Dr. Martyno Purvino įnašas puoselėjant Mažosios Lietuvos paveldą

Dr. Martyno Purvino įnašas puoselėjant Mažosios Lietuvos paveldą

M. Purvino 75-mečio paminėjimo Kaune akimirkos. Autoriaus nuotr.

Dr. Raimundas Kaminskas, www.mazojilietuva.lt

Kauno technikos universitete susirinkę  artimiausi bičiuliai paminėjo kolegos doc. dr. Martyno Purvino 75-metų jubiliejų, pasveikino jubiliatą, gražiai pabendravo.

1972 m. vasarą savo ilgamečius senųjų kaimų tyrimus pradėjo doc. dr. Martynas Purvinas, už tų darbų ciklą pelnęs valstybinę J.Basanavičiaus, Dr.Vydūno (Kanada), Martyno Jankaus, Ievos Simonaitytės, „Sidabrinės nendrės“ (Šilutė) premijas (kartu su ilgamete talkininke žmona Marija Purviniene), Pagėgių garbės piliečio vardą.

Iš pradžių su Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) studentais dalyvauta prof. K.Šešelgio organizuotuose vadinamųjų paminklinių kaimų tyrimuose Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Žemaitijoje, vėliau pačiam M.Purvinui perėmus vadovavimą tiems darbams. Matant apverktiną senųjų kaimų būklę, amžinybėn išeinančius buvusio gyvenimo liudininkus, suvokta, kad negalima apsiriboti vien sovietmečiu leistais tradicinio kaimo menkais apibūdinimais – nutylint daugelį režimui politiškai nepageidautinų momentų.

Pradėti užrašinėti tikrieji kaimo senbuvių pasakojimai apie buvusius vargus, skaudžią pokarinę tikrovę ir kt. Įsitraukus į kaimo kronikininko darbą, net keliems metams apsigyventa Švenčionių raj. Mėžionių kaime (iš ten skubant į paskaitas atokiame VISI). Ten pavyko ranka užrašyti apie du tūkstančius puslapių senųjų kaimiečių pasakojimų. Deja, anuometinis nelegalus uolumas neliko nepastebėtas.

Anuometiniai VISI veikėjai vis dažniau priekaištaudavo – esą sovietinis dėstytojas privalo propaguoti „socializmo laimėjimus“, o ne užsiimti praeities atgyvenomis.

Vilties buvo suteikusi sovietinė gorbačiovinė pertvarka, centrinėje spaudoje pradėtos skelbti drąsios mintys apie tuomet vienintelės (komunistų) partijos padarytus suklydimus. Tapęs VISI Architektūros fakulteto profsąjungos pirmininku, pagal pertvarkos nurodymus M.Purvinas išdrįso pastebėti, kad vietiniai partijos veikėjai piktnaudžiauja savo padėtimi ir kt.

1986 m. tai buvo neatleistinas išsišokimas. Buvo organizuoti skundai atitinkamoms institucijoms – atseit, jaunasis docentas studentus nuvedė į bažnyčią (tegu ir architektūros paminklą), o ne prie paminklo sovietiniams kariams ir t.t. Nedalyvaujant nepartiniui M.Purvinui, tokie „nusikaltimai“ svarstyti VISI partiniuose susirinkimuose, išsišokėliui reikalaujant griežčiausių bausmių. Vietiniai sovietiniai aktyvistai Algimantas Nakas, Jurgis Vanagas, Michailas Prikšaitis, Juozas Kulakauskas ir kiti toliau kurstė „raganų medžioklę“. 1987 m. pradžioje spręsti išsišokėlio likimo susirinko ministerijos atstovai ir VISI vadovai.

Anuometinis VISI partorgas, būsimasis viceministras R.Podagėlis „nusikaltėliui“ teatrališkai šaukė „Kaip drįsai pakelti ranką prieš partiją“,  taškas padėtas priminus, kad M.Purvinas tyrinėja senus kaimus (atseit, yra užsislaptinęs buržuazinis nacionalistas). Taip „nesovietiniam dėstytojui“ nebeliko vietos VISI, žadėta, kad jis niekur nebegaus darbo.

Taip buvo nutraukti ilgamečiai senųjų kaimų tyrimai, sužlugdyti būsimųjų darbų planai.

