Pietų Lietuvos srities partizanai pakeliui į Lietuvos partizanų vadų susirinkimą. Viršuje viduryje – Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas. Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus nuotrauka

Leonardas Augustis, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyriaus muziejininkas, www.voruta.lt

Tradicinėje XX a. Lietuvos istoriografijoje paprastai išskiriamas Vasario 16-osios signatarų Lietuvos nepriklausomybės aktą 1918–aisiais pasirašiusiųjų dvidešimtukas. Vis dėlto, bent Lietuvos laisvės kovų ir valstybingumo idėjos tęstinumo kontekstuose, būtų galima iškelti klausimą, ar po 31 metų itin sudėtingomis sąlygomis pasirašyta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija neleistų bent pasvarstyti ir apie dvidešimt aštuonių XX a. Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės signatarų koncepciją.

Kokiomis aplinkybėmis buvo siekiama suvienyti Lietuvos laisvės kovotojus pokariu? Kas buvo šie aštuoni signatarai-partizanai? Kokie buvo esminiai deklaracijos akcentai? Galiausiai, kokia buvo 1949 m. vasario 16–osios deklaracijos reikšmė XX a. Lietuvos valstybingumo istorijai ir ką ji mums galėtų reikšti šiandien?

Visų pirma, verta pažvelgti į sudėtingą Lietuvos partizanų kelią link organizuoto susivienijimo. Tai buvo ilgas, nuo pat pirmųjų pokario metų palaipsniui vykęs procesas. 1948–1949 metais galima įžvelgti tam tikrą Lietuvos partizanų organizacinio centro persikėlimą iš Tauro (daugiausiai apėmusios Užnemunės, Suvalkijos regioną) į Kęstučio apygardą pietų Žemaitijoje. Pastaroji perėmė estafetę Tauro apygardai nusilpus dėl kiekybiškai skausmingo žūčių ir areštų skaičiaus. Tai lėmė ir šios apygardos intelektualinio potencialo, kuriuo iki tol ji būtent išsiskyrė Lietuvos pokario pasipriešinimo bendrame kontekste, trūkumą.

Pirmaisiais antisovietinio pasipriešinimo metais šie pajėgumai leido Užnemunės laisvės kovotojams bene aktyviausiai brandinti idėjas apie krašto partizanų suvienijimo galimybę, pradedant 1945 m. įkurtu Lietuvos Išlaisvinimo Komitetu, baigiant nesėkminga Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio iniciatyva. Ji buvo sužlugdyta sovietų infiltruoto agento J. Markulio–Erelio, o 1948 m. birželio 26 d. žuvus ir paskutiniajam Tauro apygardos vado Antano Baltūsio–Žvejo bandyto po išdavystės reorganizuoti BDPS prezidiumo nariui Alfonsui Vabalui–Gediminui, iš esmės reikėjo iš naujo pergalvoti vieningos Lietuvos partizanų vadovybės idėją. Beje, 1949 m. LLKS deklaracijos teksto pagrindai buvo parengti būtent minėto teisės daktaro A. Vabalo dar 1947 m. pavasarį.

Šių aplinkybių kontekste vyriausiosios partizanų vadovybės tolimesnio kūrimo iniciatyvos ėmėsi kaimyninės Tauro apygardai Kęstučio apygardos vadas Jonas Žemaitis. Visų pirma, jo ir ankstesnio apygardos vado Juozo Kasperavičiaus dėka buvo nuspręsta tiek karinę, tiek politinę vadovybę formuoti iš visų Lietuvos partizanų apygardų atstovų. Tam tinkamiausia pasirodė geografiškai patogi lokacija – Dukto miškai Radviliškio apylinkėse. Be to, prieš pereinant prie organizacinio Lietuvos partizanus jungiančio vieneto, J. Žemaičio iniciatyva buvo įgyvendinti ir tam tikri organizaciniai reikšmingi pasikeitimai: greta Vakarų Lietuvoje jau iki tol egzistavusių Žemaičių ir Kęstučio apygardų, Vidurio Lietuvoje buvo suformuota Prisikėlimo apygarda – ši apygarda buvo ypač svarbi dėl patogios lokacijos, susiekiant su kitomis apygardomis. Apygardos vadu buvo paskirtas būsimasis signataras Petras Bartkus. 1948 m. liepos 10 d. Jonas Žemaitis paskelbė įsakymą apie Vieningos laisvės kovos sąjūdžio organizacijos įkūrimą, o tų pačių metų lapkričio 12 d. Rytų Lietuvos partizanams atvykus į Dukto miškus buvo vėl atkurta vyriausioji pogrindžio vadovybė, suvokiant būtinybę suformuoti vieningą politinei, ideologinei ir karinei veiklai vadovaujantį centrą, turintį visų Lietuvos partizanų apygardų įgaliojimus. Siekiant šio tikslo, reikėjo parengti programinius dokumentus, kuriuos patvirtinti turėjo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas.

