Pagrindinis puslapis Istorija Diplomatas Stasys Antanas Bačkis – nutylėta tiesa

Diplomatas Stasys Antanas Bačkis – nutylėta tiesa

Diplomatas Stasys Antanas Bačkis – nutylėta tiesa

Stasys Antanas Bačkis (Vytauto Didžiojo karo muziejus)

Parengė istorikas Juozas Brazauskas, www.voruta.lt

Stasys Antanas Bačkis – iškili asmenybė – Lietuvos diplomatas, politikas, publicistas. Taip trumpai apibūdinamas Paryžiaus universiteto teisės mokslų daktaras ir aktyvus visuomenininkas.

Gimė 1906 m. vasario 10 d. Pantakonių kaime, Joniškėlio valsčiuje, Biržų apskrityje. 1920 m. vasario mėn. atvyko mokytis į Panevėžio vyrų gimnaziją. 1925 m. baigė Panevėžio vyrų gimnaziją. Tų metų laida buvo įspūdinga. Vis auklėtiniai tapo įžymiais žmonėmis. Tarp jų rašytojai Jonas Graičiūnas ir Kazys Inčiūra, istorikai Adolfas Šapoka ir Povilas Šležas, gamtininkai Antanas Vaitkevičius ir Alfonsas Palionis, kunigas, katalikų tikėjimo kankinys Alfonas Lipniūnas ir kiti.

Gimnazijos direktoriumi dirbo žinomas istorikas, pedagogas prof. Jonas Yčas, turėjęs didžiulį autoritetą tarp mokinių. Kita ryški asmenybė, veikusi mokinius, buvo kunigas, rašytojas, filosofas Julijonas Lindė- Dobilas, nuo 1922 m. pradžios pakviestas dėstyti lietuvių literatūrą. Jis išgarsėjo kaip psichologiškai įžvalgaus romano „Blūdas“  autorius, ieškojęs kūryboje dieviškojo ir humanistinio idealo. J. Lindė vadovavo garsiai Meno kuopai. Jos renginiuose lankėsi Vydūnas, prof. Juozas Eretas. Tuo metu gimnazijoje dėstė rašytoja, visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, gamtininkas, kraštotyrininkas  Jurgis Elisonas. Skulptorius Juozas Zikaras buvo klasės auklėtojas. Tokie pedagogai asmenybės sugebėjo išugdyti daugybę auklėtinių. Stasys Antanas Bačkis gerai pažinojo  anksčiau gimnaziją baigusius Juozą Keliuotį ir Povilą Pakarklį. Su jais gyveno viename bute. Būsimasis diplomatas buvo stropus mokinys, mokėsi gerai, tik sunkiau sekėsi matematika. Labiausiai mėgo kalbas. Mokydamasis gimnazijoje Stasys Antanas Bačkis įsitraukė į ateitininkų veiklą.

1923 m. buvo išrinktas į Panevėžio ateitininkų kuopos valdybą, o 1924-1925 m. buvo valdybos pirmininku. Dalyvaudamas ateitininku veikloje susipažino su būsimąja  žmona – iš Užpalių kilusia Ona Galvydyte, kuri 1924-1926 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. Ji 1925 m. buvo išrinkta į naują ateitininkų kuopos valdybą, tapo vicepirmininke.

1925 m. rudenį Stasys Antanas Bačkis jau studijavo Lietuvos universitete. Bet netrukus parašė stipendijos studijuoti užsienyje. Gabiam ir ateitininkų veikloje aktyviam jaunuoliui pavyko įtikinti Užsienio reikalų ministeriją ir nuo 1925 m. lapkričio 1 d. jis jau studijavo Paryžiaus universitete teisę.

1929 m. baigė studijas, gavo aukštojo viešosios teisės mokslų diplomą. 1930 m. baigė Tarptautinių mokslų institutą. Tais pačiais metais sugrįžo į Lietuvą ir iki 1938 m. dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. Nuo 1938 m. prasidėjo diplomatinė tarnyba Paryžiuje. Iš pradžių paskirtas pirmuoju sekretoriumi Lietuvos pasiuntinybėje, nuo 1939 m.- patarėju. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jis rūpinosi pasiuntinybės turtu ir tvarkė visus pasiuntinybės reikalus su Lietuva. Neatsitraukdamas nuo tiesioginių pareigų 1943 m. Paryžiuje apgynė Teisės mokslų daktaro disertaciją Lietuvos ir Šventojo Sosto konkordatas. Po Antrojo pasaulinio karo tęsė diplomato darbą ir kovojo už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą.

