Afganistanas, Kandaharas. heraldo.es nuotr.

Česlovas Iškauskas, apžvalgininkas,  www.silales-artojas.lt

Vyresnieji dar prisimena seną sovietų kalėdinę dovaną – 1979 m. gruodžio 25 d. į Afganistaną įvestą SSRS kariuomenę. Jau kitų metų pavasarį ten buvo daugiau kaip 100 000 sovietinių karių. Tas beprasmiškas karas tęsėsi iki 1988 m. balandžio 14 d., kai Ženevoje buvo pasirašytas Afganistano, Pakistano, SSRS ir JAV susitarimas, pagal kurį SSRS buvo priversta iki 1989 m. vasario 15 d. išvesti savo kariuomenę iš Afganistano. Taip Sovietų Sąjungos pabėgimu pasibaigė Afganistano karas, per kurį žuvo apie 14 000 jos karių.

Tačiau sovietų remiama Afganistano vyriausybė išsilaikė dar trejus metus ir galutinai žlugo, kai 1991 m. gruodžio pabaigoje suiro pati Sovietų Sąjunga. Ji ne tiek palaikė iš pradžių Nurą Muhamadą Tarakį, nužudytą prieš pat karo pradžią, paskui ypatingu žiaurumu pasižymėjusį Hufazulą Aminą, kiek skubėjo užbėgti už akių amerikiečiams, kurie taip pat gviešėsi įvesti savo kontrolę Afganistane.

Kodėl šis karas toks skausmingas mums, lietuviams? Iki Kovo 11-osios Lietuva dar buvo SSRS sudėtyje, todėl į šio svetimo ir nusikalstamo karo sūkurį pakliuvo beveik 5000 vaikinų iš Lietuvos. 96 iš jų žuvo, 98 tapo invalidais. Vėliau šį karą Rusija pripažino politine klaida, tačiau sovietiniai lyderiai ir generolai nepajuto jokios atsakomybės. Gi Lietuvos „afganai“ padėjo galvas ir sveikatą  visiškai beprasmiai. Dar daugiau: grįžę namo jie, tapus Lietuvai nepriklausoma valstybe ir turėdama daugybę kitų socialinių bei ekonominių problemų, Afganistane kariavusius vaikinus paliko likimo valiai, rašo Afganistano karo dalyvių asociacijos interneto svetainėje Vytas Lukšys. Keisčiausia, kad tik nuo 2015 m. sausio 1 d. „afganai” apskritai įgijo oficialų šio karo dalyvio statusą…

Turbūt aišku, kodėl šį kartą prisimenu Afganistaną. Amerikiečių ir NATO kontingento pasitraukimas iš šios šalies atvėrė kelią talibams be didelių netekčių užimti beveik visą šalį. Per 20 metų kiek apmokyta Afganų kariuomenė išsilakstė arba pasidavė, o šlovingoji ir nenugalimoji Amerikos kariauna paliko visus ginklus ir karinę techniką ir puolė nešdintis iš Kabulo. Tas bėgimas gali užtrukti iki rugpjūčio pabaigos, kuomet JAV prezidentas Joe Bidenas paskelbė kariuomenės išvedimo pabaigą, o gal ir ilgiau, jeigu amerikiečių ir jiems talkinusių afganų evakuacija nesibaigs.

Bet kuo čia dėti lietuviai? Keletas jų taip pat pateko į bėdą. Buvo pranešta, kad grįžti norėtų du lietuviai, paskui – kad vienas išsigelbėjo per Kazachstaną. Krašto apsaugos ministerijos duomenimis, iš viso su Lietuvos kariuomene darbo sutartis turėjo 115 vertėjų. 100 jų ir jų šeimos narių bei afganų taip pat norėtų būti evakuoti.

Jeigu jie nepaklius į talibų pinkles, greičiausiai iki vasaros pabaigos išvyks iš Kabulo. Tačiau Europai gresia ir kita bėda: tūkstančiai afganų pabėgėlių. Antai, Latvija pranešė, kad prieglobsčio šalyje jau pasiprašė Maimanos miesto meras, o jį gali gauti dar 15 šeimų, bėgančių nuo jau prasidėjusių islamistų represijų.

Mūsų valdžia aiškina, kad turi aiškų planą, kaip atsilaikyti prieš naują afganų pabėgėlių bangą, jei ji užplūs mūsų pasienį, kaip užplūdo A. Lukašenkos organizuoti migrantų tūkstančiai. Austrija pareiškė, kad daugiau jų nepriims, nes ir dabar šalyje gyvena daugiau kaip 40 tūkst. afganų. Turkija skubiai stato 241  km ilgio sieną, stiprina sienos su Iranu apsaugą. Nors vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė tvirtina, kad migrantai iš Afganistano nėra laukiami (Lietuva ir taip jau priėmusi 4,1 tūkst. pabėgėlių), Europos Komisija ketina paskirstyti ES šalims jų skaičių, ir vargu, ar Vilnius atsilaikys prieš šį Briuselio spaudimą.

Taip išeina, kad Lietuvos siena yra ir rytinė ES bei NATO siena, tačiau, kai kalbama apie pagalbą atsilaikant prieš migrantų bangą ir efektyvias priemones Minsko agresijai pažaboti, Vilnius paliekamas šiame fronte vienas. Premjerė Ingrida Šimonytė taip pat kalba abstrakčiai. Jos teigimu, natūralu, jog Vakarų pasaulis Afganistanui skirs daug dėmesio, tačiau Lietuva sieks ir toliau kelti tuos klausimus, kurie yra aktualūs šaliai – taip pat ir Baltarusijos.

Ar mūsų garbusis skaitytojas ką nors suprato? Ar vėl liksime prie suskilusios geldos, kaip liko pamiršti ano gėdingo Afganistano karo dalyviai? O gal išduoti – anuomet Maskvos, dabar Briuselio?