Karo mokyklos kariūnai Kaune, mokyklos kieme. 1927 m. Ant suolo sėdi pirmas iš kairės Zigmas Drunga. Iš Drungų šeimos albumo, dabar saugomo Marijos Karaliūtės

 

Ir kraujo lašelis kiekvienas,

Išlietas ant miško gėlių,

Augina tėvynei didvyrius,

O eis jie tavuoju keliu…

Iš partizanų dainos, skirtos Mykolui Jonui atminti

(„Laisvės kovų dainos“, redagavo Jonas Aistis, Niujorkas, 1962)

Rita Pauliukaitienė, www.voruta.lt

Zigmas Drunga gimė 1904 m. sausio 2 d. Užpaliuose, Utenos aps., malūnininko Liudviko Drungos (1864–1945) ir siuvėjos Juzefos Navickaitės-Drungienės (1875–1954) šeimoje, kurioje išaugo šeši vaikai. Iš visų vyriausias buvo Zigmas, po jo Jadvyga, Eugenija, Vytautas, Elena, Antanas, deja, dar trys vaikai (Juozas, Liudas ir dar vienas Antanas) mirė maži. Tėvų svajonė buvo išmokslinti visus savo sūnus ir dukteris, taigi Zigmas, kaip ir kiti Drungų vaikai baigę pradžios mokyklą, mokėsi Zarasų progimnazijoje. 1926 m. Zigmas Drunga baigė Rokiškio gimnaziją, kurioje priklausė pavasarininkų, skautų, ateitininkų ir Lietuvos šaulių sąjungos organizacijoms. 1932 metais gausios šeimos tėvas Liudvikas Drunga įsigijo malūną Savitiškyje (dabar Panevėžio vakarinė dalis) ir su žmona ten apsigyveno pastoviai. Šie duomenys apie Drungų giminę užfiksuoti Eugenijos Drungaitės-Deksnienės dukros Danutės Deksnytės-Karalienės rankraštinėje knygoje. Giminės archyve taip pat saugomas nuotraukų albumas, kuriose įamžintos Zigmo Drungos ir jo artimųjų gyvenimo akimirkos prieškario Lietuvoje. Knygos kopiją ir suskaitmenintas fotografijų kopijas D. Deksnytės-Karalienės dukra Marija Karaliūtė yra atidavusi saugoti Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui.

Biografijos faktai apie Zigmo Drungos studijas Karo mokykloje, tarnybą Lietuvos Respublikos kariuomenėje, Laisvės kovotojo kelią dar 1992 m. buvo paskelbti leidinyje „Laisvės kovų archyvas“, Nr. 3–4, Bonifaco Ulevičiaus straipsnyje „Tauro apygardos istorijos apžvalga“ (p. 23–28). Be to, atsiminimus apie Z. Drungą-Šerną, Mykolą Joną savo tekstuose užfiksavo jo bendražygiai Juozas Lukša-Vytis, Daumantas (2005, p. 115-118, 133-135, 185, 194), Justinas Lelešius-Krivaitis, Grafas (2006, p. 33, 34, 82), Petronėlė Pušinskaitė-Vilija (1991, p. 68-69) ir kiti. Dabar papildyta ir patikslinta informacija apie Z. Drungą-Mykolą Joną yra pateikiama Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (autoriai Viktoras Ašmenskas, Bonifacas Ulevičius), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (autorė Rūta Trimonienė), Vytauto Didžiojo karo muziejaus publikuojamoje medžiagoje, internetinėje svetainėje „Plieno sparnai“, leidiniuose „Lietuvos partizanų Tauro apygarda (1945 – 1952“ (sudarytoja Nijolė Maslauskienė), „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“, III t. (redaktorės Danguolė Gudienė, Dalia Žalienė), Vytauto Juodsnukio knygoje „Suvalkijos partizanų takais“. Pasak šių bei kitų šaltinių, 1926 m. Zigmas Drunga įstojo į Karo mokyklą Kaune, o 1928 m. rugsėjo 8 d. ją baigė (X laida), jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis, tarnauti išvyko į Lietuvos karaliaus Mindaugo 4-ąjį pėstininkų pulką Panevėžyje. 1928 metais Z. Drunga taip pat apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu. Tarnyba pėstininkų pulke sekėsi gerai, 1931 m. jam buvo suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis, tačiau jį vis labiau traukė aviacija.

1932 m. gegužės 14 d. jam, baigusiam Aukštųjų Vytauto Didžiojo karininkų kursų Aviacijos skyrių (X laida), buvo suteiktas karo lakūno vardas, jis perkeltas į karo aviaciją ir paskirtas lakūnu žvalgu Pajuostyje prie Panevėžio. 1935 m. lapkričio 23 d. suteiktas kapitono laipsnis. 1936 m. Z. Drunga vedė mokytoją Bronę Motiekaitytę, šeima 1937 m. susilaukė sūnaus Sauliaus Juozo Liudviko, 1939 m. dukters Danguolės Elenos.

Zigmo Drungos karjera Lietuvos Respublikos kariuomenėje klostėsi puikiai: 1938 m. apdovanotas DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu,1939 m. lapkričio 18 d. Z. Drunga buvo paskirtas Karo aviacijos štabo 3-iojo skyriaus viršininku. 1940 m. jam suteiktas majoro laipsnis, tuo metu jis dirbo Karo aviacijos štabo 2-ojo skyriaus viršininku.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, Liudvikas ir Juzefa Drungos siekė išmokslinti visus savo vaikus, ir tėvų lūkesčiai išsipildė. Zigmo Drungos broliai ir seserys ne tik baigė gimnaziją, bet siekė ir aukštesnio išsilavinimo. Visų jų biografijos nepriklausomoje prieškario Lietuvoje klostėsi gana sėkmingai, bet Antrasis pasaulinis karas, Lietuvos valstybingumo praradimas skaudžiai palietė ir juos, ir jų artimuosius.

Jadvyga Drungaitė (1905–1994) – mokėsi Zarasų progimnazijoje bei Rokiškio gimnazijoje, nuo 1926 metų buvo aktyvi skautė ir ateitininkė. Baigė Vytauto Didžiojo universitetą, studijavo Filosofijos-teologijos fakultete lituanistiką, germanistiką ir pedagogiką. Poetė, publicistė, prieškariu redagavusi žurnalus „Naujoji Vaidilutė“, „Moteris“. 1930 m. gruodžio 7 d. dalyvavo pirmajame moterų literatūros vakare (taip pat ir kituose), skaitė savo poeziją. Okupuotoje Lietuvoje moterų rašytojų kūrybos vakarų tradicija nebuvo tęsiama, ji buvo vėl atnaujinta 1995 m. Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune. Beje, Drungų giminės archyve yra išsaugota keletas Panevėžio dramos teatro Juozo Miltinio lakoniškų laiškų, rašytų Jadvygai Drungaitei pokariu. Pavyzdžiui, viename iš jų sveikinimas vardo dienos proga, kitame kvietimas į spektaklio „Tariamas ligonis“ premjerą.

