1918 m. Vasario 16-osios Akto signataras Donatas Malinauskas. lt.wikipedia.org

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, www.voruta.lt

Šiandien kaip niekada aktualūs prezidento Antano Smetonos žodžiai: „Maža ko tėra verta ta tauta arba ta šalis, kuri mano, kad vis tiek neįstengs prieš stipresnį, neatsilaikys prieš galingesnį. Tokia tauta – tai vergiško pobūdžio tauta, ir ji anksčiau ar vėliau turės išnykti ne tik iš valstybių, bet ir iš gyvųjų skaičiaus“.

Carų valdžioje

Nuo pirmųjų okupacijos dienų Lietuvoje buvo pradėta kova su katalikybe. 1795 m. vyskupų rūmuose, statytuose Vilniaus vyskupo Andriaus 1387 m. Jogailos dovanotame žemės sklype, įsikuria generalgubernatorius išmetęs tikruosius šeimininkus.

Caro valdžia vykdė rusinimo politiką. Vilniuje pavertė cerkvėmis ir pritaikė kitoms okupantų reikmėms šias bažnyčias ir vienuolynus: Švč. Trejybės (1821 m.), Trinapolio Švč. Trejybės (1849 m.), augustinų Šv. Marijos Ramintojos (1852 m.). Trinitorių arba Viešpaties Jėzaus bažnyčia 1864 m. paverčiama į Mykolo Arkangelo cerkvę, vizitiečių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia 1865 m. perdirbta į Marijos Magdalietės cerkvę. Kareivinėmis buvo paversti jėzuitų, bernardinų ir trinitorių vienuolynai. Šv. Ignoto bažnyčia po 1869 m. virsta karininkų klubu, bazilijonų vienuolynas –  kalėjimu, pranciškonų bažnyčia bei vienuolynas pritaikyti archyvui, karmeličių vienuolynas (prie Šv. Teresės bažnyčios) – valstybinei mergaičių gimnazijai, misionierių vienuolynas – kilmingųjų merginų institutui, o Šv. Kazimiero bažnyčia 1864 – 1868 m. perdirbama į reprezentacinį Šv. Nikolajaus soborą.

Kelias į nepriklausomybę buvo ilgas ir pareikalavęs daug aukų. Kai 1794, 1830 ir 1863 m. sukilimai neatnešė laukiamos laisvės Lietuvoje įsigalėjo rezignacijos nuotaikos. Buvo uždrausta ne tik lietuviška spauda, bet ir lietuviškai kalbėti viešose vietose. Dalis visuomenės net minties atsisakė dėl valstybingumo atgavimo. Tokį Vilnių ir išvydo, besimokydamas realinėje mokykloje, būsimasis Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas.

Realinė mokykla

1885 – 1886 m.  D. Malinauskas buvo Vilniaus realinės mokyklos IV (1) klasės mokinys. Iš viso klasėje buvo 42 mokiniai. Mokydamasis realinėje mokykloje gyveno su mama Tilto gatvėje bei Totorių gatvėje Žagelio name. Vilniaus realinės mokyklos moksleivių daugumą sudarė dvarininkų vaikai ir tik vienas kitas miestietis. Mokykloje mokėsi apie 446 mokinius. Tikybiškai mokykla –  mišri. Pravoslavų buvo 166, katalikų – 27, liuteronų – 20, mahometonų – 20 ir judėjų – 38. Privaloma vokiečių kalba, mokiniai galėjo papildomai išmokti ir prancūzų kalbos, ji – dėstoma nuo trečios klasės. Vaikai buvo baudžiami, o už mokytojų įžeidimą šalinami iš mokyklos. Čia griežtai draudė tarpusavyje kalbėtis lenkiškai. Rūkymas taip pat buvo draudžiamas. Kalbėti apie lietuvių kalbą realinėjė mokykloje netenka.

Ilgas kelias į laisvę

Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio proga D. Malinauskas rašė: „Lietuvos Taryba išdrįso paskelbti Lietuvą nepriklausoma valstybe ne be pagrindo. Jos buvo įsitikinta, kad Lietuvos visuomenės mintis apie savarankumą yra pribrendusi ir jau senai populiari. Noriu priminti, kad dar šio amžiaus pradžioj jau buvo iškeltas Lietuvos savarankumo klausimas, nors, tiesa, tik galimomis tada politinėmis sąlygomis. Tai įvyko Vilniuje, 1905 metais, kai išgirdome, kad lenkai reikalauja savarankumo grąžinimo Lenkijai.

Žinodami, kad lenkai ir Lietuvą laiko Lenkijos provincija, sumanėme iškelti ir Lietuvos savarankumo klausimą. Iniciatyvą pasiėmėme keturi tų metų Vilniaus  lietuvių veikėjai – J. Basanavičius, ką tik grįžęs iš Bulgarijos, P. Vileišis, M. Dovoina – Silvestravičius ir aš. Įteikėme Rusijos vyriausybei memorandumą dėl autonominės Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės įkūrimo Suomijos pavyzdžiu. Buvome rimtai susirūpinę dėl to žygio ir labai nudžiugome sužinoję, kad Rusijos premjeras Vitte liepė mūsų memorandumą atspausdinti Rusijos „Vyriausybės Žiniose”. Lenkai ėmė savo spaudoje šaipytis, kad, girdi, keturi „litvinai” geidžia autonomijos.

