Nuotraukoje iš kairės: Reda Vaičiūnienė, parodos herojė Rita, Jurgita Grigaitė. Reginos Vaišvilienės nuotr.
Regina Vaišvilienė, Lietuvos medicinos biblioteka, www.voruta.lt
Paklausus parodos autorės Redos Vaičiūnienės, kaip kilo mintis/idėja parengti krūties vėžio tema fotografijų parodą, atsakė, jog ji atėjo su močiutės prisiminimu. Močiutė sirgo krūties vėžiu, o ji buvo dar maža mergaitė, bet akyse išliko vaizdinys, kaip močiutė vis būdavo uždėjusi ranką ant krūties, kuri buvo operuota.
Taip pat skaitykite
Autorė pasakojo, kad ilgai kratėsi minties apie tokią parodą, tačiau vaizdiniai neapleido ir supratusi, kad kol neįgyvendins, tol jos močiutė nepaleis. Tada ji paskelbė socialiniuose tinkluose kreipimąsi, kad gal kuri moteris sutiktų papasakoti savo istoriją, asmeninius išgyvenimus nuo ligos pradžios iki supratimo, kad gali ir nori dalintis savo patirtimi, išgyventomis emocijomis. Ir atsiliepė vienintelė Rita iš Marijampolės, kuri nė minutės nesuabejojusi, kad norėtų ir gali dalintis tuo, ką ji išgyveno. Ir … nutiko taip, kaip turėjo nutikti.
Pirmas susitikimas buvo pokalbis, ilgas sunkus ir kartu lengvas, nes emocijos buvo išleistos, netramdomos, nevaržomos, kaip sakė Rita, – viena verkė, o kita – bliovė. Vėliau prasidėjo procesas. Ilgi fotosesijos seansai, smagūs ir liūdinantys, bet tai buvo ėjimas į priekį, į viltį. Rita pabrėžė, kad svarbiausia yra netylėti ir neslėpti, ką ji ir darė. Vienintelė klaida, kurią ji padarė, tai bandymas problemą nuslėpti nuo paauglės dukros. Ji pasijuto labiausiai atstumta ir įskaudinta visų artimųjų. Matydama, kad mamai blogai, kad kažkas negerai, o ji nieko nežino ir nesupranta, kas vyksta. To nereikia daryti net su mažais vaikais, reikia tik gebėti jiems suprantamais žodžiais paaiškinti, kas nutiko, kodėl artimas žmogus, nesvarbu, mama ar kuris kitas, blogai jaučiasi. Kitas pats blogiausias jausmas – pasiduoti baimei, nors nė vienas nuo to iškart nepabėga, išgyvena skirtingai, bet svarbu kabintis už vilties, už tikėjimo.
Parodos kuratorė menininkė ir ergoterapeutė Jurgita Grigaitė akcentavo, kad menas yra ta priemonė, kuri geriausiai gali atpažinti emocijas, padėti jas pajausti ir išreikšti. Patirtis rodo, kaip svarbu gebėti išklausyti, atjausti, išmokti suprasti sergančiojo ir artimųjų jausmus ir baimes, patarti neperšant savo nuomonės. Ji savo darbe taip pat išgirsta daug ir įvairių istorijų, kurios aiškiai parodo, kad daugeliui trūksta žinių, kur ir kaip išreikšti susikaupusias emocijas. Ji pastebėjo, kad per meną galima pasakyti labai daug, o tuo pačiu paskatinti žmogų bent mintyse išgyventi bendrumo jausmą, kad tu nesi vienas, kad viltis yra šalia, nereikia jos prarasti.
Parodos atidarymo metu ne viena, peržvelgusi vaizdus, perskaičiusi užfiksuotas mintis pastebėjo, kokie išgyvenimai lydėjo sužinojus diagnozę.
Nuoširdžiai dėkojame parodos autorei Redai, herojei Ritai ir kuratorei Jurgitai. Linkime, kad ši paroda rastų daug kelių ir kelelių į įvairiausius Lietuvos miestus ir miestelius, ypatingai bibliotekas, kur menas ir žmonės susitinka kasdien.
Paroda pristatyta vasario 4 d., kai pasaulyje yra minima Pasaulinė vėžio žinomumo diena. Ir visai nesvarbu, kad parodos mažytis akcentas – Rožinis kaspinas – visame pasaulyje suprantamas kaip krūties vėžio simbolis, pergalės prieš klastingą ligą ir solidarumo simbolis.