Eugenija Drungaitė-Deksnienė (1906–1979), baigusi gimnaziją, mokėsi Marijampolės mokytojų seminarijoje, baigusi vienerių metų trukmės kursus tapo mokytoja. Jos vyras Vincentas Deksnys, irgi mokytojas, pokariu tapęs Lietuvos laisvės kovotoju. V. Deksnys-Ramunis buvo Algimanto apygardos laikraščio „Partizanų kova“ redaktorius. Eugenija Deksnienė su trimis mažais vaikais okupacinės valdžios buvo persekiojama, namuose daromos kratos, jai grasinama, jog atimsią vaikus, jeigu nepasakysianti, kur yra jos vyras. Kviečiama į pokalbius pas sovietinius pareigūnus, ji pasiimdavo kartu ir dukrelę Danutę, kurios ašaros ne kartą gelbėjo motiną nuo okupantų žiaurumo. Subačiaus valsčiuje dirbęs valdininku „dar nuo Smetonos laikų“ Klemensas Šulga (aktorės Eugenijos Šulgaitės-Karkienės tėvas) slapčiomis pataręs mokytojai E. Deksnienei persikelti dirbti į nuošalesnę Miežiškių mokyklą, ir ji su vaikais ten išvažiavo. Vincentas Deksnys-Ramunis žuvo 1948 m. birželio 3 d., išdavus agentui-smogikui. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 1999 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 25 Vincentui Deksniui-Ramuniui pripažintas kario savanorio teisinis statusas (po mirties). 1999 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministro įsakymu Nr. 522 Vincentui Deksniui-Ramuniui (po mirties), Algimanto apygardos Šarūno rinktinės II Algirdo kuopos švietimo ir propagandos skyriaus viršininkui, suteiktas puskarininkio laipsnis. Kaip jau minėta, Eugenijos ir Vincento Deksnių dukra Danutė Deksnytė-Karalienė surinko ir išsaugojo Drungų giminės nuotraukų bei dokumentų archyvą, kuriame yra prieškariu rašyto Zigmo Drungos eilėraščio rankraščio kopija:

SEKMADIENIO VAKARAS

Jau vakarinės maldos varpų gausmais nuskrido,

O sumos ir votyvos nugrimzdo užmaršty.

Dabar Aukštybių Viešpačiui vėl maldos kitos:

Saulutė besileisdamos dar besigano debesėliuos,

Kvapnių pušynų pagiriais močia-naktis žygiuoja,

Vėjelis mena vakarykščias pievas,

Kresteli dobilus rasotus,

Paglosto nokstančius rugius

Ir dingsta žaisdamas palaukiais;

Griežlelės, varlės ir kurkliai,

Žvaigždžių priskendusioj paežerėj,

Rytams viltingai koncertuoja;

Ežero tamsios bangos supa

Kažkieno valtį tarp salų;

Užu šilų dar skamba dainos

Ir vakaruoja gan linksmai

Liūdna armonika Antano.

Nutilo… „Mat gi šienapjūtė

Rytoj su saule pradalgiuos“…

Laukų klausau, į erdves žiūriu

Ir šaukiu: „O dangau!“

O kad iš kūno nepaspruktų siela,

Rytojun nulekiu tuojau.

Vytautas Drunga (1907 – po 1990) sėkmingai baigė mokslus Vytauto Didžiojo universitete, įgijo elektrotechniko specialybę. Visą gyvenimą domėjosi technikos naujovėmis, eksperimentavo bandydamas jas pritaikyti praktikoje. Giminės archyve išlikęs Zigmo Drungos laiškas broliui Vytautui, atskleidžiantis abiejų brolių norą nenutolti, tapus suaugusiais.

Panevėžys, 1930-X-18

Vytautai

Savo vardo metuose ką beveiki gero, gal manai labai daug pasiekti? Parašyk ką nors iš savo gyvenimo, jeigu tavo vyriška siela pergyvenimų pasakot nemėgsta. Mes abu savitarpiai mažai besipasakojame, vis tyla ir tyla, kurią išdrįsai nutraukti, ir manau, kad nuo šio laiko rašinėsite laiškus su Jadzia drauge ar pasimainydami. Taip tylint, kaip dabar, galima vienam kitą užmiršti, ko aš labai bijau ir noriu išvengti. <…>

Tavo Zigmas

Elena Drungaitė (1912 – po 1990) mokėsi Zarasų gimnazijoje, buvo Zarasų skautų vadė 1939 metais. Antrojo pasaulinio karo metais baigė VDU ekonomikos mokslų studijas, 1944 m. su vyru pasitraukė į Vokietiją.

Antanas Drunga (1914–1983?) baigė 1934 m. Zarasų aukštesniąją komercijos mokyklą (drauge ir gimnaziją), 1935 įstojo į Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą Kaune, vėliau paskirtas į karo aviacijos lakūnų grupę. Šią mokyklą baigė 1938 metais, jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. 1940 metais, tarnaujant 8 eskadrilėje, suteiktas leitenanto laipsnis. Nuo 1940 m. rugpjūčio 7 d. ėjo Panevėžio aps. Lietuvos liaudies kariuomenės įgulos komendanto adjutanto pareigas. 1940 m. lapkričio 1 d. paleistas į atsargą. Apsigyveno Kaune. Po karo gyveno Panevėžyje ir Berčiūnuose.

Lietuvos Respublikos kariuomenės majoras Zigmas Drunga pirmaisiais sovietų okupacijos metais, gana greitai, 1940 m. liepos 6 d., kaip nepatikimas buvo išleistas į atsargą. Vengdamas represijų išvyko į Ramygalą (Panevėžio aps.), kur žmona dirbo pradžios mokyklos mokytoja. Nacių okupacijos metais dirbo sandėlininku, vėliau – Kauno priešgaisrinėje apsaugoje skyriaus viršininku. Jau tuo metu pradėjo nelegalią veiklą – dirbo Lietuvių fronto (LF) organizacijos Kauno apygardos štabe, drauge su kitais spausdino ir platino nelegalų laikraštį „Baltija“. 

1944 m. vasarą, iš Lietuvos traukiantis vokiečiams, Zigmo ir Bronės Drungų šeima išvyko į Zapyškį (Kauno aps.), ten jie prisiglaudė pas buvusį Zarasų mokytoją Brūzgulį. Frontui praėjus, šeima grįžo į Kauną, kurį laiką Zigmas Drunga dirbo Kauno gaisrinės viršininku, o žmona Bronė Drungienė Kauno centrinėje bibliotekoje direktoriaus pavaduotoja. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Z. Drunga dangstėsi ir Garulio pavarde. 1945 m. vasaros pradžioje Zigmu Drunga pradėjo domėtis sovietų represinės struktūros, todėl jis nusprendė trauktis į Suvalkiją, kur turėjo ryšių. Pakeliui buvo sulaikytas ir uždarytas į NKVD Šilavoto areštinę. Po kelių dienų Z. Drunga išjudinęs rūsio langelio grotas iš areštinės dingo. „Pabėgęs iš Šilavoto „mūriuko“, slapstydamasis ir mėtydamas pėdas, majoras Z. Drunga pasiekė Kuprių kaimą ir trumpam apsistojo Zakarauskų-Liaukų sodyboje“, – rašo V. Juodsnukis knygoje „Suvalkijos partizanų takais“ (p. 122). Šis autorius taip pat mini, jog kartais Z. Drunga glausdavosi Geležinio Vilko pulko partizano Klemenso Garbaravičiaus-Ąžuolo slėptuvėje Rūdgirėje. Iš Puziškių kaimo kilęs ir Kaune studijavęs Antanas Kaminskas Zigmui Drungai iš Kauno parvežė jo karinę majoro uniformą ir batus, vėliau slapta jam pavyko pasimatyti su žmona ir vaikais.

1945 m. rugpjūčio 15 d. įkūrus Tauro apygardą, vado Leono Taunio-Kovo įsakymu Nr. 1 Zigmas Drunga-Šernas buvo paskirtas Geležinio Vilko rinktinės vadu, nors prieš tai partizanai vadu buvo išsirinkę mokytoją Juozą Stravinską-Žiedą. Tų pačių metų rugsėjo 13 d. apygardos vado įsakymu Z. Drunga pervestas į apygardos štabą.