Norėdami įrodyti, kad ne tik keturiese esame, nusistatėme sušaukti platų suvažiavimą iš visos Lietuvos. Susirinko į 2000 atstovų ir suvažiavimas virto Didžiuoju Lietuvos Seimu. Kaip žinoma, Seimas priėmė rezoliuciją, kuria reikalaujama Lietuvai plačios autonomijos. Tuo būdu ir „keturių vyrų” žygis buvo pateisintas ir mintis apie savarankumą paplito Lietuvos liaudy. Kai teko šaukti 1917 m. konferenciją Vilniuj, ta mintis jau buvo pribrendusi ir mes, Tarybos nariai, gavome jau nebe patarimą, bet griežtą konferencijos įsakymą neatvangiai stovėti už nepriklausomą Lietuvą. Priimdami vasario 16 d. aktą įsakymą išpildėme, o dešimtis metų nepriklausomo gyvenimo rodo, kad nepriklausomybė turi gilų pagrindą mūsų tautoje”.

Po šiomis mintimis, išspausdintomis 1928 m. Lietuvos Šaulių Sąjungos leidinyje, yra D. Malinausko parašas. Galbūt, susiradęs cituojamą leidinį, prof. R. Lopata pagaliau įsitikins šio parašo autentiškumu ir nustos propaguoti akto nepasirašymo versijos bei šios idėjos naujosios variacijos – pavėlavimo pasirašyti. Kelias iki akto pasirašymo buvo ilgas, todėl verta jį prisiminti.

12 Vilniaus apaštalų

D. Malinauskas, po studijų Čekijoje, 1895 m. vėl įsikuria Vilniuje norėdamas žadinti tautinę lietuvių sąmonę. Tiesa, Vilnius nuo to laiko, kai jis mokėsi Vilniaus realinėje gimnazijoje, šiek tiek pasikeitė; atsirado keli nauji administraciniai pastatai, prasidėjo teismo rūmų statyba (dabar Gedimino pr. 40), tačiau Georgijaus prospekto puošmena išliko, dar 1886 m. pastatytas Sniadeckio namas (dabar Gedimino pr. 6) primenantis florentietiško renesansinio stiliaus rūmus. Šiame name veikė Rusijos valstybinio  bajorų žemės ūkio banko ir valstiečių žemės banko skyriai. Bankas buvo patogi vieta užmegzti naujoms pažintims bei tautinių idėjų propagavimui. Iki šiol niekas ant Sniadeckio namo nepakabino atminimo lentos pirmajai slaptai lietuviškai organizacijai Lietuvoje ir neįamžino pirmųjų jos 12 narių atminimo. „12 apaštalų“ organizacija buvo įkurta A. Domaševičiaus bute Sniadeckio name 1895 m. Ant namo nėra ir atminimo lentos, primenančios pirmąjį Lietuvos socialdemokratų partijos suvažiavimą (LSDP), kuris įvyko taip pat A. Domaševičiaus bute.

Tiesa, Sniadeckio pastatas sovietmečiu buvo visiškai rekonstruotas. 1969 m. pagal architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių projektą namas surekonstruotas ir vargu, ar dabar beįmanoma surasti tą A. Domaševičiaus butą, kuriame buvo įsteigta „12 apaštalų“ organizacija. Sovietai nemėgo taip vadinamųjų buržuazinių veikėjų, nemėgo Lietuvos socialdemokratų ir todėl be sąžinės graužaties naikino jų atminimą. Sovietmetyje nepabūgęs dvarininko garbinimo aureolės ir iš to kylančių pasekmių rašytojas Vincas Mykolaitis – Putinas rašė: „Nenuostabu tad, kad ir moderniojo, nuo „Aušros“ laikų į liaudį atremto lietuviškojo patriotizmo kūrybingiausius, veikliausius žmones traukte traukė Vilnius. Čia jie spiečiasi, ne tiek pragyvenimo šaltinių masinami, kiek kultūrinio, visuomeninio, literatūrinio darbo galimybių viliojami. Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje Vilniuje jau veikia A. Moravskis, d-ras A. Domaševičius, Povilas Matulionis, D. Malinauskas.“

Rašytoja  Gabrielė Petkevičaitė – Bitė teigia, kad „jau 1894 m. pradeda rastis lietuvių inteligentų Vilniuje. Tais metais pradeda bręsti pradžia vienos lenkiškai  – lietuviškos organizacijos, kuri laikui bėgant, virsta galinga partija ir padarė didelę žymę Lietuvos gyvenime. Bet dar 1897 m. užtinka Vilniuje vos keletą liet. inteligentų  begyvenančių. Jei neklystame, tuomet yra buvę tik dr. Domaševičius, Donatas Malinauskas, girininkas P. Matulionis, Nonevičia ir Bortkevičiai, kurie čia jautėsi kaip ir ant kokios nublokštos salos kitataučių jūroje.“