Visgi, tokio suvažiavimo organizavimas susidūrė su daugybė iššūkių. Visų pirma, reikia atsižvelgti į sudėtingas komunikacijos, logistines aplinkybes, ypač keliaujant iš vienos apygardos į kitą. Tokiais atvejais būdavo būtinas kruopštus pasirengimas suderinant ryšių punktus, užtikrinant konspiracinę kelionės dalį, sutariant slaptažodžius, susitikimo vietas, taip pat buvo svarbu užsitikrinti ir vietinių partizanų paramą, kurie geriau pažinodavo konkrečias vietoves. Kitas rizikos aspektas – galimos MGB provokacijos. Bene iliustratyviausias to pavyzdys buvo situacija, kai iš Pietų Lietuvos į Žemaitiją atvykęs Adolfas Ramanauskas buvo netgi tris dienas tardomas tam, kad įsitikinti, kad jis tikrai yra srities vadas.

Anot istorikės Nijolės Gaškaitės, 1949 m. vasario 2–22 dienomis Prisikėlimo apygardoje tarp Radviliškio ir Baisogalos vykęs visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas buvo pirmasis ir vienintelis tokio mąsto partizanų vadų suvažiavimas, numatęs laisvės kovų strategiją ir taktiką per visą Lietuvos partizaninio karo istoriją. Tiesa, Antaninos ir Stanislovo Miknių sodyboje Minaičiuose įrengtame bunkeryje pasirašyta deklaracija buvo tarsi visą suvažiavimą įprasminęs dokumentas. Susitikimo metu buvo priimti ir kiti svarbūs sprendimai – LLKS Tarybos Prezidiumas buvo paskelbtas aukščiausiu valdžios organu, jo pirmininku paskiriant Joną Žemaitį–Vytautą, taip pat suformuota vieninga centralizuota visos Lietuvos partizanų junginių struktūra, kuria remiantis LLKS Taryba vadovavo partizaniniam judėjimui per trijų sričių – Vakarų Lietuvos (Jūros), Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) ir Pietų Lietuvos (Nemuno) štabus.

