Nuotraukoje iš kairės: programos „CULTURA LITUANA IN ITALIA 2025-2026“ koordinatorė, Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė, operos solistė Asmik Grigorian ir Lietuvos ambasadorė Italijoje Dalia Kreivienė. Nuotrauka iš https://www.facebook.com/CulturaLituanainItalia

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, Roma, www.voruta.lt

Sugrįžti į Romą sena mano svajonė. Juk sakoma, kad „visi keliai veda į Romą“… Su „amžinuoju miestu“ susijusi mano žurnalistinė praeitis, kai nepriklausoma Lietuva dar tik stojosi ant kojų, kai čia dar siautė visokie OMON‘ai, sovietiniai plėšikai ir „Jedinstvo“, kai okupuota ir iš Konarskio g. LRT į italų televizijos kompaniją siuntė savo atstovus maldauti kokios nors techninės pagalbos… Dabar vėl aš ten, nors trumpam, vėl gėriuosi imperatoriaus Romulo įkurta imperija prie Tibro…

Prieš keturis dešimtmečius…

Beveik 40 metų praeitimi dvelkiantys prisiminimai gali būti ne visai tikslūs, o ir dabartinio skaitytojo, kuris pasaulį išmaišęs skersai išilgai, nenustebinsi niekuo, netgi Roma. Tad įspūdžiai trumpai…

Pirmą kartą Italijoje apsilankiau gal kokiais 1987 m., kai Lietuvos (dar SSR) Žurnalistų sąjunga aktyvesnius, su VHS buitine vaizdo kamera filmuojančius žurnalistus kartu su kolegomis iš Pabaltijo (netrukus – Baltijos šalių) išsiuntė į pažintinę kelionę „bendrauti“ su italų žiniasklaida, žinoma, socialistine ar komunistine. Pirmas apsilankymas kapitalistinėje šalyje atėmė žadą: Milanas, Genuja, Florencija, Piza, Bergamas, Roma… Susitikimai kairiųjų laikraščių redakcijose įspūdžio nedarė, bet užtat pamatyti Turino drobulę ar Florencijos turtus, Uficių galerijos ar Borgezės rūmų šedevrus buvo kažkas neapsakomo.

Paskui, Lietuvai jau tapus nepriklausoma, prasidėjo intensyvus bendradarbiavimas su garsaus kino dokumentininko Roberto Verbos žmona žurnaliste Laima Pangonyte, kuri mano laidoms, iš pradžių per LTV, paskui Baltijos TV, Tele-3 ir kitur, tiekdavo drebančia „aštuoniuke“ kamera filmuotus vaizdus iš Italijos. Galų gale ji paprašė savo dukras Robertą ir Moniką bei dalį Laimos bibliotekos traukiniu atgabenti į Romą, į jos priemiestį Ostiją, kur kolegė nuomojosi butą. Iššūkis! Kelionė su mergaitėmis ir visa manta per Lvivą, Budapeštą, Veneciją su persėdimais buvo sunki, bet įspūdinga…

Kūrybinis darbas Romoje buvo intensyvus. Gerai, kad mus lydėjo tuometinio Senato narys Da Milano – pagyvenęs, bet labai judrus, gana įtakingas krikščionis demokratas iš parlamento. Tuomet 1991 m. vasarą, kai LRT buvo užgrobta, su garsaus italų vertėjo Guido Michelini pagalba išsivertęs reikiamus dokumentus, vėl išvykau į Romą: LRT vadovas Skirmantas Valiulis mane komandiravo į RAI (Italijos valstybinė televizija) prašyti techninės pagalbos… Su kompanijos pavaduotoju maloniai pakalbėjome, išgėrėme kavos, bet tuo viskas ir baigėsi. „Asta Manjana“ – „tik rytoj“… Juk kaip ir ispanai, tai – italai!

Bet visa kita – interviu su Italijos KDP lyderiu, susitikimai su senatoriais, reportažas iš dar tik garsėjančio St. Eidrigevičiaus parodos, pokalbis su astrologe Luisa de Giulli‘a, budėjimas po F. Felinio langais, filmavimai Koliziejuje, Romos forume, gatvėse, – visa tai susisuko į mielą itališką kamuolį, žinoma, pakvipusį nuostabia itališka kava… Ši medžiaga tilpo į mano LTV laidas „Lietuva – pasaulyje, pasaulis – Lietuvoje“.

