Česlovas Iškauskas. Lietuva primena prieškarį

Česlovas Iškauskas. Lietuva primena prieškarį

C. R. Attlee, H. Trumanas ir J. Stalinas Potsdamo konferencijoje (1945 07), kurioje numatyta, kad nauja Vokietijos–Lenkijos siena eis palei Oderį ir Neisę (Oderio–Neisės linija); Rytų Prūsijos teritorija tarp Nemuno žemupio ir Priegliaus upės su Karaliaučiumi iki galutinės taikos sudarymo atitenka SSRS. © Getty Images. 

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Kaliningrado sritį galime vadinti kaip norime – Karaliaučiumi, Kenigsbergu, Memeliu. Jos padėties tai nekeičia. Po Potsdamo konferencijos, kai sąjungininkai, užhipnotizuoti sovietų laimėjimais ir skubantys kuo greičiau nusikratyti karo pelenus, šį kraštą paliko laikinam SSRS administravimui – iki Taikos konferencijos, kuri taip ir neįvyko, jis virto tikru Europos skauduliu. Ir jis vėl išopėjo šiandien.

Skauda ir Lietuvai. Kai kas naiviai prisimena seną istoriją. Pokario partinis bosas Antanas Sniečkus, 1973 m. savo gimtadienio proga susitikęs su dailininkais, pasakojo, kad 1944 m. liepą ar rugpjūtį jis kalbėjęs su pačiu J. Stalinu apie Vilnių. Netrukus buvo sukurta komisija, turėjusi nustatyti, kiek Kaliningrado srities teritorijos turėjo būti prijungta prie Lietuvos. Prie Lietuvos SSR turėjo būti prijungta Tilžė, Įsrutis, Gumbinė, Tolminkiemis – sovietų Lietuvos siena turėjo puslankiu priartėti per 60 kilometrų nuo Karaliaučiaus miesto, kuris, komisijos supratimu, pats turėjo tapti laisvuoju miestu, koks prieškariu buvo Dancigas.

SSRS pasiekė, jog 1939 m. spalio 10 d. būtų pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvai bei Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartis, pagal kurią Lietuvai buvo perleistas tuo metu Raudonosios armijos jau užimtas Vilniaus kraštas, o keturiose Lietuvos vietovėse buvo dislokuota 20000 Raudonosios armijos karių. Į Lietuvos nuolaidžiavimą sovietams palankiai žiūrėjo Vakarai, kurie jau virpino kinkas prieš šliaužiantį nacizmą.

Bet A. Sniečkų nuo tolesnių vilčių atgrasė perdėtas lojalumas Kremliui, kuris jau neužsiminė apie kitokį Kaliningrado srities statusą. O Vilniuje ėmė sklandyti teiginiai, kad ši žemė pernelyg apleista, norint ją tinkamai pritaikyti žemdirbystei. Nors LKP lyderis dar 1960 m. savo užrašuose po apsilankymo Kaliningrado srityje liejo sentimentus: „Ech, senoji prūsų žemė, kiek ji lietuviškos giminės…“ Kita vertus, po Stalino mirties A. Sniečkus buvo patekęs į Lavrentijaus Berijos nemalonę ir buvo nepaprastai atsargus kelti tokius rizikingus klausimus. Kita vertus, ar realu, kad būtų ignoruotas nugalėtojos Sovietų Sąjungos interesas – turėti Baltijos jūroje neužšąlančius Mėmelio ir Kenigsbergo uostus.

Kaip sakoma, yra kaip yra. Šiandien raginti atsiimti seną baltų žemę ar bent imti svarstyti jos priklausomybę, kai Ukrainoje vyksta brolžudiškas karas, reikštų kliūstelėti žibalo į ugnį. Lietuva turi rimtesnių reikalų.