Tuo tarpu koncentruojantis į pačios deklaracijos tekstą, svarbu pabrėžti, kad joje išryškėjo Lietuvos laisvės kovotojų politinė programa. Buvo skelbiama, kad LLKS Taryba okupuotoje Lietuvoje yra aukščiausias tautos politinis organas, o suvereni Lietuvos valdžia priklauso tautai. Taryba įsipareigojo vadovauti Lietuvos išlaisvinimo kovai, o atgavus nepriklausomybę iki laisvų demokratinių Seimo rinkimų suformuoti laikinus valdymo organus – Tautos tarybą ir Laikinąją vyriausybę. Iki susirenkant Seimui, LR Prezidento pareigas turėjo eiti LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas. Be to, šiame dokumente buvo numatyti ir kiti Lietuvos ateities vizijos svarbūs orientyrai. Užsienio politikoje buvo numatomas Lietuvos reikalų atstovavimas ir gynimas „Suvienytųjų Nacijų organizacijoje“ (aut. past. – Jungtinių Tautų organizacijoje), apeliavimas į „visą demokratinį pasaulį“, siekiant nepriklausomybės, remiantis tokiais dokumentais kaip Atlanto Chartija ar Žmogaus Teisių deklaracija. Tuo tarpu vidaus politikoje, viena vertus, pasmerkiama komunistų partiją ir „asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu“ <…> „susitepę išdavystėmis ar krauju“, kita vertus, akcentuojami tokie dalykai, kaip socialinė globa ir socialinių problemų „racionalus išsprendimas“. Galima teigti, kad tai liudijo ir apie tam tikrą Lietuvos partizanų-signatarų refleksiją, atsižvelgiant tiek į okupacinę patirtį, tiek ir į paskutiniuosius nepriklausomos Lietuvos metus ir jų metu išryškėjusias problemas – juk ne atsitiktinai žvelgdami į Lietuvos ateities viziją, jie matė savo šalį kaip demokratinę (o ne, tarkime, autoritarinę) valstybę, orientuojantis būtent į 1922 m. Lietuvos Konstituciją. Juolab, atsižvelgiant ir į faktorių, kad daugelis jų būtent ir buvo Vasario 16–osios Lietuvoje užaugusios ir subrendusios asmenybės. Natūraliai gali kilti klausimas: kas gi buvo šie aštuoni signatarai?

Remiantis 1949 m. LLKS deklaracija, partizanų valstybės prezidentu, t. y., teisėtu sovietų okupuotos Lietuvos vadovu tapo Jonas Žemaitis–Vytautas. Palangoje gimęs Lietuvos laisvės kovotojas mokėsi Karo mokykloje Kaune, vėliau – Fonteinebleau artilerijos mokykloje Prancūzijoje. 1945 m. pradžioje užmezgė ryšius su Raseinių ir Kėdainių apskrityse veikusiais  partizanais, tų pačių metų birželį įstojo į partizanų gretas. Palaipsniui įgavo pasitikėjimą ir palaikymą kitų partizanų tarpe ir tapo Jungtinės Kęstučio, vėliau – Kęstučio apygardos vadu. Vienydamas pogrindį, jis iš esmės pratęsė Tauro apygardos vado A. Baltūsio–Žvejo ir Kęstučio apygardos vado J. Kasperavičiaus–Visvydo darbus. 1949–1951 m. J. Žemaitis leido normatyvinius dokumentus, keičiančius LLKS struktūrą, aktus, partizanams teikė apdovanojimus, karinius laipsnius, juos skyrė į pareigas, redagavo LLKS biuletenį. Po ilgų ir sekinančių kovos už Lietuvos laisvę metų 1953 m. viduryje Jonas Žemaitis buvo suimtas sovietų struktūrų, įmetus į bunkerį granatą su paralyžiuojančiomis dujomis. Ilgai tardytas, bandant įkalbėti bendradarbiauti (tam buvo pasitelktas netgi SSRS vidaus reikalų ministras Lavrentijus Berija), tačiau atsisakė. Galiausiai, 1954 m. lapkričio 26 d. neretai „ketvirtuoju Lietuvos prezidentu“ vadinamas Jonas Žemaitis sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.

Artimas J. Žemaičio-Vytauto bendražygis buvo Vytautas Gužas–Kardas. Abu kovotojai metus dirbo Kęstučio apygardoje, vėliau – Jūros srities štabe. V. Gužas nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu dirbo pienininku Aukštaitijoje. Vėliau, įgijęs buhalterio kvalifikaciją, pateko į pasipriešinimo okupantams sūkurį: tapo Lietuvių aktyvistų fronto nariu, dalyvavo Birželio sukilime, 1944 m. įstojo savanoriu į Vietinę rinktinę, partizaniniu laikotarpiu ne kartą dalyvavo susidūrimuose su okupantais – viename jų išliko vienintelis gyvas iš Lydžio rinktinės 12 partizanų, dalyvavusių kautynėse su vidaus kariuomenės kareiviais ir stribais 1947 m. balandžio 6 d. Paparčių kaime. Žuvo išduotas 1949 m. birželio 11 d.