1993 m. grįžo į Lietuvą. Už nuopelnus Lietuvos diplomatijai  1996 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordinu, užsienio valstybių ordinais. Jis buvo Klaipėdos universiteto Garbės daktaras, Joniškėlio miesto bei Pasvalio krašto Garbės nariu. Mirė 1999 m. lapkričio 10 d. Vilniuje. Jo sūnūs buvo kardinolas Audrys Juozas Bačkis, diplomatas Ričardas Bačkis (mirė 2019m. ).

Stasys Antanas Bačkis parašė atsiminimus Lietuvos diplomatinė tarnyba (1940 06 15-1990 03 11). Jie paskelbti Lietuvos Aukštųjų  mokyklų Mokslo darbų rinkinyje Istorija. T.36.Vilnius, 1977. Keista, kad jie nepateko į prof. Arūno Streikaus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre parengtą ir 2007 m. išleistą knygą Diplomatas Stasys Antanas Bačkis.

Ties atsiminimais ir jų kontekstu mes ir apsistosime kiek plačiau. Rašyti atsiminimus po daugelio metų nėra dėkingas laikas. Daug kas užsimiršta, o gal ir sąmoningai nutylėta. Mane sudomina situacija nuo 1940 metų iki 1960 m., kai diplomatas su žmona išvyko į JAV.

Apie 20 metų buvo dirbta Lietuvos atstovu Paryžiuje. Diplomatinio atstovavimo perspektyva Paryžiuje buvo neaiški. Lietuvos diplomatijos istorijoje ši tema nebuvo nagrinėta. Kiek plačiau šią temą 2001 m. straipsnyje  Lietuvos diplomatinis atstovavimas Prancūzijoje septintajame dešimtmetyje. Krizė. nagrinėja Laurynas Jonušauskas.  Remiamasi  Stasio Lozoraičio archyvu Romoje.

 Iš Lietuvos diplomatų atsiminimų ar vėliau spaudoje pasirodžiusių straipsnių apie Lietuvos diplomatinės tarnybos ( toliau- LDT) veiklą susidaro įspūdis, jog šią temą buvo vengiama liesti, tarsi ji būtų palikta, kad savaime išsitrintų iš LDT istorijos. Dr. Stasys Antanas Bačkis, tuometinis Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone patarėjas, buvo vienas tų, kuris gerai žinojo kilusių nesutarimų aplinkybes. Tačiau atsiminimuose apie LDT veiklą jis neužsiminė, kad septintajame dešimtmetyje S. Lozoraitis neteko Lietuvos atstovo Prancūzijoje pareigų ir jas perėmė prof. J. Baltrušaitis jaunesnysis. Žurnalo „Karys“ parengtame informaciniame priede apie LDT tuometinis Lietuvos atstovas prof. J. Baltrušaitis pristatomas Lietuvos atstovu Paryžiuje iš karto po dr. S. A. Bačkio išvykimo 1960 m. į JAV. Net neužsiminta, kad S. Lozoraitis nuo 1960 m. iki 1965 m. pabaigos buvo Lietuvos atstovu, o jam nesant Prancūzijoje, prof. J. Baltrušaitis jį pavaduodavo.

LDT, gyvavusi visą okupacijos laikotarpį, nuolat kėlė Lietuvos laisvinimo klausimą tarptautinėje aplinkoje. Laikui bėgant ir diplomatų  gretoms retėjant,  kaskart iškildavo diplomatinės tarnybos gyvybingumo ir postų išlaikymo klausimas. 1957 m. mirus pasiuntiniui Vašingtone Povilui Žadeikiui, jo vietą užėmė patarėjas Juozas Kajeckas. Į pagalbą patarėjo pareigoms buvo pasitelktas į JAV ketinęs išvykti dr. S. A. Bačkis. Lietuvos diplomatinio posto Paryžiuje vietą užėmė Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis. Prancūzijos užsienio reikalų ministerija sutiko gyvenančiam Romoje S. Lozoraičiui išduoti diplomatinę kortelę įgalioto ministro titulu, tuo pripažindama diplomatinį atstovavimą.