1945 m. spalio 22 d., kai buvo apsupta Skardupių bažnyčiai priklausanti teritorija, Z. Drunga slėpėsi drauge su Jonu Pileckiu-Broku klebonijos kluone įrengtoje slėptuvėje. J. Pileckis, vėliau turėjęs slapyvardį Šarūnas, kapelionui Justinui Lelešiui papasakojo savo išgyvenimus, kuriuos kunigas užrašė dienoraštyje (p. 33, 34): „Net baisu ir prisiminti. Enkavedistai visur daro kratas, o aš su Šernu, dabartiniu Mykolu Jonu, sėdime ir laukiame, kada atsidarys bunkerio durelės. Likimas mūs jau išspręstas. <…> Vilčių išsigelbėti jau nėra. Mes girdime, kaip enkavedistai aplinkui visur bado, ieško, o mes nė gyvi, nė mirę. Tarnaitė, atėjusi į kluoną, garsiai kalba, kad areštavo kleboną [Antaną Ylių-Vilką, R. P.] ir pulkininką [Liudą Butkevičių-Luobą, R. P.], kad visur išvartė kambariuose ir niekam neleidžia išeiti iš klebonijos. <…> Slenka minutės taip pamažu. Mes klausomės, o enkavedistai nesiliauja, visur ieško, daro kratą. Taip išsėdime visą dieną. Ateina vakaras. <…> Pasiryžtame naktį bėgti. Atsigulame. Trumpai užmiegame. Vidurnaktyje pabundame. <…> Išeiname tyliai iš kluono. Nieko nesigirdi. Slenkame tolyn. Nors du šimtus metrų laimingai nueitume išsigelbėję, bet kaip juos pasiekti? Lauke jau pradeda švisti, nors dar tamsoka, miglotas rytas dengia. <…> Bet atsidavėme Dievo valiai ir slenkame tolyn. Žingsnis po žingsnio ir mes tolinamės nuo Skardupių. Jau atsitolinome apie šimtą metrų – niekas nepastebėjo. Einame tolyn. Jau pradeda ir švisti. Mes skubame tolyn ir tolyn. Laimingai pasprukome“.

Po to, kai 1945 m. spalio 22-ąją buvo suimtas Tauro apygardos vadas Leonas Taunys-Kovas bei kiti štabo pareigūnai, Zigmas Drunga drauge su likusiais laisvėje atkūrė apygardos štabą, perėmė vado pareigas, pasikeitė slapyvardį, tapo Mykolu Jonu. Istorikas Kęstutis Kasparas knygoje „Lietuvos karas“ (p. 519, 520) rašo: „Jis ėmė atstatinėti nutrūkusius ryšius, organizuoti štabo darbą, stiprinti karinę-organizacinę apygardos struktūrą ir ieškojo kelių vienijimuisi su kitomis apygardomis. Gruodžio 10 d. įsakymas Nr. 5 Tauro partizanų apygardai, liudijo, kad naujasis vadas sugebėjo įveikti suėmimų sukeltą krizę ir sėkmingai pradėjo vykdyti savo pareigas pradėdamas plačią rinktinių bei jų dalinių inspekciją, trukusią 1946 m. žiemą bei pavasarį“.

Visiškai slaptai

TAURO PARTIZANŲ APYGARDAI

ĮSAKYMAS Nr. 5

Būstinė, 1945 m. gruodžio mėn. 10 d.

Rikiuotės dalis

/1.

Apygardos vadui Kovui pakliuvus į NKVD nagus, nuo š. m. spalio mėn. 22 d. pradėjau eiti Apygardos Vado pareigas.

Įsakau rinktinių vadams klausyti mano įsakymų.

Nuo šio laiko mano slapyvardis Šernas pakeičiama į Mykolas Jonas.

/2.

Apygardos Štabo pareigūnus Uosį, Vaidilą, Luobą, Vilką, Kovą, Tautvydą, Broką, dėl išdavystės pakliuvusius į NKVD nagus, iš einamųjų pareigų atleidžiu nuo š. m. spalio 22 d.

<…>

/5.

Šarūną skiriu Apygardos Štabo Adjutantu nuo š. m. spalio 22 d.

Įsakymo Nr. 5 ištraukos cituotos iš knygos „Lietuvos partizanų Tauro apygarda (1945–1952)“, p. 104, 105; minimi asmenys: Zigmas Drunga-Šernas, Mykolas Jonas, Stasys Šačkus-Uosis, Vytautas Radzevičius-Vaidila, Liudas Butkevičius-Luobas, Antanas Ylius-Vilkas, Leonas Taunys-Kovas, Vaclovas Pupelis-Tautvydas, Jonas Pileckis-Brokas, Šarūnas, kuris spalio 22-ąją Skardupiuose išvengė suėmimo, jis buvo suimtas 1945 m. spalio mėn. kitomis dienomis, bet jam pavyko pabėgti (Trimonienė, 2016) https://www.genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2016/201610_TA_ZR_zutis.pdf; apie jo suėmimą 1945 m. gruodžio 10 d. įsakyme Nr. 5 rašoma, norint suklaidinti priešus, jei partizanų dokumentas patektų į nepatikimas rankas.

Zigmas Drunga-Mykolas Jonas sėkmingai vadovavo Tauro apygardai, įsiklausydamas į štabo narių bei rinktinių vadų nuomones, išmintingai derindamas su bendražygiais Lietuvos laisvės kovos planus. 1945 m. pabaigoje į apygardos štabą jis pasikvietė Antaną Baltūsį-Žveją, kuris ėmė vadovauti Spaudos ir propagandos skyriui ir tapo laikraščio „Laisvės žvalgas“ vyriausiuoju redaktoriumi, o žuvus Z. Drungai, buvo išrinktas Tauro apygardos vadu (Trimonienė, 2015). Kaip rašo Juozas Lukša-Daumantas, kuris oficialiai 1946 m. sausio 1 d. tampo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės nariu, partizanų sueigoje tada dalyvavo ne tik rinktinės vadas Juozas Stravinskas-Kardas, bet ir apygardos vadas Zigmas Drunga-Mykolas Jonas (Daumantas, 2005, p. 132–135). 1946 m. pavasarį vizituodamas Vaclovo Navicko vadovaujamą Perkūno rinktinę, Zigmas Drunga užmezgė ryšius su Dzūkijos A apygardos vadu Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu. 1946 m. balandžio 9 d. susitiko Tauro ir A apygardos vadai, jie susivieniję įkūrė Pietų Lietuvos partizanų (PLP) štabą, kurio vadu tapo Juozas Vitkus-Kazimieraitis, o pavaduotoju Zigmas Drunga-Mykolas Jonas. Po šio susitikimo Z. Drunga nuvyko pas Dzūkų rinktinės vadą Domininką Jėčį-Ąžuolį ir pasiūlė jam veikti susivienijus su kitais Pietų Lietuvos partizanais. Balandžio 22–23 d. vyko Pietų Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, jame dalyvavo Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Zigmas Drunga-Mykolas Jonas, Domininkas Jėčys-Ąžuolis, Sergijus Staniškis-Antanaitis, Konstantinas Bajerčius-Garibaldis,  Antanas Kulikauskas-Daktaras, Antanas Morkeliūnas?-Labutis, Vytautas Subačius?-Klevas. Pietų Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo protokolas Nr. 2 cituotas iš knygos „Lietuvos partizanų Tauro apygarda (1945 – 1952)“, p. 113, 114.

Pietų Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo, įvykusio 1946 m. balandžio 22 d.,

P R O T O K O L A S Nr. 2

Dalyvauja partizanų vadai: Kazimieraitis, Mykolas Jonas, Ąžuolis, A. Antanaitis, Labutis, Klevas, Garibaldis ir Daktaras.

Posėdį pradėjo A Apygardos Vadas Kazimieraitis, paaiškinęs šio suvažiavimo tikslą: sudaryti Aukščiausiąją partizanų vadovybę.

Smulkiau apie aukščiausiosios partizanų vadovybės sudarymą referavo Tauro apygardos Vadas Mykolas-Jonas. Jis įrodė, kad veikiant atskirose apygardose visai savarankiškai ir neturint bendros aukščiausiosios vadovybės, darbas yra ne visai tikslus ir produktyvus. Jis siūlo iš A ir Tauro apygardų ir atskiros Dzūkų rinktinės sudaryti bendrą Pietų Lietuvos partizanų štabą. Skaito 1946 04 09 įvykusio Tauro ir A Apygardos vadovų pasitarimo protokolą.

Atskiros Dzūkų rinktinės vadas Ąžuolis po trumpų diskusijų sutiko su šiuo pasiūlymu, tik prašo padaryti kai kuriuos pakeitimus 1946 04 09 protokole: atleisti jį iš Pietų Lietuvos partizanų štabo 3-ojo skyriaus viršininko pareigų.