Reikšmingą vaidmenį Lietuvos laisvės kovoje suvaidino ir kitas partizanas–signataras – Adolfas Ramanauskas–Vanagas. Iki 1940 m. okupacijos jis baigė Seinų Žiburio gimnaziją Lazdijuose, toliau studijavo pedagogiką, 1939 metais įstojo į Karo mokyklą Kaune. Iki 1945 metų A. Ramanauskas dirbo mokytoju, kol galiausiai pasitraukė iš Alytaus mokytojų seminarijos į antisovietinį pogrindį. Jau tų pačių metų pabaigoje vadovavo žymiajai Merkinės puolimo operacijai. Kitų metų balandį dalyvavo Pietų Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, pasirašydamas Deklaraciją į tautą ir užsienio valstybes dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo principų. 1949 m. vasario mėnesio suvažiavime Vanagas buvo paskirtas Pietų Lietuvos srities vadu, taip pat jis tapo LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko J. Žemaičio pirmuoju pavaduotoju. 1949 m. rudenį A. Ramanauskas buvo paskirtas LLKS Gynybos pajėgų vadu. Nuo 1952-ųjų pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja partizanų vadovybe, A. Ramanauskas–Vanagas su žmona ir dukra slapstėsi įvairiose Lietuvos vietose. 1956  m. rudenį su žmona buvo išduoti, suimti Kaune ir iš karto išvežti į LSSR KGB kalėjimą Vilniuje. Tardant A. Ramanauskas–Vanagas buvo žiauriai kankinamas, galiausiai, 1957 m. lapkričio 29 d. sušaudytas KGB kalėjime.

Kitas Pietų Lietuvos partizanų atstovas signatarų tarpe buvo Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas–Faustas, kuris į 1949 m. vasarį vykusį suvažiavimą vyko kartu su Dainavos apygardos vadu Adolfu Ramanausku–Vanagu. Jo tėvas buvo veiklus savivaldos kūrėjas, šaulys, mokytojas. Pastarąją profesiją pasirinko ir Aleksandras, 1941 m. baigė Marijampolės mokytojų seminariją, mokytojavo Suvalkijoje. 1944 m. su broliu Zigmu įstojo į Vietinės rinktinės karo mokyklą, o 1945 m. viduryje įstojo į Stirnos rinktinės Lapės kuopos laisvės kovotojų gretas, vėliau tapo Žalgirio rinktinės štabo adjutantas, Žvalgybos ir Spaudos‑informacijos skyrių, rinktinės štabo viršininkas, galiausiai – apygardos vadu, iš viso dalyvavo 11 kautynių ir susidūrimų su sovietais. Dėl reikšmingos Žalgirio rinktinės lokacijos, dažnai stengėsi palaikyti ryšius su visos okupuotos Lietuvos teritorijoje veikusiais partizanais. Būtent per vieną tokių kelionių žuvo Kazlų Rudos miškuose 1949 m. rugsėjo 28 d.