Kaliningrado tranzito škvalas ją tiesiog užgriuvo. Briuselis kaip reikiant sudrumstė vandenį, ir dabar Rusijai tame vandenyje lengva ganyti propagandines žuveles. Maskvos diplomatija galinga. Vilniuje dar tik laukė Europos Komisijos išaiškinimo dėl tranzito apribojimų, o Rusijos kremlinė propaganda jau triūbijo, kad „liliputinė Lietuva patiria didžiulį Briuselio pažeminimą“. Ar kas gali abejoti, kad Maskva dar gerokai prieš šį išaiškinimą nudirbo didžiulį darbą, įtikindama Berlyną ar Vašingtoną „step by step“ daryti sankcijų Rusijai nuolaidas. Juk Rusijos agresija Ukrainoje gerokai išvargino atostogų geidžiančius Vakarų politikos, sankcijos sumenkino verslo ryklių pelnus, o Vakarų lyderiai dėl to nerizikuos savo pelningais postais ir – tikėtina – solidžiais dividendais iš biznio su Rusija.

Tūlas paklaus: o kur įrodymai, kur faktai? Aš mėgstu analogijas, šįkart – su Lietuvos padėtimi prieškaryje. Bet kuriame istorijos vadovėlyje rašoma, kad panaudojusi spaudimą SSRS pasiekė, jog 1939 m. spalio 10 d. būtų pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvai bei Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartis, pagal kurią Lietuvai buvo perleistas tuo metu Raudonosios armijos jau užimtas Vilniaus kraštas, o keturiose Lietuvos vietovėse buvo dislokuota 20000 Raudonosios armijos karių. Į Lietuvos nuolaidžiavimą sovietams palankiai žiūrėjo Vakarai, kurie jau virpino kinkas prieš šliaužiantį nacizmą.

Kaip Maskva ir tikėjosi, Vilniuje užvirė Lietuvą žeminanti diskusijų košė, o tuo metu Rusija kelia jau naujus reikalavimus. Iš pradžių – dėl tranzito, vėliau sulauksime ultimatumų.

Vėl iš vadovėlio. 1940 m. pavasarį SSRS imasi realių veiksmų: balandžio–birželio mėnesiais pasienyje sutelkus gausias Raudonosios armijos pajėgas, birželio 11 d. galutinai patvirtinamas Lietuvos okupacijos planas. Birželio 13 d. Raudonosios armijos daliniuose paskelbiama karinė parengtis. Puolimą buvo numatyta pradėti birželio 15 d. 9 valandą. Lietuvai skelbiamas ultimatumas. Ši neturėdama pasirinkimo pakėlė rankas. Naktiniame vyriausybės posėdyje tik prezidentas Antanas Smetona prieštaravo pasidavimui, tad į sovietų ultimatumo priėmimo tekstą nebuvo įrašyti nors aptakūs protesto žodžiai.

Kodėl taip atsitiko? Lengva kaltinti, kad Lietuva tuo metu buvo lepšė ir nesipriešino. Žargonu kalbant, ji buvo „išdurta“: Vakarai buvo įbauginti jau liepsnojusio Antrojo pasaulinio karo, be to juos guodė tai, kadgi naciai iki pat pirmosios atakos prieš Sovietų Sąjungą dienos su ja aktyviai bendradarbiavo…

Tad kokios analogijos su šiandiena? Briuselis dėl šventos ramybės numetė Lietuvai savo išaiškinimą ir ją paliko likimo valiai. Kaip Maskva ir tikėjosi, Vilniuje užvirė Lietuvą žeminanti diskusijų košė, o tuo metu Rusija kelia jau naujus reikalavimus. Iš pradžių – dėl tranzito, vėliau sulauksime ultimatumų.

Šiose pastabose sąmoningai nevertinu mūsų politikų, nes tai beviltiška, o ir vienybės šiuo klausimu laukti nedera. Aišku ir kita: nei aklas lojalumas Briuseliui, nei spontaniškas priešiškumas Maskvai mums politinių dividendų neduos. Kartojasi prieškario situacija, ir mums tenka išsaugoti tautinį išdidumą, ieškant pažeminimo vengiančių kompromisų.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.