Bet iš tų kontaktų išskiriu vieną: vienos kelionės metu, 1991 m. spalio 17 d., man buvo išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas Nr. 16.453. Romoje, Lietuvos atstovybėje (Via Giulia 66) metu buvau priimtas ambasadoriaus prie šv. Sosto Stasio Lozoraičio. Įsirašėme interviu, išgėrėme kavos, o diplomatas pasiūlė prieškarinės valstybės pavyzdžio Lietuvos piliečio užsienio pasą. Nubėgau į „būdelę“ nusifotografuoti, ir štai jau laikau rankose naujutėlaitį „smetoninį“ šviesiai rudos spalvos piliečio dokumentą… Beje, su juo ne kartą, dar Lietuvai nesant Šengeno sutarties dalyve, automobiliu pervažiuodavau ne vienos valstybės užkardą…

Šimtmečių alsavimas

Tai buvo seniai – beveik prieš keturis dešimtmečius. Šiandien aš vėl pėdinu tomis pačiomis istorinės Romos gatvėmis, savo lietpalčiu šluostau automobilių šonus siaurose senamiesčio gatvelėse, kuriose begalė turistų ir nedidelių kavinukių, uždengtų polietilenu nuo lietingų orų, žiopsau į begalę paminklų, skaitau išblukusius užrašus, šliaužiu begalinėje Vatikano muziejų lankytojų minioje, ilsiuosi užburiančiose bažnyčiose…

Roma pasikeitė. Istorinį megapolio veidą gerokai sudarkė žmonijos pažanga, ypač technologijos. Jeigu anuomet rankose laikiau miesto gatvių žemėlapį, tai šiandien – išmanųjį telefoną su navigatoriumi. Jeigu tada į Vatikano muziejus ir Siksto koplyčią galėjau nueiti čia pat įsigijęs bilietą, tai dabar tenka kankintis kone kilometro ilgio eilėse, o, jei rezervavai vietą internetu į muziejus, tave vaiko pas tarpininkus – į kelionių agentūrą siaurutėje Vespasiano gatvelėje, kur tau užlipdo lipduką ir formaliai prijungia prie grupės. Anksčiau patekti į šv. Petro baziliką galėjai laisvai, dabar gi – vėl per sunkiai atpažįstamą agentę jau kitoje vietoje, Risorgimento aikštėje… Visi nori uždirbti.

Ta maišatis gadina nuotaiką, bet italai sako: tai vis dėl jūsų patogumo, nes kitaip minios nesuvaldysi. Tačiau paskui suprantu, kad skųstis nepatogumais svečioje šalyje yra nuodėmė. Kaip ir tuo, jog nesupranti svetimos kalbos ar tradicijų…

Visa laimė, kad mus pasitinka puiki gidė lietuvė Raimonda, čia gyvenanti jau gal 25 metus. Ji istorikė, dirbusi prezidento V. Adamkaus komandoje, kitose atsakingos valstybės pareigose. Dabar Pontifikato sertifikuota ir nuolat egzaminuojama gidė padeda atvykusiems iš Lietuvos susigaudyti „amžinojo miesto“ labirintuose. Jos pasakojimai, grūdantis žmonių pilnose Vatikano salėse, tiesiog užburia. Pavyzdžiui, kad ir šis: dar viduramžiais kilimų audėjams buvo žinomas 3D efektas. Štai XV amžiuje austas didžiulis gobelenas vaizduoja per atidengtą plokštę į minią žengiantį prisikėlusį Jėzų Kristų, bet jo akys tave seka visur, net trimis išmatavimais. Kaip tai padarė anų laikų audėjai? Pasirodo, buvo audžiama erdviniu būdu – trimis išgaubtais siūlų sluoksniais, ir taip išgaunamas dabartinių IT efektas… Galbūt tiktų senas posakis: kas išrasta nauja, tai patirta sena…

Siksto kapeloje, kur renkamas popiežius, jau esu buvęs, ir dabar tokio sukrečiančio įspūdžio nepatyriau. Be to vienas salės galas, kur yra Michelangelo „Paskutinė vakarienė“ dabar restauruojamas ir uždengtas. Bet dar lauke prie stendo (kapeloje negalima garsiai kalbėtis, juo labiau fotografuoti ar filmuoti) Raimonda įdomiai papasakojo apie didžiojo universalaus menininko darytas lubų freskų gudrybes.

Bet argi viską įsiminsi. Tik stebiesi, žvelgdamas į šiuos meno kūrinius: kaip pasikeitė ir kartu nepakito pasaulis! Kokie mes tapome primityvūs, neatidūs smulkmenoms, dvasios ir sielos virpesiams! Kokie abejingi savo artimams, nesuvokiantys savo menkumo ir paviršutiniškumo!

