Evgenios Levin nuotrauka

Gabrielius E. Klimenka OPs, 8diena.lt, žurnalas Kelionė 2020 m. Nr. I

Turbūt dažnas ieškantis dvasinių tiesų yra susidūręs su teiginiu, kad Biblija buvo perrašyta ir dabartinis variantas neatitinka to, kuris buvo naudotas pačioje pradžioje. Šitokį tikėjimą itin puoselėja įvairios ezoterinio pobūdžio grupės bei konspiracijų teorijų gerbėjai. Tuo tiki kai kurie ateistai, laisvamaniai ir šiaip nesusipratę tikintieji.

Kiek tenka pastebėti, tokie perrašytos Biblijos idėjos gerbėjai paprastai nebūna pačios Biblijos net skaitę. Tai viešojoje erdvėje egzistuojantis paradoksas: kuo mažiau asmuo yra susipažinęs su Biblija, tuo labiau jis yra linkęs ginčytis ir įrodinėti, kas joje yra, buvo, ar turėjo būti parašyta. Tad pabandykime apsvarstyti kai kuriuos teiginius, kad turėtume atsakymų į klausimą, ar Biblija išties galėjo būti perrašyta.

Bibliją liepė perrašyti karalius

Vienas dažniausiai pasitaikančių teiginių yra, kad Bibliją perrašyti liepė koks nors valdovas. Nors paprastai būna įvardijami konkretūs karaliai, karaliukai ir valdovai, tačiau tarp jų lyderis, ko gero, yra Bizantijos imperatorius Konstantinas I, kurio iniciatyva buvo sušauktas I Nikėjos susirinkimas. Dėl Dano Browno knygos „Da Vinčio kodas“ pasirodymo anksčiau minėtoji visuomenės dalis mano, jog šiame susirinkime buvo svarstomas Biblijos kanono klausimas, todėl imperatorius Konstantinas I pasirūpino, kad viskas, kas jam nepatinka, iš Šventojo Rašto būtų išimta.

Koks šis argumentas beatrodytų rimtas, Nikėjos susirinkimas nesvarstė Biblijos kanono klausimo, tačiau idėja apie jos perrašymą, inicijuotą Konstantino I, vis tiek yra labai paplitusi. Taigi, pasvarstykime, kaip turėtų atrodyti Konstantino I, ar bet kokio kito valdovo, palieptas Biblijos perrašymo procesas.

Bet kurio valdovo galios apsiriboja jo valdoma šalimi, tad viskas, ką jo pavaldiniai galėtų padaryti, tai surinkti visas valdovo žemėse esančias Biblijas, jas peržiūrėti, panaikinti nepatinkančias eilutes ar jas pakeisti. Tai turbūt primintų George Orwelo romano „1984“ pagrindinio veikėjo darbą. Tokiam procesui įgyvendinti reikėtų didžiulių žmogiškų pajėgų, tad keista jog toks grandiozinis darbas nebuvo pastebėtas istorikų, ar ne? Toliau: pataisius knygas, jas reikėtų grąžinti savininkams. Čia vėl kyla daugybė klausimų: kaip tai atrodytų? Ar tai būtų tos pačios knygos su iškarpytomis ar užtušuotomis teksto dalimis? Ar perrašytos kopijos? Ar tos kopijos būtų identiškos ar savininkui tiesiog būtų grąžinta kita knyga su tuo pačiu tekstu?

Istorikams tiriant praeitį vienas svarbiausių ir iškalbingiausių radinių, kalbančių apie tiriamą laikmetį, yra istoriniai tekstiniai šaltiniai. Ką gi mes turime išlikusio iš mūsų aptariamo laikotarpio? Iš pirmų trijų amžių mus pasiekia tūkstančiai Šventojo Rašto tekstų kopijų ar atskirų jo dalių originalo ir kitomis kalbomis. Taigi, kuo valdovas vėliau gyveno, tuo daugiau tų kopijų buvo, tad tuo daugiau įsakymo vykdytojai turėjo surinkti knygų. Su kiekvienais metais ir su kiekviena Biblijos kopija toks masinis visų biblinių tekstų perrašymas darosi vis mažiau įtikinamas.

Vien Biblijos knygų surinkimas daug naudos neduotų, nes lieka citatos kituose šaltiniuose, pvz. Bažnyčios tėvų, teologų, judaizmo raštuose ir pan. Vadinasi, Biblijos perrašytojai turėjo pataisyti visas iš originalo cituojamas Šventojo Rašto citatas, susikaupusias per kelis amžius.

Kitas svarbus momentas, kad Biblijos kanonas, koks yra dabar, susiformavo tik IV amžiuje. Kodėl tai svarbu? Iki kanono susiformavimo bet koks valdovas, bandęs inicijuoti tekstų redagavimo procesą, susidurtų su daug didesne problema nei tekstų surinkimas: jis nežinotų, kokios knygos bus paskelbtos apreikštosiomis.