Istorikas  Sigitas Jegelevičius teigia, kad D. Malinauskas „1895 m. subūrė slaptą organizaciją „12 Vilniaus apaštalų“, kuri reikalavo lietuviškų pamaldų Vilniaus bažnyčiose“.  Taip pat teigia ir Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės B. Kulnytė ir M. Matulytė. Parengtoje knygoje „Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas 1917-1922 m.“ D. Malinauską jos įvardija, kaip „„12 apaštalų“ draugijos steigėją 1895 metais“  . Reziumuoti galime Jono Vileišio žodžiais, išsakytais 1907 m. „Vilniaus žiniose“: „Kas iš Vilniaus lietuvių nepažįsta Donato Malinausko? Su šiuo vardu jungiasi galima sakyti visa pradžia lietuvių judėjimo mūsų sostapilyje“ . Pirmuosius dvylika apaštalų, kurie 1895 m. susirinko Sniadeckio name sunku išvardinti, tačiau dešimties žmonių dalyvavimas pirmajame posėdyje nekelia abejonių:

1. Kunigas Juozas Ambraziejus (1855 – 1915)
2. Inžinierius Jonas Bortkevičius (1871 – 1909)
3. Gydytojas Andrius Domaševičius (1865 – 1935)
4. Dvarininkas Donatas Malinauskas (1869 – 1942)
5. Miškininkas Povilas Matulionis (1860 – 1932)
6. Veterinarijos gydytojas Elijas Nonevičius (1863 – 1931)
7. Kazimieras Landsbergis
8. Bankininkas Boleslovas Stankevičius
9. Gydytojas Zigmantas Federavičius
10. Vaistininkas Antanas Anusevičius (1830 – 1903)
Prie jų būtų galima priskirti Donatą Šiupšinską ir Joną Jasmantą. Kiti asmenys prie dvyliktuko prisijungė vėliau, tarp jų ir minėtinas V. Urbonavičius.

Mintys apie nepriklausomybės išsikovojimą

Šiandien kalbant apie nepriklausomybės atkūrimą tapo mada remtis sovietmečio rašliava, kuri buvo budriai sekama KGB, glavlito ir kitų sovietinių struktūrų. Tikrai keisti buvo laikai: P. Klimas 1965 m. gauna užsakymą iš Vagos“ ir net 400 rb. honorarą už prisiminimus, o J. Laucė, nunešęs romano rankraštį į leidyklą, 1972 m. gauna du metus kalėjimo. Kad ir kaip negatyviai žiūrėtume į Justą Paleckį, tačiau 1928 m. jis buvo dar tik žurnalistas ir todėl jo straipsnis „Kaip gimė Lietuvos laisvės žodis (Nepriklausomybės atstatymo darbas Vilniuje )“ nėra sovietinio glavlito kūrinys ir todėl jame nerastume sovietizmo nesąmonių. D. Malinauskas čia tik aktyvus veikėjas. Tiesa, sovietmečio rašliavoje jis pavadintas senberniu. Matyt, prisiskaitęs tokios rašliavos, R. Lopata linkęs akcentuoti signataro „tingumą“, anot jo, būdingą dvarininkijai.

Tegul skaitytojas atleidžia už ištisinį J. Paleckio straipsnio citavimą, tačiau tai yra svarbu ne tik tam, kad suvoktume vasario 16-osios dienos svarbą, bet ir siekiama perprasti glavlito ir kitų sovietinių struktūrų įtaką ateities kartų pasaulėžiūrai. J. Paleckis rašė: „Pradžioje buvo žodis… Su pirmaisiais Didžiojo karo šūviais 1914 metais konkrečiai iškilo Lietuvos laisvės viltis. Gimė ji pirmiausia tautos vaduose, kurių susirūpinimo tautos likimu gresiančios karo baisenybės nenuslėgė. Pirmomis karo dienomis Rusijos vyriausiojo karo vado Nikolai Nikolajevičio išleistasis atsišaukimas į lenkų tautą davė pagrindą toms viltims, bet kartu sukėlė abejonių ir iškėlė reikalą aktingai susirūpinti savo krašto politiniu likimu. Vilniuje, kur buvo atgimusios tautos aktyvumo centras, įžymesnieji lietuvių visuomenės atstovai pradėjo rinktis ir svarstyti padėjimą. Rusai žadėjo lenkams jų svajonių įgyvendinimą, o tarp lenkų svajonių buvo ir lietuviai įterpti. Reikėjo gintis nuo tos pavojingos svajonės. Aktingų lietuvių būrelis nutarė pasiųsti deklaraciją Rusijos vyriausybei dėl lietuvių teisių turėti savo svajones skyrium nuo lenkų ir nebūti vieno likimo surištiems. Deklaraciją sustatė St. Šilingas ir D. Malinauskas, o lietuvių atstovas Dūmoje M. Yčas ją įteikė Nikolai Nikolajevičiui, ministrui pirmininkui Goremykinui ir Valstybės Dūmos pirmininkui Rodzianko. Tai buvo pirmas karo pradžioj lietuvių aktingas žygis savo likimui ginti.