Anuometinė bedarbystė pasirodė išganinga. Šilutės kraštotyrininkams Ninai Judžentytei ir Kaziui Gaigalui pakvietus pratęsti dar 1980 m. ekspedicijoje M.Purvino pradėtus Rusnės paveldo tyrimus. Ten įsikurta ilgam. Išsilaisvinus nuo ligtolinių prievolių stebėtasi pamario paveldo turtingumu. Pačiam teko susivokti, kad ištiso lietuviško regiono (praeityje vadinto Mažąja Lietuva) palikimas sovietmečiu buvo tyčiomis naikintas ir pasmerktas užmarščiai. Pulta gelbėti nykstančių vertybių, aplankant kiekvieną seną statinį, jį nufotografuojant ir aprašant. Prabėgus trečdaliui šimtmečio išryškėjo anuometinio karštligiško darbo svarba – iš tuomet užfiksuotų paveldo objektų šiandien beliko nedaug kas – daugybė senųjų trobesių buvo nugriauta, kiti neatpažįstamai perdirbti.

Profesionaliai užfiksavus Rusnės apylinkių paveldą nebesustota – pėsčiomis eita per vis naujas vietoves, su kukliom anuometinėm priemonėm įamžinant krašto istorijos pėdsakus. Per kelis dešimtmečius pėsčiomis ar dviračiu aplankytos beveik visos Klaipėdos krašto vietovės,  lankytasi ir Karaliaučiaus krašte, parengus beveik šimto tūkstančių fotonegatyvų unikalų rinkinį. Būta begalės sunkumų ir kliūčių – antai, sovietinių draudimų laikais neturėta rimtesnių planų ir žemėlapių, daug kur tekdavo klaidžioti, užžėlusiuose plotuose ieškant buvusių kaimų žymių. Dabar nebeįsivaizduojami sunkumai – prastos technikos gedimai, neapsakomas fotojuostų stygius ir t.t.,  buvo tapę įprastiniais keblumais.

Įtartiną žmogų su fotoaparatu stabdydavo anuometiniai milicininkai ir saugumiečiai, patirti agresyvių žmonių užsipuolimai, palaidų šunų antpuoliai ir t.t. Tekdavo darbuotis per vasaros karščius ir žiemomis brendant per sniegynus, merkiant liūtims. Glaustasi įvairiose vietovėse – kai kur surandant supratingus šeimininkus, sulaukiant negausių šviesuolių paramos. Iki šiol dėkingai prisimenami šilutiškiai Julius ir Janina Balčiauskai, rusniškiai Kazimieras ir Valerija Baniai bei kiti.

Neapsakomų sunkumų dienomis gelbėdavo sena frazė „Tėviškės pelenai man beldžiasi į širdį“. Jubiliato tėvas dr. Erikas Purvinas (1908-

1999) buvo kilęs iš Klaipėdos, darbavosi Mažosios Lietuvos organizacijose. Deja, sovietinė okupacija išblaškė senąją lietuvininkų Purvinų gentį – dauguma traukėsi į Vakarus, paliktos gimtosios sodybos išnyko anuometinio naikinimo mėsmalėje. Martynui Purvinui, kaip vienam paskutinių mohikanų, teko rūpintis ne vien savųjų, bet ir viso  suniokoto lietuviškojo krašto atminimo įamžinimu. Užsiėmus tokia nelegalia, vėliau nepageidaujama veikla, tekdavo patirti ne vien sovietinio režimo, bet ir įvairiausių piktavalių smūgius.

M.Purvinui mėnesiais darbuojantis senuosiuose kaimuose, Lietuvoje vis sparčiau  eižėjo sovietinės santvarkos pamatai. Susikūrė Lietuvos Sąjūdis, laisvėjo spauda. Pabandyta publikuoti rašinių apie akivaizdžiausias negeroves – planuojamą istorinio paveldo naikinimą ir kt. Kaskart prasibrauta į vis naujus viešumo lygmenis – rašyta apie sovietinės propagandos kvailystes, ilgai smaugusius draudimus, tik fiktyvią sovietinę paminklosaugą, machinacijas Kuršių nerijoje ir kitur, sovietinės nomenklatūros veikėjų nedorus darbus bei kitką. Tais lūžio metais pavyko paskelbti kelias dešimtis aštrių publicistinių straipsnių. Deja, tuometinis tautos entuziazmas pamažėl blėso, šnekesniuosius stengėsi nutildyti įvairios jėgos. Antai, 1997 m. M.Purvinui „Kauno dienoje“ pradėjus skelbti publicistinių straipsnių ciklą iškalbingu pavadinimu „Ko negalima sakyti nepriklausomoje Lietuvoje“, sulaukta atpildo – tamsų rudens vakarą pernelyg drąsaus rašinėtojo laukė samdytų žudikų gauja. Sunkiai sužalotam M.Purvinui tik per atsitiktinumą pavyko išgyventi, patiriant sunkių operacijų.