Pasitarus nutarta:

a)Priimti Tauro ir A Apygardų vadų 1946 04 09 protokolą, tik įrašyti jame šiuos pakeitimus – 3-ojo skyriaus viršininko pareigas pavesti vykdyti 1-ojo skyriaus viršininkui A. Antanaičiui.

b)Atskiros Dzūkų rinktinės vadą Ąžuolį paskirti A apygardos vadu.

c)Atskirą Dzūkų rinktinę įtraukti į Apygardą A.

d)Seinų valsčių iš Apygardos A išbraukti ir įjungti į Tauro Apygardą.

A. Antanaitis referavo apie Lietuvos partizanų vadovų suvažiavimo paruoštą deklaraciją. Deklaraciją vadovai priėmė ir nutarė ją skelbti visuose Lietuvos partizanų leidžiamuose laikraščiuose. Deklaracijos tekstas pridedamas ir prie šio protokolo.

Priimti organizaciniai nurodymai Lietuvos partizanams, kurių tekstas pridedamas prie šio protokolo.

Šis protokolas surašytas trimis egzemplioriais. <…>

LYA, f. K-1, ap. 3, b. 190, l. 229. Nuorašo nuorašas. Mašinraštis. Versta iš rusų k.

 

Zigmas Drunga-Mykolas Jonas taip pat su išvardintais vadais 1946 m. balandžio 23 d. pasirašė pirmąją Lietuvos laisvės kovotojų Deklaraciją, kurios ištrauka pateikiama iš knygos „Laisvės kovos 1944 – 1953 m.“, p. 249, 250.

 

„Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo deklaracija“ į tautą ir užsienio valstybes apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo principus iš A apygardos štabo laikraščio „Laisvės Varpas“, 1946 m. gegužės mėn. 5 d., Nr. 6 (8)

Lietuvos Partizanų Vadų suvažiavimo

deklaracija

1946 metų balandžio mėnesio 23 dieną Lietuvos partizanų vadai, pasiėmę vadovauti lietuvių tautos kovoms bolševikų išplėštai nepriklausomybei atstatyti ir vadovaudamiesi tautos valia, pripažino esant būtina paskelbti lietuvių tautai ir kitoms tautoms bei užsienio valstybėms principus, pagal kuriuos atstatytoji Lietuva turėtų ateityje tvarkytis ir kuriuos Lietuvos ginkluotieji partizanai, visos tautos padedami, saugos ir visomis priemonėmis rems.

1. Lietuvos valstybinė santvarka – laisva, demokratinė.

2. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai.

3. Lietuvos valdymas vykdomas per laisvais, demokratiniais rinkimais išrinktą seimą ir jo sudarytą vyriausybę.

4. Seimo rinkimai pravedami laisvais, demokratiniais principais, tiesioginiu, slaptu visuotiniu balsavimu – proporcine rinkimų sistema, balsuojant ne už sąrašus, bet už partijų ir sąjungų išstatytus atskirus kandidatus.

5. Seimo atstovai atsakingi ne prieš partijos vadovybę, bet prieš savo rinkikus.

6. Krašto vidaus statutą bei reformų reikalą ir ryšius su užsienio valstybėmis sprendžia seimas, vadovaudamasis tautos daugumos pareikšta valia, priimdamas dėmesin išmintingus mažumos pageidavimus ir derindamas su Suvienytųjų Nacijų pareikštais principais. <…>

1946 balandžio mėnesį pasiektus susitarimus, pasirašytus dokumentus istorikas K. Kasparas (p. 520) įvertino taip: „Suvalkijos ir Dzūkijos partizanai susivienijo į bendrą sritinį junginį, tuo pasiekdami kokybiškai aukštesnį organizacinį lygmenį negu 1945 m. vasarą“.

Įvykiai Pietų Lietuvos partizanų srityje 1946 pavasarį klostėsi labai greitai, o Z. Drunga-Mykolas Jonas buvo jų epicentre. Kaip teigia LGGRTC vyr. istorikė Rūta Trimonienė: „Ieškodamas ryšių su kitomis apygardomis, 1946 m. gegužės 28 d. jis kartu su Geležinio Vilko rinktinės vadu ltn. Juozu Stravinsku-Kardu susitiko su Vilniaus universiteto dėstytoju Juozu Albinu Markuliu-Ereliu (saugumo agentu Ąžuolu). Buvo pasirašytas ketinimų protokolas bendros partizanų vadovybės sudarymo klausimu. Po kelių dienų, gegužės 31 d., Z. Drunga susitiko ir su iš užsienio atvykusiais Jonu Deksniu-Alfonsu Hektoru ir Vytautu Stanevičiumi-Andriumi.“ Kartu su jais tarėsi dėl bendros politinės ir karinės Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo vadovybės sukūrimo. Ši informacija užfiksuota Lietuvos laisvės kovotojų dokumentuose, paskelbtuose „Laisvės kovų archyve“, Nr. 1, p. 23–25 ir pateikiama Juozo [Lukšos] Daumanto (2005 m.) knygoje „Partizanai“ (p. 649 – 651) bei kitur.

Vytautas Juodsnukis knygoje „Suvalkijos partizanų takais“ (p. 241) pažymi, jog gavę į partizanų gretas infiltruoto agento pranešimą Puziškių miške 1946 m. birželio 1 d. Šilavoto MVD vykdė karinę-kovinę operaciją. Partizanams priešinantis, žuvo Klemensas Garbaravičius-Ąžuolas, o Tauro apygardos štabo bendradarbis, karininkas ypatingiems reikalams Feliksas Kutkaitis-Žalgiris pasidavė į nelaisvę, tardomas davė išsamius parodymus apie savo buvusius bendražygius (p. 250).

Apklausos protokolas

1946 m. birželio 5 d., Marijampolė

Aš, Marijampolės AS MVD vyr. tardytojas kpt. Zazajev, šiandien apklausiau sulaikytą Feliksą Kutkaitį, Juozo, g. 1900 m. Vandenių k., Kazlų Rūdos vls. <…>

Klausimas: Papasakokit Tauro apygardos vado Drungos <…> požymius.

Atsakymas: Zigmas Drunga, 42–43 m., vidutinio ūgio ir kūno sudėjimo, juodbruvis, plaukai tamsūs, sušukuoti į viršų. Skutasi, paskutines dvi savaites nesiskutęs, juodas kostiumas, kaklaraištis, žalsvo angliško digonalo milinė, antpečiuose Lietuvos armijos majoro žvaigždutė. Žalia Smetonos laikų kepurė be kanto ir kokardos. Į klausimus atsako greit, glaustai, religingas <…>. Mėgsta daug vaikščioti.

1946 m. birželio 2–3 d. Skaisčiūnų kaime šalia Marijampolės vyko Tauro apygardos vadų suvažiavimas, kuriame Zigmas Drunga-Mykolas Jonas paskutinį kartą su štabo pareigūnais aptarė įvairius klausimus. Suvažiavimo protokole užrašytoje Tauro apygardos vado Mykolo Jono kalboje atsispindi Lietuvos laisvės kovotojų siekis vienytis ir esant palankiai tarptautinei padėčiai atkurti Lietuvos Nepriklausomybę.

Protokolas

Suvažiavime dalyvauja: Apygardos Vadas MYKOLAS-JONAS, jo pavaduotojas AUKSUTIS, Adjutantas ŠARŪNAS, Kapelionas KRIVAITIS, LAISVES ŽVALGO Redaktorius ŽVEJYS, ir Rinktinių Vadai: Vytauto Rinktinės Vadas VAMPYRAS, Geležinio Vilko Rinktinės Vadas ŽIEDAS, Žalgirio Rinktinės Vadas ŠARŪNAS, Gedimino Rinktinę atstovauja Apygardos Vado Pavaduotojas ir Rinktinės Vadas AUKSUTIS. Kaip svečias dalyvauja Apygardos Štabo ryšininkas RADVILA.