Vieno susidūrimo su sovietais metu Užpelkių miške (Baisogalos apylinkėse) 1949 m. birželio 13 d. metu žuvo net du LLKS deklaracijos signatarai: Petras Bartkus–Žadgaila ir Bronius Liesys–Naktis. Pirmasis buvo jauniausias aštuntuko narys (pasirašant deklaraciją, jam buvo tik 23 metai), dėl amžiaus suteikiant atsakingas pareigas netgi kai kurių partizanų būdavo priekaištaujama J. Žemaičiui, kuris juo visiškai pasitikėjo ir netgi ištarė tokius žodžius jį apgindamas: “Visiškai kieno nors įtakoje man būti neteko, bet aš džiaugiuosi, kad sugebu pasiduoti nors daug jaunesnio už mane kovotojo gerai įtakai”. Tad nenuostabu, kad Petras dar 1948 m. buvo išrinktas Vieningo laisvės kovos sąjūdžio sekretoriumi. Beje, jo veikla neapsiribojo vien karine (jis buvo Kauno aukštesniosios technikos mokyklos studentas, dalyvavo tiek antisovietiniame, tiek antinaciniame pasipriešinime) – P. Bartkus taip pat pasireiškė ir kaip partizanų poetas (pasirašinėjo Alkupėno slapyvardžiu) – galbūt įtakos tam turėjo ir jo giminystės ryšiai su Maironiu.  Tuo tarpu Bronius Liesys–Naktis Vytauto Didžiojo universitete studijavo žurnalistiką. Jo tėvai 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremti į Sibirą – jo tėvas buvo mokytojas ir gimnazijos direktorius, grojo vargonais Ramygaloje, buvo Jurbarko tautininkas ir netgi dalyvavo 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime. Nacių okupacijos metais B. Liesys priklausė Laisvės gynėjų sąjungai. Nuo 1945 metų pradžios partizanavo Jungtinėje Kęstučio apygardoje, vėliau tapo apygardos štabo nariu. 1947 m. pabaigoje apygardos vado J. Žemaičio buvo įpareigotas kartu su P. Bartkumi suformuoti Prisikėlimo apygardą, paskirtas jos štabo viršininku. Taip pat svarbi buvo jo visuomeninė veikla – B. Liesys redagavo partizanų laikraštį Prisikėlimo ugnis, o Ėglio slapyvardžiu, kaip ir jo bendražygis Petras, rašė eilėraščius. Suvažiavimo metu buvo paskirtas LLKS Tarybos prezidiumo nariu ir sąjūdžio Visuomeninės dalies tautinio skyriaus viršininku.

Su Prisikėlimo apygarda buvo susijęs ir kitas signataras – Leonardas Grigonis–Užpalis. Jis taip pat, kaip ir nemaža dalis signatarų, buvo mokytojas. Be to, veiklus šaulys ir Tautininkų bei Jaunalietuvių sąjungos narys. Jo mama taip pat buvo ištremta 1941 m. birželį. Vėliau Radviliškio krašte L. Grigonis įstojo į partizanų gretas, iškilo į Prisikėlimo apygardos vadus (iki tol buvo štabo Informacijos skyriaus ir Prisikėlimo apygardos štabo viršininku), buvo išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo sekretoriumi ir prokuroru. Nuo 1949 liepos 31 d. buvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas, o kitų metų liepos 22 d. žuvo išduotas bunkeryje.

Šiaurės Rytų Lietuvos atstovu 1949 m. vasario mėn. partizanų vadų suvažiavime buvo Juozas Šibaila–Merainis. Baigęs Alytaus mokytojų seminariją, Juozas mokytojavo Alytaus ir Ukmergės apskričių mokyklose, buvo šaulys. Jo šeima 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremta į Altajaus kraštą. Tais pačiais metais J. Šibaila dalyvavo 1941 m. antisovietiniame Birželio sukilime, o po kelių metų įstojo į Vietinę rinktinę. Žvelgiant į partizaninio pasipriešinimo laikotarpį, Juozas Šibaila buvo reikšminga asmenybė dar iki 1949 m. suvažiavimo – dar 1944 m. liepą jis tapo partizanu, kitų metų pabaigoje tapo Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės štabo viršininku, redagavo jos leidinį „Tėvynei šaukiant“, o nuo 1948 m. buvo ir Šiaurės-rytų Lietuvos srities štabo narys, netrukus – ir Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas. Be to, 1948 m. lapkritį J. Šibaila buvo paskirtas laikinai eiti Visuomeninės dalies viršininko pareigas, jam pavesta parengti Sąjūdžio visuomeninės dalies programą – taigi, šį laisvės kovotoją būtų galima laikyti vienu iš LLKS ideologų. Būtent Merainis tą patį rudenį pakvietė kitą būsimąjį signatarą Bronių Liesį kartu dirbti LLKS Visuomeninėje dalyje ir bendrai redaguoti leidinį „Prie rymančio Rūpintojėlio“ –  šis leidinys buvo leidžiamas praktiškai iki pat patyrusio partizano žūties 1953 m. vasario 11 d. kautynėse su saugumo operatyvine grupe bunkeryje kartu su pavaduotoju Povilu Žiliumi–Klevu.