Anuomet teko darbuotis keliais frontais. Padedant garbingiems žmonėms (dr. Broniui Vektariui ir prof. Jonui Minkevičiui) pavyko įsidarbinti Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto Architektūros teorijos sektoriuje. Tikėtasi išleisti „Lietuvos architektūros istorijos“ tomą skirtą sovietmečio reiškiniams. M.Purvinui su žmona ir bendradarbe Marija Purviniene teko nagrinėti sovietinę urbanistiką.

Tik tuomet pavyko atsiversti kalnus dokumentų su baisiu grifu „Slaptai“. Atsivėrė daugelį dešimtmečių slėpti dalykai: nuo užsitęsusio sovietinės liaudies mulkinimo iki režimo siekių sunaikinti okupuoto krašto savitumą.

Antai, J.Stalino laikais krašto gyvenvietės turėjo tapti niūriais konclageriais: planuoti standartinių barakų kvartalai, ten visus gyventojų poreikius turėjo patenkinti menka duonos krautuvėlė ir viešos išvietės.

Deja, anuometinės laisvo gyvenimo viltys galop išblėso – vadovaujančius postus netruko perimti įžūlūs sovietinės nomenklatūros įpėdiniai, dabar rašantys apie sovietmečio laimėjimus ir buvusius jų globėjų pasiekimus. Tad šiandien mažai kas teprisimena įžūlią sovietinę propagandą, kai tuometinė paradinė Kauno aikštė su Lenino stovyla girta, kaip savo grožiu esą prilygstanti Šv. Morkaus aikštei Venecijoje.

Tokių dalykų buvo gausybė, bet sovietinio okupacinio režimo tikrosios  nuodėmės uoliai tebevyniojamos į užmaršties rūką.

1996 m. užgriuvo nauji rūpesčiai. Iš Kanados atvykęs išeivis prof. Vilius Pėteraitis pranešė, kad pasiryžta išleisti „Mažosios Lietuvos enciklopediją“ (MLE), kaip išsamią žinių apie suniokotą kraštą suvestinę.

Aktyviausieji lietuvininkų išeivijos veikėjai jau baigdami savo žemiškąjį gyvenimą norėjo palikti svarų atminimą apie savojo krašto praeitį.

M.Purvinui teko atsisakyti tuomet siūlytų  MLE vadovo pareigų – tebelaukė žūstančio paveldo fiksavimo alinantys darbai, tad prisiimtos tik MLE Architektūros skyriaus vadovo pareigos (kartu su bendražyge Marija Purviniene). Deja, tuomet paskirti ambicingojo leidinio vadovai netruko nuvilti ir darbai strigo.

M. Purvinas buvo paskirtas vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju ir turėjo imtis visų darbų. Aptikta padėtis išgąsdino – jau buvo suspėta iššvaistyti išeivijos suaukotas negausias lėšas, surinkta tik menkavertė medžiaga. Teko susidurti su karčia tikrove – per praėjusius amžius Mažoji Lietuva dažniau minėta publicistikoje, o išsamių bei informatyvių leidinių apie tą kraštą ir jo tradicinio gyvenimo barus beveik neatsirado. Nenorėta apsiriboti vien „vadovėliniais“ duomenimis apie suniokotą lietuvininkų kraštą, tad teko patiems imtis informacinės paieškos. Deja, Lietuvos rinkiniai sovietmečiu buvo  uoliai valomi, juose teliko menkos nuotrupos žinių apie „svetimą“ kraštą. Gelbėjo mūsų šalies bičiulis dr. Dietmaras Albrechtas, kvietęs į seminarus Vokietijoje. Ten sutiktas Donelaičių giminės palikuonis  L.Wenau, išeiviai M.Tydecks, G.Lepa, E.Banaitytė-Koch ir kiti padėjo  aptikti gausybę istorinės medžiagos apie Mažąją Lietuvą. Beveik  bankrutuojant MLE leidybai, pačiam M.Purvinui teko tapti vienu iš to  leidinio mecenatų. Daug metų už nuosavas lėšas teko važinėti į  Vokietiją, ten mėnesiais darbuotis archyvuose, bibliotekose ir privačiuose rinkiniuose, pirkti brangias dokumentų kopijas ir leidinius.