<…>

APYGARDOS VADO MYKOLO JONO pranešimas

Lankant GEDIMINO Rinktinę, – pradėjo Apygardos Vadas, – iš Auksučio sužinojau, kad užnemunės partizanai ieško ryšio su mūsų Apygarda. Nuvykęs į A Apygardą susitikau su jos vadu p. Kazimieraičiu. Tarp kitko paaiškėjo, kad p. Kazimieraitis turi ryšių su diplomatinės tarnybos atstovais X ir U, kuriuos jis palydėjo per savo Apygardą į užsienį ir kurie šiuo metu randasi Anglų-Amerikiečių zonoje. Jų paskutinio susitikimo metu iš diplomatinės tarnybos atstovų pusės buvo pageidauta, kad kuo greičiau būtų sudaryta aukštesnės Vadovybės partizanų štabas, todėl ir nutarta įsteigti Pietų Lietuvos Partizanų Štabas, kurį sudarys A Apygarda, TAURO Apygarda ir Atskiroji DZŪKŲ Rinktinė. Š. m. balandžio mėn. 9 d. įvykusio pirmojo posėdžio metu ir įsteigtas Pietų Lietuvos Partizanų Štabas, kurio Vado pareigas eina p. Kazimieraitis, Vado pavaduotojas Mykolas-Jonas. Be to, nutarta š. m. balandžio 16 d. sušaukti pirmąjį P.L.P. Štabo posėdį. Toliau Apygardos Vadas Mykolas-Jonas praneša, kad Pietų Lietuvos Partizanų Štabas susirenka balandžio 22 dieną posėdžiui, kurio metu tarp kitko buvo nutarta Dzūkų atskirą Rinktinę įjungti į A Apygardą, Seinų apskr. iš A Apygardos įjungti į „TAURO“ Apygardą. Be to, suvažiavimas priėmė Deklaraciją, kuri nutarta paskelbti visuose Lietuvos Partizanų leidžiamuose laikraščiuose. Po to Apygardos Vadas Mykolas-Jonas kaip P.L.P. Štabo Vado pavaduotojas š. m. gegužės mėn. 28 d. turėjo susitikimą su Aukštaičių Partizanų įgaliotiniu Ereliu, kur tarp kitko nutarta sudaryti glaudų ryšį tarp abiejų šalių, artimiausiu laiku eiti prie bendros vadovybės sudarymo, bendrai laikytis Partizanų Vadų paskelbtos Deklaracijos, atsikuriančios Lietuvos reikalais. Taip pat pavyko sudaryti ryšys ir su Žemaičiais. Bet besiruošiant kelionei į Žemaičius gauta Apygardos pranešimas apie šaukiamą Rinktinių Vadų suvažiavimą š. m. birželio mėn. 2 d. Be to, gautas pranešimas, kad sulaikyta grįžę iš užsienio du asmenys ir gegužės mėn. 31 dieną Apygardos Vadas susitinka, su Lietuvos Diplomatinės Tarnybos atstovais Andrium ir Alfonsu. Pasitarimo protokolas pridedamas priedu prie šio protokolo. Tarp kitko Diplomatinės Tarnybos atstovai pareiškė, kad šiuo metu Amerikos bei Anglijos Vyriausybės yra tinkamai informuotos apie esamą padėtį Lietuvoje. Jie tvirtina, kad Didžiųjų Valstybių Vyriausybės pareiškusios, kad Lietuva savo laiku bus atstatyta Laisva ir Nepriklausoma Valstybe. Be to, Lietuvos Diplomatinės Tarnybos atstovai pavedė surinkti ir skubiai pristatyti Užsienin žinias. Atrodo, – pareiškė Apygardos Vadas, – kad mūsų padėtis nėra tokia beviltiška, kokia daugumas gyventojų šiuo metu ją laiko. Peržvelgus visą pasaulinę padėtį aiškiai matome didelę trintį, įtemptus santykius tarp Sąjungininkų Amerikos-Anglijos ir TSRS. Turėkime vilties, kad artimiausioje ateityje tas įtempimas gali įžiebti kibirkštį, dėl kurios kils karas. Tai ir yra mūsų Tautos išbridimo iš šios žiaurios vergijos kelias.

Protokolo citatos pateiktos iš leidinio „Laisvės kovų archyvas“, Nr. 1, 1991, p. 12, 16, 17. Minimi asmenys: Zigmas Drunga-Mykolas Jonas, Vaclovas Navickas-Auksutis, Jonas Pileckis-Šarūnas, Justinas Lelešius-Krivaitis, Antanas Baltūsis-Žvejys, Vitalius Gavėnas-Vampyras, Juozas Stravinskas-Žiedas, Jurgis Ilgūnas-Šarūnas, Kazys Matulevičius-Radvila, Jonas Deksnys-Alfonsas, X, Jurgis Valiulis (Karolis Drunga)-U, Vytautas Stanevičius (Staneika)-Andrius.

Tauro apygardos vadas Zigmas Drunga-Mykolas Jonas, Geležinio Vilko rinktinės vadas Juozas Stravinskas-Kardas, Žalgirio rinktinės vadas Jurgis Ilgūnas-Šarūnas, lydimi gausios apsaugos, po posėdžio Skaisčiūnų kaime 1946 m. birželio 3 d. pasuko link Kazlų Rūdos miškų. Vytauto rinktinės partizanai, norėdami atitraukti sovietinių represinių struktūrų dėmesį, kad vadai galėtų sėkmingai žygiuoti savo maršrutu, birželio 4 d. surengė priešams pasalą Grybinės kaime, netoli Šunskų. Operacijai vadovavo Bronius Kavaliauskas-Karijotas, kuris vykstant susišaudymui žuvo. Karijoto būrio vyrai po kovinės operacijos, persekiojami enkavedistų, taip pat pasitraukė į Kazlų Rūdos miškus. Birželio 5 d. Griešių miške apie septyniasdešimt Lietuvos laisvės kovotojų susikovė su NKVD pajėgomis ir prasiveržė iš apsupimo, nukovę dvidešimt du priešus. Apygardos vadas Z. Drunga-Mykolas Jonas, lydimas Žalgirio rinktinės vado Jurgio Ilgūno-Šarūno ir jo vadovaujamų kovotojų grupės, tęsė kelionę į Žemaitiją, o J. Stravinskas-Kardas liko Geležinio Vilko rinktinės veikimo teritorijoje. Informacija apie tai pateikiama: Lelešius (p. 47, 82); Daumantas (p. 194); Juodsnukis (p. 251); https://www.genocid.lt/centras/lt/1349/a/ .

Kaip rašo Vytautas Juodsnukis (p. 262, 264, 265), 1946 m. birželio 6 d. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės štabo slėptuvėje vykusiame pasitarime, kuriame dalyvavo Kazys Algirdas Varkala-Alg. Žaliukas, Jonas Deksnys-Alfonsas Hektoras, Juozas Lukša-Juozas Vytis, Juozas Markulis-Juozas Erelis, Vytautas (Stanevičius) Staneika-Andrius Meškis, buvo įkurtas Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS). Deja, po susitikimų su J. Markuliu sustiprėjo NKVD vidaus kariuomenės siautimai, padaugėjo partizanų žūčių, areštų, išdavysčių.

„Birželio 7 d. Marijampolės aps. ir Prienų aps. Šilavoto vls. <…> Pagraižio miške, netoli Šilavoto mstl., buvo vykdoma karinė-čekistinė operacija siekiant sunaikinti Geležinio Vilko rinktinės štabą“, – rašoma LGGRTC leidinyje „Pietų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas“ (p. 113). Rūtos Trimonienės 2023 m. parengtame LGGRTC dokumente užfiksuota: „Žinoma, kad kartu su J. Stravinsku žuvo štabo Sanitarinio skyriaus viršininkė Domicėlė (Damutė) Dičpinigaitytė-Laimutė, štabo partizanai Juozas Gylys-Vėtra, Jonas Naujokas-Gintaras ir A. Pažėra-Špokas, partizanai slapyvardžiais Jazminas, Studentas, Vilis. Žmona, partizanų rėmėja, Konstancija Mieldažytė-Stravinskienė suimta 1946 m. gegužės 19 d. Nuteista ir išvežta į lagerį, kalėjo Intoje, Komijoje. 1957 m. paleista iš tremties grįžo į Lietuvą“.

