio Šv. Onos bažnyčioje vyko kun. Marijono Savicko primicijos. Levaniškyje, ant Nevėžio upės kranto, pastatyta palapinė: prie stalo susėdo virš 300 žmonių. Biržų jaunimas dengė stalus ir nešiojo maistą, už kurį atsakinga seselė Teofilė – mano šeimininkutė.

Kupiškyje visiems kunigams daug pasitarnavo rūpestinga Aldonos ir Kazimiero Pranskūnų šeima. Dvi Kazimiero seserys širdietės Anelė ir Genovaitė gerai pažinojo šeimininkutę s. Teofilę. Neretai jis sakydavo, kad s. Teofilę laikąs savo seserimi.

1982 metais buvau perkeltas į Papilį. Apsigyvenau name (anksčiau gyvenęs kun. Petras Budriūnas (1935-1965-2015)). Čia gyvenimo sąlygos buvo prastos: butas – du maži kambariukai ir virtuvytė, kurioje apsigyveno s. Teofilė. Per tiek metų ji man tapo savu žmogumi – artima kaip sesuo, rūpestinga kaip motina. Vėl džiaugiausi, kad vyresnioji seselė leido Jai ir toliau man padėti: s. Teofilės rūpestingumas buvo begalinis. Viešpaties vedimą stiprino maloni vienuolių širdiečių globa.

Sunku buvo matyti, kad s. Teofilės, kuri daug metų man ruošė maistą, rūpinosi, sveikata prastėjo, jėgos silpo. Jai pasidarė sudėtinga atlikti kasdienius darbus: gaminti, tvarkytis. Rūpestingos rankos, tarnavusios geriems darbams, pavargo. Jai pačiai jau reikėjo pagalbos. Vyresniosios prašymu, s. Teofilė sugrįžo į savo namus, esančius Biržuose, ją globojo seselės širdietės.

Laidojant Ją senosiose Biržų kapinėse Kūčių dieną, sakiau pamokslą: „Jos gyvenimo credo – buvo gerumas. Kaip Jėzaus širdies sužadėtinė ir savo širdį dalijo kitiems. <…> gyvenime, sujungtame su Gėriu – skleidė gėrį kitiems. Kaip vaikelis džiaugėsi, kai gavo Šv. Tėvo palaiminimą 60 metų amžinųjų įžadų proga.“^[1]

Nuo 2012 metų kunigauju tėviškėje – Zarasų rajone, paskirtas dviem – Dusetų Švč. Trejybės ir Antalieptės Šv. Kryžiaus atradimo parapijoms.

Prisiminimais grįžtu atgal: vaikystėje teko patarnauti kunigaujant kun. Pranui Sabaliauskui OPT (1923–1948–2017) šv. Mišioms Antalieptėje (stebino bažnyčios didumas ir laiptai prie altoriaus). Jam šeimininkavo vienuolė širdietė.

1969–1981 metais Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonu buvo Vincentas Arlauskas (1911–1938–1986). Čia patarnavo 2 širdietės vienuolės: viena tvarkė bažnyčią, kita – šeimininkavo namuose. Į Dusetas atvykau su kun. Petru Baltuška (1930-1954-2012) dar būdamas klieriku, nes kun. tremtinys M. Bugenis (1888-1913-1980) (kalėjęs su Palaimintuoju arkivyskupu  Teofiliu Matulioniu (1873-1900-1929-1962), šventė savo kunigystės 60-metį.

Kun. Baltuška, Daugailių šv. Antano Paduviečio bažnyčios klebonas buvo mano dvasios tėvas, pas jį praleisdavau visas vasaros atostogas besimokydamas seminarijoje. Jis sakė pamokslą kun. Bugenio kunigystės jubiliejaus proga, o aš patarnavau šv. Mišioms kartu su klieriku Valentinu Biržiniu.

Kun. Baltuškai talkino dvi seselės vienuolės: s. Marytė  ir s. Elena Liuimaitė[2] ACJ (1911–1987) – širdietės (Seserų Švč. Jėzaus Širdies Tarnaičių kongregacija (popiežiaus teisių). S. Elena profesoriaus kun. Antano Liuimos SJ (1910–1942–2000) ir Prof. kun. Prano Liuimos SJ (1919–1945–2005) sesuo ir kun. Virgilijaus Liuimos (g.1961, įšv.1989) teta.

Esu seselių širdiečių auklėtinis – globotinis: visą kunigystę mane lydėjo jų pagalba ir malda.

 „Visada buvau ir liksiu dėkingas visoms seselėms, rūpestingai globojusioms mane, jauną vikarą.

Biržų miesto kapinėse (Kęstučio g.) yra palaidotos keturios Švenčiausiosios Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos seselės: Elena Davidonytė (1905-1938), Veronika Žukaitė (1900–1973), Antanina Norkutė (1909–1992) ir Teofilė Beliūnaitė.  Gaila, kad ant paminklinio akmens nėra pažymėta s. Teofilės gimimo ir mirties datų. Nors atmintis yra stipresnė už mirtį, tačiau labai svarbu išsaugoti faktus istorijai“, – sako kanauninkas S. Krumpliauskas.

Šaltiniai

[1] Pamokslas, sakytas 1990 m. gruodį  laidojant s. Teofilę Beliūnaitę. Kan. Stanislovo Krumpliausko archyvas

[2] https://www.aidas.lt/lt/religija/article/11267-08-08-kun-virgilijus-liuima-garsios-gimines-atstovas

https://lkbkronika.lt/index.php/23-kronika-1976-m/1037-zinios-is-vyskupiju, leidinyje: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Ketvirtas Tomas.  Pogrindžio leidinys (Nr. 23, 24, 25 26, 27, 28 29, 30, 31 1976 – 1978, psl.65)

http://scriptum.cz/soubory//scriptum/%5Bnode%5D/kronika_lit_23-31_ocr.pdf

https://lkbkronika.lt/index.php/de/chronik-nr-23/1064-nachrichten-aus-den-dioezesen

https://lkbkronika.lt/index.php/en/issue-no-23/1051-news-from-the-dioceses