Kadangi S. Lozoraitis ir toliau liko gyventi Romoje, jo padėjėju Paryžiuje buvo prof. Jurgis  Baltrušaitis (1957 m. spalio 4 d. diplomatijos šefas S. Lozoraitis jį paskyrė pasiuntinybės patarėju), o kanceliarinių reikalų tvarkytoju – Antanas Liutkus, kurio bute atlikdavo ir kanceliarinius darbus.

Diplomatijos šefas liko gyventi Romoje ir sutiko važinėti į Paryžių, šitaip palaikydamas pusiau oficialų diplomatinį atstovavimą. S.Lozoraitis turėjo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos išduotą diplomatinę kortelę, tačiau neturėjo diplomatinės atstovybės veikėjo statuso. Tai lėmė politinės aplinkybės ir asmeninės priežastys. 1940 m. sovietams perėmus Lietuvos pasiuntinybės pastatą, Lietuvos diplomatai neoficialiai diplomatines funkcijas atlikdavo savo gyvenamuosiuose būstuose. Tai iki to laiko darė dr. S. A. Bačkis, savo namus pavertęs mažąja pasiuntinybe ir lietuvių, gyvenančių Prancūzijoje, susibūrimo vieta.

Vėliau, jam išvykus į Vašingtoną, diplomatai kanceliarinius darbus atlikdavo A. Liutkaus namuose. Diplomatinis darbas vyko neturint pasiuntinybės pastato, tačiau vis dėlto tuo metu Paryžiuje dirbę diplomatinį darbą Lietuvos pareigūnai save laikė Lietuvos pasiuntinybės darbuotojais. Tuo buvo siekiama, nors ir neoficialiai, sudaryti veikiančios Lietuvos atstovybės įvaizdį. Kiekviena proga Lietuvos diplomatai Paryžiuje kėlė ir diplomatinio atstovavimo oficialaus įteisinimo klausimą.

 Prof. J. Baltrušaitis pasinaudodamas sena pažintimi su žmonos vaikystės draugu, Užsienio reikalų ministerijos Juridinio skyriaus viršininku A. Grosu norėjo, kad Lietuvos „pasiuntinybė“ (butas, kuriame atlikdavo kanceliarinius darbus) būtų įtraukta į diplomatinį sąrašą. Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai gerai suprato Lietuvos diplomatų padėtį, išklausydavo jų prašymus, tačiau vengdami Sovietų Sąjungos neigiamos reakcijos nenorėjo imtis jokių konkrečių priemonių.

Visą laiką būdamas Paryžiuje nuo 1940 iki 1960 m, kartu su žmona Stasys Antanas Bačkis rengdavo Vasario 16-osios dienos proga priėmimus, į kuriuos po Paryžiaus išlaisvinimo atvykdavo Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijos, parlamento atstovai bei prancūzai simpatizavę Lietuvos laisvinimo bylai. Vieną 1957 m. rudens pavakarę Lietuvos diplomatą  S. A. Bačkį aplankė ir tėvo Jurgio Savickio  palikimu reikalu į Paryžių atvyko dailininkas Augustinas Savickas. Pats tapytojas savo memuaruose apie šį įvykį neužsimena. Tai  buvo slaptas susitikimas. Anot diplomato S. A. Bačkio, Augustinas Savickis kalbėjo apie Lietuvoje vykstančią “labai atsargią, tylią, iš pažiūros lojalią, bet nuolatinę ir visuotinę kovą prieš rusus”. Augustinas Savickas mėgino gauti ne tik savo tėvo, bet ir Jurgio Baltrušaičio vyresniojo kūrybos rankraščius. S. A. Bačkiui teko gana aktyviai dalyvauti sprendžiant komplikuotą Jurgio Savickio palikimo klausimą bei rūpinosi jo kapo sutvarkymo reikalais. Rašytojas ir buvęs diplomatas Jurgis Savickis mirė 1952 m. gruodžio 22 d. Pietų Prancūzijoje.