„Remiantis išdaviko F. Kutkaičio parodymu, jog apygardos vadas Mykolas-Jonas turėjęs vykti pas Žemaitijos partizanus, didelės okupantų pajėgos blokavo Nemuno prieigas, Lekėčių-Altoniškių ir Kūro bei Novaraiščio tarpumiškių palaukėse ir kaimuose išdėstė glaustų pasalų tinklą. Nepavykus prasimušti į Žemaitiją, birželio 12 d. ankstų rytą Tauro apygardos vadas Mykolas Jonas su palyda atėjo į Gerdžių mišką. Eidami Agurkiškės kaimo palauke, partizanai sutiko karves pamelžusią moterį, kuri pavaišinusi vyrus šiltu pienu perspėjo, kad apylinkėse siaučia rusai. Partizanai, atsakę, jog padėtis jiems žinoma, padėkojo moteriškei ir nuėjo į artimiausio miško gilumą. Netrukus ta pačia kryptimi praėjo didelė grupė enkavedistų“, – rašo V Juodsnukis (258, 259).

Justino Lelešiaus-Grafo dienoraštyje pagal Žalgirio rinktinės vado Jurgio Ilgūno-Šarūno pasakojimą užfiksuotos paskutinės Zigmo Drungos-Mykolo Jono ir su juo drauge žuvusių bendražygių gyvenimo akimirkos. Partizanų kapelionas rašo (p. 82): „Kadangi antra para buvo nemiegoję, tai šeši jų sugulė, o likusieji šeši ėjo sargybą. Vos tik pradėjo migdytis, pasigirdo smarkus šaudymas. Visi stvėrėsi už ginklų. Jie ir enkavedistai atidengė smarkią ugnį. Iššovę iš visų rūšių ginklų, ir vieni, ir kiti griebėsi pasipildyti. Tuo tarpu įvyko, kaip pasakoja Žalgirio rinktinės vadas, pusės minutės pertrauka. Mūsų vyrai, pasinaudodami proga, pradėjo trauktis. Tuo tarpu rusai puolė iš trijų pusių, mūsų vyrus išsklaidė. To pasėkoje ir žuvo Apygardos vadas Mykolas Jonas, Žalgirio rinktinės štabo viršininkas Sakalas, adjutantas Brangutė, kuopos vadas Meška ir dar du eiliniai kovotojai, kiek pamenu Perkūnas ir Vaidila“.

Atsišaudydami partizanai mėgino pasitraukti, tačiau jėgos buvo nelygios. Z. Drunga buvo sužeistas ir, vengdamas pakliūti gyvas, susisprogdino granata. Jo palaikai buvo palikti žuvimo vietoje. Vietiniai gyventojai juos čia ir palaidojo https://www.genocid.lt/centras/lt/1349/a/. Kitų šešių kartu žuvusių bendražygių palaikus enkavėdistai išvežė į Kazlų Rūdą ir po niekinimo ten užkasė. Ši oficiali Z. Drungos žūties ir palaikų užkasimo versija yra ne vienintelė. Šakių r. gyventojo Antano Bajerčiaus teigimu, renkant medžiagą apie kautynes Agurkiškės kaime, kai kurie vietos gyventojai minėjo, jog Zigmo Drungos palaikai irgi buvo išvežti į Kazlų Rūdą, o žūties vietoje užkasta tik dalis palaikų. Archeologiniai tyrimai neatlikti nei žūties vietoje Agurkiškėje, nei Kazlų Rūdoje. Pagal LGGRTC leidinyje „Pietų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas“ 2008 m. pateiktą (p. 113, 114) bei Rūtos Trimonienės 2026 m. patikslintą informaciją, drauge su Tauro apygardos vadu bei Pietų Lietuvos partizanų srities vado pavaduotoju Zigmu Drunga-Mykolu Jonu žuvo šie Žalgirio rinktinės kovotojai: Bronius Brazauskas-Sakalas (rinktinės štabo viršininkas), Antanas Gudaitis-Perkūnas, Vytautas Agapitas Puišys-Meška (54 kuopos vadas), Justinas Sendžikas-Zuikis, Juozapas Sidabra-Brangutė (rinktinės vado adjutantas), Jonas Vilionis (Vilijonis, Vilmonis)-Vaidila.

1946 m. liepos 7 d. Kaune buvo suimta Zigmo Drungos žmona Bronė Drungienė drauge su kitais Lietuvos išlaisvinimo komiteto (LIK) organizacijos nariais. Vytauto Juodsnukio knygoje „Suvalkijos partizanų takais“ (p. 409) rašoma: „Kauno universiteto studento Antano Kaminsko teigimu, čekistai suėmė septynis Žalgirio [Feliksas Kutkaitis-Žalgiris, R. P.] išduotus Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto Kauno skyriaus narius: Gustaitį, Drungienę, Laukaitį, Kaminską ir kitus. Dvi savaites lengvąja emgebistų mašina po kaimus vežiojamas išdavikas nurodinėjo čekistams partizanus remiančių ūkininkų sodybas, kurių šeimininkai netrukus buvo suimti. Žalgirio nurodymu buvo areštuoti 107 asmenys“, – teigia A. Kaminskas“. Kelios detalės apie Bronės Drungienės (1909–1984) tolesnį gyvenimą yra užfiksuotos Politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ internetinėje svetainėje https://www.kolyma.lt/zmones/IDX.Bron%C4%97-Drungien%C4%97-Motiekaityt%C4%97%2C2277. Pagal drauge su B. Drungiene lageryje kalėjusios Elenos Valiukėnaitės-Budnikienės suteiktas žinias, svetainėje rašoma, kad Bronei (Motiekaitytei) Drungienei okupacinis karinis tribunolas skyrė kalėti lageryje 10 m. ir 5 m. tremties, ji buvo išvežta į Sibiro šiaurę, Magadano sritį. Į Lietuvą B. Drungienė sugrįžo 1964 metais. Zigmo ir Bronės Drungų sūnus Saulius Juozas Liudvikas Drunga (1937–2021) buvo įgijęs teisininko išsilavinimą. Apie savo išgyvenimus, kuriuos patyrė po suėmimo, Bronė Drungienė grįžusi į Lietuvą, matyt, papasakojusi vyro seseriai Eugenijai Drungaitei-Deksnienei bei jos dukrai Danutei, nes minėtoje rankraštinėje knygoje Danutė Deksnytė-Karalienė rašo apie tetos Bronės įkalinimą 1946 metais ir gyvenimą vėliau: „Nuo liepos iki sausio mėn. laikė Vilniuje. Saugumo rūsiuose <…> su vienintele šilkine suknele vienutėje, kur nebuvo net kur atsigulti. Buvo padėtas apverstas kibiras be dugno sėdėti… Kankino, įtarė dirbant partizanų ryšininke. <…> Kaune liko Bronės mažamečiai vaikai su Bronės senute motina. Grįžo 1962 m. [kitur minima 1964 m., R. P.], bet Kaune neleido registruotis. Registravosi Palemone. Dirbo Panemunės [Panemunė – Kauno mikrorajonas, R. P.] vaikų darželyje pagalbine darbininke. Vėliau išvyko į Vilnių pas sūnų Saulių“. Bendraujant su Politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ pirmininku Sigitu Žilioniu pavyko išsiaiškinti, jog Bronė Drungienė mirė 1984 m., palaidota Kauno Seniavos kapinėse, šalia jos ilsisi ir dukters Danguolės Elenos (Drungaitės) Girdauskienės du sūnūs ir vyras.

Laisvės kovotojų areštai ir žūtys Pietų Lietuvos partizanų srityje nesiliovė iki pat 1946 metų pabaigos. Okupacinės represinės struktūros ėmė vis intensyviau taikyti verbavimo, agentų infiltravimo, įkalintųjų Lietuvos laisvės kovotojų sekimo taktiką. Suimtųjų tardymai darėsi vis žiauresni, todėl ne visi iškęsdavo kankinimus, būdavo, kad patekusieji į nelaisvę, vienu ar kitu būdu palaužti, atskleisdavo bendražygių slapstymosi vietas ar kitą informaciją.