Taigi, partizanų vadų pasirašyta deklaracija nusakė ne tik pasipriešinimo kovos esmę, bet kartu netgi nubrėžė ir demokratinės nepriklausomos valstybės ateities kūrimo gaires – 1949 m. deklaracija toliaregiškai nubrėžė aiškią demokratinės valstybės viziją, besiremiančią Vakarų vertybėmis, tarptautine teise bei socialiniu teisingumu. Tai, kad šis itin sudėtingomis okupacijos sąlygomis parengtas, teisiškai argumentuotas ir partizanų vadų pasirašytas dokumentas 1999 metais buvo įteisintas oficialiu Lietuvos Respublikos įstatymu, o pokario rezistencijos vadovybė pripažinta kaip teisėta okupuoto krašto valdžia, leidžia drąsiau kelti klausimą dėl dvidešimt aštuonių Vasario 16–osios signatarų indėlio, įtvirtinant Lietuvos valstybingumo idėjos tęstinumą XX a. pirmojoje pusėje.

Tiesa, šiame tekste aptarti aštuoni partizanai-signatarai, visų pirma, buvo kovojančios ir su okupacija nesusitaikiusios Lietuvos deklaracijos šalininkai, paaukoję dėl šios idėjos viską (galiausiai, ir savo gyvybes) ir įkvėpę naujoms laisvės kovotojų kartoms ryžto nepriklausomybės siekti jau kitomis, visų pirma, neginkluoto pasipriešinimo formomis. Kita vertus, nereikėtų pamiršti ir to, kad ir pirmųjų dvidešimties 1918–ųjų Nepriklausomybės akto signatarų žodžius dar reikėjo įtvirtinti praktikoje ne tik diplomatų kabinetuose (juk daugelis didžiųjų valstybių Lietuvą pilnavertiškai pripažino tik 1921–1922 metais), bet ir išsikovoti ginklu Nepriklausomybės kovose. Bendrai, ginkluoto ir neginkluoto veikimo dėl Lietuvos valstybės ir jos gyventojų laisvės pastangos atsispindėjo per visą XX a. iki pat Kovo 11–osios, greta atsikuriant ir nepriklausomos Lietuvos kariuomenei. Šią sąveiką XX a. atspindėjo skirtingomis aplinkybėmis susirinkę, bet iš esmės to pačio tikslo – Lietuvos nepriklausomybės demokratiniais pagrindais – siekę signatarai.

Kovojančios Lietuvos laisvės deklaracijos idėjų nereikėtų pamiršti ir šiandien – tiek stiprinant šalies gyventojų pilietiškumą ir užtikrinant vidinę gyventojų konsolidaciją, solidarumą pernelyg nesusipriešinant tarpusavyje dar net neatėjus išoriniam priešui (bene geriausias to atspindys – prieškario Suomija, kai dėl „socialinio pakto“ ir pasitikėjimo visuomenėje susiformavusios atmosferos netgi iš pirmo žvilgsnio kardinaliai ideologiškai priešiški Suomijos patriotams ir nacionalistams šalies kairieji galiausiai stojo į bendrą nepriklausomybės kovą prieš sovietus Žiemos kare), tiek, žinoma, stiprinant ir šalies gynybinius, karinius pajėgumus, atsižvelgiant į sudėtingą Lietuvos ir viso Vidurio Rytų Europos regiono geopolitinę padėtį.

Straipsnyje naudoti informacijos šaltiniai

 1. Gaškaitė Nijolė, Pasipriešinimo istorija, 1944-1953 metai,

2. Petrauskienė Aistė, Vaitkevičius Vykintas, Lietuvos partizanų valstybė,

3. Žygelis Dalius, Čekutis Ričardas, Laisvės kryžkelės. 1949 metų Deklaracija, in: lt, 2009.

 4. Visuotinė lietuvių enciklopedija.