Taip pavyko sukaupti didžiulę duomenų bazę, trijuose MLE tomuose  paskelbti daugybę naujų duomenų apie mažai žinomą kraštą. Taip  pavyko sukurti unikalų leidinį – pirmąją regioninę enciklopediją.

Pradėjus rengti MLE, važinėta į Karaliaučiaus kraštą, bet Rusijoje  įsitvirtinant V.Putino režimui padėtis sparčiai kito. Aktyvesni Mažosios  Lietuvos atminimo gynėjai nebebuvo įleidžiami į  RF valdas, vis dažniau susilaukta nurodymų, kad vienų ar kitų skaudžių dalykų MLE nereikia  minėti. Taip drausta rašyti apie sovietinių kariškių žvėriškumus okupuotame krašte, vietinių moterų prievartavimus ir kt. Drąsėjo „penktosios kolonos“ veikėjai, užuot talkinus MLE vis aršiau ieškota priekabių.

Rusiškojo režimo talkininkai reiškėsi Klaipėdos universitete ir kitur.

Galop buvo surengtas pučas – MLE vyriausias redaktorius M.Purvinas buvo nušalintas, neleidus jam pabaigti MLE IV tomo. Naujieji vadai plačiai atvėrė duris prorusiškai propagandai – antai, V.Safronovas rašė, kad Rusijos  okupuotame krašte vietos žmonės gyvenę geriau nei anksčiau. Savo dienas baigus prof. V.Pėteraičiui ir kitiems aktyviems antisovietiniams veikėjams, įsigalėjo okupantų talkininkai, pirmuosius tris principingus MLE tomus, deja, papildė visai kitos pakraipos ketvirtasis.

Vis tik svarbiausią pareigą M.Purvinui pavyko atlikti – neleista visai sužlugdyti MLE, pirmuose tomuose paskelbta unikalios medžiagos, ten publikuota daugybė vadovo parengtų redakcinių straipsnių, tūkstančiai jo autorinių straipsnių apie Mažosios Lietuvos kaimus ir miestus, etninę kultūrą ir kt. Taip įgyvendinta daugelio lietuvininkų svajonė – ateities kartoms paliktas unikalus leidinys. Tenka apgailestauti, kad MLE leidybą galop užgrobusios prorusiškos jėgos „išromytas“ žinias apie suniokotą kraštą paskleidė ir kitomis kalbomis – vadinamuose MLE žinynuose, kuriuose nutylėta dauguma krašto nelaimių.

2007 m. M.Purviną pašalinus iš MLE vadovo pareigų, atsivėrė naujos veiklos galimybės. Po vienuolikos metų triūso prie leidybinio konvejerio rašant ir redaguojant tūkstančius enciklopedinių straipsnių, vėl daugiau laiko ir jėgų skirta lietuviškajai kaimotyrai. Po kelių dešimt-mečių tyrimų baltiškose žemėse uoliau aiškintos Paprūsės, Pakuršės, Palatvės, Žemaitijos kaimų ypatybės, dalyvaujant „Versmės“ leidyklos organizuotose ekspedicijose Endriejavo, Žemaičių Naumiesčio, Žagarės, Gruzdžių, Daujėnų, Vilkijos, Vaiguvos ir kitose apylinkėse kartu su bendražyge Marija Purviniene. Dalis parengtų straipsnių apie tenykščius kaimus ir jų pastatus jau publikuoti.

Apibendrinus ilgametę patirtį, 2011 m. pradėtas publikuoti M.Purvino mokslinių monografijų ciklas „Lietuvos kaimų istorinė raida“. Pirmoje iš šių monografijų – „Rytų Lietuvos kaimų istorinė raida. I knyga“ pateikti autoriaus suformuluoti lietuviškosios kaimotyros teoriniai pagrindai ir gairės būsimiems tyrėjams, kartu apibūdinant to regiono fenomeną – buvusio etninio ir valstybinio branduolio ilgaamžę degradaciją. 2013 m. paskelbtoje to ciklo monografijoje „Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida. I knyga“ pirmą kartą išsamiai apibūdinti Kuršmarių rytinės pakrantės senieji žvejų ir kiti kaimai.