Taip pat pirmomis karo dienomis ir Rusijos Valstybės Dūmoj buvo tartas žodis dėl Lietuvos likimo. Tai buvo M. Yčo pareiškimas, kad lietuviai mato tarp karo uždavinių ir Mažosios Lietuvos susijungimą su Didžiąja Lietuva ir autonomiškos tvarkos įkūrimą Lietuvoje.
Vilniuj įsikūrė slaptas lietuvių centras tautos reikalams ginti. Tas centras kreipėsi plačiu laišku į Amerikos lietuvius, kur iškelta mintis kovoti dėl apsisprendimo teisės Lietuvai ir Amerikos lietuviai raginami tą mintį skleisti Amerikoje ir Europoje. Tai buvo paskutinis aktingas žygis prieš didžiuosius karo įvykius, kurie išblaškė lietuvių tautą ir suskaldė jos aktingųjų jėgų veikimą. 1915 metų pavasarį vokiečiai okupavo dalį Lietuvos, o tų pačių metų rudenį visą. Jie paėmė Vilnių.

Gausingos lietuvių organizacijos, išbujojusios tremtinių antplūdžio metu, turėjo užsidaryti. Vilniuj liko tik nedidelis aktingųjų lietuvių inteligentų būrelis. Jie liko ne tiek savais sumetimais, kiek su sąmoningu nusistatymu rūpintis Lietuvos reikalais. Padėjimas buvo nelengvas.
Okupacijos valdžia su nepasitikėjimu žiūrėjo į bet kokį viešojo darbo pasireiškimą. Lietuvių spauda buvo visiškai uždrausta, pasirodė tiktai okupacijos valdžios leidžiamoji „Dabartis“, kuri buvo svetima lietuvių tautos siekimams.

Aktingų žygių reikalas atsirado tuoj miestą užėmus, nes vokiečių kariuomenės vadovybė išleido atsišaukimą į gyventojus, kur pasakyta, kad Vilnius esąs iš rusų jungo išvaduotas „lenkų miestas“, kuris nuolat buvęs „garsios Lenkijos valstybės perlas“. Lietuviams užprotestavus tas visur išlipdytasis atsišaukimas buvo nuplėštas, ir visą laiką greta pastangų lietuvių tautos teisėms ginti prieš vokiečių okupacijos valdžią teko kovoti su lenkų noru būti vieninteliais Vilniaus, net ir visos Lietuvos globėjais.

Visų pažiūrų lietuvių veikėjai išrinko komitetą lietuvių reikalams atstovauti. Svarbiausias uždavinys buvo išnaudoti karo sudarytas sąlygas Lietuvos apsisprendimo teisėms iškovoti. Be paskleistų liaudyje slaptų atsišaukimų, kuriais buvo ta mintis keliama, lietuvių veikėjai įteikė keletą memorandumų vokiečių okupacinei valdžiai. Juose buvo išdėstyta lietuvių tautos praeitis ir tautinio atgimimo judėjimas bei siekimai atstatyti Lietuvos nepriklausomą valstybę. Nemaža raštų tad įteikta dėl tuometinio Lietuvos padėjimo, kuriais prašoma pripažinti lietuvių kalbos teises, leisti draugijoms veikti ir spaudą, o taip pat palengvinti rekvizicijų naštą. Trečioji darbo kryptis buvo – atsispirti lenkams. 1916 m. gegužės mėnesį Vilniaus lietuviai prisidėjo prie „Rusijos prislėgtųjų tautų lygos“ memorandumo Amerikos prezidentui Vilsonui ir gavo leidimą deleguoti savo atstovus į Lozanos „tautų kongresą“.

Bet sunku buvo kalbėti su vokiečių karo valdžia, kuri jautėsi tada visagalė ir suprato tiktai kardų ir patrankų kalbą. Vokiečių karių akyse Lietuvos klausimas buvo išspręstas kardu ir jokio kito sprendimo nereikalavo. Ir ne tik vokiečiams, bet ir okupacijos vargą vargusiai Lietuvos liaudžiai toks įspūdis galėjo susidaryti. Juk kas drįstų prieš galingą vokietį kalbėti ir dar ko nors reikalauti? Maža kas žinojo apie lietuvių veikėjų saujelės rūpestį iškovoti Lietuvai laisvės saulę. O tas patriotų būrelis nerimo ir neleido „galingam vokiečiui“ savo esamo užmiršti. Jis buvo galingas dvasia ir tvirtas savo vieningumu.

Bendras didis tikslas sujungė visus į vieną. Būrelio dvasios vadu buvo tautos patriarchas dr. J. Basanavičius, o faktinuoju vadu A. Smetona. Būrelį sudarė įvairių pažiūrų atstovai – ten buvo ir krikščionis A. Stulginskis, ir liaudininkas J. Vileišis, ir socialdemokratas St. Kairys, ir nepartiniai, pav., A. Žmuidzinavičius, D. Malinauskas, dr. J. Šaulys ir kiti.

Naujas sąlygas sudarė įvykęs 1916 m. lapkričio 5 d. Lenkijos paskelbimas nepriklausoma valstybe. Lenkai suprato, kad atgijusi jų nepriklausomybė kelia iš numirusių ir Liublino uniją, ir tuoj pradėjo tiesti ranką į Lietuvą.