Taigi, net giliai nelendant į visas Biblijos perrašymo subtilybes akivaizdu, kad toks koregavimas būtų sizifo darbas.

Klaida, kurią padarė vienuolis

Gan dažnas teiginys, kad dabartinis Šventasis Raštas neatitinka originalaus, nes buvo daug kartų perrašomas, tad per begalines kopijas atsirado klaidų, kurios dabartinį tekstą gerokai iškreipė. Paprastai tai įvardijama kaip vienuolio įvelta klaida.

Teorija lyg ir įdomi, tik mažai įtikinama.

Pradėkime tuo, kad nuo Jėzaus laikų iki 310 metų yra išlikę daugiau kaip dvi dešimtys tūkstančių Naujojo Testamento tekstų (t. y. daugiau nei 5000 graikų kalba, 10000 – lotynų ir 9300 vertimų į kitas kalbas). Tad jei koks vienuolis ar net visas vienuolynas perrašymo metu būtų įvėlęs klaidų, jos būtų gana greitai pastebėtos. Taigi, viena ar net dešimtys Biblijos kopijų, kurias vienuolis padarė, jokios įtakos dabartiniam Biblijos tekstui neturi.

Su kiekvienais metais ir su kiekviena Biblijos kopija

toks masinis visų biblinių tekstų perrašymas darosi vis mažiau įtikinamas.

Visos Biblijos su įsivėlusiomis klaidomis žinomos. Tokie tekstai dažnai turi net ir atskirus pavadinimus. Pavyzdžiui, vertimas, padarytas 1631 m., yra vadinamas Bedieviška Biblija, ir tik todėl, kad Dekaloge buvo praleistas žodelis „ne“ ir vietoj „nesvetimausi“ išėjo „svetimausi“. Antrasis vertimas su padaryta klaida buvo pavadintas Acto Biblija, nes vietoj angliško vineyard (vynuogynas), buvo įrašyta vinegar (actas).

Dažnai tokio pobūdžio teiginius lydi tikėjimas, kad senovėje tebuvo viena Biblija, kuri ir buvo perrašinėjama. Dabartiniai Biblijos vertimai daromi gretinant juos su kitais tekstais. Žinoma, viskas būtų kitaip, jei egzistuotų ta tikroji protobiblija, kuria taip tiki perrašytos Biblijos fanai.

Galų gale, vienuolišką klaidą eliminuotų sąveika su protestantiškomis bažnyčiomis, kurios tikrai nesitaikstytų su katalikų vienuolio padarytomis klaidomis.

Kodėl reikėjo perrašinėti Bibliją?

Teorija, kad Šventasis Raštas buvo perrašytas, kyla dėl trijų labiau ideologinių nei realiai egzistavusių niuansų. Teigiama, kad iš Biblijos norėta išimti visas mintis, kuriose kalbama apie reinkarnaciją, apie Jėzaus keliones į Indiją bei nuo dvasiškai degraduojančios visuomenės nuslėpti, kad Jėzus, kaip, beje, ir visi pirmieji krikščionys, buvęs vegetaras. Tad trumpam ir stabtelėkime ties šiomis idėjomis.

Reinkarnacijos Biblijoje idėją puoselėja pseudorytietišku dvasingumu paremtos ezoterinės grupės. Idėja paprasta: jei perrašant Bibliją buvo išimtos eilutės, kalbančios apie reinkarnaciją, tuomet patvirtinus šį faktą, krikščionybę ištiktų galas. Deja, istoriniai duomenys nepatvirtina, jog Biblijoje kada nors būta nors vienos minties, ginančios reinkarnacijos idėją. To nepatvirtina ir pirmųjų amžių krikščioniška bei prieš tai buvusi judaizmo teologija, nors ezoterinėse knygose paprastai teigiama, kad tai patvirtintas faktas. Deja, viskas yra priešingai. Štai apaštalas Pauliaus sako: „žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą“ (Žyd 9, 27), taip apibrėždamas visą biblinę anapusybės paradigmą.

Žinoma, į tai ezoterikai jau turi paruoštą atsakymą: juk Bibliją specialiai ir perrašė, kad visos vietos apie reinkarnaciją būtų išimtos arba pakeistos. Tačiau čia mums praverčia kiti šaltiniai, iš kurių akivaizdu, kad krikščionys nepuoselėjo reinkarnacijos doktrinos. Tiesa, būta gnostikų, bandžiusių šią doktriną pateikti kaip krikščionišką, tačiau jie gana anksti buvo pasmerkti kaip eretikai, o Bažnyčios tėvai aktyviai polemizavo su tokia teologine idėja.

Iš kurgi Biblijoje turėjo atsirasti „išimtoji“ doktrina apie reinkarnaciją? Be abejo, iš to, kad Jėzus savo žemiškojo gyvenimo laikotarpiu, apie kurį mes iš esmės nieko tikro nežinome (t. y. nuo 12 iki 30 metų), gyveno Indijoje, kur iš brachmanų išmoko Vedų išminties. Iš jų Jėzus taip pat išmoko daryti stebuklus ir, žinoma, persiėmė induizmo filosofija bei tapo vegetaru. To paties mokė ir savo mokinius.