Nuosekliai fiksuojant suniokoto lietuvininkų krašto paveldo likučius, neapeitos ir sovietmečiu vandališkai naikintos tenykštės senosios kapinės. Antai, ištisus trejus metus nuodugniai fiksuojant nusiaubtas  Šilutės kapines, ten pavyko aptikti ir apibūdinti daugiau kaip 1600 įvairių objektų – tradicinio gyvenimo pėdsakų. Su M.Purviniene išleistose mokslinėse monografijose „Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai“ ( I knyga – 2010 m., II knyga – 2014 m.) apibūdintos tos specifinės paveldo rūšies ypatumai.

Ilgamečiai tyrimai vien Pagėgių apylinkėse leido apibūdinti daugiau kaip  120  dvarviečių (šiandien ten dažniau telikusios dykvietės). Su talkininkais jas pavyko apibūdinti  2014  m. išleistame žinyne „Lietuvos dvarų sodybų atlasas. II. Pagėgių savivaldybė“.  Taip atskleista dar viena Mažosios Lietuvos paveldo rūšis ir jos ypatumai.

Deja, nykstantis lietuviškasis paveldas ne visada apibūdinamas sąžiningai ir kvalifikuotai. Antai, „savųjų“ grupelė publikavo nemokšiškai parengtą leidinį „Lietuvos architektūros istorija. IV“, kuriame turėjo būti atspindėta lietuviškoji etninė architektūra.  Ten dažniau tekartojami sovietinės okupacijos laikų tendencingi teiginiai ir toliau klaidinantys skaitytojus.

Remiant leidyklai „Voruta“, rengiamas žinynų ciklas „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ (I knyga išleista 2015 m., II knyga – 2017 m., III knyga jau leidykloje). Užsibrėžta apibūdinti  kelių šimtų gyvenviečių Nemuno ir Kuršių marių pakrantėse istorijos bruožus, primenant sovietmečiu suniokotą kraštą, ten gyvenusius tūkstančius lietuvininkų, buvusį savitą gyvenimą.

Per kelis dešimtmečius M.Purvinas paskelbė apie tris tūkstančius mokslinių, enciklopedinių ir publicistinių straipsnių, pirmąsias Lietuvoje mokslines monografijas apie atskirų regionų kaimų istorinę raidą,  kapinių paveldą ir kt. Dešimtmečius sunkiai triūsiant pavyko užfiksuoti tūkstančių senųjų kaimų nykstančias liekanas aprašymų rankraščiuose ir maždaug šimte tūkstančių fotonegatyvų, skaitmeninėse laikmenose ir kitur.

Būta ir kitų dalykų. Jaunystėje kopta į kalnų ledynus, darbuotasi archeologinėse ekspedicijose Kizylkumų dykumoje ir Mongolijos pasienio aukštikalnėse, keliauta link šiaurinio speigračio ir po Užkaukazę, bėgiota po miškus.

Deja, 1970  m. vasarą sovietinės kariuomenės pratybose susilaužius stuburą, dešimtmečius teko kovoti su negalia, vis naujomis ligomis, likimo smūgiais.  Senatvėje pakanka savų nusivylimų. Dar prieškariu Klemensui Čerbulėnui ir kitiems stengiantis užfiksuoti tirpstančias senovinio  lietuviško sodžiaus liekanas, anuomet įžiebtos pasiryžimo ugnelės nepajėgė užgesinti ir sovietinė okupacija. Deja, tie barai vis labiau apleidžiami, žymiausi mohikanai išeina Anapilin (vis dar galima pasidžiaugti geografės F.Kavoliūtės, etnografo E.Morkūno ir kai kurių kitų entuziastų veikla).

Lietuva liūdnai atrodo toli pažengusios europinės kaimotyros fone. Daug kam smagiai užsiimant globaliais dalykais, tradicinio lietuviško kaimo paveldas vis dažniau laikomas bereikšme seniena. Lietuvos mokslo taryboje ir Lietuvos kultūros taryboje atsidūrę veikėjai mieliau rūpinasi savųjų šelpimu, o ne kažkokiu nusenusiu etniniu paveldu. Taip vis stringa reikšmingų knygų leidyba ir kitkas.

Dr. Martyno Purvino įnašas puoselėjant Mažosios Lietuvos paveldą

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.