Ta ranka rado uolią paramą Lietuvoje gyvenančių lenkų. Lenkijos valstybės tarybos atsišaukimai buvo platinami ir Lietuvoje. Negana to, Lietuvos lenkai įteikė vokiečių okupacijos valdžiai memorandumą, kuriuo stengėsi įrodyti, kad Lietuva turi įeiti į Lenkijos valstybę, kaip autonominis vienetas. Lietuviai įteikė protestą prieš lenkų pastangas ir plačiu memorandumu išdėstė, kad Lietuva turi būti visiškai nepriklausoma ir nusikračiusi rusų jungo, ji nenori lenkiškojo. Tuo tarpu Rusijoje įvyko revoliucija ir prasidėjo rusų fronto krikimas. Vis aiškiau darėsi, kad Rusija toliau kariauti negalės. Rusų darbininkų ir kareivių taryba paskelbė taikos „be aneksijų ir kontribucijų“ šūkį.
Pradėję „broliautis“ su vokiečiais rusų kareiviai fronte kalbėjo tiktai apie taiką. Buvo aišku, kad teks pradėti taikos derybos, ir ten iškils okupuotųjų kraštų klausimas.

Žodis tenka jau ir diplomatijai. O čia negana paties užgrobimo fakto. Reikalingas ir kai kuris pagrobtųjų kraštų prijungimo pateisinimas. Tos mintys ir vertė vokiečių okupacijos valdžią susirūpinti sudaryti atstovaujamus organus. Labai lengvai sekėsi vokiečiams sudaryti Kuržemio krašto tarybą (Landesrat) iš vokiečių baronų ir vieno kito baronams ištikimo valsčiaus viršaičio kaip „latvių tautos atstovo“. Kitaip buvo Lietuvoje. Vokiečiai kreipėsi į vyskupą Karevičių, paskui į dr. J. Basanavičių ir A. Smetoną siūlydami nurodyti kandidatus į tarybą. Bet tie asmenys nesutiko su tokiu paprastu tarybos sudarymo būdu.

Jie negalėjo pritarti, kad susidarytų tokia taryba, kuri virstų paprastu įrankiu vokiečių planams vykdyti. Dėl to, negana buvo gauti vokiečių pasitikėjimą, kuris galėtų pakirsti ištikimybę pačiame krašte. Lietuviai prašė leisti padaryti rinkimus ir duoti progą susisiekti su Rusijos ir Šveicarijos lietuviais. Po ilgų derybų okupacijos valdžia leido sukviesti organizacinį komitetą, bet apie rinkimus ir susižinojimą su užsienio lietuviais iki atstovaujamojo organo sudarymo negalėjo būti nė kalbos.

Organizacinio komiteto posėdžiai įvyko Vilniuje 1917 m. rugpjūčio 1-4 d. Dalyvavo 21 asmuo – 17 iš provincijos ir 4 vilniečiai. Komitetas priėmė keletą nutarimų politikos klausimu ir nutarė, kad reikalinga sudaryti Tautos Tarybą, kuriai išrinkti šauktina konferencija. Į ją kviestini „dori, sąmoningi, tvirto nusistatymo ir inteligentiški lietuviai visų luomų ir politinių nusistatymų, ne jaunesni 25 metų amžiaus“.

Tuo nutarimu remiantis sušauktoji Lietuvių Konferencija Vilniuje įvyko 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Iš 264 kviestųjų dalyvavo 214 atstovų. Konferencijoje aptarti Lietuvos likimo klausimai ir rezoliucijoje dėl Lietuvos politikos aiškiai pareikšta, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, demokratiniais pagrindais sutvarkyta valstybė etnografinėse ribose, paliekant valstybės pagrindų ir santykių su kaimynais nustatymą demokratišku būdu sušauktam Vilniuje Lietuvos Seimui. Ir santykiuose su Vokietija konferencija parodė ne vergišką nusilenkimą vokiečių norams, kaip tai darė Kuržemio, o vėliau ir Baltijos (Lyvžemio – Estliandijos) konferencijos ir landesratai, bet žadėjo įeiti į artimesnius santykius tik ta sąlyga, jei Vokietija pripažins Lietuvos nepriklausomybę dar prieš taikos derybas ir jose gins Lietuvos reikalus.

Svarbiausias konferencijos uždavinys buvo išrinkti Lietuvos Tarybą 20 asmenų su kooptacijos teise ir rezervavimu nuo penkių iki šešių vietų tautinėms mažumoms. Į tarybą išrinkti: dr. Jonas Basanavičius iš Vilniaus, gimnazijos mokytojas Kazys Bizauskas iš Panevėžio, gimnazijos direktorius Mykolas Biržiška iš Vilniaus, gimnazijos direktorius Pranas Dovydaitis, Saliamonas Banaitis iš Kauno, inž. Steponas Kairys iš Vilniaus, Petras Klimas iš Vilniaus, agronomas D. Malinauskas iš Vilniaus, dekanas Vladas Mironas iš Daugų, dvarininkas Stasys Narutavičius iš Brevikių, kun. Alfonsas Petrulis iš Pivašiūnų, redaktorius dr. Jurgis Šaulys, kun. prof. Kazys Šaulys, Jokūbas Šernas iš Anykščių, Antanas Smetona iš Vilniaus, dvarininkas Jonas Smilgevičius iš Užvenčio, kun. Justinas Staugaitis iš Panemunės, agronomas Aleksandras Stulginskis iš Vilniaus, bankininkas Jonas Vailokaitis iš Pilviškių, advokatas Jonas Vileišis iš Vilniaus.