1946 m. liepos 2 d. Žaliamiškyje, Leipalingio vlsč., žuvo PLP vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Žmona Genovaitė Grybauskaitė-Vitkienė 1948 m. su penkiais vaikais buvo ištremta iš Lietuvos į Irkutsko sr. Usolės r., tik vienam vaikui pavyko tremties išvengti. Visi 1956–1959 m. grįžo į Lietuvą (Vytautas Vitkus, 2023, p. 185, 187, 204–208). 2022 m. Leipalingyje buvo surasti ir identifikuoti Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai, 2023 m. jis buvo iškilmingai palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

1946 m. spalio 28 d. Paliūnų kaimo apylinkėse, Rudaminos vlsč., žuvo Vaclovas Navickas-Perkūnas, Auksutis, Rytas, Tauro apygardos vado pavaduotojas, po Zigmo Drungos-Mykolo Jono žūties laikinai ėjęs ir Tauro apygardos vado pareigas. Palaikų užkasimo vieta neišaiškinta. 1946 m. vasario 18 d. į tremtį buvo išvežta V. Navicko motina Apolonija Navickienė (72 m. amžiaus) ir dar aštuoni artimi giminaičiai, laimei, visi iš tremties grįžo. Žmonai Irenai Navickienei su dviem vaikais teko ilgą laiką slapstytis (Pauliukaitienė, Eimutis, 2026).

1946 m. lapkričio 26 d. Vilniuje, Tuskulėnuose, po teismo sušaudytas pirmasis Tauro apygardos Leonas Taunys-Kovas (1900-11-12 – 1946-11-26). Jo kūnas buvo užkastas Tuskulėnų dvaro teritorijoje, bendrame kape. Po 50 metų L. Taunio palaikai rasti ir atpažinti, palaidoti kolumbariume Tuskulėnuose, Vilniuje https://www.genocid.lt/centras/lt/354/a/.

1950 m. Zigmas Drunga-Mykolas Jonas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) vadovybės buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais https://epartizanai.archyvai.lt/dokumentai/3/p930/doc3066.

.

LLKS Tarybos Prezidiumo X Sekcijos

1950 m. gruodžio mėn. 4 d.

nutarimas Nr. 4.

Remiantis LLKS Įstatų 15 str. ir LLKS statuto 44 str. žemiau išvardinti laisvės kovotojai atžymimi:

Laisvės Kovos Kryžiumi I laipsnio /su kardais/ suteikiant drauge Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardą –

1.Part. slapukas G a r i b a l d i s /N vdv-bės narys/;

Laisvės Kovos Kryžiumi I laipsnio su kardais –

1.Part. M y k o l a s-J o n a s /N – T ApV – NVPav./;

2.Part. Ž v e j y s /N – T ApV/;

Laisvės Kovos Kryžiumi I laipsnio –

1.Part. D z ū k a s /N – DApV/.

/pas./ A. Vanagas

LXV

/pas./ S. Mykolaitis

L X Narys

Nuorašas tikras:

52.01.02.

[Vanago parašas]¹

¹ LYA, F. K-1, ap. 58, b. 44618/3. T.16. L. 2.

Dokumente minimi: Konstantinas Bajerčius-Garibaldis, Zigmas Drunga-Mykolas Jonas, Antanas Baltūsis-Žvejys, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Juozas Lukša-S. Mykolaitis.

1996 metais Tauro apygardos vado Zigmo Drungos ir jo bendražygių atminimas įamžintas Šakių r. sav. Lukšių sen. Agurkiškės k. pastatytame paminkle. Jį statė Pranas Endriukaitis, Eduardas Guoga, Vytautas Janulevičius, Antanas Stanaitis. Akmenys atvežti iš Vištyčio, tuo pasirūpino Vilkaviškio r. politiniai kaliniai ir tremtiniai. Duomenis apie paminklo statytojus pateikė Antanas Bajerčius. Paminklo aplinką jau penkiolika metų tvarko Broniaus Brazausko-Sakalo giminaitis Zigmantas Brazauskas. 1996 m. rugsėjo 26 d. JAV, Čikagoje leidžiamame laikraštyje „Lietuvių balsas“, išspausdinta Vytauto Juodsnukio žinutė „Tauro partizanų sukaktis“, kurioje informuojama, kad paminėtos 50-osios metinės, kai 1946 m. birželio 7 d. žuvo Geležinio Vilko rinktinės vadas Juozas Stravinskas-Kardas, o birželio 12 d. – Tauro apygardos vadas Zigmas Drunga-Mykolas Jonas.

1997 m. gruodžio 22 d. Zigmui Drungai pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 18 d. dekretu suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius) ir pulkininko laipsnis (po mirties). Pulkininko Zigmo Drungos (po mirties) kario savanorio pažymėjimas Nr. 13 1998 m. rugsėjo 30 d. buvo įteiktas jo dukrai Danguolei Elenai Girdauskienei (Drungaitei).

Taip pat Tauro apygardos vadas Zigmo Drungos-Mykolo Jono ir jo bendražygių atminimas įamžintas: Marijampolės Naujosiose kapinėse esančiame Tauro apygardos vadams atminti skirtame paminkle; Šilavote (Prienų r.) esančiame memoriale, skirtame atminti Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanus; Kauno Aukštųjų Šančių kapinėse esančiame Lietuvos kariuomenės karininkams skirtame memoriale, kuriame įamžintos sovietinės ir nacistinės okupacijų laikotarpio aukos; Lietuvos partizanams atminti skirtame Kryžkalnio memoriale; Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejuje Marijampolėje. Po Zigmo Drungos žūties Lietuvos laisvės kovotojai jo atminimui yra sukūrę dvi dainas, iš kurių viena, pasak istoriko Vykinto Vaitkevičiaus https://www.drg.lt/kultura/23510-partizanu-vadai-kokiu-ju-nepazinome, buvo publikuota partizanų dainų rinkinyje „Sūduva“ 1950 metais. Jono Aisčio redaguotame leidinyje „Laisvės kovų dainos“, išleistame 1962 m. Niujorke, esanti daina (p. 146) „Tu vadas buvai veteranų: Mykolui-Jonui“ tikriausiai į Vakarus bus patekusi Jurgio Krikščiūno-Rimvydo, Juozo Lukšos-Daumanto ar Kazimiero Pyplio-Mažyčio dėka.

Informacijos apie Zigmą Drungą, jo artimuosius ir bendražygius galima rasti knygose, periodiniuose ir kituose leidiniuose, internetiniuose šaltiniuose, kurių sąrašas pateiktas šio straipsnio pabaigoje. Autorė dėkoja visiems, suteikusiems informacijos apie Tauro apygardos vadą Zigmą Drungą ir jo artimuosius, ypač Marijai Karaliūtei ir jos šeimai.

2026 metais, minint Zigmo Drungos ir jo bendražygių 80-ąsias žūties metines Šakių rajono Kudirkos Naumiesčio 410 šaulių kuopos nariai, vadovaujami Antano Varankovo, Agurkiškės kaime iniciavo renginį, skirtą atminti 1946 m. birželio 12 d. žuvusius Tauro apygardos Lietuvos laisvės kovotojus. Prie jiems pastatyto paminklo malda ir tylos minute pagerbti: Žalgirio rinktinės kovotojai Bronius Brazauskas-Sakalas (rinktinės štabo viršininkas), Antanas Gudaitis-Perkūnas, Vytautas Agapitas Puišys-Meška (54 kuopos vadas), Justinas Sendžikas-Zuikis, Juozapas Sidabra-Brangutė (rinktinės vado adjutantas), Jonas Vilionis (Vilijonis, Vilmonis)-Vaidila ir Tauro apygardos vadas bei Pietų Lietuvos partizanų srities vado pavaduotojas Zigmas Drunga-Mykolas Jonas.

Literatūra

1. Ašmenskas Viktoras, Ulevičius Bonifacas. „Zigmas Drunga“, in: https://www.vle.lt/straipsnis/zigmas-drunga/ [žiūrėta 2026-05-31].