Idėja išties yra įdomi, tik tiek, kad Biblija akivaizdžiai parodo, jog Jėzaus mąstymo būta visiškai žydiško. Jis puikiai išmanė Raštus, to meto žydų šventraštį, kurį, o ne Vedas, cituodavo. Jis mokė remdamasis to meto Palestinoje egzistavusiais įvaizdžiais, kurių tikrai nebūtų išmanęs, jei gerus 15 metų būtų gyvenęs Indijoje.

Jėzus mokė remdamasis to meto Palestinoje egzistavusiais įvaizdžiais,

kurių tikrai nebūtų išmanęs, jei gerus 15 metų būtų gyvenęs Indijoje.

Bet juk – paruoštą atsakymą pateiks ezoterikas – Tibeto lamos turi „Evangeliją apie Isą“, kurioje ir kalbama apie tai, kad Jėzus keliavo į Indiją. Ir nors tai atrodytų išties rimtas argumentas, tačiau verta atkreipti dėmesį į kelias detales.

Niekas, išskyrus įžymų ezoteriką Nikolajų Rerichą, tos „evangelijos“ nėra matęs. Net ir lamos apie ją nežino, nes būta ne vieno tyrimo, kai mokslininkai bandė tyrinėti šią slėpiningą „evangeliją“. Niekas iš lamų apie tokią nebuvo girdėjęs. Bet tūlas ezoterikas žino, kad tai Vatikano ir Dalai Lamos sudarytas sandoris, jog tos „evangelijos“ niekam nevalia rodyti.

Šią idėją vysto New Age atstovai profetai. Tie patys autoriai (kaip, beje, ir daugelis ezoterinės literatūros kūrėjų) teigia, kad jie buvo apsilankę slaptuosiuose Vatikano archyvuose ir išsiaiškino nemažai pikantiškų dalykėlių apie Bibliją ir Katalikų Bažnyčią. Vienas tokių ezoterinėje literatūroje pateikimų pavyzdžių galėtų būti ne per seniausiai paranormalių reiškinių gerbėjų ratuose pasklidusi žinia apie „nutekintą“ informaciją, jog popiežius Pijus XII savo rezidencijoje apie valandą bendravo su ufonautu, išlipusiu iš skraidančios lėkštės, kuri nusileido ant popiežiškųjų namų pievelės. Po to popiežius iniciavo Antrąją Vatikano liturginę reformą. Įdomios detalės ar ne? Bet kiek tai realu – jau kitas klausimas ir kita istorija.

Na, o kaipgi su vegetarais? Juk jei Jėzus buvo Indijoje, vadinasi, jis tikrai galėjo tapti vegetaru. Anot ezoterikų bei religiškai angažuotų vegetarizmo propaguotojų, pati Biblija draudžia valgyti mėsą, ir būtent todėl pirmieji krikščionys taip pat buvo vegetarai. Grindžiant draudimą valgyti mėsą, paprastai remiamasi šiais Biblijos žodžiais: „Dievas tarė: „Štai aš jums daviau visus, visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, kurie veda vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas“ (Pr 1, 29). Menkai susipažinusiems su Biblijos tekstais, išėmus šias eilutes iš visumos, gali kilti nedviprasmiškų minčių.

Vis dėlto labiau susipažinęs su Šventuoju Raštu nesutriks ir pacituos eilutę, kurią vegetarizmo propaguotojai paprastai pamiršta. Dievas Nojui po Tvano sako: „Kas juda ir yra gyva, bus jums maistui. Duodu juos visus jums, lygiai kaip daviau jums žaliuosius augalus“ (Pr 9, 3).

Žinoma, skeptikas pasakys, kad biblinio draudimo valgyti mėsą nematome, nes visos vietos buvo išimtos Bibliją taisant. Tada kyla klausimas, kodėl buvo pamiršta išimti visas nuorodas apie tai, kokius gyvūnus galima valgyti, o kokių – ne, kurie gyvūnai yra košeriniai, o kurie – ne. Taip pat pamirštama, kad Jėzus su mokiniais valgė Velykų avinėlį, o po Prisikėlimo – žuvį. Be abejo, pamirštama, kad pats Jėzus sakė, jog žmogų suteršia ne tai, kas į jį įeina, bet kas išeina iš jo. Neprisimenami ir apaštalo Pauliaus žodžiai apie tai, kad maistas negali mūsų priartinti prie Dievo, kaip, beje, ir nutolinti.

Baigiant norisi palinkėti, prieš skubant daryti išvadas iš visuomenėje vyraujančių idėjų, jas patikrinti bei pasidomėti ne tik, kas rašoma apie Bibliją, bet ir bent kartą gyvenime perskaityti visą Šventąjį Raštą.