Kaip matome, tarybą sudarė žmonės, plačiai žinomi lietuvių politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Nenuostabu, kad tarybos bendradarbiavimas su vokiečių okupacine valdžia nebuvo lengvas. Taryba savo veikimui turėjo maža laisvės.
Okupantai su nepasitikėjimu žiūrėjo į ją ir posėdžiuose dalyvaudavo vokiečių okupacijos valdžios atstovai, kurių žodis daugiau reiškė negu visi tarybos nutarimai. Vokiečių akyse taryba buvo tiktai patariamasis organas prie vokiečių okupacinės valdžios, o taryba stengėsi veikti kaip tikra krašto atstovybė ir kiek galėdama, nors raštu, gynė jo reikalus. Tačiau dėl okupacinės valdžios užsispyrimo nedaug galėjo ji padaryti Lietuvos gyventojų sunkiam padėjimui palengvinti. Vos kai kuriuos palengvinimus dėl rekvizicijų, priverstinų darbų, miško naikinimo ir kt. jai pasisekė pravesti. Beje, pažymėtina, kad vienas svarbių žygių tuo momentu buvo pirmo karo metu tikrai lietuviško dienraščio „Lietuvos Aido“ išleidimas.

Svarbiausias tarybos darbas buvo politinis. Vokiečiams rūpėjo greičiausiai išgauti nutarimas dėl Lietuvos sujungimo su Vokietija. Kaip matėme, lietuvių konferencija tą klausimą palietė taip atsargiai, kad vokiečiai negalėjo būti patenkinti.

Laisvas apsisprendimas, nepriklausomybė, demokratiški pagrindai, seimas – keisti atrodė galybe apakusiems vokiečiams reikalavimai, kuriuos kėlė prislėgta, bejėgė, jų nuomone, tauta. Tačiau ir taryba kiekviena proga kartojo tuos pačius reikalavimus. Vokiečiams reikėjo savo užgrobimo planams pridengti fiktyvaus Lietuvos nepriklausomybės pareiškimo, kokį davė Kuržemio ir Baltijos landesratai be jokio svyravimo. O Lietuvos Tarybos politikai rūpinosi, kad neišvengiamas tuomet ryšys su Vokietija būtų kuo silpniausias, o nepriklausomybės teisės kuo plačiausios. Dabar gal kas smerkia tarybos derėjimosi dėl šiokio ar tokio ryšio su Vokietija, bet tada, karo laimei dar didžiu klausimu esant, antroji išeitis – nieko neveikti – irgi nieko gero nerodė.

Vokiečiai vis tiek būtų radę būdą tokiam „lietuvių valios pareiškimui“ gauti, kuris visai atitiktų jų norus. Ypač, kad Lietuvai grėsė pavojus iš Lenkijos būti įterptai j Lenkų karalystės ribas. Ieškodama savo moralinio padėjimo sustiprinimo, taryba darė pastangų susižinoti su užsienių lietuviais ir pagaliau gavo tam progos.

Stokholmo konferencijoje 1917 m. spalio 18-20 d., dalyvaujant ir tarybos įgaliotiniui, apsvarstyti Vilniaus lietuvių konferencijos ir tarybos nutarimai bei žygiai, kuriems pritarta. Taip pat pasitikėjimą tarybai išreiškė ir lapkričio 6 d. lietuvių konferencija Berne.
Netrukus iškilo įvykiai, kurie Lietuvos apsisprendimo klausimą dėjo į dienos tvarką. Apie tai sutiko papasakoti vienas to laiko aktingųjų veikėjų, Lietuvos Tarybos narys D. Malinauskas.

„Tarp Lietuvos Tarybos ir vokiečių okupacinės valdžios Ob. Ost“o buvo nuolatinių susidūrimų, kurie visiškai suprantami esant skirtingoms jėgoms, – pradeda savo pasakojimą p. D. Malinauskas. – Jie nueidavo lig tol, kad pats tarybos likimas pakibdavo ore, kai mes nenorėdavom nusileisti Ob. Ostui. Bet dirbti tada buvo smagu. Buvo be galo daug entuziazmo, pasiryžimo, kurs suteikdavo jėgų pakelti visus krizius. Malonu prisiminti tą didelį tarpusavio pasitikėjimą ir vienybę, vyravusią taryboj, nors ten ir visų pažiūrų žmonės buvo. Visa pranešė noras išvesti Lietuvą į naujo, laisvo gyvenimo kelią. Drauge rūpėjo ir greičiau palengvinti Lietuvos gyventojų padėjimas ir apginti juos nuo okupantų sauvalės. To galėjo pasiekti tiktai praplėtus tarybos kompetenciją kraštui valdyti ir išgavus iš Vokietijos Lietuvos pripažinimą savarankišku valstybiniu vienetu. Ta linkme ir ėjo tarybos politinis darbas.