Žinoma, paskui mūsų maršrute dar buvo garsusis Trevi fontanas, kurio lankymas arčiau vandens kaskadų kasdien nuo 11.30 val. apmokestintas dviem eurais, liūdnasis imperatorių forpostas Romos forumas, įspūdingieji Ispanijos laiptai ir be abejo kiek toliau nuo centro – visam krikščioniškam pasauliui žinoma Didžioji Švenčiausiosios Marijos bazilika (Basilica di Maria Maggiore). Ji pastatyta Siksto III valdymo laikais V amžiuje ant Eskvilino kalvos. Nors stovi ne Vatikano teritorijoje, bet yra vienas iš Vatikano priklausinių. Būtent joje palaidoti 8 popiežiai, tarp jų – ir Pranciškus, miręs pernai balandžio 21 d. Borgezės kriptoje kabo Marijos paveikslas (Salus Populi Romani). Joje apsilankymo metu vyko šventos pamaldos…

Beje, nuo 2025 m. liepos 4 d. Šv. Tėvas Leonas XIV bazilikos arkikunigu patvirtino kardinolą Rolandą Makricką, pasauliečių vadinamą „dešiniąja popiežiaus ranka“ ir turintis teisę užimti šv. Tėvo vietą Vatikane. Deja, mes jo nesutikome…

Koncertas, subūręs tautiečius

Tiesą sakant, kardinolo paskyrimo faktas mūsų lankytoje bazilikoje netapo pagrindine priežastimi pereiti žurnalistiniais Romos keliais. Pirmasis akstinas įpiršęs tokią idėją buvo sumanymas nuvykti į dviejų žinomų Lietuvos muzikų rečitalį.

Sopranas Asmik Grigorian ir pianistas Lukas Geniušas (vienas italų interneto portalas Turismoroma.it kažkodėl jį vadina rusų muzikantu) jau ne kartą pasaulyje ir Europoje yra koncertavę kartu. Štai netrukus, balandžio 4 d., jų galima bus klausyti Baden Badene, o prieš tai kovo 13 d. – ir Vilniuje, LVSO koncertų salėje.

Vasario 11 d. Romos pakraštyje surasti Santa Cecilija nacionalinės akademijos Sinopolio salę net visko mačiusiam romiečiui taksistui buvo nelengva. Gerai, kad jis mūsų nepaliko klaidžioti aplink didžiulę parko teritoriją… Netikėtai koncertų salė buvo pilnutėlė. Čia sugužėjo daugybė italų, girdėjosi ir kitų tautų kalbų, bet maloniausia buvo išgirsti kalbant lietuviškai.

Atsitik tu man taip, kad lėktuve į Romą sėdėjome su senjore nuo Kėdainių, kuri skrido pas dukrą prižiūrėti anūkių, o tą vakarą žiūrime: salėje ta pati moteris su savo dukra Jolita. Jaunoji lietuvė yra aktyvi Italijos bendruomenės narė, ir net koncerto pertraukos metu susibūrę tautiečiai garsiai aptarinėjo savo reikalus. Kiek girdėjau – pasirengimą Vasario 16-ajai. Būtent tai Nepriklausomybės dienai, kaip skelbia bendruomenės portalas, rengiamas užsienio lietuvių vaikų istorinių kūrybinių ir tiriamųjų darbų konkursas „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“. Kitas renginys vyksta Milane: čia rengiamas iškilmingas Vasario 16-osios minėjimas kartu su Lietuvos olimpine komanda, dalyvaujančia žiemos olimpinėse žaidynėse, Lietuvos garbės konsulato Milane, LR ambasados Italijoje atstovais, ITLB apylinkių bendruomenių pirmininkais ir sportininkais.

Sinopolio salėje įvykęs puikus koncertas, kuriame svečiai atliko muzikinius etiudus iš praėjusio šimtmečio žymiausių Europos kompozitorių Bizet, Ravelio, Richardo Strauso, Rachmaninovo kūrybos, – tai 2025–2026 m. Lietuvos kultūros programos Italijoje tąsa. Ta proga ir tą pačią dieną Akademijoje, kaip praneša bendruomenės Facebook paskyra, buvo įteikti Italijos Respublikos Deputatų Rūmų oficialūs medaliai: operos solistei Asmik Grigorian – už pasaulinio lygio meninį meistriškumą, tapusį kultūriniu tiltu tarp Vilniaus ir Romos bei Lietuvos ambasadorei Italijoje Daliai Kreivienei – už svarų indėlį stiprinant dvišalę kultūros diplomatiją bei Italijos ir Lietuvos bendrystę.

Bent prabėgomis koncerto fone buvo malonu pabendrauti su tautiečiais, prisiminti senus laikus, pasidalinti įspūdžiais. O su ponia Jolita, kuri sutiko mus pavėžėti į viešbutį prie Navono aikštės, sutarėme palaikyti ryšį ir bendrauti bent nuotoliniu būdu.

Apskritai šis ketvirtasis apsilankymas beveik 3 mln. gyventojų mieste (etruskų kalba ruma reiškia žindymą – pagal legendą, jog Romos įkūrėjus Romulą ir Remą užaugino ir žindė vilkė) tarsi niekuo nesiskiria nuo ankstesnių. Jeigu nekreipsime dėmesio į politines aspiracijas, Italija liko ta pati: didinga, šurmuliuojanti ir lietuvių mylima. O juk meilė – svarbiausia!