2. „Bronė Drungienė“, in: https://www.kolyma.lt/zmones/IDX.Bron%C4%97-Drungien%C4%97-Motiekaityt%C4%97%2C2277 [žiūrėta 2026-05-31].

3. Juozas Daumantas. 2005. „Partizanai“, Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.

4. Deksnytė-Karalienė Danutė. 2026. [„Giminės knyga“], rankraštis, Vilnius.

5. „Drunga Antanas“, in: https://www.plienosparnai.lt/page.php?263. [žiūrėta 2026-05-31].

6. „Drunga Zigmas“, in: https://www.plienosparnai.lt/page.php?264 [žiūrėta 2026-05-31].

7. „Elena Drungaitė – skautų vadė, 1939 m. “, in: https://www.limis.lt/valuables/e/806097/923349901 [žiūrėta 2026-05-31].

8. „Jadvyga Drungaitė“, in: https://lt.wikipedia.org/wiki/Jadvyga_Drungait%C4%97 [žiūrėta 2026-05-31].

9. Juodsnukis Vytautas. 1996. „Tauro partizanų sukaktis“, in: „Lietuvių balsas“, 1996 m., Nr. 19, Čikaga.

10. Juodsnukis Vytautas. 2000. „Suvalkijos partizanų takais“, Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga; https://www.partizanai.org/failai/pdf/suvalkijos-partizanai.pdf [žiūrėta 2026-05-31].

11. Kasparas Kęstutis. 1999. „Lietuvos karas“, Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.

12. „Kviečia į šventinį literačių vakarą: renginio tradicijos siekia net XX a. 4-ą dešimtmetį“, in: https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/kviecia-i-sventini-literaciu-vakara-renginio-tradicijos-siekia-net-xx-a-4-a-desimtmeti-95251469 [žiūrėta 2026-05-31].

13. „Laisvės kovos 1944 – 1953 m.“, sudarytojai Dalia Kuodytė, Algis Kašėta, Kaunas, 1996.

14. „Laisvės kovų dainos“, redagavo Jonas Aistis, Niujorkas, 1962; https://www.partizanai.org/failai/pdf/laisves-kovu-dainos.pdf [žiūrėta 2026-05-31].

15. Lelešius Justinas-Grafas. 2006. „Partizanų kapeliono dienoraštis“, Kaunas: „Į laisvę“; https://partizanai.org/failai/pdf/partizanu_kapeliono_dienorastis.pdf [žiūrėta 2026-05-31].

16. „Leonas Taunys-Kovas“, in: https://www.genocid.lt/centras/lt/354/a/ [žiūrėta 2026-05-31].

17. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, [„Danutės Karalienės šeimos albumo nuotraukos], in: https://www.tautosakos-rankrastynas.lt/lt/irasas/240?irasas=LTRFt&signatura=LTRFt&p=223&l=100 [žiūrėta 2026-05-31].

18. Lietuvos archyvų departamentas, Lietuvos visuomenės organizacijų archyvas. 2000. „Lietuvos partizanų Tauro apygarda (1945-1952)“, sudarytoja Nijolė Maslauskienė, Vilnius.

19. „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“, III tomas, redaktorės Danguolė Gudienė, Dalia Žalienė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2005.

20. „LLKS Tarybos Prezidiumo X Sekcijos 1950 m. gruodžio mėn. 4 d. nutarimas Nr. 4“, in: https://epartizanai.archyvai.lt/dokumentai/3/p930/doc3066 [žiūrėta 2026-05-31].

21. „Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo deklaracija“, in: „Laisvės varpas“, Nr. 6 (8), 1946-05-05; https://epartizanai.archyvai.lt/dokumentai/3/doc325 [žiūrėta 2026-05-31].

22. Masaitis Č. 1995. „Jadvyga Drungaitė“, in: „Draugas“, 1995-01-21, Čikaga; https://www.draugas.org/archive/1995_reg/1995-01-21-DRAUGASw.pdf [žiūrėta 2026-05-31].

23. Meškauskaitė Audronė. „1930-ųjų metų žiema. Moterų kūrybos vakaras“, in: https://maironiomuziejus.lt/post-t-exhibitions/1930-uju-ziema-moteru-kurybos-vakaras-virtuali-paroda/ [žiūrėta 2026-05-31].

24. Pauliukaitienė Rita, Eidukaitis Vaidas. 2026. „Auksutis – Vaclovas Navickas, trečiasis Tauro apygardos vadas“, in: „Terra Jatwezenorum“, 1 d., Punskas, 2026.

25. „Pietų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas“, parengė Edita Jankauskienė, Dalia Kuodytė, Rūta Trimonienė, Dalius Žygelis, Vilnius: LGGRTC, 2008.

26. „Pietų Lietuvos Partizanų Štabo įgaliotinio, TAURO Apygardos vado [ir] Aukštaitijos partizanų Štabo įgaliotinio susitikimo, įvykusio 1946 m. gegužės mėn. 28 d., protokolas“, in: https://partizanai.org/failai/pdf/0LKA/Laisves-kovu-archyvas-1-1991.pdf [žiūrėta 2026-05-31].

27. [Pietų Lietuvos Partizanų Vado pavaduotojas Mykolas-Jonas ir Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovai: Andrius ir Alfonsas]. [1946 m. gegužės mėn. 31 d.] Protokolas, in: https://partizanai.org/failai/pdf/0LKA/Laisves-kovu-archyvas-1-1991.pdf [žiūrėta 2026-05-31].

28. Poškevičiūtė Lina. 2023. „Partizanų vadai, kokių jų nepažinome“, in: https://www.drg.lt/kultura/23510-partizanu-vadai-kokiu-ju-nepazinome [žiūrėta 2026-05-31].

29. „Prieš 120 metų gimė Lietuvos partizanas Zigmas Drunga-Šernas, Mykolas Jonas“, in: https://www.vdkaromuziejus.lt/pries-120-metu-gime-lietuvos-partizanas-zigmas-drunga-sernas-mykolas-jonas/ [žiūrėta 2026-05-31].

30. Pušinskaitė-Vėlyvienė Petronėlė-Vilija. 1991. „Žalieji namai“, in: https://partizanai.org/failai/pdf/0LKA/Laisves-kovu-archyvas-2-1991.pdf [žiūrėta 2026-05-31].

31. „Ruošiasi paminėti partizanų vado žūties metines“, in: „Draugas“, 2026-01-05, Šakiai; https://www.drg.lt/kultura/28236-ruosiasi-mineti-partizanu-vado-zuties-metines 2026-06-06 [žiūrėta 2026-05-31].

32. „Tauro apygardos štabo dokumentai“, in: „Laisvės kovų archyvas“ Nr. 1, Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga,1991; https://partizanai.org/failai/pdf/0LKA/Laisves-kovu-archyvas-1-1991.pdf [žiūrėta 2026-05-31].

33. Trimonienė Rūta. 2015. „Antanas Baltūsis-Žvejys“, in: https://www.genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2015/201504_baltusis_biog.pdf [žiūrėta 2026-05-31].

34. Trimonienė Rūta. 2016. „Zigmas Drunga-Šernas, Mykolas Jonas“, in: https://www.genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2016/20160606_drunga_biog.pdf [žiūrėta 2026-05-31].

35. Trimonienė Rūta. 2023. „LGGRTC dokumentas, Nr. 55R-171“, 2023-03-23.

36. Ulevičius Bonifacas. 1992. „Tauro apygardos istorijos apžvalga“, in:. „Laisvės kovų archyvas“, Nr. 3–4, Kaunas: LPKTS, 1992; https://partizanai.org/failai/pdf/0LKA/Laisve-kovu-archyvas-3-4-1992.pdf [žiūrėta 2026-05-31].

37. Vitkus Vytautas. 2023. „Pulkininkas Kazimieraitis“, Vilnius: LGGRTC, Varėnos rajono savivaldybė, Pulkininko J. Vitkaus-Kazimieraičio atminimo draugija.

38. „Zigmas Drunga-Šernas, Mykolas Jonas“, in: https://www.genocid.lt/centras/lt/1349/a/ [žiūrėta 2026-05-31].