Tarybai pavyko užmegzti santykius su Vokietijos Reichstago grupėmis ir ten rasti pritarimo savo siekimams. Vokiečiuose atsirado įtakingų draugų, kurių tarpe minėtinas a. a. Ercbergeris, vienas įžymiausiųjų Reichstago centro (katalikų) partijos vadų. Su juo santykius palaikėme per vieną profesorių, tarnavusį paprastu kareiviu Vilniuje, Vokiečių Raudonajame Kryžiuje. Reichstage, Ercbergerio dėka buvo iškelta ir smarkiai sukritikuota vokiečių karo valdžios politika Lietuvoj. Dėl tos kritikos turėjo pasitraukti Ob. Ost“o šefas kunigaikštis Isenburg-Birstein“as. Reichstago dauguma pažadėjo į Berlyną nuvykusiai Lietuvos delegacijai paremti Lietuvos nepriklausomybės idėją, jei lietuviai sutiks sudaryti tam tikrų konvencijų su Vokietija. Tačiau, kiek lengva buvo tartis su Reichstago politikais, tiek sunku buvo susikalbėti su karo valdžia, o juk žinome, kad karo metu Vokietijos politika faktinai buvo karo vadovybės vedama. Ir į Lietuvos klausimą karo vadovybė žiūrėjo, kaip į Vokietijos sienų sureguliavimo klausimą, o tai reiškė pirmoj vietoj Lietuvos prijungimą prie Vokietijos be jokių kalbų ir sąlygų. O prasidėjus taikos deryboms Lietuvos Brastoje, karo partijos balsas buvo lemiamas.

Tokiomis sąlygomis padarytas kai kuris nusileidimas vokiečiams pateisinamas susirūpinimu, kad bus sudaryta su Rusija taika, o Lietuva nepriklausomybės užtikrinimo negausianti. Tai buvo gruodžio 11 d. aktas, kuriuo pareiškiama apie Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą su sostine Vilniumi, bet pasižadama, kad ta valstybė bus sąjungoj su Vokietija. Tačiau vokiečiai, nežiūrint duotų derybose su Ob. Ost“u pasižadėjimų, neleido viešai Lietuvos nepriklausomybės skelbti, o tarybos nutarimu apie Lietuvos valstybės atstatymą operavo Lietuvos Brastos taikos derybose kaip įrodymu jau įvykusio Lietuvos apsisprendimo. Tuo tarpu apie nepriklausomybės pripažinimą vokiečiai tylėjo ir Lietuvos delegatų į taikos derybas neleido. Dar mažiau kalbos galėjo būti apie vokiečių kariuomenės pasitraukimą ir perdavimą valdžios tarybai, ko taryba reikalavo. Buvo aišku, kad vokiečiai apgaudinėja ir 1917 m. gruodžio 11 d. aktą nori pavartoti grynai aneksijai. Pačioj taryboj kilo nuomonių skirtumų. Svarbu buvo panaikinti tą aktą. Pasiremiant akto neaiškumais, kuriuos vokiečiai ir stengėsi panaudoti, buvo iškeltas klausimas tam aktui papildyti pridedant straipsnį apie Steigiamąjį seimą, kuris nustatytų santykius su kitomis valstybėmis. Tas pasiūlymas taryboj ir gavo tik 12 balsų iš 20, o keturi tarybos nariai (J. Vileišis, St. Kairys, S. Narutavičius ir M. Biržiška) iš tarybos išėjo. Jie išėjo ne tiek protestuodami prieš tarybos daugumą, kiek prieš vokiečių politiką.

Gruodžio 11 d. papildymas akto buvo kompromisinis, kelias tarp to akto ir kito teksto, kuriame Lietuvos nepriklausomybės atstatymas nebuvo jungiamas su Lietuvos-Vokietijos santykiais. Bet vokiečiai ir to kompromiso priimti nenorėjo. Tuo tarpu derybos Lietuvos Brastoje nutrūko ir visas padėjimas pakitėjo. Vokiečių imperialistiški siekimai dar padidėjo ir jie užėmė naujus žemės plotus. Rodos, dar labiau reikėjo bijoti jų galybės ir jai nusilenkti. Tačiau taryba visai priešingai pasielgė ir nusistatė griežtai eiti savo keliais panaikindama net aukščiau minėtą kompromisą. Čia žymėtinas yra tarybos nutarimas, kuriuo panaikinami visi anksčiau duotieji pasižadėjimai tuo atveju, jei tas kompromisas nebus vokiečių priimtas ir Vokietija Lietuvos nepriklausomybės nepripažins. Į pasiųstą paklausimą vokiečiai tik atsakė, kad Vokietija Lietuvą pripažinsianti, bet kada – jokių pažadų neduoda. Taryba tuo būdu gavo laisvas rankas.

Dabar rūpėjo atstatyti taryboj vienybė. Pradėta tartis su išėjusiais 4 nariais dėl bendros Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo formulos. Labai daug ginčų iškėlė žodis „galutinai“ sakiny apie valstybės pamatų ir santykių su kitomis valstybėmis nustatymą. Opozicionieriai priešinosi tam žodžiui, motyvuodami, kad ne tik galutinai, bet ir bendrai tų pamatų ir santykių niekas kitas nustatyti neturi, kaip tiktai Steigiamasis Seimas. Pagaliau, susitarta ir Vilniuj, Didžiojoj gatvėj, Štralio namuose 1918 m. vasario 16 d. 1,30 val. dienos pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktas. Pasirašėme visi 20 tarybos narių abėcėlės tvarka.