Jurgio Savickio palikimo byloje jį labiausiai jaudino, kad nenukentėtų „lietuviškieji interesai”. Šis klausimas buvo išspręstas ne visai palankia Lietuvos interesams linkme, nes į palikimo tvarkymą įsikišo sovietų ambasada. Jai įsikišus, Augustinas Savickas buvo pripažintas vienu iš paveldėtoju. Bet sovietų ambasada neleido Augustinui Savickiui aplankyti tėvo kapą, juo turėjo rūpintis užsienio lietuviai. Organizuoti amžinos poilsio vietos koncesijos Roquebruno kapinėse išpirkimą ir paminklo pastatymą daug padėjo diplomatas S.A. Bačkis, Lietuvos pasiuntinybės darbuotojai Antanas Liutkus, Juozas Lanskoronskis ir jų žmonos.

 1960 m. birželio 15 d. dr. S. A. Bačkiui išvykus į Vašingtoną, S. Lozoraitis jau kitą dieną apsilankė Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijoje ir pristatė naują diplomatinę „komandą“. Nors S. Lozoraitis ir neturėjo didelių iliuzijų, kad tuo ar artimiausiu metu Lietuva atgaus nepriklausomybę, vienas esminių jo lankymosi Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje tikslų buvo tarptautinėje aplinkoje užsitikrinti jos pareigūnų paramą Lietuvos nepriklausomybės atstatymo bylai. Vėliau S. Lozoraičiui atvykus į Paryžių jo ir Užsienio reikalų ministerijos pareigūnų susitikimai vykdavo gana reguliariai.

 Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai teigė: „…mes niekada neužmirštame jūsų [Lietuvos] reikalo ir jis visados yra mums artimas“. Tai rodė, kad Lietuvos nepriklausomos valstybės klausimas jiems nesvetimas. Kartais būdavo ir taip, jog Prancūzijos prezidentas gen. Ch. de Gaulle, kalbėdamas apie pavergtus kraštus, net neužsimindavo apie Baltijos kraštų okupaciją ir aneksiją. Iš esamų dokumentų nesusidaro įspūdis, kad prof. J. Baltrušaičio pažintis (ją jis užmezgė pasinaudojęs žmonos artimais ryšiais) su Ch. de Gaulle būtų turėjusi didelę reikšmę Lietuvos laisvinimo bylai ar diplomatiniam atstovavimui. Tačiau, kita vertus, negalima sakyti, kad tai nepadėjo užmegzti ir sustiprinti santykių bei ieškoti palankių sprendimų su tuo metu valdžioje buvusiais golistais. Tačiau tokios  pažintys buvo naudingos tik tiek, kiek jos  nekliudė pačių prancūzų gyvybiniams interesams…

1969 m. gen. Ch. de Gaulle pasitraukus iš Prancūzijos prezidento posto ir nutrūko ir prof. J. Baltrušaičio ryšiai su generolu. Gen. Ch. de Gaulle žmona rašė Baltrušaičiams, kad „generolas de Gaulle nebenori į nieką kištis, nei ką sakyti, nei ką leisti sakyti savo vardu“, o kiek vėliau ir pats generolas rašė: „…mano pasiryžimas yra nebedalyvauti jokiose viešose ceremonijose…“  Atėjus į valdžią naujoms politinėms jėgoms Prancūzijoje, golistai prarado iki to laiko turėtas pozicijas, todėl tiek pačioje Užsienio reikalų ministerijoje, tiek kitose valstybės įstaigose prof. J. Baltrušaičiui reikėjo užmegzti naujas pažintis. Platūs prof. J. Baltrušaičio ryšiai turėjo įtakos ir jo paties padėčiai LDT.

Septintojo dešimtmečio viduryje tarp S. Lozoraičio ir prof. J. Baltrušaičio bei A. Liutkaus kilo tarpusavio nesutarimai, sulaukę atgarsio ir už LDT ribų. Vidaus krizė buvo sunkiausia per visą LDT veiklą okupacijos laikotarpiu. Kilusios krizės priežastys yra įvairios, joms turėjo įtakos išorinės jėgos, todėl vienareikšmiškai jas apibūdinti būtų gana sudėtinga. Tam reikalingi gilesni archyvinės medžiagos tyrinėjimai. Atskira tema galėtų būti Lietuvos diplomatinės tarnybos ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK’o) santykiai.

Naujienos iš interneto