Česlovas Iškauskas, apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Baigiasi kalendorinė vasara. Jau rytoj, rugsėjo 1-ąją, iš jaudulio sudrėkusiuose delnukuose suspaudę už save aukštesnių gladiolų rykštes, tėvelių vedini pirmokėliai žengs į mokslo šventoves. Bent jau taip buvo prieš kokius keturis dešimtmečius, kai savo sūnų vedžiau į pirmą klasę tik ką pastatytoje Vilniaus 54-ojoje mokykloje.

O dabar kitaip? Savo anūkų klausiu: ar norite į mokyklą? Jie duetu atsako: taip, draugų pasiilgome, mokytojų… Tikiu, kad tai ne pataikavimas seneliui. Kažkada ir aš labai pasiilgdavau senosios mokyklos, kurios pirmą plytą mūrijant dar 1934 m. dalyvavo pats prezidentas Antanas Smetona, klasės, vaikų, na, ir kai kurių mokytojų, pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytojos Marijos Vitkauskaitės. Dar ir šiandien su prieniške mokytoja susitinkame…

Niekas nesikeičia? Anaiptol. Tas ilgesio jausmas greitai neišblunka, tačiau nesibaigianti švietimo reforma, pedagogo profesijos nuvertinimas, o šįkart – ir pandemijos bangos Rugsėjo 1-ąją pavertė formaliu renginiu. Dabar tai ne tik Mokslo ir žinių diena, bet ir kiek politizuota Laisvės diena, skirta sovietinės armijos išvedimui 1993 m. rugpjūčio 31 d.

Kažin, ar iš mokyklinių programų dabar nebus visai išbrauktas Petras Cvirka? Sakoma, kad jose likęs tik jo apsakymų rinkinys „Cukriniai avinėliai“. Šis vos 38-rius gyvenęs lietuvių klasikas nemalonę užsitraukė kolaboruodamas su sovietiniu režimu. Nuo jaunų dienų bendradarbiavęs su komunistiniais leidiniais ir organizacijomis po sovietų okupacijos rašė straipsnius, šlovinančius Sovietų Sąjungą, Staliną ir Raudonąją armiją. Jau kitą  mėnesį po anos birželio 15-osios įstojo į LKP ir tarp kitų 20 įgaliotosios komisijos narių vyko į Maskvą „saulės parvežti“.

Samoningai neanalizuoju P. Cvirkos kūrybos. Jeigu ją atskirtume nuo parsidavėliškos politinės veiklos (ji, beje, dažnu atveju vyko savanorišku pagrindu), tai sakytume, kad P. Cvirka be abejonės buvo kūrybinga asmenybė. Nuo mažų dienų skaitėme jo romaną „Frank Kruk“, „Žemė maitintoja“, „Meisteris ir sūnūs“, apsakymų rinkinį „Vaikų karas“. Vaikystėje man labai patiko jo apsakymėlis „Lakštingala“ – apie berniuką, kuris pūsdamas dūdelę ir čiulbėdamas it lakštingala, sovietų partizanams pranešdavo apie vokiečių judėjimą…

Tiesą sakant, kone visi jo kūriniai atsidavė komunistiniu kvapeliu. 2019 m. lapkritį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, atsakydamas į Vilniaus savivaldybės Istorinės atminties komisijos raštą, patvirtino, kad P. Cvirka „savo politinėje-visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės  valdžios  struktūromis,  o  jo  kolaboravimas  sukėlė  didelių  ir  žalingų  pasekmių Lietuvos valstybės ir jos piliečių likimui“.

LGGRC jo kūrybos nevertina. Bet štai portale Potemes.lt, kuris skirtas padėti mokiniams, mokytojams ir lektoriams, rašoma, kad P. Cvirkos veikalai pamažu tapo propagandiniai, neatsiejami nuo komunistinės stalininės ideologijos, ir būtent dėl to jis buvo įtrauktas į okupacinio režimo valdymo aparatą. Antai, vadovaudamas Rašytojų sąjungai jis šalino iš jos kolegas už antisovietines pažiūras, perduodavo informaciją saugumo struktūroms.

Vėl prieš naujuosius mokslo metus kilęs ginčas dėl jo paminklo Vilniaus centre, pastatytas 1959 m. ne už literatūrinius nuopelnus, bet už aktyvų kolaboravimą su sovietų valdžia, turi būti išspręstas gerbiant istorinę tiesą: jis turi būti iškeltas. Juk Naujamiestyje nuo 1986 m. stovi skulptūra „Lakštingala“, ir jo, matyt, pakanka…

Visuomenininkai vietoj jo siūlo statyti paminklą partizanui Juozui Lukšai – Daumantui, perkeliant čia Savanorių prospekto pradžioje esančią jo vardo aikštę. Vilniaus savivaldybė niekaip neapsisprendžia ir dėl paminklo A. Smetonai. Kaip Kaunas iš Vilniaus nugvelbė Vytį, taip vieną ryškiausių ikikarinės Lietuvos vadovą įamžinti geidžia Palanga. O gal jis tiktų čia, tikrai vaizdiškai patrauklioje Naujamiesčio vietoje?

***

Kai savo jau suaugusio sūnaus paklausiau, ar prisimena tą jaudinančią Rugsėjo 1-ąją, jis nedvejodamas atsakė, o, taip, ar galima ją užmiršti? Prieš bendravimo, žinių troškulio, dvasios pakylėjimo šventę nublanksta visos pandeminės kaukės, apsaugos reikalavimai, geri-blogi mokytojai, ideologiniai stabai ir numylėtiniai, švietimo reformos, bereikšmės diskusijos ir politizuojami ginčai.

Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mėgdavo šią būseną vadinti „dvasios puota“. Puoselėkime šį jausmą.