Negana dar pasirašymo, reikėjo nepriklausomybės paskelbimo aktą viešai paskelbti. Vos tik įvyko pasirašymas, tekstą nusiuntėme į „Lietuvos Aidą“ ir spaustuvėj jį surinko.
Korektūros nuotrauką nusiuntė į „Pres sestelle“, o mašiną paleido. Gavę korektūrą vokiečiai tuoj „Lietuvos Aido“ numerį konfiskavo, bet apie 70 egzempliorių pasisekė paslėpti. Tuo tarpu ištikimas tarybos draugas, jau minėtas kareivis profesorius, nuvežė akto tekstą į Berlyną Ercbergeriui, o jis perdavė kai kurioms vokiečių didesniųjų laikraščių redakcijoms. Ir didelis buvo okupacinės valdžios nustebimas, kad griežtai uždraustasis vietos spaudoj dokumentas pasirodė keliuose Berlyno dienraščiuose. Bet Vokietijos valdžia irgi greit susigriebė ir uždraudė tolimesnį akto skelbimą ir jo komentavimą. Kai kurie vokiečių laikraščiai ypač kanclerio organas „Norddeutsche Allgemeine Zeitung“ smarkiai puolė tarybą už revoliucinį žygį, kad ji drįsusi „mužikų tautai“ skelbti nepriklausomybę.

Tikrai vasario 16 d. aktas buvo revoliucinis žygis, buvo drąsiai tartas laisvės žodis, tautos noro pareiškimas ir didis vienybės aktas, sujungęs visus lietuvių tautos vadus Lietuvos gerovės vardan.  Lietuva tada negalėjo apie tą svarbųjį aktą sužinoti ir sunku buvo tikėti, kad nedidelis lietuvių veikėjų būrelis, priešų apsuptas, galėtų išdrįsti tokiam žygiui. Tuo būdu vasario 16 d. aktas nebuvo kieno nors malonės aktu, nepriklausomybės dovanojimo aktu, bet juo mes patys sau laisvę paėmėme, tik patys sau dėkingi už jį būdami. Tiesa, apie akto įgyvendinimą tada negalėjo būti kalbos, bet gimė galinga viltis, buvo rastas tikrasis pagrindas, tikrasis žodis. Ir neilgai reikėjo laukti – viltis neapvylė: žodis virto kūnu“.

Glavlitas ir toliau rašo mūsų istoriją

Jeigu šį ilgą pacituotą J. Paleckio tekstą ir jame esančias D. Malinausko mintis sudėtume į gerokai sutrumpintą kratinį, tai gautume nekorektiškus P. Klimo atsiminimus, kuriuos jis priskiria tik J. Paleckiui. Nesinori tikėti, kad sukūręs tokį kalambūrą užmiršo, kad citavo D. Malinauską. Vis dėlto, kažkieno ranka iš glavlito lytėjo vadinamus P. Klimo atsiminimus. Dėl aiškumo reikia pacituoti šį minčių kratinį: „Bet sunku buvo kalbėti su vokiečių karo valdžia, kuri jautėsi tada visagalė ir suprasdavo tik  kardų ir patrankų kalbą. Maža kas žinojo apie lietuvių veikėjų saujelės rūpestį iškovoti Lietuvai laisvės saulę. O tas patriotų būrelis nerimo ir neleido  galingam vokiečiui jų buvimo užmiršti.

Jis buvo galingas dvasia ir tvirtas savo vieningumu. Bendras didis tikslas visus sujungė į vieną. […] Lietuvos Tarybos politikai rūpinosi, kad neišvengiamas tuomet ryšys su Vokietija būtų kuo silpniausias, o nepriklausomybės teisės kuo plačiausios. Dabar gal kas smerkia Tarybos derėjimąsi dėl šiokio ar tokio ryšio su Vokietija, bet tada, karo laimei dar didžiu klausimu esant, antroji išeitis – nieko neveikti irgi nieko gero nerodė, ypač kad Lietuvai grėsė pavojus iš Lenkijos būti įterptai į Lenkų karalystės ribas. […] Tikrai vasario 16 d. aktas buvo revoliucinis žygis, buvo drąsiai tartas laisvės žodis, tautos noro pareiškimas ir didis vienybės aktas, sujungęs visus lietuvių tautos vadus Lietuvos gerovės vardan. […] Vasario 16 d. aktas nebuvo kieno nors malonės aktas, nepriklausomybės dovanojimo aktas, bet juo mes patys sau laisvę paėmėme. […] Apie akto įgyvendinimą tada negalėjo būti kalbos, bet gimė galinga viltis, buvo rastas tikrasis žodis. Jo ilgai nereikėjo laukti – viltis neapvylė, žodis virto kūnu“.

Nekyla abejonių, kad P. Klimo atsiminimai atsirado padedant glavlitui ir kitoms sovietinėms institucijoms. Kai girdžiu iškilius istorikus cituojančius P. Klimo atsiminimus visada pagalvoju, kad jaunoji karta turi žinoti, kieno ranka lytėjo minimuosius tekstus. Ir kodėl tai nutyli Č. Laurinavičius, R. Lopata… Skaitant P. Klimo atsiminimus iškyla ir daugiau klausimų, nereikia būti naiviems ir tikėti tuo, kad cenzoriaus iš glavlito ranka tepalytėjo tik 121-ąjį teksto puslapį.

Voruta. – 2008, vas. 23, nr. 4 (646), 5.
Voruta. – 2008, kov. 15, nr. 5 (647), 5.
Voruta. – 2008, kov. 29, nr. 6 (648), 5.